Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Garnelienės, Reginos Pocienės, Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 28 d. nuosprendžio, kuriuo G. S. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš G. S. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 2368,81 Eur nukentėjusiojo A. Ž. gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. G. S. nuteista už tai, kad padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, o būtent: 2018 m. liepos 24 d., laikotarpiu nuo 20.30 val. iki 21.18 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, dėl asmeninių nesutarimų su savo šeimos nariu - sugyventiniu A. Ž., tyčia vieną kartą peiliu dūrė jam į krūtinę, tuo padarė nukentėjusiajam A. Ž. krūtinės dešinės pusės durtinį - pjautinį kiauryminį sužalojimą su dešinio plaučio pažeidimu, t. y. sunkiai sutrikdė savo šeimos nario – sugyventinio A. Ž. sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistoji G. S. apeliaciniame skunde prašo sušvelninti Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 28 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę, paskiriant jai su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

2.1. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog jos gyvenimo draugas pareiškimo policijai nerašė, jie susitaikė ir jis jai atleido. Teigia, kad būdama suimta ji suprato ką padarė, dėl padaryto nusikaltimo labai gailisi, ji anksčiau neteista.

3. Teismo posėdžio metu nuteistoji ir jos gynėja prašė nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistosios G. S. apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistosios G. S. apeliacinis skundas tenkinamas.

5. Nuteistoji G. S. neginčija, jog jos veiksmais – dūriu peiliu sugyventiniui A. Ž. į krūtinės sritį pastarajam buvo padaryti kūno sužalojimai sunkiai sutrikdę jam sveikatą. Apeliantė prašo paskirti jai švelnesnę bausmę. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, šią bylą ir skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistosios paduotame apeliaciniame skunde.

6. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, kuriame nustatyta atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Įvertinus visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat skiriamos bausmės dydis, skaičiuojant nuo jos vidurkio. Skirdamas bausmę, teismas vadovaujasi bausmės paskirtimi. BK 41 straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrinamas individualizuojant bausmes. Atsižvelgtina į tai, kad teisingumo įgyvendinimas skiriant bausmę yra neatsiejamas nuo padarytos nusikalstamos veikos, kaltinamojo asmenybės savybių, jo elgesio prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos metu ir po jos padarymo.

7. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę G. S., atsižvelgė į jos padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, jos asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, įvertinęs visas aplinkybes padarė išvadą, kad jai yra pagrindas skirti minimalią bausmę, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcijoje.

8. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino aplinkybių, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalyje ir vertintinų skiriant bausmę, santykį ir nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, skirdamas bausmę G. S..

9. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) savo nutartyse ne kartą yra nurodęs, kad baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę. Taigi vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204- 942/2015, Nr. 2K-449-942/2016).

10. BK 54 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo bausmių skyrimo procese taikymo galimybė: tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, Nr. 2K-186-942/2015). Tačiau bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, Nr. 2K-252/2014, Nr. 2K-447/2014, Nr. 2K-361/2014, Nr. 2K-P-89/2014 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad, viena vertus, taikant kaltininkui baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemones, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę ir jos resocializacijos poreikius. Kita vertus, valstybė taiko kraštutinę griežčiausią laisvės atėmimo bausmę ir parenka tam tikrą jos trukmę tik tada, kai tokia priemonė yra proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, atsižvelgdama taip pat ir į kaltininko asmenybę, ir tikrai, kai tai yra būtina (kitos teisinės priemonės yra aiškiai nepakankamos) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-536/2014, Nr. 2K-204-942/2015).

11. Teismo sprendimas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį gali būti priimtas pirmiausia atsižvelgus į BK 54 straipsnio 1, 2 dalis bei BK 55–61 straipsniuose įtvirtintas bendrąsias bausmės skyrimo taisykles. Be to, teismams suteikta galimybė švelninti bausmę ir vadovaujantis BK 62 straipsniu. Ir tik tada, kai konkrečioje byloje nustatoma aplinkybių visuma, susijusi su daug mažesniu asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, ar kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad minėtos bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti, galima pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Iš esmės turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, kurioje bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau yra betikslė, t. y. nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas, nelogiškas ir nereikalingas. Taigi ši nuostata nėra pagrindinė ir vienintelė taisyklė, kuria pirmiausia turi vadovautis teismas, skirdamas bausmę. Priešingai, pagrindinės taisyklės yra aiškiai suformuluotos baudžiamajame įstatyme, o bausmės skyrimo norma, mininti teisingumo principą, yra labai abstrakti ir taikytina tik retais ir ypatingais atvejais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, Nr. 2K-186-942/2015, Nr. 2K-204-942/2015).

12. LAT praktikoje įtvirtinta nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamasis įstatymas nepateikia šio principo apibrėžimo. Turint omenyje teisingumą teisingos bausmės paskyrimo prasme, teisingumas visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas negali būti suprastas kaip išimtis, kuriai negalioja BK 41 straipsnio 2 dalies ir BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatos. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui. Kiekvienoje baudžiamojoje byloje būtina į bausmę pažiūrėti ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės intereso, kurį baudžiamieji įstatymai ne visada gali atspindėti, prizmę. Atkreipiamas dėmesys ir į nuteistojo šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-942/2017).

13. Kauno apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje pripažino, jog G. S. padarė vieną nusikalstamą veiką (BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktas), kuri priskiriama labai sunkiems (BK 11 straipsnio 6 dalis) nusikaltimams. Nusikaltimas tyčinis, baigtas, juo sukeltos pasekmės – kito žmogaus sunkus sveikatos sutrikdymas. Tuo pačiu teismas konstatavo, kad nusikaltimas nebuvo iš anksto planuotas, smurtas nebuvo intensyvus, peiliu suduotas vienas smūgis. Daugiau smūgių peiliu ji nesudavė, nors tokią galimybę turėjo, padarytas nusikaltimas nebuvo dėsninga jos ankstesnio gyvenimo pasekmė, nes ji nusikalto pirmą kartą, nusikalstamą veiką išprovokavo nukentėjusiojo netinkamas elgesys (nepagrįsti priekaištai). Be to, G. S. kalta visiškai prisipažino, davė nuoširdžius parodymus apie nusikaltimo padarymo aplinkybes, tuo palengvino ikiteisminiam tyrimui ir teismui nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes, dėl padaryto nusikaltimo gailisi, nukentėjusiojo atsiprašė, jie susitaikė, todėl jos elgesys po nusikalstamos veikos padarymo rodo padarytos nusikalstamos veikos ir asmenybės mažesnį pavojingumą.

14. Teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pripažino G. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad ji prisipažino kalta padariusi nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė nuoseklius parodymus apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir tuo padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui nustatyti tikrąsias įvykio ir nusikalstamos veikos aplinkybes. Jos atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikaltimą ji padarė apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

15. Pirmosios instancijos teismas vertino ir nuteistosios G. S. sveikatos būklę. Ji nuo 2014 m. kovo 31 d. registruota (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 2) bei įrašyta (duomenys neskelbtini) įskaitoje (t. 2, b. l. 5, 6), laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2017 m. gydėsi (duomenys neskelbtini) (t. 2,b. l. 8, 9). Teismo psichiatrijos ekspertizės išvadoje nors ir nurodyta, jog G. S. suprato ir supranta savo veiksmų esmę bei galėjo ir gali juos valdyti, gali duoti parodymus teisme, tačiau jai konstatuojamas lengvas protinis atsilikimas, šizoafektinis sutrikimas, mišrus tipas (t. 1,b. l. 171-175).

16. Apygardos teismas įvertino ir nukentėjusiojo A. Ž. poziciją. Jis jau ikiteisminio tyrimo metu parodė: „Noriu ir toliau gyventi su G.. Prašau jos neatskirti nuo manęs. Negaliu gyventi be jos. G. dėl visko gailisi. Ji verkė ir aš verkiu, ji sakė, A., atleisk“ (t. 1, b. l. 47). Teisminio nagrinėjimo metu jis taip pat G. S. pretenzijų nereiškė, jai atleido, šiuo metu jų santykiai geri, jis rūpinasi ja. Prašė jos nebausti griežtai ir skirti kuo švelnesnę bausmę. Teismas, vertindamas nukentėjusiojo poziciją, pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusysis ir G. S. susitaikė. Pastaroji gailisi, nukentėjusiojo atsiprašė, viso proceso metu nuosekliai kaltę pripažino, savo veiksmus ir elgesį vertino kritiškai, nesistengė sumenkinti savo pačios vaidmens, pripažino ir sutiko atlyginti Valstybinės ligonių kasos pareikštą ieškinį.

17. Pirmosios instancijos teismas pats nuosprendyje konstatavo, kad visos šios aplinkybės, nemenkinant nusikalstamos veikos pavojingumo, jos padarinių, rodo, kad G. S. savo elgesį iš tikrųjų vertina kritiškai, dėl tokio savo elgesio gailisi, supranta jos atliktų veiksmų pavojingumą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nusikalstamą veiką padariusio asmens savo veiksmų vertinimas, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, yra svarbus, sprendžiant apie tai, ar yra pagrindo manyti, kad asmuo ateityje elgsis tinkamai, laikysis įstatymo reikalavimų ir daugiau nenusikals. Nagrinėjamu atveju G. S. pozicija, jos kritinis požiūris į savo veiksmus, nevengimas už juos gręsiančios atsakomybės, sutikimas kiek tik galima sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius – atlyginti žalą, leido teismui spręsti ne tik apie jos nuoširdų gailėjimąsi dėl įvykio, bet ir pagrįstai manyti, jog ir ateityje galima tikėtis įstatymus atitinkančio jos elgesio.

18. Nuosprendyje taip pat konstatuota, jog visos išdėstytos aplinkybės patvirtina išimtines padarytą nusikalstamą veiką bei G. S. asmenybę apibūdinančias aplinkybes. Tačiau teismas, konstatavęs bausmės skyrimui šių išimtinių aplinkybių buvimą, tuo pačiu padarė išvadą, kad jai yra pagrindas skirti minimalią, bet realią laisvės atėmimo bausmę, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcijoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, visos nuosprendyje aptartos aplinkybės rodo, jog šio straipsnio sankcijoje numatytos net ir minimalios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas G. S. aiškiai prieštarautų teisingumo principui, pasiektų iš esmės tik vieną tikslą – nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas, nelogiškas ir nereikalingas. Todėl jai taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos (nesant BK 62 straipsnyje reikalaujamų sąlygų visumos dėl švelnesnės bausmės skyrimo) ir skirtina švelnesnė bausmės rūšis – laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant ją pradėti dirbti arba užsiregistruoti užimtumo tarnyboje.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 28 d. nuosprendį pakeisti:

G. S., pripažintai kalta padarius nusikaltimą numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, panaikinti paskirtą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams ir vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi paskirti jai laisvės apribojimą 2 (dvejiems) metams, įpareigojant ją pradėti dirbti arba užsiregistruoti užimtumo tarnyboje.

G. S. panaikinti kardomąją priemonę – suėmimą ir ją nedelsiant iš suėmimo paleisti.

G. S. į bausmės laiką įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2018 m. liepos 24 d. iki 2018 m. liepos 26 d. ir nuo 2018 m. rugpjūčio 2 d. iki faktinio paleidimo iš suėmimo dienos.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punktu, vieną sulaikymo ir suėmimo parą prilyginti dviem laisvės apribojimo dienoms.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.