Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

L. V., (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, gyv. (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini), nevedęs, nedirbantis, teistas 1) 1992-09-24 Radviliškio r. apylinkės teismo, pagal LR BK 148 str. l d., laisvės atėmimu 3 m., 2) 1996-11-27 Radviliškio r. apylinkės teismo, pagal LR BK 232-1 str. 3 d., laisvės atėmimu 2 m. su turto konfiskavimu, 3) 1998-03-03 Šiaulių apygardos teismo, pagal LR BK 272 str. 3 d., laisvės atėmimu 7 m. 3 mėn. su 1/2 turto konfiskavimu, 4) 2006-06-20 Radviliškio r. apylinkės teismo, pagal LR BK 178 str. 4 d., 40 parų areštu, 5) 2006-12-28 Radviliškio r. apylinkės teismo pagal LR BK 178 str. l d., laisvės atėmimu 4 mėn., 6) 2007-04-13 Radviliškio r. apylinkės teismo pagal LR BK 178 str. 2 d., laisvės atėmimu 2 m.3 mėn., 7) 2012-02-22 Radviliškio r. apylinkės teismo pagal LR BK 180 str. l d., laisvės atėmimu l m.2 mėn., 8) 2013-02-06 Šiaulių apylinkės teismo pagal LR BK 178 str. l d., laisvės atėmimu 1 m. 3 mėn.; 2014-09-05 paleistas iš Marijampolės pataisos namų atlikus bausmę, teistumas neišnykęs, kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus LR BK 145 str. 1 d., 145 str. 2 d., 263 str. 3 d., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. V. grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, o būtent: 2015 m. rugsėjo 22 d., apie 9. 45 val. (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini), būdamas VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės administracijos skyriuje, įsiveržęs į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės direktorės D. P. kabinetą, reikalavo D. P. psichotropinių vaistų, išsitraukęs lenktinį peilį ir prie D. P. jį atlenkęs, stovėjo prie stalo, už kurio vieno metro atstumu sėdėjo D. P. ir mojuodamas peiliu pagrasino nukentėjusiajai D. P., kad „paleis raudoną čiurkšlę per kaklą jai bus šiltą ir ji nusibaigs vietoje“, bei ranka sugriebęs už prisegtos ant D. P. chalato vardinės kortelės, ją nuplėšė, sakydamas, kad nori sužinoti nukentėjusios D. P. pavardę, bei kur ji gyvena, reikalavo pasakyti telefono numerį, sakydamas, kad ras būdą, kaip ją susirasti, o negavus vaistų, jei D. P. jį apgaus, pagrasino ją susirasti mieste ir „paskersti“, išeidamas iš kabineto nuplėštą nuo chalato vardinę D. P. kortelę padėjo ant stalo, sakydamas, kad jos pavardę įsimins, ir tokiais veiksmais bei poelgiu grasino nužudyti D. P. ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą ir tai buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti.

Be to L. V. buvo kaltinamas tuo, kad terorizavo žmogų, sistemingai baugindamas ir naudodamas psichinę prievartą t. y. 2015 m. rugsėjo 21 d. 10.20 val. (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini), nepaisydamas įstaigos tvarkos dėl pacientų registracijos, būdamas VšĮ (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centre, įsiveržęs į gydytojos D. J. kabinetą, pakeltu balso tonu įsakinėjo gydytojai D. J. sakydamas: „Tik rašyk“ ir reikalavo D. J. išrašyti psichotropinius vaistus, grasino sakydamas, kad nužudys, kad jai geruoju tai nesibaigs, nuolat įsakmiu balso tonu kartojo: „Tik rašyk“ ir taip reikalavo psichotropinių vaistų, po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2015 m. rugsėjo 22 d. 9.45 val., vėl atėjęs į VšĮ (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centrą, ir įsiveržęs į gydytojos D. J. kabinetą, reikalavo gydytojos D. J. išrašyti psichotropinius vaistus, nuolat įsakmiu balso tonu kartojo: „Tik rašyk“ ir reikalavo D. J. išrašyti psichotropinius vaistus, po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2015 m. rugsįjo 23 d. 14.45 val., būdamas apsvaigęs nuo psichotropinės medžiagos benzodiazepino ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, vėl atėjęs į VšĮ (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centrą ir įsiveržęs į gydytojos D. J. kabinetą, reikalavo gydytojos D. J. išrašyti psichotropinius vaistus, nuolat sakydamas įsakmiu balso tonu: „Tik rašyk“, kol šiame kabinete buvo sulaikytas policijos pareigūno N. Š. ir tokiais veiksmais terorizavo nukentėjusiąją J. sistemingai ją baugindamas ir naudodamas psichinę prievartą.

Be to, L. V. buvo kaltinamas tuo, kad prievartavo psichotropinių medžiagų panaudodamas psichinį smurtą, t. y. 2015 m. rugsėjo 21 d. 10.20 val. (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini), nepaisydamas įstaigos tvarkos dėl pacientų registracijos, būdamas VšĮ (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centre, įsiveržęs į gydytojos D. J. kabinetą, panaudodamas psichinį smurtą, pasireiškusį tuo, kad pakeltu balso tonu įsakinėjo gydytojai D. J. sakydamas: „Tik rašyk“ ir reikalavo D. J. išrašyti psichotropinius vaistus, neįvardydamas jų pavadinimo, grasino sakydamas, kad nužudys, kad jai geruoju tai nesibaigs, nuolat įsakmiu balso tonu kartojo: „Tik rašyk“, dėl to gydytoja D. J., paveikta jos atžvilgiu vartojamo psichinio smurto, išrašė psichotropines medžiagas, kurios naudojamos medicinos tikslams, tai „Soliutiodiazepami“ – 10 ampulių, kur vienoje ampulėje yra 10 mg veikliosios medžiagos diazepamo, iš viso 100 mg veikliosios medžiagos diazepamo, bei „Clonasepam“ – 30 tablečių, kurių vienoje tabletėje yra po 2 mg veikliosios medžiagos clonazepamo, iš viso 60 mg veikliosios medžiagos clonazepamo, po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2015 m. rugsėjo 22 d. 9.45 val., vėl atėjęs į VšĮ (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centrą ir įsiveržęs į gydytojos D. J. kabinetą, panaudodamas psichinį smurtą, reikalavo gydytojos D. J. išrašyti psichotropinius vaistus, neįvardydamas jų pavadinimo, nuolat įsakmiu balso tonu kartojo: „Tik rašyk“, dėl to gydytoja D. J., paveikta jos atžvilgiu vartojamo psichinio smurto, išrašė psichotropines medžiagas, kurios naudojamos medicinos tikslams, tai „Soliutiodiazepami“ – 20 ampulių, vienoje ampulėje yra 10 mg veikliosios medžiagos diazepamo, iš viso 200 mg veikliosios medžiagos diazepamo, bei „Clonazepam“ – 60 tablečių, kurių vienoje tabletėjo yra po 2 mg veikliosios medžiagos clonazepamo, iš viso 120 mg veikliosios medžiagos clonazepamo, po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2015 m. rugsėjo 23 d. 14.45 val., būdamas apsvaigęs nuo psichotropinės medžiagos benzodiazepino ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, vėl atėjęs į VšĮ (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centrą ir įsiveržęs į gydytojos D. J. kabinetą, panaudodamas psichinį smurtą, reikalavo gydytojos D. J. išrašyti psichotropinius vaistus, neįvardydamas jų pavadinimo, nuolat sakydamas įsakmiu balso tonu: „Tik rašyk“, kol šiame kabinete buvo sulaikytas policijos pareigūno N. Š., ir tokiais veiksmais prievartavo nukentėjusiąją D. J. išrašyti psichotropines medžiagas, panaudodamas jos atžvilgiu psichinį smurtą ir taip užvaldė nedidelį kiekį – 300 mg, t. y. 0.3 g, psichotropinės medžiagos diazepamo bei užvaldė didelį kiekį – 180 mg, t. y. 0.18 g, psichotropinės medžiagos clonazepamo.

Apklaustas kaip kaltinamasis L. V. kaltu neprisipažino ir parodė, kad rugsėjo 21 dieną blogai jautėsi, todėl apie 9 valandą atėjo į ligoninės registraciją ir buvo priregistruotas pas gydytoją, jam liepė palaukti prie 21 kabineto. Maždaug po 5 minučių gydytojai pakvietus į kabinetą paaiškino, kad šeimos gydytoja buvo išrašiusi tabletes ir ampules, tačiau nuo jų dar blogiau pasidarė, prisipažino, kad gėrė kelias dienas. Gydytoja išrašė siuntimą ir nukreipė pas psichiatrą. Prie kabineto palaukė, žmonių paprašė, kad jį praleistų be eilės, nes labai blogai jautėsi, todėl eilėje laukę žmonės jį praleido. Gydytojai D. J. pasakė, kad vartojo vaistus, kad yra vartojęs narkotikus, sakė kad jam dar blogiau, prašė išrašyti vaistų, kad galėtų miegoti nakties metu, nes prabunda po 10 kartų per naktį. Gydytoja išrašius receptą nuėjo į vaistinę ir nusipirko jam skirtus vaistus. Kokius vaistus išrašė gydytoja, sužinojo tik juos gavęs vaistinėje. Konkrečių vaistų pavadinimų gydytojai nesakė, tik sakė, kad raminančių.

Gydytojos D. J. parodymus girdėjo, tačiau jis prašė raminančių vaistų, o pavadinimų net ištarti nemoka, vaistų pavadinimų nesakė, viską gerai prisimena, didesnės dozės neprašė, nesakė nei vaistų pavadinimo, nei kiekio.

Rugsėjo 21 dieną ne iš karto susileido, o po tris ampules, susileido kokias 8–9 ampules, du kartus į užpakalį ir vieną kartą į veną, po tris ampules iš karto, į veną pats sau susileido.

Kitą dieną, rugsėjo 22 d., nuėjo į ligoninę, nes pasidarė dar blogiau, būsena buvo bloga, pagalbos niekas nesuteikė, todėl nutarė nueiti pas ligoninės direktorę D. P., jai pasakė, kad jam blogai, ir paklausė, kodėl nesuteikia pagalbos, tai yra norėjo direktorei pasiskųsti, kad ligoninėje nuo 7 val. jam nesuteikia pagalbos, prašė direktorės, kad jam suteiktų pagalbą, kad nuvestų pas gydytoją, kad peršviestų galvą. Jai dar pasakė: „Jeigu taip darot, iškviesiu televiziją“, sakė, kad atėjo 7 val., prašė gražiai, kad jį suprastų. Jokio peilio neturėjo, o turėjo didelį juodą telefoną. Nesakė direktorei tokių žodžių: „Paleisiu raudoną čiurkšlę per kaklą ir bus šilta, ir nusibaigs vietoje“, nemojavo peiliu. Po pokalbio direktorė paliepė seselei, kad nuvestų jį pas gydytoją, o, kai nuvedė, seselė pasakė pasėdėti prie kabineto durų, pati nuėjo pas gydytoją ir išėjusi liepė palaukti, kol nueis ir atneš jo kortelę. Grįžusi su kortele įėjo į kabinetą ir vėl išėjo po kelių minučių. Jį pakvietė į kabinetą seselė, jo minėta kaimynė, jis kalbėjo kabinete gražiai, negrasino. Prašė išrašyti bet kokių vaistų, bet ne tokių, kuriuos 21 dieną išrašė. Prašė vaistų, tačiau pavadinimo nesakė. Gydytoja jam 21 dieną siūlė važiuoti į ligoninę, tačiau jis suklydo, kad pasirašė atsisakymą. Nežino, kodėl gydytoja D. J. teisme sakė, kad jis minėjęs vaistų pavadinimus, mano, jog ji melavo siekdama, kad jis pas ją nebevaikščiotų.

Apklausta kaip nukentėjusioji D. P. parodė, kad teko matyti kaltinamąjį, kai jis įsiveržė į jos kabinetą, gal ji anksčiau apklausta nurodė rugsėjo 22 d., bet jai užsifiksavo rugsėjo 21 diena. Vis dėlto sutinka, kad galėjo būti rugsėjo 22 diena. Ją sekretorė informavo, kad kaltinamasis reikalauja susitikimo su vadovu. Tai buvo ar 10.30 val., ar 9.30 val. Įėjęs į kabinetą kaltinamasis iš karto pradėjo reikalauti „Relanium“ vaistų. Ji pasakė, kad ji kabinete neturi vaistų, ir siūlė jam nueiti pas gydytoją D. J., kad ji išrašytų norimų vaistų, tačiau jis paliepė jai pačiai iškviesti tą gydytoją, kuri ir atneštų tuos vaistus. Tada jis išsitraukė peilį ir pasakė: „Nebandyk skambinti policijai, nes aš tave papjausiu“. Tuo peiliu rodydamas palei kaklą pasakė: „Bus raudona čiurkšlė, jeigu pabandysi daryti kokius nors veiksmus“, „Papjausiu, jei duosi žinią policijai“. Mano, kad jai buvo iškilusi reali grėsmė, tačiau negali paaiškinti, kodėl jis nieko jai nepadarė, išskyrus tai, kad nuplėšė nuo jos chalato kortelę su pavarde. Po tokių žodžių pradėjo jį kalbinti siekdama nuraminti, sakė, kad jis negaus norimų vaistų, jeigu ją papjaus, pasiūlė jį palydėti pas gydytoją, kuri galės išrašyti pageidaujamų vaistų. Jos pavedimu slaugos administratorė palydėjo kaltinamąjį pas gydytoją D. J.. Gydytojai D. J. paskambino ir pasakė, kad toks pilietis reikalauja vaistų, apie peilį nepasakė. Tą pačią dieną dėl grasinimo paskambino į policijos komisariatą bei tą pačią dieną raštu informavo policijos komisariatą dėl grasinimų nužudyti.

Apklausta kaip nukentėjusioji D. J. parodė, kad 2015 m. rugsėjo 21 dieną L. V. pas ją į kabinetą atėjo lydimas ligoninės personalo, kalbėjo nerišliai, blogai jautėsi, buvo piktas ir įsitempęs, ir tiesiog sakė, kokius vaistus jam turi išrašyti, jis buvo labai familiarus ir be jokios distancijos, tonas buvo įsakmus, sakė: „Rašyk, tik rašyk“. Matydama, kad jis yra apsvaigęs, pasiūlė važiuoti gydymui į priklausomybės ligų skyrių detoksikacijai, tačiau jis atsisakė ir tai patvirtino ambulatorinėje kortelėje savo parašu. Jis ir toliau reikalavo 10 ampulių „Relanium“ ir 30 tablečių „Clonazepam“, reikalaudamas paminėjo žodį „nužudysiu“, tačiau jo motyvas buvo gauti tų vaistų ir jis neatrodė grėsmingas, jo elgesys nerodė, kad galėtų žudyti. Bijodama tokio elgesio išrašė jo prašomus vaistus, apie tai niekam nepranešė, nes manė, kad tuo ir pasibaigs, nes galvojo išrašiusi tų vaistų mėnesį turės ramybę, nes jis rėkavo abstinencijos būsenos. Ji patyrė žodinį ir psichologinį smurtą.

Kitą dieną kaltinamasis vėl atėjo į kabinetą be siuntimo ir be registracijos ir iš karto reikalavo 20 ampulių „Diazepamo“ ir 60 tablečių „Clonazepamo“, grasino skundais į įvairias institucijas. Jo reikalaujamus vaistus ir kiekį išrašė, apie tai dabar žino skaitydama jo ambulatorinę kortelę. Jam išėjus parašė raštą policijos komisariatui apie L. V. reikalavimus parašyti receptus psichotropiniams medikamentams.

Kitą dieną, tai yra rugsėjo 23 d., L. V. vėl atėjo pas ją į kabinetą, tačiau tuo metu kabinete buvo policijos pareigūnas, kurio iš karto kaltinamasis nematė. L. V. vėl reikalavo medikamento – „Apaurin“, taip kortelėje ir įrašė.

Papildomai teisme apklausta nukentėjusioji D. J. parodė, kad 2016-09-22 receptus užpildė med. sesuo. Iš pateikto 2015-09-22 dienos recepto ji mato, L. V. išrašyta ne 60 tablečių „Clonazepamo“, o 30, nors ji L. V. ambulatorinėje kortelėje pažymėjo ir ikiteisminio tyrimo metu apklausta nurodė, jog 2015-09-22 ji L. V. išrašė 60 tablečių „Clonazepamo“. Be to ji nurodė, kad 2015-09-22 jai skambino iš vaistinės darbuotoja ir klausė, ar teisingai išrašyti psichotropiniai vaistai L. V., į tai ji atsakė, jog viskas teisingai.

Apklaustas kaip liudytojas N. Š. parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini) rajono PK tyrėju. Budinčioje dalyje sužinojo, kad iš ligoninės gautas pranešimas, jog ten kažkas įvyko. Rugsėjo 23 d. nuvyko į ligoninę pas direktorę, iš jos sužinojo, kad buvo atėjęs pilietis ir peiliu grasino, reikalavo vaistų. Jam pagal gautą psichikos sveikatos centro raštą dėl L. V. elgesio 2015-09-23 kalbant su gydytoja D. J., iš priėmimo skyriaus atėjusi darbuotoja pasakė, kad vėl atėjo tas pats pilietis, kuris reikalavo vaistų ir jo paklausė, ką daryti. Jis pasakė, kad pakviestų ir kažkas jį pakvietė užeiti į kabinetą. Įėjęs į kabinetą L. V., jo nematydamas, ne prašė vaistų, o sakė gydytojai neprašančiu tonu išrašyti jam vaistų. Nepamena, ar jis įvardijo konkrečius vaistų pavadinimus, jo laikysena buvo agresyvi, tačiau pamatęs jį su policijos uniforma pasikeitė, sulaikomas nesipriešino. Tą pačią dieną jį prieš tai matė mieste ir užkalbino, nes atrodė gatvėje apsvaigęs. Paklausus, ar išgėręs, kaltinamasis atsakė, kad neišgėręs, sakė, kad susileidęs vaistus. Tai buvo tą pačią – rugsėjo 23 dieną. Tada dar nieko nebuvo apklausęs, pareiškimo dar neturėjo, nors jau žinojo, kad dėl jo vyks aiškintis į ligoninę.

Specialistas R. O. paaiškino, kad „Diazepamo“ injekciniame tirpale yra kiekvienoje ampulėje po 10 mg veikliosios medžiagos diazepamo. Diazepamas priklauso psichotropinių medžiagų grupei, naudojamų medicinos tikslams. Pagal LR sveikatos apsaugos ministerijos 2000-01-06 įsakymą Nr. 5 diazepamas ir clonazepamas priskiriami psichotropinių medžiagų sąrašui. Remiantis 1971 m. psichotropinių medžiagų IV konvencijos sąrašu, 10 ampulių „Diazepamo“ yra 100 mg veikliosios medžiagos diazepamo. Medicinos praktikoje vartojamas vaistų firmos užvadintos pagal gamintojo pavadinimus ir būna įvairių pavadinimų, kaip, pvz., vaistas, turintis veikliąją medžiagą diazepamą, kaip vaisto formos būna „Diazepam“ „Relanium“, „Apaurin“. Diazepamo injekcinis tirpalas lotyniškai vadinamas soliutiodiazepami. Clonazepamas yra psichotropinė medžiaga, naudojama medicinos tikslams. Pagal LR sveikatos apsaugos ministerijos 2000-01-06 įsakymą Nr. 5 jis priskiriamas psichotropinių medžiagų sąrašui. Remiantis 1971 m. psichotropinių medžiagų IV konvencijos sąrašu, trisdešimtyje tablečių po 2 mg veikliosios medžiagos clonazepamo iš viso yra 60 mg veikliosios medžiagos clonazepamo. 20 ampulių injekcinio diazepamo tirpalo yra 200 mg veikliosios medžiagos diazepamo, o 60 tablečių clonazepamo yra 120 mg veikliosios medžiagos clonazepamo.

Apklausta kaip liudytoja Z. T. parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini) vaistinėje, o farmacijoje iš viso dirba 28 metus, kaltinamojo nepažįsta. Rugsėjo 22 dieną pardavė vaistą psichotropą – „Diazepam“. Tai vidutinio veikimo vaistas, labai plataus spektro, vaistas kaip gydymas. Jai kilo įtarimas dėl dozės, nes atsitiktinai pamatė, jog vieną dieną buvo išrašyta 10 ampulių, o kitą dieną – 20 ampulių. Palikusi stovintį ligonį prie prekystalio nuėjo pasiskambinti išrašiusiai receptą gydytojai D. J., jai priminė, kad prieš dieną tam pačiam piliečiui buvo išrašyta 10 ampulių, tačiau gydytoja pasakė, kad ji išrašė tam ligoniui tiek vaistų ir kad viskas yra teisingai, viskas gerai, viskas tvarkinga. Ji nieko nesiskundė, kad būtų padariusi klaidą ar apsirikusi. Šiek tiek prisimena tą atvejį, kai kaltinamasis buvo atėjęs į vaistinę. Jis atėjo stovėjo ramiai, netriukšmavo. Jis buvo tylus, niūrus, nieko nekalbėjo. Ar jos pokalbio metu gydytoja buvo susijaudinusi, nežino.

L. V. administracine tvarka praeityje baustas (2 t., 19–28 b. l)., yra Psichikos sveikatos centre pacientų registre (2 t., 29 b. l.).

Dėl pasikėsinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą

Motyvuojamoji dalis

Nors kaltinamasis L. V. kaltu neprisipažino, jo kaltė įrodyta nukentėjusiosios D. P. parodymais bei kita byloje surinkta medžiaga – tarnybiniu PK komisariato viršininko pranešimu bei Radviliškio ligoninės raštais.

Nukentėjusioji D. P. parodė, jog kaltinamąjį pamatė savo kabinete rugsėjo 22 dieną. Jis iš karto pradėjo reikalauti vaistų „Relanium“. Jai paėmus telefono ragelį, kaltinamasis išsitraukė peilį ir pasakė: „Nebandyk skambinti policijai, nes aš tave papjausiu“. Tuo peiliu rodydamas palei kaklą pasakė: „Bus raudona čiurkšlė, jeigu pabandysi daryti kokius nors veiksmus, papjausiu, jei duosi žinią policijai“. Mano, kad jai buvo iškilusi reali grėsmė. Po tokių grasinimų, siekdama nuraminti pacientą, pradėjo jį kalbinti, sakė, kad jis negaus norimų vaistų, jeigu ją papjaus, pasiūlė jį palydėti pas gydytoją, kuri galėtų išrašyti norimų vaistų. Tą pačią dieną dėl grasinimo paskambino policijos komisarui ir raštu informavo policijos komisariatą dėl grasinimų nužudyti.

Iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato viršininko M. B. tarnybinio rašto matyti, kad 2015-09-22 jam paskambino VŠĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės direktorė D. P. ir pasakė, kad L. V. grasino nužudyti (2 t., 97 b. l.), o M. B. patarė jai raštu kreiptis į policijos komisariatą.

Iš 2015-09-22 D. P. rašto matyti, kad ji ir raštu informavo (duomenys neskelbtini) policijos komisariatą dėl grasinimo nužudyti (1 t., 26 b. l.).

BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Vertinant grasinimo realumą reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama.

Nors kaltinamasis nurodė, kad jis neturėjo peilio, o turėjo atlenkiamą mobiliojo ryšio telefoną ir negrasino D. P., teismas atmeta kaltinamojo parodymus ir remiasi nukentėjusiosios D. P. parodymais, nes teismas neturi pagrindo jais netikėti. Vien nukentėjusiajai pasakyti grasinantys žodžiai, detalizuojant nužudymo aplinkybes, duoda pagrindą manyti, kad grasinimai gali būti įgyvendinti, o po šių žodžių kaltinamasis demonstruodamas agresyvius veiksmus – nuplėšdamas nuo chalato kortelę su gydytojos pavarde, patvirtino išsakytų grasinančių žodžių realumą ir jų įgyvendinimą. Teismas kaltinamojo parodymus, kad jis turėjo ne atlenkiamą peilį o telefoną, kad negrasino D. P., vertina kaip gynybinę versiją, siekiant išvengti atsakomybės už padarytą nusikaltimą. Tai, kad nukentėjusioji patyrė išgąstį ir nepakankamai operatyviai reagavo į kaltinamojo parodytą agresiją, tai yra pasiuntė kaltinamąjį pas gydytoją D. J. dėl receptų išrašymo, nekeičia įrodymų vertinimo, nes ji paskambino policijos komisarui ir raštu pranešė dėl grasinimų nužudyti. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad nukentėjusioji turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad jos atžvilgiu realiai gali būti panaudotas smurtas siekiant ją nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą. Todėl kaltinamojo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal LR BK 145 str. 1 d.

Teismas, remdamasis kaltinamojo, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais nustatė, kad kaltinamasis 2015-09-22 pirmiausia atėjo pas nukentėjusiąją D. P., o po to buvo palydėtas pas D. J. (kaltinime laikas nurodytas atvirkščiai), todėl tikslintinas kaltinamojo atvykimo pas D. P. laikas, nustatant 9.45 val.

Dėl terorizavimo, sistemingo bauginimo, psichinės prievartos naudojimo ir psichotropinių vaistų prievartavimo bei jų užvaldymo

Kaltinamasis L. V. kaltu neprisipažino. Jis nurodė, kad gydytojai D. J. negrasino, o tik prašė raminamųjų vaistų, jų pavadinimų nežino ir nenurodė.

BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytas požymis sistemingas bauginimas suprantamas ir aiškinamas kaip ne mažiau kaip tris kartus pasikartojantys, atviri ar anonimiški įvairūs grasinimai siekiant sukelti stresą, nerimą, baimę žmogui. Norint veiką kvalifikuoti pagal BK 145 straipsnio 2 dalį inkriminuojant sistemingo bauginimo požymį, būtina aiškiai ir konkrečiai nustatyti aplinkybes, kuriomis buvo grasinama, kokiu būdu pasireiškė tie grasinimai ir sistemingumas, vadinasi visais atvejais byloje turi būti įrodytos įvykio aplinkybės: laikas, vieta, būdas, įrankiai ir priemones, padariniai ir kt. (kasacinė byla Nr. 2K-121-677/2015).

Psichinė prievarta terorizuojant kitą žmogų paprastai reiškiasi kaip įvairaus pobūdžio grasinimai, kuriuos vertinant, be kita ko, taikomas ir jų realumo kriterijus (kasacinė byla Nr. 2K-553-942/2015).

Iš nukentėjusiosios D. J. reakcijos po kaltinamojo vizito 2015-09-21 dieną, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo teigti apie kokį nors kaltinamojo veiksmų realumą ir sistemingą bauginimą, tuo labiau, jog kaltinamajam atėjus trečią kartą – 2015-09-23 – pas D. J. kabinete buvo policijos darbuotojas, kurio patarimu L. V. buvo pakviestas užeiti į kabinetą.

Ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylą teisme nebuvo atskleistos kaltinime nurodytos aplinkybės, kurios leistų daryti išvadą apie sistemingą nukentėjusiosios bauginimą, panaudojant psichinę prievartą. Nors nukentėjusioji D. J. nurodė, kad ji patyrė žodinį ir psichologinį smurtą, pažymėtina, kad, atsižvelgiant į BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vien nukentėjusiosios nurodymas apie patirtas neigiamas emocijas yra nepakankamas pagrindas, kuriuo remiantis būtų galima asmenį pripažinti kaltu pagal šio straipsnio 2 dalį, inkriminuojant jam sistemingo bauginimo požymį. Nukentėjusioji D. J. nurodė, kad po pirmo L. V. vizito 2015-09-21 ji parašė receptą vaistams ir manė, kad vieną mėnesį L. V. nebeateis ir tuo viskas pasibaigs, niekam nesakė ir nepranešė apie kokius nors kaltinamojo neteisėtus veiksmus. Be to, nukentėjusioji D. J. teisme nurodė, kad L. V. buvo reikalingas visai kitoks gydymo būdas – detoksikacija, tačiau ji, kaip pati nurodė teisme, nusižengdama taisyklėms, išrašė dar didesnę dozę psichotropinių vaistų. Nukentėjusioji nurodė, kad ji siūlė L. V. vykti gydytis į (duomenys neskelbtini), o kaltinamasis savo atsisakymą patvirtino parašu ir nurodė, kad neturi pinigų kelionei, tačiau gavęs lėšų ketino vykti gydytis. Ši aplinkybė patvirtina, jog gydytoja D. J. įvertino būtinumą L. V. taikyti visai kitą gydymo būdą, kad kaltinamasis aptarinėjo su nukentėjusiąja gydymo variantus ir pakankamai normaliai su ja bendravo. Tai reiškia, jog kaltinamasis atėjo ne nusikalstamais tikslais, o siekdamas gauti atitinkamą gydymą.

Liudytoja B. Č. nurodė, kad pirmą dieną kaltinamasis negrasino, o antrą dieną buvo įžūlesnis, ir pati bijojo, nes per langą bet kada gali išlėkti, nors jis taip nesakė, kad išlėks per langą, bet yra tokių ligonių turėję ir todėl taip pagalvojo. Tokie liudytojos parodymai paneigia kaltinime nurodytas aplinkybes ne tik apie sistemingą psichinės prievartos naudojimą gydytojos D. J. atžvilgiu, bet ir vienkartinį psichinį smurtą, nes liudytoja, kaip ir nukentėjusioji, padarė prielaidą, kas galėtų atsitikti, nes kažkada yra buvę panašių ligonių.

Teismas sutinka, kad nukentėjusioji D. J. bendraudama su L. V. patyrė tam tikras neigiamas emocijas, diskomfortą, nes L. V. elgesys neatitiko visuomenėje susiklosčiusių bendravimo taisyklių – gydytojo ir paciento, tai yra jo įkyrus reikalavimas išrašyti receptą vaistams, tačiau vien patirtos neigiamos emocijos nereiškia, jog padaryta kokia nors teisei priešinga veika, tuo labiau nusikalstama.

Nors kitą dieną, 2015-09-22, kaltinamajam vėl pareikalavus vaistų, nukentėjusioji D. J. vėl išrašė receptą psichotropiniams vaistams, tačiau kaltinamojo veiksmus, kurie pasireiškė nuolat įsakmiu balso tonu kartojant: „Tik rašyk“, nėra pagrindo vertinti kaip psichinį smurtą, tuo labiau sistemingą. Be to, teismas nustatė, kad recepte nurodytas tablečių kiekis neatitinka nukentėjusiosios D. J. ir kaltinime nurodyto „Clonazepam“ tablečių kiekio. Iš 2015-09-22 recepto matyti, kad L. V. skirta 30 tablečių „Clonazepam“, o kaltinime nurodyta, kaip teigė ir D. J., vadovaudamasi savo įrašais L. V. ligos istorijoje, išrašius 60 tablečių.

Šios teisminio nagrinėjimo metu teismo nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina kaltinamojo parodymus, kad jis nežinojo, kiek ir kokių vaistų jam išrašė gydytoja D. J., nes 2015-09-22 išrašyto „Clonazepam“ tablečių kiekio nežinojo net pati nukentėjusioji D. J., L. V. ligos istorijoje klaidingai įrašiusi 60 tablečių skyrimą. Tai, kad kaltinamasis nežinojo vaistų pavadinimo, patvirtina ir liudytoja B. Č., kuri nurodė, kad 21 dieną L. V. prašė vaistų su kryžiuku, o 22 d. tų pačių, tai iš esmės atitinka kaltinime nurodytas aplinkybes, jog kaltinamasis reikalavo vaistų, nenurodydamas jų pavadinimo, tačiau prieštarauja nukentėjusios D. J. parodymams, kad kaltinamasis reikalavęs ne tik konkrečių vaistų, bet ir nurodęs jų kiekį.

Nustatytos aplinkybės atskleidžia ikiteisminio tyrimo vienpusiškumą ir neišsamų procesinių veiksmų atlikimą ikiteisminio tyrimo metu ir padarytas išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių.

Kaltinime nurodyta, kad nukentėjusioji D. J., paveikta jos atžvilgiu vartojamo psichinio smurto, išrašė psichotropines medžiagas. BK 263 str. dispozicijoje nurodyta atsakomybę kvalifikuojanti aplinkybė – tas, kas prievartavo arba pagrobė psichotropinius vaistus panaudojant fizinį ar psichinį smurtą, todėl kaltinime nurodyti objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai: nuolat įsakmiu balso tonu kartojo: „Tik rašyk“, negali būti vertinami kaip psichotropinių vaistų prievartavimas ir jų užvaldymas, nes kaltinamasis blogai jausdamasis ir tik netinkamu tonu kalbėdamas su gydytoja siekė pagalbos sau, tai yra jo veiksmai buvo nukreipti į savo sveikatos pagerinimą, o ne į siekį prievarta užvaldyti psichotropinius vaistus, nes 2015-09-21 L. V. turėjo šeimos gydytojos siuntimą pas gydytoją D. J., o kitą dieną, 2015-09-22, pas ją vėl atėjo nukentėjusiosios D. P. nurodymu.

Kaltinime nurodyta aplinkybė, jog kaltinamasis „įsiveržė“ į gydytojos D. J. kabinetą, neatitinka tikrovės, nes teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad 2015 m. rugsėjo 21–22 dienomis pas gydytoją D. J. L. V. buvo atlydėtas med. personalo darbuotojų ir tik pakviestas gydytojos asistentės įėjo į kabinetą, o rugsėjo 23 dieną atėjo prie kabineto pats, tačiau tik pakviestas vėl užėjo į gydytojos D. J. kabinetą. Šios aplinkybės paneigia kaltinime nurodytas „įsiveržimo“ aplinkybes.

Kita kaltinime nurodyta aplinkybė, kad „L. V. būdamas apsvaigęs nuo psichotropinės medžiagos – benzodiazepino ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, vėl atėjęs 2015-09-23 į VšĮ (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centrą ir įsiveržė į gydytojos D. J. kabinetą“, yra tik prielaida, nes jokie tyrimai dėl galimo L. V. apsvaigimo nuo psichotropinių medžiagų atlikti nebuvo. Vien nukentėjusiosios D. J. parodymai, kad jos išrašyti vaistai priklauso benzodiazepinų grupei, nepatvirtina kaltinime nurodytos apsvaigimo aplinkybės.

(duomenys neskelbtini) vaistinės darbuotojai Z. T. 2015-09-22 paskambinus nukentėjusiajai gydytojai D. J. ir paklausus dėl antrą dieną iš eilės L. V. išrašytų psichotropinių vaistų kiekio atitikties tikrovei, nukentėjusioji D. J. atsakė, jog viskas teisingai, viskas gerai. Toks pokalbis su vaistinės darbuotoja parodo, kad gydytoja D. J. psichotropinius vaistus L. V. išrašė neįžvelgdama nieko blogo ir jo apsilankymas nebuvo išskirtinis, ir rodo, kad gydytoja D. J. nesiekė, jog tariamai nepagrįstai išrašytų, „prievarta išrašytų“, vaistų pacientas negautų ar kad būtų imtasi kitų neatidėliotinų priemonių užkertant kelią L. V. įgyti šiuos psichotropinius vaistus (duomenys neskelbtini) vaistinėje. Ši aplinkybė patvirtina, kad vien recepto išrašymas negali būti prilygintas vaistų užvaldymui, tuo labiau neteisėtam. Teismas daro išvadą, kad tik po vaistinės darbuotojos Z. T. pasiteiravimo apie L. V. skirtų psichotropinių vaistų tikslingumą, nukentėjusioji D. J. raštu informavo policijos komisariatą apie galimą nuolatinį L. V. lankymąsi poliklinikoje ir galimus jo keliamus reikalavimus siekiant gauti psichotropinių vaistų.

Byloje, be nukentėjusios D. J. parodymų, nėra surinkta jokių kitų duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad L. V. veiksmai 2015 m. rugsėjo 21, 22, 23 dienomis būtų pasireiškę kaip nusikalstamos veikos sudėtis BK 145 straipsnio 2 dalies prasme.

Nustatytos aplinkybės parodo, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliktas nepilnai ir nevisapusiškai, o padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl kaltinamasis pagal BK 145 str. 2 d. ir 263 str. 3 d. išteisintinas, nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių.

Kaltinamojo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nėra.

Skirdamas bausmę kaltinamajam L. V., teismas vadovaujasi bendrais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje, ir atsižvelgia į tai, kad kaltinamasis padarė nusikaltimą, kuris įstatymo priskiriamas prie nesunkių, nusikaltimą padarė neišnykus teistumui, nėra kaltinamojo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, todėl jam skirtina jo padaryto nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 1 d., sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis nustatytinas mažesnis nei laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297–298, 301–305, 307 str., teismas

nusprendžia:

L. V. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 145 straipsnio 1 dalyje ir nuteisti jį laivės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis LR BK 65, 66 straipsniais, į bausmės laiką įskaityti L. V. laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2015-09-23 iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. iki 2016-05-25 išbūtą laiką.

Kardomąją priemonę L. V. iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti tą pačią – suėmimą.

L. V. pagal LR BK 145 straipsnio 2 dalį ir LR BK 263 straipsnio 3 dalį išteisinti, jam nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Nuosprendis per 20 d. nuo nuosprendžio paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Apeliaciniam teismui per šį teismą.