Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-292/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-11-07
Bylos Nr.: 2A-292/2012
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Virginija Čekanauskaitė, Marytė Mitkuvienė, Gintaras Pečiulis
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovams J, A. J., Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Klaipėdos miesto 6-ojo notarų biuro
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Resota“
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Perdanga“, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos

Kategorijos

22.1pavadinimo nepavyko patikrinti
22.6pavadinimo nepavyko patikrinti
29.4pavadinimo nepavyko patikrinti
30.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-292/2012Procesinio sprendimo kategorijos: 22.1; 22.6; 29.4; 30.3; 33; 50.8; 93.1; 99.11 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. lapkričio 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Marytės Mitkuvienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,dalyvaujant: ieškovo atstovui advokatui S. T.,atsakovo atstovams advokatui V. K. ir advokatui R. P.,trečiojo asmens Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovams J. Š. ir R. Š.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Resota“ apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimo ir 2011 m. sausio 20 d. papildomo sprendimo bei atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Perdanga“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimo, priimtų civilinėje byloje Nr. 2-2200-513/2010 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Resota“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Perdanga“, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialui dėl daiktinių teisių gynimo ir registro įrašo panaikinimo bei atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Perdanga“ savarankišką reikalavimą ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Resota“ ir atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl kliūčių naudotis turtu pašalinimo. Tretieji asmenys byloje A. J., Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Klaipėdos miesto 6-ojo notarų biuro notarė L. P.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Resota“ 2008 m. vasario 29 d. tikslindamas savo ieškinio reikalavimus teigė, kad jau seniai valdo ir naudojasi geležinkelio keliu Nr. 107 krovos darbų vykdymui iš traukinių sąstatų. Dalis geležinkelio atšakos, kuri baigiasi ties ieškovo žemės sklypo riba ir yra 257 m ilgio, priklauso AB „Lietuvos geležinkeliai“. Ieškovas aiškina, kad CK 6.395 straipsnio pagrindu tolesnė 263,9 m ilgio geležinkelio kelio atkarpa, kurios vertė 20 359,36 Lt, priklauso jam nuosavybės teise (t. 1, b. l. 3-5, 57-58).

2008 m. liepos 4 d. ieškovas UAB „Resota“ tikslino ieškinį, reikalavimus pareikšdamas tik valstybei ir prašydamas pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į 263,9 m ilgio geležinkelio kelio dalį nuo ieškovo žemės sklypo ribos iki geležinkelio kelio Nr. 107 pabaigos (t. 3, b. l. 163-164).

2008 m. gruodžio 15 d. ieškovas UAB „Resota“ papildė ieškinį reikalavimu atsakovui VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui panaikinti įrašo Nr. 21/3196 punkto Nr. 7.1. dalį, kur nurodytas juridinis faktas: „nuomininkas; uždaroji akcinė bendrovė „Perdanga““ (t. 2, b. l. 94-98).

Šalies argumentai

2009 m. balandžio 22 d. patikslintu ieškiniu UAB „Resota“ papildomai prašė pripažinti negaliojančiu tarp A. J. ir UAB „Perdanga“ 2006 m. liepos 19 d. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties Nr. LP-6203 punktą Nr. 1.2 dėl nuomos teisių į žemės sklypą perleidimo, nes nebuvo sudaryta rašytinė žemės nuomos sutartis (t. 3, b. l. 25-29).

2010 m. gegužės 14 d. patikslintu ieškiniu ieškovas UAB „Resota“ prašė pripažinti žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį svarstyklių kelią pastato – svarstyklių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esmine dalimi bei įpareigoti atsakovą Klaipėdos apskrities viršininko administraciją netrukdyti naudoti pastatą – svarstykles pagal jų tiesioginę traukinių sąstatų svėrimo paskirtį (t. 4, b. l. 3-5).

Ieškovas UAB „Resota“ paskutiniuoju ieškinio pareiškimu, teisme gautu 2010 m. spalio 8 d. prašė: 1) pripažinti žemės sklype (duomenys neskelbtini), esantį geležinkelio (svarstyklių) kelią pastato – svarstyklių esmine dalimi; 2) įpareigoti valstybę ir UAB „Perdanga“ netrukdyti ieškovui naudoti pastatą – svarstykles su geležinkelio vagonų svarstyklėmis ir svarstyklių keliu pagal jų tiesioginę traukinių sąstatų svėrimo paskirtį; 3) panaikinti VĮ Registrų centro padaryto registro įrašo Nr. 21/3196 punkto Nr. 7.1. dalį dėl juridinio fakto apie tai, kad žemės sklypo nuomininkas yra uždaroji akcinė bendrovė „Perdanga“ (t. 4, b. l. 91-96).

2008 m. spalio 22 d. priimtas atsakovo UAB „Perdanga“ savarankiškas reikalavimas ieškovui UAB „Resota“ ir atsakovui Lietuvos Respublikai , kuriuo atsakovas prašė pašalinti kliūtis, trukdančias UAB „Perdanga“ tinkamai naudotis žemės sklypu pagal žemės nuomos sutartį, leisti savo lėšomis nugriauti neteisėtai (savavališkai) pastatytą geležinkelio atkarpos dalį, patenkančią į valstybės nuosavybės teise valdomą ir UAB „Perdanga“ nuomojamą žemės sklypo dalį, plane pažymėtą indeksu „A“ (t. 2, b. l. 63-69). Atsakovas UAB „Perdanga“ atsiliepimuose į ieškinį ir priešieškinyje teigė, kad dalis geležinkelio kelio (maždaug 127 m ilgio atkarpa), į kurį pretenduoja ieškovas, yra žemės sklypo, išnuomoto atsakovui UAB „Perdanga“, dalyje. Atsakovo nuomone, 236,9 m ilgio ginčo geležinkelio kelias yra nelegalus statinys, įrengtas nesant statybos leidimo, nėra suformuotas ir įregistruotas, todėl negali būti įteisintas. Nurodo, kad žemės sklypas nėra padalytas, atskiri žemės sklypai nėra suformuoti, ieškovo žemės sklypas areštuotas, todėl žemės priklausinių nuosavybės klausimas negali būti sprendžiamas. Atsakovo teigimu, ieškinio patenkinimo atveju ieškovas nepagrįstai praturtėtų, būtų pažeistos atsakovo UAB „Perdanga“, kaip žemės sklypo dalies nuomininko, teisės ir teisėti interesai. Atsakovas teigia, kad geležinkelio atkarpa yra savarankiškai registruotinas daiktas, todėl negali būti geležinkelio vagonų svarstyklių priklausinys. Geležinkelio atšaka gali funkcionuoti nepriklausomai nuo vagonų svarstyklių, o faktas, kad geležinkelio svarstyklės buvo pastatytos ant geležinkelio kelio, nedaro geležinkelio kelio svarstyklių priklausiniu, juo labiau, tos kelio dalies, kuri yra ieškovui nepriklausančioje žemės sklypo dalyje. Geležinkelio atšaka nebuvo suformuota ir įregistruota, todėl nesant daikto, jo perdavimo faktas pagal svarstyklių pastato pirkimo - pardavimo sutartį ir nebuvo fiksuotas. Atsakovas UAB „Perdanga“ teigia, kad ieškovas neturi atsakovo sutikimo naudotis daiktu, kuris yra valstybinės žemės sklypo dalyje. Mano, kad ginčo geležinkelio atšaka neturi teisinio pagrindo išlikti atsakovo UAB „Perdanga“ valdomame žemės sklype, nes trukdo atsakovui disponuoti žemės sklypu ir naudoti sklypą savo veiklai, todėl atsakovas UAB „Perdanga“ prašo leisti savo lėšomis išardyti ginčo geležinkelio kelio atkarpą, esančią jo valdomo sklypo dalyje.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir papildomo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškovo UAB „Resota“ ieškinio reikalavimus: pripažinti žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), esantį svarstyklių kelią pastato – svarstyklių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esmine dalimi; įpareigoti valstybę ir UAB „Perdanga“ netrukdyti ieškovui UAB „Resota“ naudoti pastatą – svarstykles, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su geležinkelio vagonų svarstyklėmis 853(760DC-22.500) ir svarstyklių keliu pagal jų tiesioginę traukinių sąstatų svėrimo paskirtį; panaikinti VĮ Registrų centro įrašo Nr. 21/3196 punkto Nr. 7.1. dalį, kur nurodytas juridinis faktas apie žemės sklypo nuomininką UAB „Perdanga“, atmetė, o bylą dėl kitų ieškovo UAB „Resota“ reikštų reikalavimų nutraukė. Teismas atsakovo UAB „Perdanga“ priešieškinį, kuriuo prašoma pašalinti kliūtis, trukdančias atsakovui tinkamai naudotis žemės sklypu pagal žemės nuomos sutartį, ir leisti savo lėšomis išardyti neteisėtai (savavališkai) pastatytą geležinkelio atkarpos dalį, patenkančią į valstybės nuosavybės teise valdomą ir UAB „Perdanga“ nuomojamą žemės sklypo dalį, atmetė. Teismas priteisė iš ieškovo UAB „Resota“ 10 000 Lt atstovavimo išlaidų dalį atsakovui UAB „Perdanga“ ir 3 944,60 Lt atstovavimo išlaidų trečiajam asmeniui A. J.

Teismas nustatė, kad 1998 m. gruodžio 28 d. UAB „Volmeta“, kuriai adresu (duomenys neskelbtini), priklausė įvairūs statiniai, buvo išduotas statybos leidimas Nr. 82/98 vieno aukšto svarstyklių pastatui statyti. 2000 m. liepos 13 d. aktu pripažinta, kad UAB „Volmeta“ Klaipėdos aikštelė yra rekonstruota į svarstyklių pastatą pagal išduotą statybos leidimą, todėl pastatas priimtinas naudoti. 2001 m. rugpjūčio 3 d. pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu UAB „Klaista“ perleido UAB „Resota“ nuosavybės teisę į dalį svarstyklių pastato kartu su nuomos teise į dalį žemės sklypo. Nuomos teisė perleista Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2001 m. liepos 25 d. sutikimu. UAB „Resota“ 2002 m. balandžio 22 d. valstybinės žemės nuomos sutarties pagrindu valdė 1.1728 ha žemės sklypo dalį (iš viso žemės sklypo plotas yra 5.9175 ha), kitą valstybinės žemės sklypo dalį valdė J. Š. 2005 m. birželio 14 d. valstybė ir UAB „Resota“ sudarė dalies 5.9175 ha žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį: buvo parduota 1.1728 ha žemės sklypo dalis, plane pažymėta raide „B“, pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – kita (pramonės, sandėliavimo ir kitiems ūkio objektams statyti ir eksploatuoti), žemės sklypo naudojimo būdas ir pobūdis – pramonės ir sandėliavimo objektų teritorija, pramonės ir sandėliavimo įmonių statybos. 2006 m. balandžio 21 d. sutartimi trečiajam asmeniui A. J. buvo perleista nuosavybės teisė į statinius bei nuomos teisė į ginčo žemės sklypo dalį. Nuomos teisė perleista Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2005 m. lapkričio 2 d. sutikimu. 2006 m. birželio 28 d. Klaipėdos apskrities viršininko administracija sutiko, kad buvęs pastatų savininkas trečiasis asmuo A. J., parduodamas statinius perleistų statinių įgijėjui žemės sklypo nuomos teises ir pareigas į 4,7447 ha valstybinės žemės sklypo dalį, atsiradusias iš 2004 m. vasario 11 d. žemės nuomos sutarties Nr. 21/2004-054 ir iš 2006 m. balandžio 21 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. PJ-2021. 2006 m. liepos 19 d. atsakovas UAB „Perdanga“ ir trečiasis asmuo A. J. sudarė pastatų pirkimo - pardavimo sutartį, kuria UAB „Perdanga“ taip pat buvo perleista nuomos teisė į 4,7447 ha žemės sklypo dalį ir visos nuomininko teisės ir pareigos, atsiradusios iš 2004 m. vasario 11 d. žemės nuomos sutarties Nr. 21/2004-054 ir iš 2006 m. balandžio 21 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. PJ-2021. Šalims UAB „Resota“ ir UAB „Perdanga“ nuosavybės teise (atitinkamai 2001 m. rugpjūčio 3 d. pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu, 2002 m. rugpjūčio 20 d. turto pardavimo be varžytynių pagrindu ir 2006 m. liepos 19 d. pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu) priklauso statiniai, esantys ginčo žemės sklype: ieškovui – svarstyklių pastatas, atsakovui UAB „Perdanga“ – visi kiti statiniai. Svarstyklių pastate esančios elektroninės vagonų svarstyklės priklauso ieškovui, jos pripažintos tinkamos naudoti iki 2010 m. liepos 13 d. Atsakovui UAB „Perdanga“ 2007 m. rugsėjo 25 d. pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teise priklauso 653 m ilgio privažiuojamasis geležinkelio kelias Nr. 109. Teismas pažymėjo, kad skirtingais pagrindais šalių valdomo žemės sklypo dalys neatidalytos ir atskirai nesuformuotos. 2007 metais prasidėjo detaliojo planavimo procesas, kurio metu iškilo interesų konfliktas, nes buvo numatyta ginčo geležinkelio atkarpą išardyti. UAB „Resota“ 2007 m. birželio 19 d. kreipėsi į Klaipėdos apskrities viršininko administraciją nustatyti servitutą, nes valstybinės žemės sklypo dalyje baigiasi geležinkelio kelias Nr. 107, kurį ieškovas naudoja savo veikloje. AB „Lietuvos geležinkeliai“ nuosavybės teise priklauso Rimkų stotyje esantis 257 m privažiuojamasis kelias Nr. 107. Geležinkelio atšaka, prie kurios buvo suprojektuotas svarstyklių pastatas, jau buvo iki pastato projektavimo pradžios ir iki svarstyklių įrengimo. Ši atšaka nutiesta Lietuvos TSR laikais. AB „Lietuvos geležinkeliai“ nurodė, kad teisinio intereso byloje neturi, nes šiai bendrovei priklauso tik 257 m ilgio geležinkelio kelio Nr. 107 dalis nuo iešmo Nr. 112 iki UAB „Resota“ žemės sklypo ribos, ir į kurią ieškovas nepretenduoja. 2008 m. lapkričio 15 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu patvirtinta, kad UAB „Resota“ teritorijoje yra geležinkelio vagonų svarstyklės ir jų kelias, kurį bendrovė naudoja savo veikloje sverdama traukinių sąstatus bei juose ir sunkvežimiuose pakrautą metalą. 2008 m. rugpjūčio 12 d. atlikti 267 m ilgio geležinkelio kelio kadastriniai matavimai. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 25 d. nutartimi byla buvo sustabdyta, kol įsiteisės procesinis sprendimas administracinėje byloje dėl VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo atsisakymo atlikti veiksmus, susijusius su geležinkelio kelio teisine registracija. 2010 m. balandžio 9 d. teismas atnaujino bylos nagrinėjimą, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 30 d. konstatavo, kad atskiri Nekilnojamojo turto kadastro objektai negali būti statinių ar patalpų, suformuotų kaip atskiri nekilnojamieji daiktai, priklausiniai, kuriais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, pagal savo savybes nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Teismas nustatė, kad geležinkelio kelias nebuvo įregistruotas nei Nekilnojamojo turto kadastre, nei Nekilnojamojo turto registre, o svarstyklių pastatas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre nuo 2000 m. balandžio 10 d., tačiau geležinkelio kelias nebuvo nei nurodytas, nei kaip nors pažymėtas, todėl nesant papildomų dokumentų ar teismo sprendimo, papildyti ar pakeisti esantį registro įrašą nėra pagrindo.

Teismas pažymėjo, kad neįrodyta, jog geležinkelio kelias sumontuotas geležinkelio svarstyklių statybos vietoje. Priešingai, byloje įrodyta, kad geležinkelio svarstyklės buvo įrengtos prie anksčiau pastatytos geležinkelio kelio atkarpos, po to jos buvo rekonstruotos į svarstyklių pastatą. Byloje nėra ginčo, kad geležinkelio svarstyklių veiklai būtinas geležinkelio kelias, bet tai nereiškia, kad ginčo geležinkelio atšaka yra svarstyklių įrenginio ir (ar) svarstyklių pastato dalis. Geležinkelio kelias nėra svarstyklių pastato dalis, nes jis nebuvo pastatytas kartu su pastatu ir nebuvo perleistas ieškovui. Be to, pagal Geležinkelių transporto kodekso 3 straipsnio 5 dalį geležinkelio kelias – inžinerinis statinys, kurį sudaro žemės sankasa, viršutinė kelio konstrukcija (balasto sluoksnis, pabėgiai, bėgiai) ir kiti inžineriniai įrenginiai. Geležinkelio keliai yra susisiekimo komunikacija, kuri priskiriama geležinkelio infrastruktūrai ir gali priklausyti valstybei, savivaldybėms, Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių fiziniams ir juridiniams asmenims (Geležinkelio transporto kodekso 3 str. 3 d., 5 str., Statybos įstatymo 2 str. 9 d.). Geležinkelio infrastruktūra tvarkoma ir apskaitoma Geležinkelio transporto kodekso 16 straipsnyje nustatyta tvarka, už tai atsakinga Susisiekimo ministerija, o registro tvarkymo įstaigos funkcijas atlieka Valstybinė geležinkelių inspekcija prie Susisiekimo ministerijos. Teismas nusprendė, kad geležinkelio kelias yra savarankiškas statinys, kuris nustatyta tvarka statomas, formuojamas kaip daiktas ir įregistruojamas viešame registre. Ieškovas neįrodė, kad nustatyta tvarka pastatė šį daiktą ar įgijo nuosavybes teisę į jį CK 4.45 straipsnyje nurodytais būdais. Geležinkelio kelias yra savarankiškas statinys, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ginčo geležinkelio kelias yra esminė svarstyklių pastato dalis ir priklauso ieškovui. Byloje nėra ginčo, kad ieškovas naudojasi ginčo žemės sklype esančiu daiktu – geležinkelio kelio atkarpa. Ieškovas neįrodė, kad valdo geležinkelio kelią teisėtu pagrindu, todėl negali teigti, jog kas nors pažeidinėja jo teisę naudotis ginčo daiktu. Iškilo ginčas dėl žemės sklypo, kuriame yra ginčo kelias, valdymo, nes iki detaliojo planavimo proceso pradžios nei viena iš šalių nereiškė viena kitai pretenzijų dėl valdymo teisių pažeidimo. Ieškovas ir valstybė yra ginčo žemės sklypo bendraturtės, o atsakovas UAB „Perdanga“ valdo valstybinės žemės sklypo dalį nuomos sutarties pagrindu. Žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartis ir žemės sklypo dalies nuomos sutartis laikomos galiojančiomis, kol nėra nuginčytos nustatyta tvarka. Ieškovas neginčija sandorių, tačiau prašo panaikinti galiojančio sandorio pagrindu padarytą įrašą viešame registre. Ieškovas teigė, kad atsakovas UAB „Perdanga“ valdo valstybei priklausančią žemės sklypo dalį niekinės sutarties pagrindu, nes valstybė ir UAB „Perdanga“ nesudarė rašytinės žemės nuomos sutarties. Tačiau byloje įrodyta, kad atsakovas UAB „Perdanga“ yra kitų anksčiau buvusių valstybinės žemės sklypo dalies nuomininkų teisių ir pareigų perėmėjas, valdo žemės sklypą anksčiau sudarytų žemės nuomos sutarčių pagrindu. Nuomos teisė perleista buvusio valstybinės žemės valdytojo Klaipėdos apskrities viršininko administracijos sutikimu. Teismo įsitikinimu, naujajam žemės nuomininkui perėjo teisės ir pareigos, nustatytos ankstesniam žemės nuomininkui, todėl nėra pagrindo teigti, kad nėra sudaryta valstybės ir atsakovo UAB „Perdanga“ žemės nuomos sutartis, ir (ar) teigti, kad atsakovas valdo žemės sklypo dalį niekinio sandorio pagrindu.

Teismo įsitikinimu, byloje taip pat neįrodyta, kad ieškovas UAB „Resota“ pažeidžia atsakovo UAB „Perdanga“, kaip žemės sklypo dalies nuomininko, teises, todėl atsakovas nepagrįstai reikalauja jas apginti. Geležinkelio kelias nėra ieškovo nuosavybė, byloje neįrodyta, kad ieškovas šį kelią nutiesė, todėl jam negali būti reiškiamas reikalavimas dėl kelio dalies išardymo. Tenkinti tiek ieškovo ieškinį, tiek atsakovo UAB “Perdanga“ priešieškinį teismas nematė pagrindo. Teismas pažymėjo, kad ieškovas kelis kartus keitė savo reikalavimus, tačiau atsisakymas nuo ankstesnių reikalavimų nebuvo konstatuotas įstatymo nustatyta tvarka. Ieškovo atstovas advokatas S. T. teismo posėdžio metu paaiškino, kad neturi įgalinimų atsisakyti nuo ieškinio, tačiau patvirtino, jog palaiko paskutinį 2010 m. spalio 8 d. patikslintą ieškinį, kurį pasirašė ieškovo UAB „Resota“ direktorius. Esant tokiai situacijai teismas sprendė, jog ieškovas UAB „Resota“ nepalaiko anksčiau suformuluotų reikalavimų, tokius veiksmus vertino kaip atsisakymą nuo jų, todėl bylą dėl kitų ankstesnių UAB „Resota“ reikalavimų nutraukė.

Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. sausio 20 d. papildomu sprendimu priteisė iš ieškovo UAB „Resota“ 1 848,11 Lt atstovavimo išlaidų trečiajam asmeniui A. J.. Teismas nurodė, kad trečiasis asmuo A. J. pateikė įrodymus, kad 2010 m. spalio 13 d. sumokėjo 1 848,11 Lt advokatams už atstovavimą ir teisinę pagalbą šioje byloje ir prašė šią sumą priteisti, tačiau teismas dėl šio prašymo nepasisakė, todėl priimtinas papildomas sprendimas. Ieškovas privalo atlyginti trečiajam asmeniui A. J. jo turėtų bylinėjimosi išlaidų 1 848,11 Lt dalį. Byla itin sudėtinga, didelės apimties, reikalavimo dalykas buvo keičiamas, buvo neaiški ieškovo pozicija dėl reikalavimo A. J., kol teismas pats nesiėmė priemonių nustatyti byloje dalyvaujančių asmenų procesinę padėtį. Dėl šių priežasčių teismas manė, kad trečiojo asmens išlaidos yra pagrįstos ir atitinka Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau tekste – Rekomendacijos).

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovas UAB „Resota“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – UAB „Resota“ ieškinį patenkinti, įskaitant reikalavimą dėl nuosavybės teisės į geležinkelio kelią pripažinimo, su kuriuo sutiko AB „Lietuvos geležinkeliai“. Ieškovas prašo perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, o teismo sprendimo dalį, kuria atmestas UAB „Perdanga“ priešieškinis, palikti nepakeistą. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Negalima sutikti su teismo išvadomis, esą neįrodyta, jog geležinkelio vagonų svarstyklės įrengtos kartu su geležinkelio keliu. Tokios išvados grindžiamos neteisingomis faktinėmis aplinkybėmis. Teismas teisingai konstatavo, kad ginčo geležinkelio kelio atšaka yra įrengta Lietuvos TSR laikais, tačiau neteisingai vertino įrodymus pasisakydamas dėl geležinkelio svarstyklių įrengimo ir jų rekonstravimo 1998 metais į svarstyklių pastatą vietos. Iš byloje esančios svarstyklių pastato projektinės dokumentacijos matyti, kad geležinkelio vagonų svarstyklės buvo įrengtos ir pagal 1998 m. statybos leidimą rekonstruotos ne prie privažiuojamojo geležinkelio kelio Nr. 107 ginčijamos dalies, o būtent ant šio kelio, kad per jas galėtų judėti traukinių sąstatai svėrimui. Svarstyklių įrengimo vieta turi esminę reikšmę sprendžiant šį ginčą. UAB „Resota“ savo veikloje naudoja svarstyklių pastatą pagal tiesioginę jo paskirtį nuo pat pastato įgijimo. Pastato (svarstyklių) tiesioginė paskirtis yra traukinių sąstatų priėmimas svėrimui ir pasvėrimas. Per svarstykles pateikiami traukinių sąstatai, kuriuos pasvėrus vykdomi jų pakrovimo iškrovimo ir kiti darbai. Kasmet atliekama svarstyklių metrologinė patikra. Ribojant teisę naudotis svarstyklių keliu, pažeidžiama valdymo teisė į svarstyklių pastatą ir esmines jo dalis, tai yra trukdoma naudoti pastatą – svarstykles pagal jo tiesioginę geležinkelio sąstatų svėrimo paskirtį. Be ginčo geležinkelio kelio atkarpos neįmanoma naudoti pastatą – svarstykles pagal tiesioginę geležinkelio sąstatų svėrimo paskirtį.Geležinkelio vagonų svarstyklės yra įrenginys, įmontuotas į ginčo kelio atkarpą. Pačios vagonų svarstyklės yra įrenginys, montuojamas į tam specialiai įrengtą pamatinę duobę, kuri jungiama su geležinkelio konstrukcija. Valstybinės metrologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2006 m. kovo 30 d. įsakymu Nr.V-31 patvirtinto Matavimo priemonių techninio reglamento MP-006 priedo „Automatinės svarstyklės“ 2 punkte nustatyta, kad geležinkelio vagonų svarstyklės – automatinės svarstyklės, turinčios apkrovos platformą, įskaitant bėgius, kuriais juda geležinkelio vagonai. Teismas neįvertino to, kad statant svarstykles ant geležinkelio kelio, faktiškai buvo atlikta to kelio rekonstrukcija, nes buvo į kelio atkarpą įmontuotas specialus įrenginys – svarstyklės, suteikiantis tam tikrą naują paskirtį kelio daliai. Iki svarstyklių ir pastato pastatymo ant geležinkelio kelio Nr. 107, jo paskirtis buvo tik kaip privažiuojamojo geležinkelio kelio, o pastačius svarstykles ir pastatą, kelio paskirtis pasikeitė, nes ji įgavo išskirtinę geležinkelių vagonų pateikimo svėrimui ir pasvertų geležinkelio vagonų prastūmimui reikalingo kelio paskirtį. Tokios faktinės aplinkybės atitinka rekonstrukcijos sąvokos apibrėžimą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad rekonstrukcijos būdu buvo sukurta materialioji teisė į geležinkelio atkarpos dalį. Neteisinga teismo išvada, kad svarstyklės ir svarstyklių pastatas buvo įrengti šalia ginčo kelio, nes šie statiniai yra įrengti būtent ant ginčo kelio. Kadangi svarstyklių pastatas buvo pastatytas pagal išduotą statybos leidimą ant ginčo kelio, tokiu būdu jį rekonstruojant, todėl neteisinga teismo išvada, jog neva svarstyklių ir pastato statyba nieko bendra neturi su ginčo keliu. Geležinkelio atšakos dalis buvo rekonstruota, joje įrengiant svarstykles ir pastatant specialios paskirties pastatą, todėl toks faktas patvirtina bendrą geležinkelio atšakos ir svarstyklių statybos tęstinį procesą ir tampraus funkcinio ryšio tarp kelio, svarstyklių ir pastato atsiradimą. Teismas pats nurodė, jog nėra ginčo dėl to, kad geležinkelio svarstyklių veiklai yra būtinas geležinkelio kelias, todėl nepagrįsta teismo išvada, jog ginčo geležinkelio atkarpą esą nėra pagrindo pripažinti esmine svarstyklių pastato dalimi ir jog nėra pagrindo pripažinti, kad po rekonstrukcijos ji priklauso ieškovui UAB „Resota“. Pripažįstant tinkamu naudoti svarstyklių pastatą, buvo pateiktas kontroliniam svėrimui traukinio sąstatas ir tik patikrinus visas inžinerines sistemas pastatas buvo pripažintas tinkamu naudoti. Svarstyklių pastatas, kuriame yra elektroninės vagonų svarstyklės 8530 (760DC-22.500), be jų kelio negalėtų priimti traukinio sąstato svėrimui, tai yra daiktas būtų nevisavertis, nebūtų galimybės jį naudoti pagal tiesioginę paskirti ir nebūtų įmanoma pripažinti tinkamu naudoti. Geležinkelio vagonų svarstyklių pastatas negalėtų būti naudojamas pagal tiesioginę savo paskirtį be ginčo geležinkelio atkarpos, kuria pateikiami geležinkelio vagonų sąstatai svėrimui, todėl žemės sklype esanti ginčo geležinkelio atkarpa nuo ieškovo žemės sklypo ribos yra pripažintina pastato – svarstyklių esmine dalimi.Pasak teismo, ieškovas neįrodė, jog nustatyta tvarka pastatė ginčo geležinkelio kelio dalį ir įgijo nuosavybės teisę CK 4.45 straipsnyje nurodytais būdais. Sprendime nurodyta neteisinga materialioji teisės norma, nes ji reguliuoja tik žemės sklypo ribų nustatymą. Byloje nėra įrodymų, kad kas nors prieštaravo svarstyklių įrengimui ant ginčo kelio. Priešingai, faktinės aplinkybės įrodo, kad tarp geležinkelio atkarpos ir svarstyklių bei pastato savininkų nebuvo ginčo, tai yra buvo susitarimas dėl tokių įrenginių statymo. Du nekilnojamieji daiktai – svarstyklės su pamatine duobe ir kelio atšaka buvo sujungti į vieną daiktą, todėl susiklostė bendrosios nuosavybės teisiniai santykiai. Byloje nėra įrodymų, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ prieštaravo privažiuojamojo kelio Nr. 107 rekonstrukcijai, todėl svarstyklių įrengimas ir pastato ant jų statymas yra teisėti. Byloje nėra ginčijamas statybos teisėtumas. Kelio rekonstrukcijos teisėtumą įrodo tai, kad buvo išduotas statybos leidimas. Jeigu kelio rekonstrukcija būtų negalima, tuomet niekas nebūtų leidęs ant jo statyti svarstykles ir svarstyklių pastatą. Nėra nustatyta, kad ieškovas po rekonstrukcijos suformuotą daiktą užvaldė prieš kieno nors valią, per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus, nes jis įgytas pirkimo-pardavimo sandorio būdu ir teismų sprendimams vykdyti nustatyta tvarka (turto pardavimo be varžytynių aktu). Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovas neįrodė, kad teisėtu pagrindu valdo ginčo geležinkelio atkarpą. Tos geležinkelio atkarpos po svarstyklių pastatymo (kelio rekonstrukcijos) niekas daugiau nevaldo, kaip tik UAB „Resota“, todėl valdymo teisė turi būti ginama. Teismas neteisingai taikė CK 4.27 straipsnio 2 dalį ir neatsižvelgė į tai, kad privažiuojamojo geležinkelio kelio Nr. 107 dalis iki žemės sklypo ribos buvo įregistruota viešame registre tik nuo 2005 m., tai yra tik po to, kai ieškovas nuosavybės teise valdė svarstykles su pastatu ir žemės sklypą. Teismas neatsižvelgė, kad ginčo kelio rekonstrukcija vyko, kai geležinkelio atkarpa dar nebuvo registruota viešame registre. Iš VĮ Registrų centro dokumentų matyti, kad 2005 m. buvo inventorizuota tik dalis geležinkelio atkarpos, tai yra tik ta, kuri yra iki ieškovo žemės sklypo ribos. Tokia registracija įrodo ieškovo nuosavybės teisės į kitą geležinkelio atkarpos dalį pripažinimą. AB „Lietuvos geležinkeliai“, būdama atsakovu byloje, pripažino ieškinio reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo į geležinkelio atšaką, ant kurios pastatytos svarstyklės. Teismas neatsižvelgė į tai, kad projektinė medžiaga buvo parengta visos (duomenys neskelbtini), aikštelės rekonstrukcijai ir kad ši rekonstrukcija buvo atlikta bei 2000 m. liepos 13 d. aktu buvo pripažintas tinkamu ne tik svarstyklių pastatas, bet UAB „Volmeta“ Klaipėdos aikštelės reorganizavimas. Projektinės medžiagos I tomo „Teritorijos tvarkymas“ aiškinamajame rašte nurodyta, kad atliekamas dalinis teritorijos tvarkymas, įrengiant papildomų betono dangos aikštelių prie naujai projektuojamų geležinkelio svarstyklių, preso ir esamų rezervuarų, kad betono danga įrengiama ant žvyro dangos, sklandžiai prisijungiant prie esamų betono ir asfaltuotų aikštelių ir kelių, ir kad ten, kur praeina geležinkelio bėgiai, dangos paviršius sulyginamas su bėgių (šiuo atveju svarstyklių kelio) paviršiumi, tam, kad laisvai galėtų važinėti automobiliai. Projektinėje medžiagoje taip pat paminėta, kad svarstyklių pastato statyba vykdoma ant esamų pamatų. Pagal projektinę dokumentacija visus numatytus darbus atlikus ir priėmus, privažiuojamojo geležinkelio kelio atkarpa nuo ieškovo žemės sklypo ribos įgavo naują paskirtį, todėl nepagrįstai nurodoma, jog buvo priimtas tik svarstyklių pastatas. Tokia išvada prieštarauja faktui, kad svarstyklių pastatas be kelio negalėtų funkcionuoti pagal tiesioginę geležinkelio vagonų svėrimo paskirtį.Teismas nurodė, kad geležinkelio vagonų svarstyklės pripažintos tinkamomis naudoti iki 2010 m. liepos 13 d. Teismas neteisingai vertino svarstyklių patikros sertifikatus ir padarė neteisingą išvadą. Minėti sertifikatai įrodo ne tai, iki kada svarstyklės pripažintos tinkamomis naudoti, o įrodo tai, kad kas metai atliekama svarstyklių metrologinė patikra. Šie įrodymai įrodo, jog ieškovas nuolatos valdo geležinkelio atkarpos dalį, praeinančią per svarstyklių pastatą. Eilinės patikros sertifikato Nr.0461597 kopija įrodo, kad tokia patikra galioja ir šiai dienai. Šio įrodymo pateikimo būtinumas atsirado tik gavus teismo sprendimą su neteisinga išvada dėl svarstyklių pripažinimo tinkamomis naudoti.Teismas nepaminėjo, kad šioje byloje kilęs ginčas ir dėl svarstyklių pastato naudojimo pagal jo tiesioginę geležinkelių sąstatų svėrimo paskirtį. Teismo posėdžio metu atsakovo UAB „Perdanga“ atstovas į teismo klausimą atsakė, kad UAB „Perdanga“ ginčo kelio niekuomet nevaldė ir nevaldo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Registrų centre šiai dienai yra įregistruotas vienintelis nepakeistas žemės nuomos sandoris, kurio šalimi nėra nurodyta UAB „Perdanga“. Todėl pagrįstas ieškinys dėl tos žemės sklypo dalies po ginčo geležinkelio atkarpa neteisėtos nuomos. Ginčo geležinkelio atkarpa atsakovui UAB „Perdanga“ nepriklauso, jis jos nevaldo, todėl šioje dalyje žemės jis taip pat realiai nevaldo. Pagrįsti ieškinio argumentai, kad teisės į žemę gali būti suteikiamos tik ta apimtimi, kuri reikalinga nuosavybės teisės objektams tinkamai naudoti pagal jų paskirtį. Kadangi ginčo kelio rekonstrukcijos būdu (pastatant svarstykles, pastatą) buvo sukurtos nuosavybės teisės į ginčo geležinkelio atkarpą, kadangi ieškovas pastatą kartu su svarstyklėmis įsigijo nuosavybėn teisėto sandorio pagrindu, todėl pirmiau nei UAB „Vagonų servisas“ įgijo teisę į ginčo geležinkelio atkarpa užimamą žemės sklypo dalį. Kadangi UAB „Vagonų servisas“ nuosavybės teisės į ginčo geležinkelio atkarpą neturėjo, tai faktiškai neturėjo ir teisių į sklypo dalį po šiuo daiktu, o ir šios teisės niekam negalėjo perleisti be ieškovo sutikimo. Teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas dėl valstybinės žemės nuomos teisių perleidimo, kai sklypas valdomas dviejų bendraturčių ir kai sklype yra kitiems asmenims priklausančio turto. Byloje nustatytos aplinkybės, jog UAB „Perdanga“ nevaldo ginčo geležinkelio atkarpos, todėl darytina išvada, kad UAB „Perdanga“ įregistruota, kaip žemės sklypo nuomininkė dalyje dėl žemės sklypo po ginčo geležinkelio atkarpa, nepagrįstai, pažeidžiant CK 6.394 straipsnio 1 dalį, CK 6.548 straipsnio 3 dalį, 6.547 straipsnio l dalį, 6.192 straipsnio 4 dalį, ir todėl ieškinio reikalavimas dėl registro įrašo panaikinimo yra tenkintinas.Teismas netinkamai taikė CK 6.548 straipsnio 3 dalį, pasisakydamas, kad žemės nuomos teisės perleidimui žemės sklypo bendraturčio sutikimo nereikėjo. Šios teisės normos teisingam taikymui turi esminės reikšmės teismo pažymėtas faktas, kad žemės sklypo, unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), dalys nėra atidalintos ir atskirai nesuformuotos. Ieškovas niekuomet nedavė sutikimo, kad žemės sklypo dalis po ginčo geležinkelio atkarpa būtų suteikta naudotis kitam asmeniui. Registrų centre yra įregistruotas vienintelis žemės sklypo nuomos sandoris ir jis nėra pakeistas, gi žemės nuomos sandoris su UAB „Perdanga“ įstatymo nustatyta tvarka nebuvo sudarytas. Tik viešame registre įregistruotą ne pirkimo-pardavimo, o žemės nuomos sandorį galima panaudoti prieš trečiuosius asmenis įrodinėjant žemės nuomos faktą ir tokį faktą gali įrodinėti žemės nuomos sandorio šalys. Šiuo atveju žemės nuomos sandorio tarp valstybės ir atsakovo UAB „Perdanga“ nėra, todėl atsakovas nėra ir 2004 m. vasario 11 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N21/2004-054 šalimi. VĮ Registrų centro įrašo Nr. 21/3 J 96 punktas Nr. 7.1. dalyje, kur nuomininku nurodyta UAB „Perdanga”, neatitinka registre įregistruotos 2004 m. vasario 11 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N21/2004-054 sąlygų, todėl yra niekinis ir naikintinas. UAB ,,Perdanga“ nėra su valstybe sudariusi įstatymo nustatytos formos ir tvarka valstybinės žemės nuomos sandorio. Teismas neatsižvelgė į tai, kad VĮ Registrų centro padaryto įrašo Nr.21/3196 punkto Nr.7.1. dalyje, kur nuomininku nurodyta UAB „Perdanga“, panaikinimas nepanaikina įmonės UAB „Perdanga“ sudaryto 2006 m. liepos 19 d. pirkimo-pardavimo sandorio Nr.LP-6203, o tik skatina atsakovą UAB „Perdanga“ su valstybe sudaryti įstatymo nustatyta tvarka žemės nuomos sandorį ir nuomininko teises įregistruoti viešame registre. Sprendžiant dėl žemės sklypo dalies po geležinkelio atkarpa, turi būti atsižvelgta į tos geležinkelio atkarpos savininko/valdytojo teises ir interesus bei į žemės sklypo bendrasavininkio ir svarstyklių pastato savininko interesus. Kadangi UAB „Perdanga“ ginčo geležinkelio atkarpos ir tuo pačiu žemės sklypo dalies po šia atkarpa faktiškai nevaldo, todėl Registrų centro įrašas apie nuomą toje dalyje nesukuria jokių realių teisinių pasekmių, yra niekinis. UAB „Perdanga” nuo pat pradžių teritorijoje matė ginčo geležinkelio atkarpą ir žinojo, kad būtent ieškovas ją valdo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad UAB „Perdanga“ 2006 m. spalio 11 d. sutarties dėl žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), detalaus plano rengimo 2.5 punkte įsipareigojo ieškovui: <...UAB „Perdanga“ užtikrina esamų inžinerinių tinklų ir komunikacijų išlikimą. Jei pagal įstatymų reikalavimus bus būtina nustatyti inžineriniam tinklam ir komunikacijom servitutus, tai UAB „Perdanga“ užtikrina jų nustatymą...>. Tokia sąlyga buvo aptarta remiantis 2002 m. balandžio 22 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr.21/2002-0107 punktu Nr. 4.2 ir valstybinės žemės nuomos 2004 m. vasario 11 d. sutarties Nr.N21/2004-054 punktu Nr. 4.2, kur yra imperatyvi nuostata, kad žemės sklype pastatų rekonstrukcija ar naujų statyba negalima. Sutartimi buvo aptarta, kad UAB „Perdanga“ išsaugo ginčo geležinkelio atkarpą, kuri patenka į inžinerinio tinklo sąvoką ir kuri po rekonstrukcijos yra skirta svarstyklių pastatui tarnauti, todėl atmestini atsakovo UAB „Perdanga“ paaiškinimai, kad ginčo geležinkelio atkarpa neva trukdo žemės sklypo valdymui.Teismas, teigdamas, kad ieškovas atsisakė dalies reikalavimų, ir toje dalyje nutraukdamas bylą, pažeidė procesinės teisės normas. Pirminis ieškinys buvo pateiktas dėl nuosavybės teisės į ginčo geležinkelio atkarpą pripažinimo, kuriame atsakovu buvo AB „Lietuvos geležinkeliai“, o Lietuvos Respublika, atstovaujama Klaipėdos apskrities viršininko administracijos, buvo trečiuoju asmeniu. Atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinį pripažino, valstybė 2008 m. rugpjūčio 11 d. atsiliepime nurodė, kad ginčą palieka spręsti teismui, nes nežino, kam ginčo geležinkelio atkarpa priklauso. Teismas sprendime neteisingai konstatavo, kad ieškovas šioje dalyje ieškinio neva atsisakė, nes tas reikalavimas atsakovo buvo pripažintas (ginčas baigtas). Tokiu atveju šios bylos dalies teismas negalėjo nutraukti, o turėjo taikyti CPK 140 straipsnio 2 dalį. Kadangi byloje nebuvo priimta motyvuota nutartis, numatyta CPK 140 straipsnio 4 dalyje, todėl konstatuotina, kad teismas atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ pripažinimą, nurodytą atsiliepime į ieškinį, priėmė, bet neįformino. Teismas pažeidė CPK 140 straipsnio 1 dalies normą, nes ieškovas nepateikė teismui nei žodžiu, nei raštu pareiškimo dėl ieškinio atsisakymo. Byloje dalyvavęs ieškovo atstovas teismui paaiškino, kad tokių įgalinimų neturi ir laiko, kad įmonė nuo savo reikalavimų neatsisako, o tik jų dalį atsiima. Ieškovo atstovas nepareiškė pareiškimo dėl ieškinio atsisakymo, todėl teismas turėjo paties ieškovo klausti, ar jis atsisako ieškinio ir išaiškinti tokio veiksmo galimas pasekmes. Reikalavimas dėl pirkimo - pardavimo sandorio dalies pripažinimo negaliojančia teismui realiai nebuvo pateiktas, nes už jį buvo pareikalauta mokėti žyminį mokestį, o tokį ieškovas neturėjo galimybės sumokėti ir todėl apsigalvojo bei reikalavimo nereiškė. Ieškovas neturėjo finansinės galimybės reikšti minėtą reikalavimą, žyminio mokesčio nemokėjo, todėl tikslino ieškinį, kuriame tokio reikalavimo nenurodė. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas dėl šio reikalavimo bylos nutraukti negalėjo, o šiam reikalavimui turėjo taikyti CPK 296 straipsnio l dalies 7 punktą.Pirminiame ieškinyje (atsakovui AB „Lietuvos geležinkeliai“) buvo nurodyta ieškinio suma 20 359,36 Lt, kuri nesikeitė visą bylos nagrinėjimo laiką. Nuo šios sumos buvo mokėtinas 611 Lt žyminis mokestis ir už kiekvieną papildomą reikalavimą, kurių 2010 m. spalio 8 d. ieškinyje yra trys, tuo metu buvo mokėtinas 398 Lt žyminis mokestis. Iš viso turėjo būti sumokėtas 1 009 Lt žyminis mokestis, o iš viso buvo sumokėta 1 130,50 Lt, todėl teismas turėjo grąžinti permokėtą žyminio mokesčio dalį –121,50 Lt. Teismas priteisė UAB „Perdanga“ 10 000 Lt patirtų išlaidų advokatų pagalbai apmokėti. UAB „Perdanga“ priešieškinis buvo atmestas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad šią įmonę atstovavo du advokatai, nors nebuvo tokio būtinumo, todėl akivaizdu, jog buvo nepagrįstai padidintos išlaidos. Iš pateiktų sąskaitų, pažymos ir apmokėjimo dokumentų negalima nustatyti, kokios paslaugos buvo apmokėtos. Nors išlaidos buvo sumažintos, tačiau teismas nepakankamai atsižvelgė į Rekomendacijas, todėl išlaidų dydis turėjo būti dar daugiau sumažintas. Teismas priteisė 3 944,60 Lt trečiojo asmens A. J. patirtų išlaidų. Šis bylos dalyvis pateikė dvi sąskaitas 5 792,71 Lt sumai. Rekomendacijų 8.2 punkte nustatyta, kad už skundo parengimą yra rekomenduojamas maksimalus priteistinas užmokesčio dydis trys minimalios mėnesinės algos, tai yra 2 400 Lt, o Rekomendacijų 8.18 p. nustatyta, kad už vieną atstovavimo valandą teisme rekomenduojamas maksimalus priteistinas užmokesčio dydis yra 0.15 minimalios mėnesinės algos. A. J. dalyvavo tik trečiuoju asmeniu, todėl suteiktų paslaugų apimtis yra gana nedidelė. Byla nėra itin sudėtinga, todėl nėra pagrindo taikyti maksimalių rekomenduojamų priteistinų išlaidų dydžių. Net ir taikius maksimalius išlaidų dydžius, A. J. patirtų išlaidų suma turėjo būti ženkliai sumažinta. UAB „Resota“ ieškinys yra visiškai tenkintinas, todėl A. J. ir UAB „Perdanga“ išlaidos negali būti priteisiamos, juolab, kad UAB „Perdanga“, kurios pusėje dalyvauja A. J., priešieškinis yra atmestas.

Šalies argumentai

Ieškovo UAB „Resota“ atstovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo 2011 m. sausio 20 d. papildomą sprendimą ir priimti naują sprendimą - A. J. pareiškimą dėl papildomų išlaidų priteisimo atmesti. Apeliaciniame skunde pažymima, kad:

Žemesnės instancijos teismas

Teismo išvada, jog yra didelė bylos apimtis, neteisinga. A. J. buvo pareikštas tik vienas ir labai konkretus reikalavimas, kuris nebuvo modifikuojamas. Reikalavimo apimtis buvo labai paprasta. Rekomendacijų 8.2 punkte nustatyta, kad už skundo parengimą yra rekomenduojamas maksimalus priteistinas užmokesčio dydis – trys minimalios mėnesinės algos, t. y. 2 400 Lt. A. J. į bylą pateikė vieną atsiliepimą, už kurio parengimą sumokėjo 3 000 Lt ir turėjo papildomas išlaidas – 260 Lt. Sąskaitoje nurodytos papildomos išlaidos nėra numatytos Rekomendacijose, jų susidarymo fakto įrodymų nepateikta. Taip pat nėra svarių argumentų, kodėl reikalinga ne tik priteisti maksimalų išlaidų dydį už gana nesudėtingo atsiliepimo parengimą, bet ir nukrypti nuo atsiliepimo rengimo rekomendacijų. Už atsiliepimo rengimą (jei ieškinio reikalavimas A. J. būtų itin sudėtingas) pagal Rekomendacijas galėtų būti nustatyta tik 2 400 Lt suma, o šiuo atveju nėra pagrindo taikyti net ir maksimalių dydžių. Nepagrįsta teismo išvada, kad išlaidos yra neva pagrįstos ir atitinka rekomendacinius dydžius. Sąskaitoje nurodytos papildomos išlaidos nėra numatytos Rekomendacijose, jų susidarymo fakto įrodymų nepateikta. Jeigu būtų pagrindas taikyti bent jau maksimalius rekomendacinius išlaidų dydžius, tai už sąskaitoje nurodytas tris atstovavimo valandas nustatytinas tik 360 Lt išlaidų dydis. A. J. atstovas nėra PVM mokėtojas, jo paslauga PVM mokesčiu neapmokestinama, todėl nepagrįstai priteistas ir PVM mokestis. A. J. prašomų išlaidų dydis yra neprotingai didelis, neatitinka sąžiningumo kriterijų, todėl papildomu sprendimu trečiojo asmens pareiškimas turėjo būti atmestas.

Šalies argumentai

Atsakovas UAB „Perdanga“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovo priešieškinis, ir priimti naują sprendimą, kuriuo UAB „Perdanga“ priešinį ieškinį tenkinti, taip pat papildomai priteisti bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidas bei priteisti bylinėjimosi išlaidas už atstovavimą antrosios instancijos teisme. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Sprendimo dalis, kuria atmestas UAB „Perdanga“ priešieškinis, neturėtų būti pripažinta pagrįsta ir teisinga, nes teismas neapgynė UAB „Perdanga“ pažeistų teisių. Pagrįsta teismo išvada, kad geležinkelio kelias nėra ieškovo nuosavybė ir kad ieškovas šio kelio netiesė. Tam UAB „Perdanga“ pateikė visus įrodymus. Tai patvirtina ne tik šis teismo sprendimas, bet ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimas. Nors geležinkelio kelias niekada nebuvo ir negalėjo būti ieškovo UAB „Resota“ nuosavybė, tačiau ieškovas UAB „Resota“ jau pirmuoju ieškiniu bei iškeltose administracinėse bylose įvairiais reikalavimais kėsinasi į šį kelią, visą laiką trukdydamas atsakovui UAB „Perdanga“ naudotis išsinuomotu žemės sklypu. Byloje kalbama apie daiktą, kuris yra UAB „Perdanga” nuomojamame žemės sklype, tačiau UAB „Resota” į bylą atsakovo UAB „Perdanga” neįtraukė. Pasikeitus atsakovams, aktyvus UAB „Perdanga“ subjektinių teisių gynimas šioje byloje turi esminę reikšmę ir gali būti įgyvendintas tik reiškiant savarankiškus reikalavimus. UAB „Perdanga“ pastatus žemės sklype įsigijo bei teises ir pareigas pagal nuomos sutartį iki 2072 metų perėmė tam, kad galėtų vykdyti savo įmonės veiklos plėtrą, statyti naujus bei rekonstruoti esamus statinius, plėtoti infrastruktūrą. Šios aplinkybės įrodymas yra tai, kad nedelsdama po minėto pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo UAB „Perdanga“ susitarė su ieškovu dėl žemės sklypo detaliojo plano rengimo, įvardindamas savo ketinimus. Prieš įsigydama žemės sklypo dalyje esančius statinius bei perimdama teises ir pareigas pagal nuomos sutartį, UAB „Perdanga“ atidžiai įvertino nuomos sutarties sąlygas tam, kad galėtų priimti sprendimą dėl tikslingumo investuoti į šią teritoriją bei galimybių vystyti žemės sklypą bei įmonės veiklą. Nuomos sutartyje nebuvo nurodyta žemės naudojimo apribojimų, žemės servitutų ar kitų daiktinių teisių, kurios varžytų žemės sklypo dalies nuomininko teisę naudotis išsinuomota žemės sklypo dalimi savo veiklai vykdyti ar apribotų galimybes vystyti žemės sklypą pagal UAB „Perdanga“ verslo planą. Apie tai, kad UAB „Perdanga“, kaip valstybinės žemės nuomininko, teisė tinkamai naudotis ir valdyti žemės sklypą pagal nuomos sutarties sąlygas, o taip pat galimybė plėtoti bei vysti savo veiklą gali būti suvaržyta, UAB „Perdanga“ sužinojo iš ieškovo ieškinio dėl nuosavybės teisės į žemės sklype esančią geležinkelio atšaką gynimo. Patikslintu ieškiniu ieškovas prašė pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į 263,9 m ilgio geležinkelio kelio atšaką iki geležinkelio kelio Nr. 107 pabaigos. Geležinkelio atšaka žemės sklype yra išsidėsčiusi taip, kad apie 137 metrus geležinkelio atšakos patenka į ieškovo valdomą žemės sklypo dalį, o apie 127 metrus geležinkelio atšakos patenka į UAB „Perdanga“ nuomojamą žemės sklypo dalį. Geležinkelio atšaka žemės sklypo dalį, kurią nuomojasi UAB „Perdanga“, dalina praktiškai per pusę. Kadangi nuomos sutartyje nėra nurodyta, kad geležinkelio atšaka yra žemės sklype, kadangi geležinkelio atšaka nėra suformuota kaip nekilnojamasis daiktas ir nėra registruota nekilnojamojo turto registre, UAB „Perdanga“ manymu, geležinkelio atšakos dalis, esanti UAB „Perdanga“ nuomojamoje žemės sklypo dalyje, yra neteisėtas (savavališkas) statinys, kuriam nėra teisinio pagrindo likti žemės sklype, todėl jis turi būti nugriautas.Geležinkelio atšaka niekada nebuvo registruota kaip nekilojamasis daiktas nekilnojamojo turto registre. Ieškovo UAB „Resota“ pateiktoje valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartyje nėra įrašų, kurie leistų daryti prielaidą, jog geležinkelio atšaka žemės sklype atsirado teisėtai. Taip pat nėra statybos leidimo geležinkelio atšakai. Kadangi tinkamai pagal statybos normatyvinius dokumentus pastatyto daikto teisėtumo galutinis įrodymas yra šio daikto įregistravimas Nekilnojamojo turto registre, todėl nesant suformuoto daikto ir daikto teisinės registracijos, daiktas laikytinas pastatytu neteisėtai (savavališkai). Prieš atliekant statinio teisinę registraciją, statinys turi būti pripažintas tinkamu naudoti. Tinkamu naudotis statinys pripažįstamas tik tuomet, kai jis atitinka projektą, tenkina esminius statinio reikalavimus ir gali būti saugiai naudojamas pagal paskirtį. Kadangi ieškovas nepateikė dokumentų, kurie pagrįstų, jog geležinkelio atšaka atitinka statybos norminių dokumentų reikalavimus, saugumo reikalavimus ir galėtų būti naudojama pagal paskirtį, geležinkelio atšakos eksploatavimas (valdymas), kuriuo ieškovas taip pat grindžia savo reikalavimus, yra negalimas. Neteisėtas daikto valdymas negali sukurti tokiam daikto valdytojui nuosavybės teisės į jo valdomą daiktą. Statinys gali tapti nuosavybės teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra teisėta. Nesant geležinkelio atšakos statybos teisėtumo įrodymų, laikytina, kad nėra teisiškai sukurto ir įteisinto nuosavybės teisės objekto – nekilnojamojo daikto, todėl jam išlikti žemės sklype nėra teisinio pagrindo. Neteisėtas geležinkelio atšakos buvimas UAB „Perdanga“ nuomojamoje žemės sklypo dalyje iš esmės pažeidžia atsakovo teises, kadangi dėl šio daikto buvimo žemės sklype UAB „Perdanga“ negali tinkamai vykdyti savo veiklos, atlikti jo valdomų statinių rekonstrukcijos darbų, statyti naujus statinius ir kitaip plėtoti veiklą, t. y. tinkamai naudoti žemės sklypą pagal nuomos sutarties sąlygas. Dėl šios priežasties bei atsižvelgiant į argumentą, jog nėra teisinio pagrindo geležinkelio atšakai išlikti žemės sklype, UAB „Perdanga“, kuri teisėtai valdo ir naudoja žemės sklypą pagal nuomos sutartį, teisės turi būti ginamos, šalinant esamas kliūtis laikinai valdyti žemės sklypo dalį, ją naudoti savo veiklos vykdymui ir ja disponuoti. Atsižvelgdamas į tai, kad nėra duomenų apie geležinkelio atšakos statytoją bei siekdamas efektyviai pašalinti geležinkelio atšakos buvimu UAB „Perdanga“ nuomojamoje žemės sklypo dalyje sudarytas kliūtis valdyti bei naudotis žemės sklypo dalimi, atsakovas UAB Perdanga“ prašo leisti nugriauti į jo nuomojamos žemės sklypo dalies teritoriją patenkančią geležinkelio atšakos dalį savo lėšomis.

Atsiliepimas

Atsakovo UAB „Perdanga“ atstovas atsiliepime į ieškovo UAB „Resota“ apeliacinius skundus prašo ieškovo skundus atmesti, patenkinti UAB „Perdanga“ apeliacinį skundą, priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime pažymima, kad UAB „Resota“ įvairiomis manipuliacijomis stengiasi pasisavinti geležinkelį, kuris yra valstybės žemėje ir kurią iš valstybės nuomoja UAB „Perdanga“. UAB „Resota“ trukdo atsakovui naudotis išsinuomota žeme. Svarstyklių kelio nuosavybės klausimai jau išspręsti administracinėje byloje, kuri turi prejudicinę reikšmę šiai bylai. Ieškinio reikalavimas pripažinti žemės sklype esantį svarstyklių kelią pastato – svarstyklių esmine dalimi ir ieškinio motyvai visiškai sutampa su UAB „Resota“ skundo administraciniam teismui reikalavimu ir skundo motyvais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas UAB „Resota“ skundą atmetė kaip nepagrįstą. Geležinkelio kelias niekada nebuvo ir nėra pastato – svarstyklių dalimi ir niekada nebuvo UAB „Resota“ nuosavybė. Į daiktus, kurie į valstybės žemėje, ieškovas pretenduoti negali. Ieškinio reikalavimas įpareigoti valstybę ir UAB „Perdanga“ netrukdyti UAB „Resota“ naudoti pastatą – svarstykles su geležinkelio vagonų svarstyklėmis ir svarstyklių keliu pagal jų tiesioginę traukinių sąstato svėrimo paskirtį taip pat yra nepagrįstas, nes yra spekuliatyvus ir užmaskuotas, nepagrįstas įrodymais. Ieškinyje net nenurodyta, kas trukdo UAB „Resota“ naudoti pastatą – svarstykles. Ieškinio reikalavimas panaikinti VĮ Registrų centro padaryto įrašo Nr. 21/3196 punktą Nr. 7.1. dalyje, kur nurodytas juridinis faktas dėl nuomininko UAB „Perdanga“, yra išvestinis reikalavimas iš aukščiau buvusio reikalavimo pripažinti negaliojančiu 2006 m. liepos 19 d. pirkimo - pardavimo sutarties Nr. LP-6203 punktą Nr. 1.2 dėl nuomos teisių į žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini), perleidimo. Ieškovas šio reikalavimo atsisakė, tačiau prašo teismą, kad šis savo iniciatyva panaikintų 2006 m. liepos 19 d. sutarties 1.2 punktą. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad valstybė turėjo gauti jo sutikimą dėl dar 2004 m. vasario 11 d. išnuomoto žemės sklypo nuomininko pasikeitimo. Nekilnojamojo turto registro įrašas dėl žemės sklypo nuomininko UAB „Perdanga“ yra teisėtas, o ieškovo reikalavimas panaikinti šį įrašą yra nepagrįstas. AB „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinio nepripažino. UAB „Resota“ prašymas mažinti bylinėjimosi išlaidas yra nepagrįstas.

Atsakovas VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas atsiliepime nesutinka su ieškovo UAB „Resota“ apeliaciniu skundu. Prašo ieškinio reikalavimą dėl ginčijamo VĮ Registrų centro įrašo panaikinimo atmesti, o kitus reikalavimus spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime pažymima, kad teismas teisingai ištyrė visas reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikė teisės aktus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys (registro Nr. 21/3196) apie juridinį faktą, kad sudaryta žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), dalies, sudarančios 4,7447 ha plotą, nuomos sutartis, nuomininkas UAB „Perdanga“, atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti.

Ieškovas UAB „Resota“ atsiliepime prašo atmesti UAB „Perdanga“ apeliacinį skundą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime pažymima, kad ginčo žemės sklypas yra tik vienas, jo savininkų teisės nėra atidalintos. Nepagrįstas teiginys, kad ieškovui nepriklauso geležinkelio kelio ginčo atkarpa. Geležinkelio vagonų svarstyklės yra įrenginys, įmontuotas į ginčo kelio atkarpą, čia susiklostė bendrosios nuosavybės teisiniai santykiai. Ginčo geležinkelis nėra valstybės nuosavybė, ji į šią kelio atšakos dalį niekada nepretendavo ir nepretenduoja. UAB „Perdanga“ nepateikė įrodymų, kuo pasireiškė trukdymas naudotis išsinuomotu žemės sklypu. Geležinkelio atšaka yra vientisas įrenginys, turintis pradžią (iešmas) ir pabaigą (atrama). Kadangi jau yra įregistruota dar TSRS laikais pastatyto geležinkelio kelio dalis, todėl negalima teigti, jog toks vientisas daiktas ar jo likusi dalis yra neteisėti. Geležinkelio svarstyklės su pastatu įgytos pirkimo-pardavimo sandoriais ir jos atvirai valdomos pagal tiesioginę paskirtį, nepažeidžiant teisės aktų. UAB „Perdanga“ neįrodė, kad geležinkelio atšakos valdymas yra neteisėtas.

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atsiliepime prašo atsakovo UAB „Perdanga“ apeliacinį skundą atmesti. Pažymi, kad ieškovui geležinkelio kelias nepriklauso nuosavybės teise, jis šio kelio nenutiesė, todėl pagrįstas teismo argumentas, jog jam negali būti keliamas atsakovo reikalavimas dėl kelio dalies išardymo. UAB „Perdanga“ nepateikė duomenų, kad jos teisės buvo pažeidinėjamos, kad ji bandė jas apginti. Geležinkelio atkarpa niekada nebuvo registruota kaip nekilnojamasis daiktas nekilnojamojo turto registre, ji pastatyta be statybos leidimo ir tai yra savavališkas statinys, todėl kelti reikalavimą ieškovui UAB „Resota“ pašalinti kliūtis, trukdančias UAB „Perdanga“ tinkamai naudotis žemės sklypu, nėra teisinio pagrindo.

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atsiliepime prašo UAB „Resota“ apeliacinį skundą atmesti. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, jog kelias niekada nebuvo ir nėra pastato – svarstyklių dalimi ir niekada nebuvo ieškovo UAB „Resota“ nuosavybė. UAB „Perdanga“ valdo žemės sklypą anksčiau sudarytų žemės nuomos sutarčių pagrindu, nuomos teisės atsakovui perleistos Klaipėdos apskrities viršininko administracijos sutikimu, todėl UAB „Perdanga“ perėjo teisės ir pareigos, nustatytos ankstesniam žemės nuomininkui.

Atsakovo Lietuvos Respublikos atstovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašoma UAB „Resota“ apeliacinį skundą dėl teismo papildomo sprendimo atmesti. Pažymima, kad teismas teisingai aiškino ir taikė Rekomendacijų nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ieškovo UAB „Resota“ ieškinio reikalavimų

Ieškovas UAB „Resota“ ir atsakovas Lietuvos Respublika yra 5,9175 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), bendraturčiai. Ieškovas turi nuosavybės teise 11728/59175 dalis žemės sklypo (privačios žemės dalis), žemės sklypo 47447/59175 dalys priklauso Lietuvos Respublikai (valstybinės žemės dalis). Ieškovo su valstybe 2005 m. birželio 14 d. sudarytoje 1,1728 ha žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartyje (t.1, b. l. 11-14) nurodyta, kad žemės sklypo dalies pirkėjas naudosis nupirkta dalimi, žemės sklypo plane žymima raide „B“ (sutarties 6 p.). Žemės sklypą kerta privažiuojamojo geležinkelio kelio Nr. 107 dalis. Iki ieškovo naudojamos žemės sklypo dalies ribos esanti geležinkelio kelio Nr. 107 atkarpa (257 m ilgio) nuosavybės teise priklauso AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir yra teisiškai registruota šios bendrovės vardu nuo 2006 m. sausio 19 d. Šio geležinkelio kelio tęsinys yra ieškovo ir valstybės valdomame 5,9175 ha žemės sklype, prasidedantis nuo ieškovo naudojamos žemės sklypo dalies ribos ir besibaigiantis valstybės išnuomotoje atsakovui UAB „Perdanga“ žemės sklypo dalyje. Ginčo šalių žemės sklype esančios geležinkelio kelio Nr. 107 atkarpos ilgis yra maždaug 264 m ilgio (kitais duomenimis – 267 m ilgio (žr. t. 3, b. l. 18-25)), kurios apie 137 m dalis yra ieškovo valdomoje žemės sklypo dalyje, o apie 127 m ilgio dalis – atsakovo UAB „Perdanga“ naudojamoje žemės sklypo dalyje. Ieškovas visą šią geležinkelio kelio atkarpą naudoja savo ūkinėje veikloje, nes naudojamoje bendro sklypo dalyje nuosavybės teise valdo pastatą – svarstykles, skirtas geležinkelio sąstatų svėrimui.

Byloje esantys duomenys patvirtina ir byloje nėra ginčo dėl to, kad privažiuojamasis geležinkelio kelias Nr. 107 buvo pradėtas ir baigtas statyti (tiesti) 1989 metais. Kaip jau minėta, šio kelio dalis, kurią sudaro 257 m ilgio atkarpa, teisiškai registruota AB „Lietuvos geležinkeliai“ nuosavybės teise, tačiau šios kelio atkarpos teisinė registracija atlikta tik 2006 m. sausio 19 d. (registracijos pagrindas – LR susisiekimo ministro 2005 m. spalio 25 d. įsakymas Nr. 3-466). Geležinkelio kelio Nr. 107 dalies, esančios ginčo šalims UAB „Resota“ ir Lietuvos Respublikai bendrosios nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, teisiniai kadastro ir registro duomenys neužfiksuoti. Ieškovo įsitikinimu, visa geležinkelio kelio Nr. 107 dalis, esanti ginčo šalių valdomo žemės sklypo teritorijoje, priklauso jam nuosavybės teise. Šį įsitikinimą ieškovas grindžia tuo, kad sklypo teritorijoje esantis geležinkelio kelias yra ant jo pastatyto pastato – svarstyklių, kaip pagrindinio nekilnojamojo daikto, sudėtinė dalis, pagal savo paskirtį skirta tarnauti šiam daiktui, tai yra svarstyklių pastatui. Pirmosios instancijos teismas su ieškovo argumentais dėl geležinkelio kelio dalies nuosavybės nesutiko. Apeliaciniame skunde ieškovas tvirtina, jog teismo išvada, kad ginčo geležinkelio kelio atkarpą nėra pagrindo pripažinti esmine svarstyklių pastato dalimi ir kad nėra pagrindo pripažinti, jog po svarstyklių pastato rekonstrukcijos ji priklauso ieškovui UAB „Resota“, yra nepagrįsta. Teisėjų kolegija pasisako, ar buvo pagrindas konstatuoti, jog geležinkelio kelias negali būti ant jo esančio svarstyklių pastato esmine dalimi, apsprendžiančia daikto teisinį režimą.

Daiktai skirstomi į pagrindinius ir antraeilius (CK ketvirtos knygos I dalies II skyrius). Antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniam daiktui priklausantys, arba kitaip susiję su jais daiktai (CK 4.13 str. 1 d.). Antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip (CK 4.14 str. 1 d.). Savo ruožtu antraeiliai daiktai skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, į gaunamus iš pagrindinio daikto vaisius, produkciją ir pajamas, į pagrindinio daikto priklausinius (CK 4.13 str. 2 d.). Kaip jau nurodyta, ieškovo įsitikinimu, ginčo šalių žemės sklype esanti privažiuojamojo geležinkelio kelio dalis yra esminė šiame sklype esančio ir ant geležinkelio kelio pastatyto pagrindinio daikto – svarstyklių pastato esminė dalis. Esminėmis pagrindinio daikto dalimis laikomi daiktai, kurie įeina į pagrindinio daikto sudėtį ir su juo susiję taip neatskiriamai, kad be jų pagrindinis daiktas negalėtų būti naudojamas pagal paskirtį arba būtų pripažintas nevisaverčiu (CK 4.15 str.). Ieškovas tvirtina, kad be ginčo geležinkelio kelio atkarpos būtų neįmanoma naudoti pastatą – svarstykles pagal tiesioginę geležinkelio sąstatų svėrimo paskirtį, todėl remdamasis šia aplinkybe prašo geležinkelio kelio dalį pripažinti esmine pagrindinio daikto – svarstyklių pastato dalimi. Atmesdamas ieškinį pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ta aplinkybė, jog geležinkelio svarstyklių veiklai yra būtinas geležinkelio kelias, nereiškia, jog ginčo geležinkelio atšaka yra svarstyklių įrenginio ir (ar) svarstyklių pastato dalis. Teismas nustatė, kad geležinkelio kelias nėra svarstyklių pastato dalis, nes jis nebuvo pastatytas kartu su pastatu ir nebuvo perleistas ieškovui. Su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais teisėjų kolegija sutinka.

Žemesnės instancijos teismas

Geležinkelio keliai yra viena iš susisiekimo komunikacijų rūšių (Statybos įstatymo 2 str. 11 d. – čia ir toliau nurodomos normos pagal įstatymo redakciją, galiojusią nuo 2010-10-01 iki 2011-07-01). Susisiekimo komunikacijos priskiriamos inžinerinių statinių grupei (Statybos įstatymo 2 str. 9 d.). Pagal Geležinkelių transporto kodekso (toliau - GTK) 3 straipsnio 7 dalyje ir 13 dalyje pateiktus sąvokų apibrėžimus geležinkelio keliai yra geležinkelių infrastruktūros elementas ir vienas iš geležinkelio transporto objektų. Į geležinkelių infrastruktūros sistemą įeina ir privažiuojamieji geležinkelio keliai, kurie skirti krovinių siuntėjui (gavėjui), geležinkelių riedmenų remonto ir kitoms įmonėms aptarnauti ir kurie tiesiogiai ar per kitus privažiuojamuosius geležinkelio kelius sujungti su viešąja geležinkelių infrastruktūra (GTK 3 str.19 d.). Kaip ir kitos paskirties geležinkelio keliai, taip ir privažiuojamieji geležinkelio keliai yra inžineriniai statiniai, susidedantys iš GTK 3 straipsnio 5 dalyje nurodytų sudėtinių elementų. Taigi bet koks geležinkelio kelias, įskaitant ir privažiuojamąjį geležinkelio kelią, priskiriamas prie inžinerinių statinių, kurie yra nekilnojamieji daiktai (Statybos įstatymo 2 str. 2 d., CK 4.2 str. 2 d.). Nekilnojamieji daiktai gali būti savarankiški teisinių santykių objektai, todėl jie laikomi pagrindiniais daiktais (CK 4.12 str.). Taigi bet kuris geležinkelio kelias laikytinas su žeme tiesiogiai susijusiu nekilnojamuoju pagal prigimtį ir savo savybes daiktu, galinčiu būti savarankišku teisinių santykių objektu. Vadinasi, geležinkelio kelias yra priskiriamas pagrindinių daiktų grupei, todėl jam negali būti taikomas CK 4.13 straipsnyje nurodytų daiktų (tiek nekilnojamųjų, tiek kilnojamųjų) teisinis režimas. Kaip jau minėta, privažiuojamieji geležinkelio keliai – tai įvairia veikla užsiimantiems ūkio subjektams aptarnauti skirti geležinkelio keliai, tiesiogiai ar per kitus privažiuojamuosius geležinkelio kelius sujungti su viešąja geležinkelių infrastruktūra. Privažiuojamieji geležinkelio keliai, kaip kiti geležinkelio transporto objektai (išskyrus viešosios geležinkelių infrastruktūros objektus), nuosavybės teise gali priklausyti ne tik Lietuvos valstybei, bet ir savivaldybėms, Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių fiziniams bei juridiniams asmenims (GTK 5 str. 2 d., 22 str. 1 d.). Taigi privažiuojamieji geležinkelio keliai gali būti tiek visuomeninės, tiek ir privačios nuosavybės teisės objektas, tačiau bet kuriuo atveju jie nepraranda savo, kaip pagrindinių nekilnojamųjų daiktų, teisinio statuso. Remiantis tuo, kas išdėstyta, ieškovo UAB „Resota“ reikalavimas privažiuojamojo geležinkelio kelio dalį, esančią ieškovo ir atsakovo Lietuvos Respublikos valdomo žemės sklypo teritorijoje, pripažinti esmine pastato – svarstyklių, skirtų geležinkelio vagonų sąstatų svėrimui, dalimi, yra teisiškai nepagrįstas. Teigti, kad privažiuojamasis geležinkelio kelias prarado pagrindinio daikto statusą pastačius ant jo dalies kitą nekilnojamąjį daiktą, tai yra pastatą – svarstykles, nėra ne tik teisinio, bet ir faktinio pagrindo. Bylos aplinkybės, susijusios su pastato – svarstyklių projektavimu bei statyba, su šio pastato priėmimu naudoti ir jo teisine registracija, nesukuria jokių prielaidų manyti, kad ieškovo nurodyta privažiuojamojo geležinkelio kelio atkarpa tapo „svarstyklių“ keliu ir esmine svarstyklių pastato dalimi. Sutinkant su ieškovo aiškinimu, kad be privažiuojamojo kelio pastatas – svarstyklės negalės visaverčiai funkcionuoti ir būti naudojamas pagal savo paskirtį, ši akivaizdi aplinkybė neduoda pagrindo geležinkelio kelią pripažinti esmine to pastato dalimi, nes geležinkelio kelias negali būti priskirtas daiktui, įeinančiam į kito daikto, – šiuo atveju į svarstyklių pastato, sudėtį, nors ir yra susijęs su tuo kitu daiktu (CK 4.15 str. nuostatos). Pirmosios instancijos teismas padarė teisiškai pagrįstą išvadą, kad geležinkelio kelias nėra svarstyklių pastato dalis, nes jis nebuvo pastatytas kartu su pastatu ir nebuvo perleistas ieškovui. Kaip jau nurodyta, privažiuojamasis geležinkelio kelias Nr. 107 buvo pastatytas dar 1989 metais, o statyti ieškovui dabar priklausantį svarstyklių pastatą leidimas išduotas 1998 m. gruodžio 28 d. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad geležinkelio kelias yra savarankiškas statinys, kuris nustatyta tvarka statomas, formuojamas kaip daiktas ir įregistruojamas viešame registre, o ieškovas neįrodė, kad nustatyta tvarka pastatė šį daiktą ar įgijo nuosavybes teisę į jį CK 4.47 straipsnyje nurodytais būdais (skundžiamame sprendime klaidingai įrašytas CK 4.45 straipsnis). Daiktinių teisių į žemės sklype ieškovo dabar valdomus daiktus pirmtakų UAB „Volmeta“ ir AB „Klaista“ 1998 m. gruodžio 1 d. jungtinės veiklos sutartyje buvo numatytas tikslas – pastatyti vieno aukšto svarstyklių pastatą su svarstyklėmis ir įgyti pastatą bendros nuosavybės teise (pridėtos administracinės bylos Nr. I-192-163/2009 lapai 106-110). 1998 m. gruodžio 28 d. statybos leidime Nr. 82/98 nurodyta, kad „...leidžiama UAB „Volmeta“ statyti svarstyklių pastatą – 18,24 x 7,38 m, vieno aukšto,... pagal suderintą projektą. Statybos rangovas AB „Klaista“ (administracinės bylos lapas 24). Byloje yra pastatyto (reorganizuojant Klaipėdos aikštelę) BĮ UAB „Volmeta“ svarstyklių pastato (Klaipėdos aikštelės svarstyklių pastato) 2000 m. liepos 13 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas (administracinės bylos lapas 25). Be kita ko, šio akto 8 punkte nurodyta, kad projekte numatytieji inžineriniai tinklai ir įrengimai yra sumontuoti, išbandyti ir statytojo priimti aktais, kurie išvardinti šio akto 2 priede. Pastato projektinės dokumentacijos „Pastato architektūrinė – statybinė dalis“ (t. 2, vokas b. l. 37-38) aiškinamajame rašte, be kita ko, nurodyta, kad svarstyklių pastatas statomas prie esamų geležinkelio svarstyklių, kad pastatas statomas dabar esamos betonuotos aikštelės vietoje, kad baigus statybos darbus aikštelės danga iki pastato turi būti atstatyta, o eksplikacijoje fiksuojamas svarstyklių pastato pririšimas prie esamų svarstyklių pamato. Šie ir kiti rašytiniai duomenys patvirtina, kad tiek svarstyklių pastato statytojų ketinimų dokumente (jungtinės veiklos sutartyje), tiek pastato projektavimo ir jo statybos, tiek pastatyto objekto priėmimo naudoti dokumentuose nebuvo numatyta veiksmų ar sprendimų, dėl kurių pastačius ieškovo dabar valdomą svarstyklių pastatą pasikeistų ar galėtų būti pakeistas ginčo geležinkelio kelio ar kurios nors jo dalies teisinis statusas. Į bylą pateiktus 2008 m. rugpjūčio 4 d. parengtus Nekilnojamojo daikto (statinio – geležinkelio kelio) kadastro duomenis (t. 3, b. l. 18-25) kadastro duomenų tvarkytojas atsisakė įrašyti į nekilnojamojo turto kadastrą, nes pateikti dokumentai surašyti svarstyklių pastatui, kuris nekilnojamojo turto registre jau įregistruotas. Taip pat buvo priimtas sprendimas atsisakyti registruoti UAB „Resota“ daiktines teises į geležinkelio svarstyklių kelią, nes registre nėra įregistruotas pats daiktas (administracinės bylos lapai 13, 14-15, 17-18).

Pridėtoje administracinėje byloje esančiame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendime (administracinės bylos lapai 200-206), kuriame nustatytos aplinkybės laikytinos turinčiomis prejudicinę reikšmę nagrinėjamai civilinei bylai, pažymėta, kad pastato – svarstyklių priėmimo naudoti akte, surašytame 2000 m. liepos 13 d., ginčo objektas – geležinkelio svarstyklių kelias (pareiškėjo UAB „Resota“ nurodytas kaip pagrindinio daikto priklausinys) nebuvo nei nurodytas, nei kokiu nors kitu būdu paminėtas. Atitinkamai (pagal bylos duomenis) tokių duomenų nėra ir Nekilnojamojo turto registre. Vertindama pastarąją situaciją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad tokiu atveju būtina vadovautis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu, pagal kurį visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime akcentuota, kad kadastro ir registro duomenų išsamumo požiūriu duomenys apie pareiškėjo UAB „Resota“ nurodytą kaip pagrindinį daiktą (pastatą – svarstykles) laikytini teisingais, t. y. tam, kad šie duomenys būtų pakeisti (papildyti), yra būtini arba atitinkamas teismo sprendimas, arba kiti naujai atsiradę Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnyje numatyti specialiai šiam objektui skirti dokumentai. Remdamasi aukščiau išdėstytais argumentais teisėjų kolegija nagrinėjamoje civilinėje byloje konstatuoja, kad priimti teismo sprendimą, kuriuo būtų pakeisti arba papildyti nekilnojamojo daikto – svarstyklių pastato kadastro ar registro duomenys tokiu būdu, kokiu pageidauja ieškovas pagal šio ieškinio reikalavimus, nėra pagrindo.

Kiti ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai (dėl svarstyklių pastato pastatymo ir įrengimo vietos bei būdo, dėl periodinės svarstyklių metrologinės patikros, dėl ginčo geležinkelio kelio ilgalaikio ir atviro valdymo bei naudojimo) neturi esminės reikšmės vertinant skundžiamo teismo sprendimo dalies, kuria atmestas ieškovo reikalavimas dėl geležinkelio kelio pripažinimo esmine kito daikto dalimi, pagrįstumą ir teisėtumą, todėl teisėjų kolegija dėl jų iš esmės nepasisako.

Iš byloje esančių registro duomenų matyti, kad 5,9175 ha valstybinės žemės sklypas 1998 m. rugpjūčio 19 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi buvo išnuomotas BĮ UAB „Volmeta“. 2000 m. gruodžio 15 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartimi 5,9175 ha žemės sklypo dalis – 1,1728 ha buvo išnuomota UAB „Klaista“, o likusi sklypo dalis – 4,7447 ha išnuomota BĮ UAB „Volmeta“. Žemės sklypas buvo išnuomojamas jame esantiems privačių asmenų turimiems pastatams ir kitiems statiniams eksploatuoti.

Ieškovui UAB „Resota“ 2001 m. rugpjūčio 3 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įgijus iš žemės sklypo dalies nuomininko UAB „Klaista“ dalį svarstyklių pastato, esant valstybinės žemės nuomotojo Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2001 m. liepos 25 d. sutikimui valstybinės žemės sklypo 1,1728 ha dalies nuomininko teisės ir pareigos pagal 2000 m. gruodžio 15 d. sudarytą nuomos sutartį perėjo pastato įgijėjui UAB „Resota“. 2005 m. birželio 14 d. valstybinės žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovo UAB „Resota“ nuomojama valstybinės žemės sklypo 1,1728 ha dalis buvo parduota šiam nuomininkui, sutartyje nurodant, kad perkama žemės sklypo dalis, kuria naudosis jos įgijėjas, sklypo plane yra pažymėta raide „B“ (t. 1, b. l. 11-14).

To paties 5,9175 ha valstybinės žemės sklypo 4,7447 ha dalis nuomos sutartimi, sudaryta 2004 m. vasario 11 d., buvo išnuomota šioje žemės sklypo dalyje esančių pastatų ir statinių savininkui UAB „Vagonų servisas“. Žemės sklypo dalis išnuomota 68 metams, išnuomojamo sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis – pramonės ir sandėliavimo objektų teritorija, pastatams eksploatuoti (t. 1, b. l. 150-151). Šios žemės sklypo dalies nuomininko teisės ir pareigos pagal 2004 m. vasario 11 d. nuomos sutarties sąlygas buvo perleistos J. Š., 2004 m. gruodžio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijusiai tame sklype statinius iš UAB „Vagonų servisas“. Nekilnojamojo turto (komplekso) 2006 m. balandžio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartimi (t. 3, b. l. 61-6) J. Š. pardavė nuomojamoje valstybinės žemės sklypo dalyje jai priklausiusius pastatus ir statinius A. J., kuriam valstybinės žemės sklypo dalies nuomotojo sutikimu perėjo sklypo dalies nuomininko teisės pagal 2004 m. vasario 11 d. nuomos sutartį (pirkimo-pardavimo sutarties 2.5 p.). Pastatų ir statinių, esančių valstybei priklausančioje žemės sklypo dalyje, sudarančioje 4,7447 ha plotą, savininkas A. J. 2006 m. liepos 19 d. pirkimo-pardavimo sutartimi (t. 2, b. l. 124-129) pardavė šiuos daiktus pirkėjui UAB „Perdanga“. Naujam pastatų ir statinių įgijėjui perėjo žemės sklypo dalies nuomininko teisės ir pareigos pagal aukščiau nurodytą 2004 m. vasario 11 d. nuomos sutartį (pirkimo-pardavimo sutarties 1.2 p.). Nuomininko teisės ir pareigos pagal 2004 m. vasario 11 d. sutarties sąlygas naujam žemės sklypo dalies nuomininkui perkeltos žemės sklypo dalies, kurią sudaro valstybinė žemė, nuomotojo Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2006 m. birželio 28 d. sutikimu (t. 1, b. l. 154).

Ieškovo apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas dėl valstybinės žemės nuomos teisių perleidimo, kai sklypas valdomas dviejų bendraturčių ir kai sklype yra kitiems asmenims priklausančio turto. Ieškovo teigimu, byloje nustatytos aplinkybės, jog žemės sklypo dalies nuomininkas atsakovas UAB „Perdanga“ nevaldo ginčo geležinkelio atkarpos, todėl UAB „Perdanga“ įregistruota kaip žemės sklypo nuomininkė dalyje dėl žemės sklypo po ginčo geležinkelio atkarpa nepagrįstai, pažeidžiant CK 6.192 straipsnio 4 dalį, 6.394 straipsnio 1 dalį, 6.547 straipsnio l dalį ir 6.548 straipsnio 3 dalį. Su šiais ieškovo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo sutikti.

Kaip jau minėta, byloje esantys duomenys patvirtina, kad 5,9175 ha valstybinės žemės sklypas buvo išnuomojamas jame esantiems privačių asmenų nuosavybės teise turimiems pastatams ir kitiems statiniams eksploatuoti. Šios žemės sklypo dalį, sudarančią 1,1728 ha plotą, išsipirkus ieškovui, tiek šios išpirktos bendro sklypo dalies, tiek valstybės nuosavybėje likusios 4,7447 ha ploto sklypo dalies paskirtis ir naudojimo būdas bei pobūdis iš esmės nepasikeitė. Ieškovui parduotos ir jo naudojamos žemės sklypo dalies naudojimo paskirtis – pramonės, sandėliavimo ir kitiems ūkio objektams statyti ir eksploatuoti, atsakovui Lietuvos Respublikai priklausančios žemės sklypo dalies, išnuomotos 2004 m. vasario 11 d. sutartimi, paskirtis, būdas ir pobūdis – pramonės ir sandėliavimo objektų teritorija pastatams eksploatuoti.

CK 6.551 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinė žemės išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais. Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (taikoma redakcija, galiojusi nuo 2005-08-21 iki 2008-09-19) 28 punkte nustatyta, kad išnuomojami tie naudojami valstybinės žemės sklypai, kurie yra užstatyti asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (28.1 papunktis). Taigi valstybei priklausančioje naudojamoje žemės sklypo dalyje esančių pastatų, statinių ar įrenginių savininkai ir nuomininkai turi įstatymu pagrįstą teisę išsinuomoti žemės sklypo dalį, skirtą tiems pastatams, statiniams ar įrenginiams eksploatuoti. CK 6.394 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį. Valstybės naudojamoje bendro su ieškovu žemės sklypo dalyje esančių pastatų ir statinių bei įrenginių savininkas yra atsakovas UAB „Perdanga“, todėl šių daiktų pardavėjas A. J., esant žemės sklypo savininko sutikimui, turėjo teisę perleisti žemės sklypo dalies nuomininko teises ir pareigas, įtvirtintas šios žemės sklypo dalies 2004 m. vasario 11 d. nuomos sutartyje numatytomis sąlygomis. Pastebėtina, kad tokiomis pačiomis sąlygomis daiktų pardavėjas A. J. pats buvo įgijęs žemės sklypo dalies nuomininko teises ir pareigas pagal 2004 m. vasario 11 d. nuomos sutartyje nurodytas sąlygas. Žemės nuomos teisė į bendro žemės sklypo dalį, naudojamą Lietuvos Respublikos, atsakovui UAB „Perdanga“ buvo perduota įstatyme numatytu pagrindu dėl tame sklype (jo dalyje) esančių pastatų, statinių ir įrenginių savininko pasikeitimo, ir tai yra susiję su būtinumu užtikrinti tų daiktų eksploatavimą. Pastatų, statinių ir įrenginių pirkėjui pagal 2006 m. liepos 19 d. pirkimo-pardavimo sutartį UAB „Perdanga“ žemės sklypo dalies nuomos teisė perduota pagal šios sklypo dalies 2004 m. vasario 11 d. nuomos sutarties sąlygas, kurios tapo privalomos šių teisių įgijėjui, todėl laikytina, kad pasikeitus nuomininkui, toliau tęsėsi tie patys nuomos teisiniai santykiai, atsiradę 2004 m. vasario 11 d. sutarties pagrindu. Žemės sklypo bendraturtis Lietuvos Respublika, kurio naudojamoje sklypo dalyje UAB „Perdanga“ įsigijo nuosavybėn nekilnojamuosius daiktus, neturėjo pareigos su šių daiktų įgijėju sudaryti naują sutartį, nes galiojantis teisinis reguliavimas numato, kad žemės sklypo, kuriame yra kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų, nuomos teisė gali būti perduodama anksčiau sudarytos ir galiojančios (nepasibaigusios dėl termino pasibaigimo ar kitų aplinkybių) sutarties pagrindu. Ieškovo apeliaciniame skunde paminėtos CK 6.547 straipsnio 1 dalies ir 6.548 straipsnio 3 dalies nuostatos galėtų būti taikomos tik tuo atveju, jeigu būtų sudaroma nauja bendrosios nuosavybės teise valdomo žemės sklypo ar jo dalies nuomos sutartis. Nagrinėjamu atveju šios normos netaikytinos, nes UAB „Perdanga“ nuomos teisė į bendro sklypo dalį, valdomą valstybės, atsirado ne naujos, o dar 2004 m. vasario 11 d. sudarytos žemės sklypo dalies nuomos sutarties pagrindu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovo UAB „Perdanga“ naudojamos žemės sklypo dalies nuomos sutartis, taip pat daiktų pirkimo-pardavimo sutartis, kurios pagrindu atsakovui atsirado žemės sklypo nuomos teisė, yra galiojantys sandoriai, jie nėra nuginčyti nustatyta tvarka ir nebuvo ginčijami. Esant tokioms aplinkybėms teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškovo teiginiai, esą atsakovas valdo žemės sklypo dalį pagal niekinį sandorį ar be jokio įstatyminio ar sutartinio pagrindo, yra nepagrįsti. Padaręs tokią išvadą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nusprendė atmesti ieškinio reikalavimą, kuriuo ieškovas prašė panaikinti Nekilnojamojo turto registro duomenų dalį dėl įrašo apie žemės sklypo dalies nuomininką UAB „Perdanga“. Ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytas teiginys, kad nėra įstatymo nustatyta tvarka ir forma sudaryto žemės sklypo nuomos sandorio tarp valstybės ir atsakovo UAB „Perdanga“, kad atsakovas UAB „Perdanga“ netapo ir nėra 2004 m. vasario 11 d. valstybinės žemės nuomos sutarties šalimi, nepagrįstas nei galiojančiu teisiniu reguliavimu, nei faktinėmis bylos aplinkybėmis, todėl atmestinas.

Atmesdamas ieškovo reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovams Lietuvos Respublikai ir UAB „Perdanga“ netrukdyti ieškovui naudoti pastatą – svarstykles su geležinkelio vagonų svarstyklėmis ir svarstyklių keliu pagal jų tiesioginę traukinių sąstatų svėrimo paskirtį, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė valdąs geležinkelio kelią teisėtu pagrindu, todėl negali teigti, jog kas nors pažeidinėja jo teisę naudotis ginčo daiktu. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovai ar kiti asmenys trukdytų ieškovui naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu pastatu – svarstyklėmis, taip pat nėra duomenų, kad ieškovui būtų trukdoma naudotis privažiuojamojo geležinkelio kelio dalimi (atkarpa), esančia ieškovo valdomoje bendro žemės sklypo dalyje (žemės sklypo plane pažymėta indeksu „B“). Pastebėtina, kad pretenzijas dėl faktinio ar ateityje galimo trukdymo naudotis ginčo geležinkelio kelio atkarpa, esančia valstybės valdomoje ir atsakovo UAB „Perdanga“ nuomos pagrindais naudojamoje žemės sklypo dalyje, ieškovas kildina iš jo nuosavybės teisės į visą sklype esančią geležinkelio kelio dalį turėjimo. Nuosavybės teisės į geležinkelio kelią atsiradimą ieškovas sieja su šio nekilnojamojo daikto pripažinimu ieškovui priklausančio pastato, kaip pagrindinio geležinkelio kelio atžvilgiu daikto, esmine dalimi. Byloje konstatuota, kad geležinkelio kelias Nr. 107 ar kuri nors jo dalis negali būti pripažinti ieškovui priklausančio svarstyklių pastato esmine dalimi (priklausiniu), todėl negali būti ir geležinkelio kelio valdymo teisės, grindžiamos šio daikto savininko teisių turėjimu, pažeidimo. Ta aplinkybė, kad ieškovas ilgą laikotarpį faktiškai ir atvirai naudojasi bendrame žemės sklype esančia visa geležinkelio kelio atkarpa savo ūkinės veiklos poreikiams tenkinti, savaime nesukuria jam išskirtinių šio nekilnojamojo turto valdymo ir naudojimosi juo teisių sklypo kito bendraturčio ar kitų teisėtų to sklypo (jo dalies) naudotojų atžvilgiu. Pažymėtina, kad nekilnojamojo daikto valdymas (kuomet šį faktą galima panaudoti prieš kitus asmenis) atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento (CK 4.27 str. 2 d. nuostata), tačiau tokia aplinkybė dėl ginčo geležinkelio kelio valdymo teisės neegzistuoja. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atmesdamas ieškovo reikalavimą dėl trukdymo naudotis ginčo daiktu pašalinimo, pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą, o ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai tokio sprendimo nepaneigia.

Dėl atsakovo UAB „Perdanga“ savarankiško reikalavimo

Atsakovo UAB Perdanga“ savarankiškas reikalavimas ieškovui UAB „Resota“ ir atsakovui Lietuvos Respublikai, kuriuo prašyta pašalinti kliūtis, trukdančias žemės sklypo nuomininkui UAB „Perdanga“ tinkamai naudotis sklypu pagal žemės nuomos sutartį, leisti savo lėšomis nugriauti neteisėtai (savavališkai) pastatytą geležinkelio atkarpos dalį, patenkančią į valstybės nuosavybės teise valdomą ir UAB „Perdanga“ nuomojamą žemės sklypo dalį, plane pažymėtą indeksu „A“, grindžiamas iš esmės tuo, kad iš valstybės nuomojamoje žemės sklypo dalyje nuomininkas neturi galimybių plėtoti ir vystyti savo ūkinės veiklos dėl ten esančios geležinkelio kelio atšakos.

Atmesdamas atsakovo UAB „Perdanga“ savarankišką reikalavimą pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra įrodymų, jog ieškovas UAB „Resota“ pažeidžia atsakovo UAB „Perdanga“, kaip žemės sklypo dalies nuomininko, teises. Be to, teismo įsitikinimu, ieškovui negali būti reiškiamas reikalavimas dėl geležinkelio kelio dalies panaikinimo (išardymo, nugriovimo), nes šis kelias nėra ieškovo nuosavybė. Su šiais skundžiamame sprendime nurodytais teismo argumentais teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Kita vertus, atsakovo UAB „Perdanga“ apeliaciniame skunde pagrįstai atkreiptas dėmesys į tai, kad šio bylos dalyvio savarankiškas reikalavimas buvo nukreiptas ne tik prieš ieškovą UAB „Resota“, bet ir prieš žemės sklypo dalį nuomininkui UAB „Perdanga“ išnuomojusį žemės sklypo bendraturtį – atsakovą Lietuvos Respubliką. Įvertindama šią aplinkybę, teisėjų kolegija plačiau pasisako dėl UAB „Perdanga“ reikalavimo pagrįstumo teisinio įvertinimo.

Pažymėtina, kad atsakovas UAB „Perdanga“ nenurodo jokių duomenų dėl žemės sklypo nuomotojo veiksmų ar neveikimo, kuriais nuomininkui būtų trukdoma naudotis išsinuomotu žemės sklypu pagal 2004 m. vasario 11 d. nuomos sutarties sąlygas. Kliūtimi tinkamai įgyvendinti žemės sklypo dalies nuomininko teises UAB „Perdanga“ įvardija patį geležinkelio kelio dalies buvimo nuomojamoje teritorijoje faktą. Pasak apelianto, kadangi UAB „Perdanga“ nuomojamoje žemės sklypo dalyje esanti geležinkelio atšaka nėra suformuota kaip nekilnojamasis daiktas ir nėra registruota nekilnojamojo turto registre, todėl tai yra neteisėtas (savavališkas) statinys, kuriam nėra teisinio pagrindo likti žemės sklype ir jis turi būti nugriautas. Su teiginiu, kad žemės sklype esanti privažiuojamojo geležinkelio kelio dalis yra nelegalus ir neteisėtai (savavališkai) sukurtas nekilnojamasis daiktas (statinys), nėra pagrindo sutikti. Jau minėta, kad privažiuojamasis geležinkelio kelias Nr. 107, kurio dalis yra ir UAB „Perdanga“ nuomojamo sklypo teritorijoje, buvo pastatytas (nutiestas) dar 1989 metais. Šio kelio dalis, pasibaigianti ties UAB „Resota“ ir Lietuvos Respublikos bendro žemės sklypo riba, nuo 2006 m. sausio 19 d. yra teisiškai registruota AB „Lietuvos geležinkeliai“ nuosavybės teise. Šalia esantis privažiuojamasis geležinkelio kelias Nr. 109, kuris buvo nutiestas irgi 1989 metais, taip pat nuo 2006 m. sausio 19 d. buvo teisiškai įregistruotas AB „Lietuvos geležinkeliai“ nuosavybės teise, o šiuo metu šio geležinkelio kelio savininku registruota UAB „Perdanga“, nuosavybės teisę įgijusi 2007 m. rugsėjo 25 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu (t. 1, b. l. 77-82, t. 4, b. l. 155-162). Šios aplinkybės rodo, kad tiek visas privažiuojamasis geležinkelio kelias Nr. 107, tiek jo dalis, esanti ginčo šalių naudojamo žemės sklypo teritorijoje, negali būti laikomas nelegaliu, neteisėtai ir savavališkai pastatytu statiniu. Šiuo atveju reikšminga gali būti tik ta aplinkybė, kad dėl nežinomų priežasčių nei AB „Lietuvos geležinkeliai“ (žr. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2001 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 463 patvirtintą Akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ privažiuojamųjų geležinkelio kelių perdavimo ūkio subjektams tvarką), nei žemės, kurios teritorijoje yra ginčo privažiuojamojo geležinkelio kelio dalis (atkarpa) savininkas ar savininkai, nesiėmė teisinių veiksmų sutvarkyti šio nekilnojamojo daikto kadastro duomenis ir atlikti jo teisinę registraciją. Apeliacinės instancijos teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. posėdyje trečiojo asmens Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas tvirtino, kad ginčo geležinkelio kelio dalis nėra savavališkas statinys, kad ši kelio dalis yra valstybės nuosavybės objektas, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl Klaipėdos apskrities viršininko administracija nesutvarkė šio daikto teisinės registracijos, be to, nurodė, kad Susisiekimo ministerija ėmėsi iniciatyvos šio daikto teisinei registracijai sutvarkyti. Apelianto UAB „Perdanga“ aiškinimas, kad ginčo geležinkelio kelias negali būti suformuotas ir įteisintas kaip nekilnojamasis daiktas – statinys, laikytinas nepagrįstu.

Teisėjų kolegija negali sutikti su UAB „Perdanga“ apeliaciniame skunde nurodytu teiginiu, kad ginčo geležinkelio kelio dalis trukdo naudoti žemės sklypą pagal jo nuomos sutarties sąlygas. Kaip jau minėta, žemės sklypo dalimi UAB „Perdanga“ naudojasi 2004 m. vasario 11 d. valstybinės žemės nuomos sutarties pagrindu (t. 1, b. l. 150-151). Perduodant nuomininkui UAB „Perdanga“ žemės sklypo nuomos teisę, šios sutarties sąlygos nebuvo keičiamos. Apeliantas UAB „Perdanga“ aiškina, jog šioje žemės nuomos sutartyje nebuvo nurodyta jokių žemės naudojimo apribojimų, žemės servitutų ar kitų daiktinių teisių, kurios varžytų žemės sklypo dalies nuomininko teisę naudotis išsinuomota žemės sklypo dalimi savo veiklai vykdyti ar apribotų galimybes vystyti žemės sklypą pagal UAB „Perdanga“ verslo planą. Su tokiu aiškinimu nėra pagrindo sutikti.

Apeliantas UAB „Perdanga“ savo teisių naudotis nuomos objektu pažeidimą sieja su tuo, kad nuomojamoje žemės sklypo teritorijoje esantis geležinkelio kelias trukdo rekonstruoti esamus ir statyti naujus pastatus bei statinius, kas yra reikalinga vystant ir plečiant šios įmonės ūkinę veiklą pagal verslo planą. Šią aplinkybę iš esmės patvirtino UAB „Perdanga“ atstovai ir apeliacinės instancijos teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. posėdyje, paaiškinę, kad UAB „Perdanga“ į nuomojamą sklypą nori perkelti savo gamyklą. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad 2004 m. vasario 11 d. valstybinės žemės nuomos sutartyje, priešingai nei aiškina apeliantas UAB „Perdanga“, buvo nustatyti ir nurodyti tam tikri nuomininko teisių apribojimai. Sutarties 4.2 punkte numatytas pastatų rekonstrukcijos ir naujų pastatų statybos išnuomotoje žemėje negalimumas. Be to, nors pačioje nuomos sutartyje nėra nuorodų į geležinkelio kelio išnuomotoje žemėje buvimą, tačiau faktinė aplinkybė apie geležinkelio kelio buvimą žemės sklype buvo akivaizdi ir joje esančių pastatų pirkėjui bei žemės sklypo nuomos teisių įgijėjui UAB „Perdanga“ buvo bei turėjo būti žinoma (nuomos sutarties neatskiriama dalimi yra išnuomoto žemės sklypo planas). Esant akivaizdžiai aplinkybei, kad žemės sklypo teritoriją kerta privažiuojamasis geležinkelio kelias, atsakovas UAB „Perdanga“, planuodamas savo verslo perspektyvas, galėjo šią aplinkybę įvertinti prieš apsispręsdamas šioje teritorijoje įsigyti statinius ir perimti sklypo dalies nuomos teises pagal anksčiau nustatytas nuomos sutarties sąlygas, kuriose įtvirtinti tam tikri veiklos apribojimai. Kaip geležinkelio kelio buvimas trukdo atsakovui UAB „Perdanga“ eksploatuoti įsigytus pastatus atsakovas neatskleidė, nes tariamą savo teisių pažeidimą iš esmės sieja tik su ribotomis galimybėmis rekonstruoti esamus arba statyti naujus pastatus, nors pagal galiojančias nuomos sutarties sąlygas to jis negalėtų daryti. Aplinkybę, kad atitinkamą laikotarpį nei pats geležinkelio kelio buvimo nuomojamame žemės sklype, nei šio geležinkelio naudojimo ieškovo veikloje faktas netrukdė sklypo nuomininkui UAB „Perdanga“, patvirtina UAB „Resota“ ir UAB „Perdanga“ 2006 m. spalio 11 d. sutartyje dėl žemės sklypo detaliojo plano rengimo aptartos sąlygos (t. 1, b. l. 139-141). Sutarties 2.5 punkte nurodyta, jog rengiant sklypo detalųjį planą UAB „Perdanga“ užtikrins esamų inžinerinių tinklų ir komunikacijų išlikimą, o jeigu pagal teisės aktų reikalavimus bus būtina nustatyti inžineriniams tinklams ir komunikacijoms atitinkamus servitutus, tai UAB „Perdanga“ detaliuoju planu numatys ir užtikrins jų nustatymą.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, spręsti apie sklypo dalies nuomininko UAB „Perdanga“ teisių pažeidimą galima būtų tik tuomet, jeigu nebūtų siekiama sutvarkyti geležinkelio kelio dalies kadastro ir teisinės registracijos duomenų, taip pat jeigu būtų patvirtinti atitinkami rengiamo sklypo teritorijos detaliojo plano sprendiniai ir pakeistos valstybei priklausančios žemės sklypo dalies nuomos sutarties sąlygos. Kol tokie teisiškai reikšmingi faktai nėra įvykę, pripažinti nuomininko teisių pažeidimą ir juos šalinti suteikiant leidimą nuomininkui nugriauti jo nuomojamoje teritorijoje esančią geležinkelio kelio dalį, nėra pagrindo. Galiausiai, byloje nėra duomenų, kad žemės sklypo dalies nuomininkas UAB „Perdanga“ tokio leidimo iš nuomojamos žemės sklypo dalies savininko gavimo klausimą būtų inicijavęs ne teismo tvarka.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovo UAB „Perdanga“ savarankiškas reikalavimas, palieka nepakeistą.

Dėl procesinių bylos aspektų

Aptardamas procesinius bylos aspektus, apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi iki 2011 m. spalio 1 d. galiojusiomis CPK normomis.

Ieškovas šioje byloje įvairiu proceso metu teikė septynis ieškinio pareiškimus (t. 1, b. l. 1-3, 57-58, 163-164, t. 2, b. l. 94-98, t. 3, b. l. 25-29, t. 4, b. l. 3-5 ir 91-96). Pradiniame ieškinio pareiškime 2007 m. spalio 12 d. (1 t., b. l. 1-3) ieškovas atsakovams Klaipėdos apskrities viršininko administracijai ir Klaipėdos miesto savivaldybei reiškė reikalavimą pripažinti nuosavybės teisę į geležinkelio kelio Nr. 107 dalį, taip pat reikalavimus dėl atsakovų veiksmų ir sprendimų, susijusių su teritorijų detaliuoju planavimu. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartimi ieškovo reikalavimai, susiję teritorijų detaliuoju planavimu ir pareikšti atsakovams Klaipėdos apskrities viršininko administracijai bei Klaipėdos miesto savivaldybei, buvo išskirti ir perduoti nagrinėti administraciniam teismui (t. 1, b. l. 40-41). 2008 m. vasario 28 d. patikslintu ieškiniu (t. 1, b. l. 57-58) ieškovas formulavo tik reikalavimą dėl nuosavybės teisės į geležinkelio kelio Nr. 107 dalį pripažinimo, jį reikšdamas naujam atsakovui AB „Lietuvos geležinkeliai“. 2008 m. liepos 4 d. patikslintu ieškiniu (1 t., b. l. 163-164) ieškovas reiškė tą patį reikalavimą dėl nuosavybės teisės į geležinkelio kelio Nr. 107 dalį pripažinimo, tačiau naujam atsakovui – Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Klaipėdos apskrities viršininko administracijos. 2008 m. gruodžio 15 d. patikslintame ieškinyje (t. 2, b. l. 12-15) greta reikalavimo prieš atsakovą Lietuvos Respubliką pripažinti nuosavybės teisę į geležinkelio kelio Nr. 107 dalį, atsirado naujam atsakovui VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui reiškiamas naujas reikalavimas dėl įrašo registro duomenų bazėje apie nuomininką UAB „Perdanga“ panaikinimo. Teikdamas 2009 m. balandžio 20 d. ieškinio pareiškimą (t. 3, b. l. 25-29) ieškovas nurodė, kad šiuo pareiškimu jis galutinai formuluoja reikalavimus ir prašo bylą nagrinėti pagal šį patikslintą ieškinį. Šiame ieškinio pareiškime buvusiems atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Klaipėdos apskrities viršininko administracijos, VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui, taip pat naujiems atsakovams UAB „Perdanga“ ir A. J. pareikšti reikalavimai: pripažinti negaliojančia 2006 m. liepos 19 d. statinių pirkimo-pardavimo sutarties dalį dėl žemės sklypo nuomos teisių perleidimo UAB „Perdanga“; panaikinti įrašą registro duomenų bazėje apie nuomininką UAB „Perdanga“; įpareigoti valstybę netrukdyti naudotis pastatu ir jo priklausiniu – geležinkelio keliu. Kitoje iškeltoje civilinėje byloje, kuri buvo sujungta į vieną čia nagrinėjamą bylą, ieškovas 2010 m. gegužės 14 d. ieškinio pareiškimu (t. 4, b. l. 3-5) pateikė reikalavimą atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Klaipėdos apskrities viršininko administracijos, pripažinti geležinkelio kelio dalį pastato – svarstyklių esmine dalimi ir įpareigoti valstybę netrukdyti naudoti pastatą – svarstykles pagal jų tiesioginę paskirtį. Teismo 2010 m. rugsėjo 21 d. parengiamajame posėdyje buvo priimta protokolinė nutartis su įpareigojimu ieškovui visus savo reikalavimus išdėstyti viename procesiniame dokumente (t. 4, b. l. 88). Vykdydamas šį teismo pavedimą ieškovas 2010 m. spalio 5 d. parašė ieškinio pareiškimą (t. 4, b. l. 91-96), kurį pavadino subendrintu ieškinio pareiškimu ir prašė bylą nagrinėti pagal šiame pareiškime išdėstytus reikalavimus (žr. tekstą ieškinio pareiškimo antrame lape). Paskutiniame ieškinio pareiškime atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos, VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui, UAB „Perdanga“ išdėstyti reikalavimai, kurie ir buvo iš esmės išnagrinėti pirmosios instancijos teisme: pripažinti geležinkelio kelio dalį pastato – svarstyklių esmine dalimi; įpareigoti valstybę ir UAB „Perdanga“ netrukdyti naudotis pastatu – svarstyklėmis ir pastato – svarstyklių keliu; panaikinti įrašą registro duomenų bazėje apie nuomininką UAB „Perdanga“. Be kita ko, subendrintu pavadintame ieškinio pareiškime nurodyta, jog jame nebėra reikalavimo pripažinti negaliojančia 2006 m. liepos 19 d. statinių pirkimo-pardavimo sutarties dalį dėl žemės sklypo nuomos teisių perleidimo, nes ieškovas neturi galimybių tokį reikalavimą apmokėti žyminiu mokesčiu (tekstas ieškinio pareiškimo antrame ir šeštame lapuose). Pažymėtina, kad procesinius klausimus, susijusius su ieškovo galutinio ieškinio pareiškimo priėmimu ir jame išdėstytomis aplinkybėmis dėl kai kurių reikalavimų, pirmosios instancijos teismas išsprendė 2010 m. spalio 12 d. nutartimi, priimta parengiamojoje bylos nagrinėjimo stadijoje (t. 4, b. l. 114-115). Šioje nutartyje nurodyta, kad ieškovas turi teisę keisti ieškinio dalyką arba pagrindą, ką ir padarė teikdamas 2010 m. spalio 5 d. patikslintą ieškinį, todėl teismas šį ieškinį priėmė ir paskyrė bylos nagrinėjimo teismo posėdyje datą bei laiką. Be kita ko, šia nutartimi buvo procesiškai išspręstas ir klausimas dėl ieškovo anksčiau reikšto reikalavimo dėl 2006 m. liepos 19 d. pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia. Nutartyje pažymėta, kad teismas konstatuoja, jog ieškovas atsisako šio reikalavimo, todėl išaiškina bylos dalies nutraukimo dėl šio reikalavimo pasekmes. Ši nutartis buvo siunčiama ieškovo atstovui (t. 4, b. l. 118), ji nebuvo skundžiama.

Vertindama išdėstytas aplinkybes dėl keliolika kartų atnaujinta redakcija teiktų ieškinio pareiškimų, teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad tokiu būdu ieškovas ne kartą keitė ieškinio dalyką ir/ar pagrindą (CPK 141 str. nuostatos). Visi aukščiau išvardinti (patikslinti) ieškinio pareiškimai pirmosios instancijos teismo buvo priimti, todėl laikytina, kad teismas visais atvejais sutiko su ieškovo procesiniais veiksmais, kuriais buvo keičiamas ieškinio pagrindas ir/ar dalykas. Ši situacija prilygintina ieškovo pareiškimo dėl ieškinio pagrindo ar dalyko pakeitimo patenkinimui (CPK 141 str. 1 ir 2 d.). Pradiniame ieškinyje nurodytą reikalavimą dėl nuosavybės teisės į geležinkelio kelio dalį pripažinimo ieškovas dar parengiamojoje bylos nagrinėjimo stadijoje pakeitė reikalavimu pripažinti geležinkelio kelio dalį jam nuosavybės teise priklausančio pastato – svarstyklių esmine dalimi. Reikalavimas pripažinti iš dalies negaliojančia aukščiau minėtą 2006 m. liepos 19 d. pirkimo-pardavimo sutartį buvo išspręstas pirmosios instancijos teismo 2010 m. spalio 12 d. nutartimi konstatuojant atsisakymą šio reikalavimo. Likusius aukščiau nurodytus reikalavimus (įpareigoti valstybę ir UAB „Perdanga“ netrukdyti naudotis pastatu – svarstyklėmis ir pastato – svarstyklių keliu; panaikinti įrašą registro duomenų bazėje apie nuomininką UAB „Perdanga“) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo iš esmės ir dėl jų priėmė sprendimą. Tokiu būdu nebuvo teisinio pagrindo pirmosios instancijos teismui manyti, jog turėtų būti konstatuotas ieškovo atsisakymas dalies ankstesnių reikalavimų ir ieškovo procesinius veiksmus vertinti kaip atsisakymą nuo jų, o tuo pačiu nebuvo teisinio pagrindo nutraukti bylą dėl kitų ankstesnių reikalavimų. Kiti iš esmės nenagrinėti ankstesni ieškovo reikalavimai (išskyrus reikalavimą dėl sandorio iš dalies pripažinimo negaliojančiu, kurio atžvilgiu buvo priimta aukščiau nurodyta pirmosios instancijos teismo 2010 m. spalio 12 d. nutartis) laikytini išnykusiais dėl ieškinio dalyko vėlesnių pakeitimų, kurie pirmosios instancijos teismui buvo priimtini. Pirmosios instancijos teismas pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes netinkamai taikė CPK 140 straipsnio sąlygas dėl atsisakymo ieškinio reikalavimų, be pagrindo nesivadovavo CPK 141 straipsnio nuostatomis dėl ieškinio pagrindo arba dalyko keitimo. Dėl šios priežasties naikintina skundžiamo sprendimo dalis nutraukti bylą dėl kitų ieškovo UAB „Resota“ materialiųjų reikalavimų.

Kartu nėra pagrindo sutikti su ieškovo apeliaciniame skunde nurodytu teiginiu, jog dėl anksčiau pareikšto reikalavimo pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į geležinkelio kelio dalį reikėjo vadovautis CPK 140 straipsnio 2 dalimi, nes esą atsakovu buvusi AB „Lietuvos geležinkeliai“ pripažino ieškinį. Primintina, kad atsakovu byloje AB „Lietuvos geležinkeliai“ buvo įtraukta tik pagal ieškovo 2008 m. vasario 28 d. patikslintą ieškinio pareiškimą, kuriame ieškovas formulavo vieną reikalavimą – pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į 263,90 m ilgio geležinkelio kelio dalį (t. 1, b. l. 57-58). Byloje esantys duomenys neduoda jokio pagrindo teigti, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ būtų pripažinusi šį ieškovo materialųjį reikalavimą. Pirmame AB „Lietuvos geležinkeliai“ atstovo atsiliepime į nurodytą ieškinį išdėstytas prašymas spręsti ieškovo reikalavimą teismo nuožiūra buvo motyvuojamas ne pripažinimu, kad ieškovo daiktinė teisė į geležinkelio kelio dalį iš tiesų būtų pažeista ar be pagrindo ginčijama, bet tik tuo, jog AB „Lietuvos geležinkeliai“ neturi jokio teisinio suinteresuotumo byloje, todėl ir nereiškia prieštaravimų ieškovui (t. 1, b. l. 90-91). Tačiau vėliau patikslindamas atsiliepimą į ieškovo reikalavimą, šio asmens atstovas aiškiai nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, nes AB „Lietuvos geležinkeliai“ nėra tinkama ginčo šalis ir neturi suinteresuotumo šioje byloje, kadangi nepretenduoja į ieškovo nurodytą geležinkelio dalį, kuri šiai bendrovei nepriklauso ir niekada nebuvo apskaityta jos balanse (t. 1, b. l. 124-125). Pirmosios instancijos teismo 2008 m. birželio 9 d. parengiamajame posėdyje AB „Lietuvos geležinkeliai“ buvo pašalinta iš bylos kaip netinkamas atsakovas ir juo įtraukta Klaipėdos apskrities viršininko administracija, o ieškovas įpareigotas tikslinti ieškinį (t. 1, b. l. 142-145). Ieškovo teiginys, kad šios bylos nagrinėjimo procese jo pretenzijos dėl nuosavybės teisių į ginčo objektą buvo pripažintos (CPK 140 str. 2 d.), yra nepagrįstas bylos aplinkybėmis.

Nepagrįstas ir ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytas teiginys, kad reikalavimas dėl pirkimo-pardavimo sandorio dalies pripažinimo negaliojančiu nebuvo teismui pateiktas, todėl dėl šio reikalavimo esą reikėjo priimti CPK 296 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytą procesinį sprendimą. Minėtas reikalavimas buvo pareikštas ieškovo 2009 m. balandžio 20 d. patikslintame ieškinyje (t. 3, b. l. 25-29). Patikslintas ieškinys buvo priimtas teismo 2009 m. balandžio 22 d. parengiamajame posėdyje priimta protokoline nutartimi (t. 3, b. l. 31-34). Vienas iš pagrindų, lėmusių ieškovo apsisprendimą eilinį kartą keisti ieškinio dalyką, buvo teismo 2010 m. rugsėjo 21 d. posėdyje priimta protokolinė nutartis sumokėti žyminį mokestį už reikalavimą dėl sandorio pripažinimo iš dalies negaliojančiu. 2010 m. spalio 5 d. ieškinio pareiškime ieškovas tokio reikalavimo nebeformulavo, be kita ko, tą motyvuodamas ir neturėjimu galimybės sumokėti žyminį mokestį. Kaip jau minėta, dėl ieškovo reikšto reikalavimo, susijusio su sandorio dalies ginčijimu, buvo išspręsta teismo 2010 m. spalio 12 d. nutartimi, priimta dar parengiamojoje bylos nagrinėjimo stadijoje. Nagrinėdamas bylą iš esmės teismo posėdyje pirmosios instancijos teismas apskritai nesprendė turtinio sandorio negaliojimo klausimo, todėl nebuvo jokio pagrindo manyti, kad šioje byloje galėjo būti taikomos CPK 296 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytos bylos ar jos dalies užbaigimo sąlygos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

Aptardamas bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymo klausimą apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi iki 2011 m. spalio 1 d. galiojusiomis CPK normomis.

Ieškovo apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas turėjo ieškovui grąžinti 121,50 Lt permokėto žyminio mokesčio. Su apelianto teiginiais dėl už ieškinio reikalavimus faktiškai sumokėto ir mokėtino žyminio mokesčio dydžių skirtumo negalima sutikti.

Ieškovas nurodo, kad už pradinio ieškinio reikalavimus dėl nuosavybės teisės į geležinkelio kelio dalį pripažinimo ir įpareigojimų valstybės bei savivaldybės institucijoms nustatymo, kuriuos įkainojo 12 000 Lt suma, ieškovas dviem mokėjimais mokėjo 112 Lt ir 627,20 Lt žyminį mokestį (t. 1, b. l. 6 ir 7 ).

2008 m. vasario 28 d. patikslintą ieškinį su reikalavimu dėl nuosavybės teisės pripažinimo į geležinkelio kelio dalį ieškovas įkainojo jau 20 359,36 Lt suma (t. 1, b. l. 57-58). Nuo šios ieškinio sumos mokėtinas 610 Lt žyminis mokestis, tačiau šiuo atveju žyminio mokesčio ieškovas nebemokėjo. Darytina prielaida, kad ieškovas taip elgėsi vadovaudamasis tuo, kad panašaus dydžio žyminį mokestį (627,20 Lt) jis buvo sumokėjęs teikdamas pradinį ieškinį, kuriame buvo formuluotas tas pats reikalavimas dėl nuosavybės teisės pripažinimo. Įvertinant aplinkybę, kad dalis pradiniame ieškinyje nurodytų neturtinio pobūdžio reikalavimų buvo išskirti nagrinėjimui administraciniame teisme, galėjo būti sprendžiamas žyminio mokesčio įskaitymo už šiuos reikalavimus klausimas juos nagrinėjant administraciniame teisme, bet ne grąžinimo ieškovui klausimas. Pažymėtina, kad bylos (jos dalies) perdavimas pagal teismingumą kitam teismui nepriskiriamas žyminio mokesčio grąžinimo atvejams (CPK 87 str. 1 ir 2 d.). 2008 m. gruodžio 15 d. patikslintame ieškinio pareiškime išdėstytas papildomas neturtinis reikalavimas dėl įrašo registro duomenų bazėje panaikinimo apmokėtas 127,30 Lt žyminiu mokesčiu (t. 2, b. l. 99). 2010 m. gegužės 14 d. ieškinio reikalavimus dėl geležinkelio kelio dalies pripažinimo esmine pastato – svarstyklių dalimi bei įpareigojimo netrukdyti naudoti daiktais pagal paskirtį ieškovas įvertino kaip neturtinius, už abu juos sumokėdamas 264 Lt žyminį mokestį (t. 4, b. l. 6). Pažymėtina, kad ankstesnį reikalavimą dėl nuosavybės teisės į geležinkelio dalį pripažinimo pakeitęs reikalavimu geležinkelio kelio dalį pripažinti esmine pastato – svarstyklių dalimi ir pastarąjį reikalavimą laikydamas jau neturtiniu, ieškovas žyminio mokesčio ar jo dalies grąžinimo klausimo nekėlė. Įvertinus išdėstytas istorines aplinkybes dėl byloje reikštų ieškovo reikalavimų ir jų apmokestinimo atitinkamo dydžio žyminiu mokesčiu santykyje su ieškovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais dėl už ieškinio reikalavimus mokėtino žyminio mokesčio, nėra jokio pagrindo teigti, kad ieškovas yra permokėjęs būtent 121,50 Lt šio mokesčio. Kita vertus, net ir žyminio mokesčio permokos atveju teismas, priimdamas sprendimą dėl ginčo esmės, gali, bet neprivalo išspręsti žyminio mokesčio ar permokėtos jo dalies grąžinimo klausimą. Įstatyme įtvirtinta, kad žyminio mokesčio ar jo permokos grąžinimo klausimai turi būti išspręsti ne teismo iniciatyva, bet suinteresuoto asmens pareiškimo pagrindu (CPK 87 str. 1 d ir 4 d. nuostatos).

Atsakovas UAB „Perdanga“ gynėsi nuo visų ieškovo pareikštų reikalavimų, taip pat reiškė savarankišką reikalavimą ieškovo atžvilgiu ir atsakovo Lietuvos Respublikos atžvilgiu. Atsakovas UAB „Perdanga“ proceso pirmosios instancijos teisme metu patyrė 127,30 Lt žyminio mokesčio išlaidų už savarankišką reikalavimą bei 27 945,27 Lt advokatų teisinės pagalbos išlaidų (t. 2, b. l. 78, t. 5, b. l. 22-28). Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo savarankišką reikalavimą, todėl neturėjo pagrindo priteisti žyminio mokesčio už jį atlyginimo. Įvertinęs tai, kad atsakovas UAB „Perdanga“ ne tik reiškė savarankišką reikalavimą, tačiau ir gynėsi nuo ieškovo ieškinio, pirmosios instancijos teismas priteisė atsakovui dalį advokatų teisinės pagalbos išlaidų – 10 000 Lt. Nustatydamas tokią bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dalį teismas vadovavosi tuo, kad byla yra sudėtinga, didelės apimties, įvertino sugaištą advokatų darbo laiką, jų parengtų procesinių dokumentų skaičių. Ieškovo apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas turėjo dar labiau sumažinti atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nes nebuvo būtinumo, jog atsakovą atstovautų ne vienas, o du advokatai, be to, iš pateiktų dokumentų negalima nustatyti, ar buvo apmokėtos su byla susijusios teisinės paslaugos.

Su tokiais ieškovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti. Įstatymai neriboja byloje dalyvaujančio asmens atstovavimo masto pagal atstovų skaičių. Apelianto teiginys, kad bylos dalyvį atstovaujančių atstovų skaičius lemia nepagrįstą išlaidų jų pagalbai apmokėti padidėjimą, neparemtas nei įstatymu, nei faktinėmis aplinkybėmis. Apelianto aiškinimas, kad byloje nebuvo būtinumo atsakovą atstovauti dviem advokatams, yra subjektyvus ir nepaneigia atstovaujamojo teisės naudotis tokios apimties teisine pagalba, kokią jis pats vertina esant reikalinga ir jam pakankama. Nėra pagrindo abejoti advokatų kontoros pažyma, kad atsakovas UAB „Perdanga“ turėjo išlaidas apmokant advokatų teisinės pagalbos paslaugas, suteiktas už atstovavimą būtent šioje byloje (t. 5, b. l. 22). Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjama byla yra sudėtinga, didelės apimties, todėl turėtų būti suprantamas ne tik didesnio skaičiaus atstovų dalyvavimo bylos procese poreikis, bet ir atsižvelgiama į žymias advokatų darbo ir laiko sąnaudas ruošiantis bylai ir dalyvaujant jos procese. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atsakovui priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį ne tik vadovavosi byloje reikštų patenkintų ir atmestų reikalavimų santykiu bei atsižvelgė į Rekomendacijose išdėstytus kriterijus, tačiau pagrįstai įvertino šios konkrečios bylos aplinkybes, todėl nustatė protingą ir sąžiningą atsakovui UAB „Perdanga“ priteistinų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovas apeliuoja į tai, kad pirmosios instancijos teismo 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimu ir 2011 m. sausio 20 d. papildomu sprendimu priteistas per didelis atstovavimo išlaidų atlyginimas trečiajam asmeniui A. J.. Pasak apelianto, A. J. byloje dalyvavo tik trečiuoju asmeniu, jo atžvilgiu byla nebuvo sudėtinga, todėl nebuvo pagrindo vadovautis Rekomendacijose nurodytais maksimaliais darbo užmokesčio dydžiais. Teisėjų kolegija su tokiais motyvais nesutinka. Visų pirma, nei įstatyme, nei Rekomendacijose nėra įtvirtinta nuostata, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo skirtumus gali lemti byloje dalyvavusio asmens procesinė padėtis. Pastebėtina, kad A. J. į bylą buvo ieškovo įtrauktas atsakovu, pareiškus reikalavimą dėl šio asmens sudaryto sandorio dalies nuginčijimo. Tokio reikalavimo ieškovas vėliau atsisakė, tačiau išliko ieškovo reikalavimas dėl įrašo turto registro duomenų bazėje panaikinimo. Ieškovo ginčijamas įrašas tiesiogiai susijęs su atsakovo UAB „Perdanga“ ir A. J. sudarytu sandoriu, kurio ydingumą, ieškovo teigimu, teismas turėjo įvertinti ex officio. Dėl šios priežasties buvo pagrįstas tolesnis A. J. dalyvavimas bylos procese, pakeitus jo procesinę padėtį į trečiojo asmens. Trečiasis asmuo A. J. dalyvavo atsakovo UAB „Perdanga“ pusėje ta apimtimi, kiek atsakovas gynėsi nuo ieškovo UAB „Resota“ ieškinio. Ieškovo ieškinys atsakovui UAB „Perdanga“ buvo atmestas visiškai, todėl atsakovo pusėje dalyvavęs trečiasis asmuo turi teisę į turėtų išlaidų atlyginimą. Sieti trečiajam asmeniui atlygintinų išlaidų dydį su atsakovo UAB „Perdanga“ savarankiško reikalavimo atmetimu, šiuo atveju nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad svarstydamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo trečiajam asmeniui A. J. dydį, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai rėmėsi ne tik Rekomendacijose išdėstytais kriterijais dėl konkrečių teisinių paslaugų atlyginimo maksimalių dydžių, bet ir vertino specifines šios bylos aplinkybes (byla sudėtinga ir didelė, pareikalavusi žymių darbo ir laiko sąnaudų). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuostata, kad trečiojo asmens A. J. turėtos 5 792,71 Lt bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos ir protingo dydžio. Bylos mastas ir sudėtingumas, joje pareikštų reikalavimų gausa ir nuolatinis jų kaitaliojimas, procesinių dokumentų skaitlingumas darė tiesioginę įtaką advokatų darbo ir laiko sąnaudoms, todėl neabejotinai išaugino atstovavimo kaštus, kurie trečiojo asmens A. J. atžvilgiu nelaikytini per dideliais. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje turėjo pagrindą vadovautis Rekomendacijų 11 punkte įtvirtinta nuostata ir nustatydamas atlygintinas bylinėjimosi išlaidas nukrypti nuo Rekomendacijose nurodytų maksimalių dydžių. Teisėjų kolegija įsitikino, kad pirmosios instancijos teismo 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimu bei 2011 m. sausio 20 d. papildomu sprendimu atsakovui UAB „Perdanga“ ir trečiajam asmeniui A. J. priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimai atitinka bylos aplinkybes, jų dydžiai paremti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, todėl ieškovo apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais keisti ar naikinti teismo sprendimo ir papildomo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (atstovavimo išlaidų atlyginimo) nėra pagrindo.

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nutraukta byla dėl kitų ieškovo UAB „Resota“ reikalavimų, nes toks procesinis sprendimas priimtas netinkamai įvertinus bylos procesinius aspektus, o tuo pačiu netinkamai pritaikius procesinės teisės normas (CPK 329 str. 1 d.).

Iš esmės išnagrinėjęs ginčo šalių materialiuosius reikalavimus, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir kvalifikavo ginčo aplinkybes, tinkamai įvertino joje esančius įrodymus bei aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl atmesdamas šiuos reikalavimus priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti arba naikinti apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Remiantis šioje nutartyje aukščiau išdėstytais argumentais taip pat nėra pagrindo keisti arba naikinti pirmosios instancijos teismo 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimo dalies bei 2011 m. sausio 20 d. papildomo sprendimo bylinėjimosi išlaidų klausimu.

Atmetant ieškovo UAB „Resota“ ir atsakovo UAB „Perdanga“ apeliacinius skundus, žyminio mokesčio už šių procesinius dokumentų padavimą atlyginimas jiems nepriteisiamas.

Atsakovo UAB „Perdanga“ atstovas pateikė 2012 m. rugsėjo 21 d. pažymą apie šios šalies turėtas 5 660,77 Lt išlaidas advokatų teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Įvertindama nutartyje jau išdėstytus argumentus dėl specifinių (ypatingų) šios bylos aplinkybių, sąlygojančių ir užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą dydžius, teisėjų kolegija pažymoje nurodytą išlaidų dydį pripažįsta pagrįstu. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo UAB „Perdanga“ apeliacinis skundas atmetamas, tačiau atmetami ir ieškovo apeliaciniai skundai, su kuriais atsakovas nesutiko ir teikė dėl jų atsikirtimus, atsakovui atlygintina dalis jo patirtų teisinės pagalbos išlaidų (CPK 98 str. 1 d. ir 3 d. nuostatos).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimą. Panaikinti sprendimo dalį, kuria nutraukta byla dėl kitų ieškovo UAB „Resota“ reikalavimų. Likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. papildomą sprendimą.

Priteisti atsakovui UAB „Perdanga“ (kodas 140518037) iš ieškovo UAB „Resota“ (kodas 241932490) 3 000 Lt (tris tūkstančius litų) teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėMarytė MitkuvienėGintaras Pečiulis