- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-02-20
- Bylos Nr.
- eI1-2818-402/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-03083-2023-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- I. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Natalja Zelionkienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. G. (I. G.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Teismas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 2021-01-18 iki 2021-12-02 buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – Kauno TI) (nuo 2023-01-01 Kauno kalėjimas), ir ten buvo laikomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Jam nebuvo užtikrintas teisės aktais numatytas kameros gyvenamasis plotas, žiemos metu šalta, stalai valgymui maži, pastatyti prie sanitarinio mazgo, į lauką išleisdavo tik 1 val., neužtikrintas joks užimtumas. Kameroje dviaukštės lovos, nėra įrengta specialių kopėtėlių, kad patektum į lovą antrame aukšte. Iš sanitarinio mazgo sklido smarvė, įvairūs garsai, nes jie nėra izoliuoti nuo gyvenamosios patalpos, tualeto sienelė nesiekia lubų. Nebuvo tinkamo vėdinimo, kameroje Nr. 234 langai neatsidarydavo, negalėdavo natūraliu būdu išsivėdinti patalpos. Nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas. Išduodami čiužiniai ir patalynė buvo nudėvėti, sklido nemalonus kvapas. Dėl šių pažeidimų jis daug nervavosi, juto orumo pažeminimą, diskomfortą, kitus nepatogumus, tuo pačiu patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Kauno tardymo izoliatoriuje, priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos, atsiliepimu į skundą nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui Kauno kalėjime ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta teisės aktais reglamentuota minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma. Kamerų sanitariniai mazgai įrengti pačiose gyvenamose patalpose, vadovaujantis Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių. Taisyklių 12.5 papunktyje numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm nuo ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sanitarinio mazgo patalpos durys tvarkingos, todėl patalpa užtikrina nuteistųjų privatumą. Teisės aktai neįpareigoja atsakovo įrengti garso izoliaciją sanitariniuose mazguose. Kauno kalėjimas vadovaujasi HN 134:2015 ir šiltuoju metų periodu užtikrina, kad kamerose oro temperatūra būtų 18°C – 28 °C, šaltuoju metų laiku 18°C – 22 °C, šiltuoju metų laiku santykinė oro drėgmė 35-65 %, šaltuoju 35–60, šiltuoju mėtų laiku oro judėjimo greitis 0,15 m/s – 0,25m/s., šaltuoju - 0,05–0,15, dirbtinė apšvieta 200 lx ir daugiau. Kauno kalėjime kameros vėdinamos per varstomus langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal Kauno kalėjimo 2023-11-09 pažymą pareiškėjas laikotarpiu nuo 2021-01-18 iki 2021-11-25 galėjo sportuoti pasivaikščiojimo kiemeliuose, kuriuose įrengta sporto įranga, lankytis sporto kambaryje, skaitykloje, bibliotekoje, kompiuterių klasėje ir kaip matyti iš pateikiamos pažymos jis taip ir darė, todėl pareiškėjo argumentai dėl užimtumo neužtikrinimo Kauno kalėjime yra visiškai deklaratyvaus pobūdžio ir niekuo nepagrįsti. Pareiškėjo kameroje buvo visi reikalingi baldai, atitinkantys Normų 9.3 p. Kopėčių įrengimas dviaukštėse lovose nenumatytas. Taip pat pažymėjo, jog kiekvienai kamerai skiriamas stalas ir viena sėdima vieta kiekvienam asmeniui, todėl kamerose gali valgyti visi asmenys vienu metu. Kauno kalėjimo administracija neturi duomenų, kad kameroje Nr. 234 neatsidarė langai. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Kauno kalėjime sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas,
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad nuo 2021-01-18 iki 2021-12-02 Kauno TI jis buvo laikomas kamerose, kur trūko ploto, jos neatitiko higienos normų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).
Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Kauno TI periodiškai buvo laikomas nuo 2021-01-18 iki 2021-12-02 (toliau - ginčo laikotarpis).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad ginčo laikotarpiu Kauno TI jis buvo laikomas kamerose, kur trūko ploto, jos neatitiko higienos normų, todėl bus nagrinėjamos aplinkybės susijusios su minėtu laikotarpiu.
Ginčo metu minimalų gyvenamųjų patalpų plotų pataisos įstaigose reglamentavo Kalėjimų departamento direktoriaus 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. V-317 patvirtintos ,,Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui nustatymo“ (galiojo iki 2023 m. sausio 5 d.). Minėto teisės akto 2.2 papunktis numatė, jog nuteistajam laikomam kameros tipo patalpoje tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2021-01-19 buvo paskirtas į kamerą Nr. 212, nuo 2021-01-25 į kamerą Nr. 234, nuo 2021-03-04 į kamerą Nr. 212, nuo 2021-05-05 į kamerą Nr. 223, nuo 2021-05-18 į kamerą Nr. 223, nuo 2021-10-26 į kamerą Nr. 233, nuo 2021-11-11 į kamerą Nr. 223 ir nuo 2021-11-25 į kamerą Nr. 223.
Kameros Nr. 212 plotas yra 14,91 kv. m., joje įrengtos 4 miegamos vietos, kiekvienam asmeniui tenka po 3,7 kv. m; kameros Nr. 234 plotas yra 14,21 kv. m., joje įrengtos 3 miegamos vietos, kiekvienam nuteistajam tenka po 4,7 kv. m; kameros Nr. 223 plotas yra 22,56 kv. m., joje įrengtos 6 miegamos vietos, kiekvienam nuteistajam tenka po 3,76 kv. m; kameros Nr. 233 plotas yra 14,81 kv. m., joje įrengtos 4 miegamos vietos, kiekvienam nuteistajam tenka po 3,7 kv. m. Atsižvelgiant į nurodytus duomenis, teismas daro išvadą, jog pareiškėjas visu aptariamu laikotarpiu buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Kauno TI administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) yra išaiškinęs, jog pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.
EŽTT tame pačiame 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, išaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakyme Nr. V-124 ir 2023-01-03 įsakyme Nr. V-15 nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑741‑415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017 ir kt.). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1511‑525/2017 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą ginčo laikotarpiu pažeista nebuvo, kaip buvo minėta prieš tai, jam teko ne mažiau kaip 3,7 kv. m kameros ploto, todėl apskaičiuojant pareiškėjui tekusį kameros plotą šiuo atveju iš bendro kameros ploto neatimamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.
Pareiškėjas nurodė, kad kamerose stalai yra maži, todėl visi netilpdavo vienu metu pavalgyti, stalas įrengtas prie sanitarinio mazgo.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo kameroje buvo visi reikalingi baldai, atitinkantys Normų 9.3 p., kiekvienai kamerai skiriamas stalas ir viena sėdima vieta kiekvienam asmeniui, todėl kamerose gali valgyti visi asmenys vienu metu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė minėtas aplinkybes, tačiau nekonkretizavo, kurioje kameroje buvo per mažas stalas, nes kamerose pareiškėjas buvo kartu su dviem, trimis ar keturiais asmenimis. Taip pat pažymėtina, kad teisės aktuose nėra konkrečiai nurodyta, kokio dydžio ir kurioje kameros vietoje turėtų būti įrengiamas stalas. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo argumentą, kad jam nebuvo vietos ir dėl to tekdavo valgyti atšalusį maistą, stalas įrengtas prie sanitarinio mazgo, atmeta kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą taip pat kildina iš to, jog nebuvo užtikrintas užimtumas už kameros ribų, pasivaikščiojimas gryname ore trukdavo tik 1 valandą.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtųjų ir nuteistųjų teisė, bet ne pareiga, taigi pareiškėjui buvo tinkamai užtikrinama teisė į pasivaikščiojimus.
Suėmimo vykdymo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų įstaiga, organizuodama suimtųjų užimtumą, privalo kiekvienam suimtajam pasiūlyti įvairios prasmingos veiklos, kad bendras suimtojo už kameros ribų praleidžiamas laikas būtų ne trumpesnis kaip keturios valandos per parą.
Atsakovė atsiliepime nurodė, kad pagal Kauno kalėjimo 2023-11-09 pažymą, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2021-01-18 iki 2021-11-25 galėjo sportuoti pasivaikščiojimo kiemeliuose, kuriuose įrengta sporto įranga, lankytis sporto kambaryje, skaitykloje, bibliotekoje, kompiuterių klasėje ir kaip matyti iš pateikiamos pažymos jis taip ir darė.
Į bylą pateikta informacija patvirtina, kad pareiškėjas lankydavosi sporto kambaryje, skaitykloje, bibliotekoje, kompiuterių klasėje. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjo teisė dalyvauti užimtumo programose buvo apribota, pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai ir kokioje užimtumo programoje jis pageidavo dalyvaut ir jam tokia teisė nebuvo suteikta. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo užimtumo organizavimo Kauno kalėjime atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde teigia, kad kamerose, kuriose buvo laikomas, nebuvo tinkamos ventiliacijos, netinkamas apšvietimas, žiemą šalta, kameroje Nr. 234 neatsidarydavo langas. Pareiškėjas nepateikė jokių savo argumentus pagrindžiančių įrodymų.
Higienos normos HN 134:2015 14 punktas numato, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, 17 punktas nustato, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisykles (14.3 p.) bei Pataisos įstaigų (Tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisykles (12.7. p.) kamerose įrengiamas natūralus, dirbtinis ir naktinis (budintis) apšvietimas.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (galiojo iki 2020-12-22) 14.1 papunktyje buvo nurodyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, ir lango angoje įstatomos metalinės grotos. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintos Pataisos įstaigų (Tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklės numato, kad naujai įrengiamose arba rekonstruojamose kamerose turi būti įrengti langai, užtikrinantys natūralios dienos šviesos patekimą į patalpas. Iš lauko pusės (arba iš vidaus) ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Lauko apsauginės grotos gaminamos iš skersinių plieninių juostų, į jas įstatant ne plonesnius kaip 1,4 cm skersmens plieninius strypus. Įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas patalpas, įstatomi lygaus paviršiaus plieniniai strypai. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Langų grotų tvirtinimo ankeriai į sieną įtvirtinami ne mažesniame kaip 20 cm gylyje. Iš lauko pusės ant langų gali būti įrengtas metalinis tinklas (12.9.).
Atsakovė atsiliepime nurodė, jog yra užtikrinama, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra būtų ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, kamerose šiltuoju metų laiku oro judėjimo greitis 0,15 m/s - 0,25m/s„ šaltuoju - 0,05-0,15, kamerose įrengta ištraukiamoji ventiliacija, iš lauko ir vidinės pusės ant langų įrengtos apsauginės grotos, tačiau tai netrukdo atidaryti langų 15 cm į vidinę grotų pusę ir taip išvėdinti gyvenamąją patalpą, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Teismas neturi pagrindo netikėti tokiais oficialiais atsakovės pateiktais duomenimis. Tokią išvadą teismas daro, atsižvelgiant į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Kauno kalėjimo pareigūnus, administraciją ar į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų susijusių su Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, Higienos normų HN 134:2015 pažeidimais nesikreipė. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar pataisos įstaiga, žinodama apie tam tikrus gyvenamosios patalpos neatitikimus Įrengimo ir eksploatavimo taisyklėms, Higienos normų HN 134:2015 reikalavimams, ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Teismo vertinimu, nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai, atsakovei tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius teiginius. Pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu nesikreipus į Kauno kalėjimo administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, atliekančias Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų neatitinkančių konkrečios gyvenamosios patalpos, spręstina, jog pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl gyvenamosios patalpos neatitikimo nustatytoms taisyklėms ir reikalavimams, nustatymas būtų teisiškai nereikšmingas dėl besiskiriančio patikrinimo ir ginčo laikotarpio. Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovė ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ir pan.) ir negali pateikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo teiginiai, jog gyvenamojoje patalpoje nebuvo užtikrintas dirbtinis ir dieninis apšvietimas, taip pat, kad gyvenamojoje kameroje nebuvo tinkamos ventiliacijos, šalta, neatsidarė langas, atmetami kaip nepagrįsti. Teismas pažymi, kad teisės aktuose nėra reglamentuojamas minimalus natūralaus apšvietimo koeficientas.
Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad kameroje dviaukštės lovos, nėra įrengta specialių kopėtėlių, kad patektum į lovą antrame aukšte, teismas pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (toliau – ir Aprūpinimo normos) 10.1. punkte nustatyta, jog kamerų tipo patalpoje turi būti metalinė lova kiekvienam asmeniui. Jokiais teisės aktais nedetalizuoti kiti lovų parametrai. Be to, teisės aktai nedraudžia nuteistiesiems patalpose įrengti dviaukštes lovas, įrengus dviaukštes lovas, neįpareigoja pritaisyti kopėtėles prie lovų. LVAT praktikoje kopėtėlių neįrengimas savaime nėra laikomas nuteistųjų teisių pažeidimu (2016 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1973-525/2016 ir kt.). Šiuo atveju byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į Kauno TI administraciją su skundais dėl kopėtėlių neįrengimo, ar prašydamas pakeisti jo miegamąją vietą, t. y. leisti jam miegoti lovos pirmame aukšte, todėl atsakovės atstovas negalėjo apie tai žinoti ir jam nekilo pareiga tokią situaciją spręsti. Todėl pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Iki 2020 m. gruodžio 22 d. galiojusios Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenumatė imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto (14.5 p.), tačiau Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintų Pataisos įstaigų (Tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 12.5. punkte numatyta, kad nesant techninėms galimybėms esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto pertvara iki kameros lubų.
Pareiškėjas pats skunde patvirtino, kad sanitariniai mazgai kamerose atitverti, tačiau ne iki lubų, o įėjimai į sanitarinių mazgų zonas atskirti durimis.
Vertinant netinkamos garso izoliacijos, kvapo buvimą kameroje, teismas pažymi, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Eksploatavimo taisyklės) 2 punktas numato, kad šios Taisyklės privalomos naujai projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems, kapitališkai remontuojamiems statiniams, o veikiančioms įkalinimo įstaigoms taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su statinių rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbais. Kauno TI pastatytas iki šių taisyklių įsigaliojimo, todėl ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto (Eksploatavimo taisyklių 12.5 punktas), sanitariniame mazge įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą arba kameroje įrengti būtent mechaninį vėdinimą, o natūralus vėdinimas, t. y. vėdinimas per langus, atitinka teisės aktų reikalavimus (Eksploatavimo taisyklių 14.10 punktas, Higienos norma HN 134:2015 17 punktas). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tiek anksčiau vyravusioje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-226-822/2020 ir kt.), tiek ir naujausioje praktikoje tokį atitvėrimą bei patalpų vėdinimą pro langus laiko tinkamu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eTA-442-575/2023). Įvertinus šias aplinkybes konstatuotina, kad atsakovo neteisėti veiksmai dėl blogos garso izoliacijos, oro kameroje, įrengiant sanitarinius mazgus, nenustatyti.
Pažymėtina, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų, bylai aktualiu laikotarpiu, į Kauno TI administraciją su skundais nesikreipė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad neįrodyta, jog patalpos, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Taigi pareiškėjas, nurodydamas galimus neteisėtus veiksmus įrodinėjimo kontekste, yra saistomas pirmiau nurodytos pareigos, kurios šiuo atveju nepagrindė, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą.
Pareiškėjas skundžiasi ir netvarkingais čiužiniais bei patalyne.
Atsakovės atstovas nurodė, jog Kauno kalėjime tiek čiužiniai, tiek antklodės bei pagalvės yra dezinfekuojami, kas patvirtinta Dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracijos žurnalas.
Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.
Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus apie čiužinių nedezinfekavimą. Atsakovė nurodė, jog minkštas inventorius yra nuolatos dezinfekuojamas bei pateikė tai patvirtinantį žurnalo išrašą. Byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją dėl netinkamo čiužinio ar patalynės.
Teisminėje praktikoje laikomasi aiškinimo, kad, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, jo patirti pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas, t. y žalingos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai; neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, todėl, priklausomai nuo ginamų vertybių specifikos, vieni kriterijai gali būti laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013).
Nagrinėjamu atveju, atsakovė nurodė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas į atsakovę dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerose ir netinkamai vykdomo užimtumo Kauno kalėjime ar dėl perkėlimo į kitą kamerą, nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, teismas vertina, kad pareiškėjo neigiami išgyvenimai nebuvo itin stiprūs. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas sprendžia, jog administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.
Byloje nustačius, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę laikantis teisės aktuose numatytų reikalavimų, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė Kauno kalėjimo pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius pataisos įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.