- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-07-04
- Bylos Nr.
- A-1491-442/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01935-2015-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ramutė Ruškytė (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas padavė teismui skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas paaiškino, kad bausmę atliko Pravieniškių PN-AK 3-iame sektoriuje, į kurį jį perkėlė be sutikimo. Šiame sektoriuje pasivaikščiojimo kiemelis buvo apie 200 kv. m ploto, todėl trūko vietos pasivaikščioti. Gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 20 kv. m, buvo apgyvendinta 18 žmonių, todėl trūko gyvenamojo ploto. Pareiškėjas teigė, kad jam nebeskiriama išmoka, skirta higienos priemonių įsigijimui. Taip pat nurodė, kad kiti kalinami asmenys iš jo tyčiojosi. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
Atsakovo atstovas nurodė, kad nuteistųjų laikymo sąlygos visoje pataisos įstaigoje buvo vienodos, todėl pareiškėją perkeliant iš vieno sektoriaus į kitą jos pablogintos nebuvo. Paskiriant pareiškėją į 8 būrį, buvo atsižvelgta į tai, kad jame laisvės atėmimo bausmę atliko vyresnio amžiaus bei kitus kriterijus atitinkantys nuteistieji, taip siekta kuo labiau užtikrinti pareiškėjo saugumą. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 13 d. buvo grąžintas iš 2-o sektoriaus į 3-ią sektorių, kadangi, 2013 m. liepos 7 d. tolimesniam laisvės atėmimo bausmės atlikimui nuteistąjį perkėlus į 2-ą sektorių, jo socialinės reabilitacijos procesas ir elgesys negerėjo (buvo paskirta drausminė nuobauda – perkėlimas į drausmės grupę, vėliau buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas). Pravieniškių PN-AK pažymėjo, kad pareiškėjas nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. iki 2015 m. rugsėjo 21 d. buvo apgyvendintas 8-o būrio 7-oje gyvenamoje patalpoje, kurios plotas 15,88 kv. m, įrengtos 8 miegamosios vietos, o nuo 2015 m. rugsėjo 21 d. apgyvendintas 8-o būrio 5-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 35,07 kv. m, įrengta 16 miegamųjų vietų. Pravieniškių PN-AK nustatytame bausmės atlikimo režime įtvirtinta, kad dienotvarkėje numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Atsakovo atstovas taip pat paaiškino, kad, pareiškėjui atvykus į 3-ią sektorių, jam skirtos 0,1 bazinio dydžio (2,90 Eur) piniginės išmokos už rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius, nes jis per šiuos mėnesius buvo baustas drausminėmis nuobaudomis.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 110 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK atvyko 2013 m. birželio 7 d., o 2015 m. rugpjūčio 13 d. buvo perkeltas iš 2-o sektoriaus į 3-ią sektorių. Objektyvių duomenų, kiek nuteistųjų buvo Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, nepateikta, todėl vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas apskaičiuotas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalijant iš Pravieniškių PN-AK 2015 m. lapkričio 6 d. pažymoje Nr. 77-1415 nurodyto miegamųjų vietų konkrečioje patalpoje skaičiaus. Pareiškėjas nuo 2015 m. rugpjūčio 12 d. iki 2015 m. rugsėjo 21 d. buvo paskirtas gyventi į 8 būrio 7 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas buvo 15,88 kv. m, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 2 kv. m ploto (15,88/8). Pareiškėjas nuo 2015 m. rugsėjo 21 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d. (kreipimosi į teismą dienos) gyveno 8 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas buvo 35,07 kv. m, joje įrengtos 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 2,2 kv. m ploto (35,07/16). Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko patalpose, kurių plotas buvo mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma.
Dėl pareiškėjo perkėlimo be jo sutikimo iš Pravieniškių PN-AK 2-o sektoriaus į 3-ią sektorių, kuriame nuteistieji neva iš jo tyčiojosi, kurstė prieš jį kitus nuteistuosius, teismas nurodė, jog nuteistieji iš vieno sektoriaus į kitą perkeliami vadovaujantis Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2015 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-189 patvirtintu Nuteistųjų perkėlimo iš vieno Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos sektoriaus į kitą sektorių tvarkos aprašu. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad, pareiškėją paskiriant į 8 būrį, buvo atsižvelgta į tai, kad jame laisvės atėmimo bausmę atliko vyresnio amžiaus bei kitus numatytus kriterijus atitinkantys nuteistieji, tokiu būdu siekiant labiau užtikrinti pareiškėjo saugumą. Pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 22 d. skundu dėl neteisėto perkėlimo kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją, jam buvo atsakyta 2015 m. spalio 13 d. raštu Nr. 7-1993. Šio rašto pareiškėjas neskundė, todėl pareiškėjo perkėlimo iš Pravieniškių PN-AK 2-o sektoriaus į 3-ią sektorių pagrįstumas ir teisėtumas teismui nekėlė abejonių.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad pagal Piniginių išmokų arešto ir terminuoto laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2014 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. V-611, 6 punktą nuteistiesiems, kuriems per mėnesį, už kurį skiriamos piniginės išmokos, buvo skirta bent viena drausminė nuobauda, gali būti skiriamos iki 0,1 bazinės socialinės išmokos dydžio piniginės išmokos. Pareiškėjui 2015 m. rugpjūčio 3 d. už įstaigos administracijos reikalavimų nevykdymą buvo skirta drausminė nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus, o 2015 m. rugsėjo 8 d. už įstaigoje nustatytos tvarkos nesilaikymą pareiškėjui pareikštas papeikimas. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad atsakovo atstovas pareiškėjui teisėtai skyrė ne didesnes nei 0,1 bazinio dydžio, t. y. 2,90 Eur pinigines išmokas.
Teismas nurodė, kad galiojantys teisės aktai nereglamentavo pasivaikščiojimo kiemelio dydžio, todėl šis pareiškėjo argumentas vertintas kaip nepagrįstas.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios jo orumą, sveikatą ir gerovę, o elgesys su juo vertintinas kaip kankinimas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. Tačiau teismui nekilo abejonių, kad pareiškėjo teisė būti kalinamam tinkamomis ploto sąlygomis buvo pažeista, todėl pareiškėjui iš atsakovo priteisė 110 Eur neturtinei žalai atlyginti.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą panaikinti ir patenkinti jo skundą.
Pareiškėjas teigia, kad jis dukart vos nebuvo nužudytas. Pirmą kartą – 2010 m. lapkričio 26 d., kai buvo smarkiai sumuštas ir todėl turėjo dvejus metus vaikščioti su ramentais. Kiti nuteistieji, matydami, kad jis su ramentais negali apsiginti, jam įspirdavo ar užduodavo, o pataisos namų administracija dėl to nesiėmė jokių veiksmų. Nepaisant to, kad jis vaikščiojo su ramentais, pareiškėjas turėdavo stovėti rikiuotėje ir vaikščioti į valgyklą. Pareiškėjas pažymi, kad pagal Konvenciją vienam asmeniui turi teikti ne mažiau nei 5 kv. m ploto. Pareiškėjo nuomone, dėl to, jog jis skųsdavosi kalinimo sąlygomis, jam sudarytos prastesnės sąlygos, be priežasties buvo skiriamos nuobaudos, neleista pasimatyti su seserimi. Pareiškėją iš 2-o sektoriaus perkėlus į 3-ią sektorių, buvo iš jo tyčiojamasi, administracija prieš jį kurstė nuteistuosius. Pareiškėjas vėl buvo sumuštas 2015 m. lapkričio 13 d., kol miegojo. Dėl to pareiškėjas ligoninėje buvo gydomas iki 2016 m. vasario 20 d., vėliau iškart perkeltas į Alytaus pataisos namus. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad vienu tualetu jis naudodavosi su 30 žmonių. Teigia, kad neturėjo galimybės pasinaudoti kirpėjo paslaugomis. Pravieniškių PN-AK jam duodamas maistas buvo netinkamos kokybės.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
Atsakovo atstovas pripažįsta, kad pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN-AK metu buvo pažeista jo teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose, tačiau jis turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, galėjo užsiimti leistina veikla. Be to, teisės pažeidimo pripažinimas gali būti savaime laikomas pakankama satisfakcija už patirtą neturtinę žalą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal proceso normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas teigia neturtinę žalą patyręs dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui priteisė 110 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nesutinka su tokiu sprendimu ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo patirtos neturtinės žalos dydį.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkte numatyta, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam asmeniui. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Vidaus tvarkos taisyklių 11¹ punkto nuostatomis.
Nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. iki 2015 m. rugsėjo 21 d. buvo laikytas Pravieniškių PN-AK 3-io sektoriaus 8 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje, o nuo 2015 m. rugsėjo 21 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d. (kreipimosi į teismą dienos) – 8 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje. Atsižvelgusi į minėtų patalpų palotą ir jose buvusių miegamųjų vietų skaičių ginčui aktualiu laikotarpiu (b. l. 6–11, 29–30), teisėjų kolegija konstatuoja, kad 48 paras Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,1 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, t. y. laisvės atėmimo įstaiga neveikė taip, kaip pagal teisės aktų reikalavimus privalėjo veikti.
Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad iš pareiškėjo Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu buvo tyčiojamasi, kad jis buvo engiamas. Išnagrinėjusi pareiškėjo 2015 m. rugsėjo 22 d. skundą (b. l. 32–33), Pravieniškių PN-AK tokių duomenų taip pat nenustatė (b. l. 34). Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad iš jo buvo tyčiojamasi ir jis buvo engiamas, nėra pagrindo vertinti kaip pagrįstas.
Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ištyrusi bylos duomenis, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl neteisėto paskyrimo į Pravieniškių PN-AK 3-ią sektorių, nepakankamo pasivaikščiojimo kiemelio ploto ir socialinės išmokos sumažinimo yra nepagrįstos. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo šioje dalyje nepagrįstumą pagrindžiančius motyvus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus dėl minėtų aplinkybių reikėtų vertinti iš naujo.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 130 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 130 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016).
Pareiškėjas aplinkybes (kad jis dukart vos nebuvo nužudytas; 2010 m. lapkričio 26 d. buvo smarkiai sumuštas ir todėl turėjo dvejus metus vaikščioti su ramentais, o antrą kartą sumuštas 2015 m. lapkričio 13 d., kol miegojo; kiti nuteistieji, matydami, jog jis vaikščiodamas su ramentais negali apsiginti, jam įspirdavo ar užduodavo, o pataisos namų administracija dėl to nesiėmė jokių veiksmų; nepaisant to, kad vaikščiojo su ramentais, pareiškėjas turėdavo stovėti rikiuotėje ir eiti į valgyklą; jam be priežasties buvo skirtos nuobaudos, neleista pasimatyti su seserimi; Pravieniškių PN-AK administracija prieš jį kurstė nuteistuosius; vienu tualetu jis naudodavosi su 30 žmonių; neturėjo galimybės pasinaudoti kirpėjo paslaugomis; Pravieniškių PN-AK jam duodamas maistas buvo netinkamos kokybės) nurodė tik apeliaciniame skunde. Šios aplinkybės skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, nebuvo nurodytos. Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 130 straipsnio 6 dalimi ir remdamasi minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šių pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių nevertina.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjui 48 paras teko mažiau nei 3,1 kv. m ploto – nuo 2 kv. m iki 2,2 kv. m. Tačiau gyvenamosiose patalpose, kuriose laikytas pareiškėjas, jokie kiti pažeidimai nenustatyti, be to, atsižvelgiant į pataisos įstaigos specifiką, pareiškėjas galėjo laisvai judėti lokalinio sektoriaus viduje, užsiimti leistina veikla. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytas minimalaus gyvenamojo ploto normos neatitikimas buvo iš dalies kompensuotas pareiškėjui suteikta judėjimo laisve. Teismui nepateikti įrodymai, patvirtinantys netinkamų kalinimo sąlygų neigiamą poveikį pareiškėjo sveikatai. Todėl, įvertinusi pareiškėjui padaryto pažeidimo (teisės į tinkamą plotą gyvenamojoje patalpoje) mastą, trukmę ir intensyvumą, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma (110 Eur) yra pakankama jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.