- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-01
- Bylos Nr.
- I-1277-331/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05643-2013-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- B. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės, ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja B. J. skundu (b. l. 1–7) kreipėsi į teismą ir prašo priteisti solidariai iš atsakovų neteisėtai neapskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (nurodytą atsakovo pažymoje).
Paaiškino, kad dirba Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinėje (A lygio 9 kategorija, nuo 2008 m. sausio 31 d. suteikta 2 kvalifikacinė klasė, nuo 2013 m. rugsėjo 26 d. – 1 kvalifikacinė klasė).
Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) pakeitimus nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. sumažinti priedai už kvalifikacinę klasę. Tokiu būdu sumažintas valstybės tarnautojų, turinčių tam tikrą kvalifikacinę klasę, darbo užmokestis, nors kitų (neturinčių kvalifikacinės klasės) valstybės tarnautojų darbo užmokestis atitinkamu dydžiu nebuvo mažinamas. Be to, valstybės tarnautojų priedai už atitinkamą kvalifikacinę klasę buvo sumažinti ne tuo pačiu procentiniu dydžiu. Atlyginimo mažinimas buvo atliktas pažeidžiant proporcingumo, lygiateisiškumo, teisinio tikrumo, laikinumo principus. Mano, kad senaties terminas teisėms ginti prasidėjo nuo 2013 m. spalio 1 d. kita vertus, apie tai, kad pareiškėjos teisės pažeistos, paaiškėjo tik 2013 m. sausio 7 d. Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą.
Atsiliepimas
Atsakovė ir Lietuvos valstybės atstovė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinė su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 11-13) paaiškino, kad Konstitucinio Teismo nutarimo įgyvendinimas reikalauja naujo teisinio reglamentavimo, kuris atitiktų Konstitucinio Teismo pateiktą oficialią konstitucinių nuostatų sampratą, todėl įstatymų leidėjui iškyla pareiga nustatyti reikiamą teisinį reguliavimą. Sprendimai, kuriais pareiškėjai buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, priimti iki Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo paskelbimo ir atitiko tuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas, skaičiuodamas darbo užmokestį neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal tuo metu galiojančius įstatymus.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl trunkamojo pažeidimo, kai pareiškėjai kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjai neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė jai dirbant Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinėje (A lygio 9 kategorija, nuo 2008 m. sausio 31 d. suteikta 2 kvalifikacinė klasė, nuo 2013 m. rugsėjo 26 d. – 1 kvalifikacinė klasė). Ginčo dėl faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjos tarnybiniais santykiais, nėra. Pareiškėjai nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nebuvo išmokėta 10 042,82 Lt darbo užmokesčio dalis (b. l. 17-19).
VTĮ 23 straipsnis numato, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Vadovaujantis VTĮ 25 straipsnio valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.
Pažymėtina, kad VTĮ 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo pakeitimais (2010-06-30 įstatyme Nr. XI-944; 2011 m. lapkričio 22 d. įstatyme Nr. XI-1721; 2012 m. gruodžio 20 d. įstatyme Nr. XII-114) nuo 2009 m. gegužės 1 d. buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojams. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. VTĮ 1 priedas buvo dar kartą pakeistas (2009 m. liepos 17 d. įstatymu Nr. XI-363) dar kartą sumažinant pareiginės algos koeficientus 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams, taip pat nustatant sumažintus priedų už kvalifikacinę klasę dydžius. Pastebėtina, jog 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmus VTĮ 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XII-517, kuris įsigaliojo 2013 m. spalio 1 d., buvo nustatyti priedų už kvalifikacinę klasę ir pareiginių algų koeficientų dydžiai, galioję iki 2009 m. gegužės 1 d.
Nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas), kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacines klases sumažinimas buvo nepagrįstas, kadangi tokiu teisiniu reglamentavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013 m. spalio 1 d. Šiame nutarime Konstitucinis teismas taip pat konstatavo, kad įstatymų leidėjui iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo Įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014 m. gegužės 1 d., tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d.
Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, laiko, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A602-669/2016, kuriose LVAT nurodė, kad „patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu“. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.
Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
pareiškėjos B. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.