Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-3751-331/2020

Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-08-27
Bylos Nr.: eI3-3751-331/2020
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-01820-2020-8
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) atmestas

Teisėjai: Henrikas Sadauskas (pirm.), Mefodija Povilaitienė, Gediminas Užubalis
Pareiškėjas: LIETUVOS AUTOMOBILIŲ KELIŲ DIREKCIJA PRIE SUSISIEKIMO MINISTERIJOS
Atsakovas: valstybės įmonei „Registrų centras“, "Registrų centras " Vilniaus filialas, „Registrų centras“
Trečiasis asmuo: valstybės įmonė „Registrų centro“

Kategorijos

19.3.2Nekilnojamojo daikto kadastrinių duomenų tvarkymas

Administracinė byla Nr. eI3-3751-331/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01820-2020-8Procesinio sprendimo kategorijos: 19.3.2.; 55.1.3. (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. rugpjūčio 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gedimino Užubalio,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui M. P.,atsakovų atstovui D. L.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos skundą atsakovei valstybės įmonei „Registrų centras“, trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė „Registrų centro“ Vilniaus filialas dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija (toliau – ir Komisija) 2020 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. CSPR-97 (toliau – ir Sprendimas) pakeitė Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teritorinio registratoriaus 2020 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. SPR4-3093 (14.5E) (toliau – ir Teritorinio registratoriaus sprendimas), t. y. netenkino Kelių direkcijos prašymo įregistruoti patikėjimo teises į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbiamai), nes 2017 m. balandžio 25 d. perdavimo ir priėmimo aktas Nr. 6-336 nepatvirtina Lietuvos Respublikos nuosavybės ir Kelių direkcijos patikėjimo teisių į šį žemės sklypą atsiradimo. Juridinis pagrindas - Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 2 punktas, 23 straipsnio 2, 3, 4 dalys.

Šalies argumentai

2. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Lietuvos automobilių kelių direkcija, Pareiškėja) skundu kreipėsi į teismą ir prašo panaikinti Komisijos 2020 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. CSPR-97; Teritorinio registratoriaus 2020 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. SPR4-3093 (14.5E; įpareigoti nagrinėti pareiškėjos prašymą iš naujo.

2.1. Paaiškino kad kelias Nr. (duomenys neskelbiamai),, kuriame yra žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbiamai), yra įtrauktas į Valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo“. 2017 m. balandžio 25 d. Valstybinės reikšmės kelių perdavimo ir priėmimo aktu Nr. 6-336, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 238 „Dėl valstybinės reikšmės kelių perdavimo patikėjimo teise valdyti, naudoti ir jais disponuoti Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos“, valstybės įmonės „Vilniaus regiono keliai“ patikėjimo teise valdyti valstybinės reikšmės keliai buvo perduoti Lietuvos automobilių kelių direkcijai. Šio akto 1 priede - valstybinės reikšmės automobilių kelių sąraše - buvo nurodytas ir valstybinės reikšmės rajoninis kelias Nr. (duomenys neskelbiamai), pagal akto 2 priedą šis kelias (jį sudarantys statiniai ir žemės sklypai) dar nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.

2.2. Pareiškėja 2018 m. kovo 22 d. paskelbė viešąjį pirkimą „Kelio (statinio) ir kelio žemės sklypų kadastrinių matavimų ir teisinės registracijos paslaugų I pirkimas“, pirkimo Nr. 371492. Pirkimu įsigijo ir valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. (duomenys neskelbiamai), kelio juostos žemės sklypų ir kelio (statinio) kadastro duomenų bylų parengimo ir teisinės registracijos paslaugas. 2018 m. lapkričio 23 d., vykdant sutartį, sudarytą minėto viešojo pirkimo rezultatų pagrindu, buvo parengta nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. 51SK-163-(14.51.98.) patvirtinti nustatyti kadastriniai duomenys ir suformuotas žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbiamai). 2019 m. gegužės 15 d. sklypas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, tačiau valstybės nuosavybės teisė ir Lietuvos automobilių kelių direkcijos patikėjimo teisė į jį nebuvo įregistruotos.

2.3. Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Mano, kad nors žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbiamai), nebuvo nurodytas (ir negalėjo būti nurodytas, nes tuo metu dar nebuvo suformuotas) 2017 m. balandžio 25 d. Valstybinės reikšmės kelių perdavimo ir priėmimo akto Nr. 6-336 2 priede, tačiau iš to paties akto 1 priedo matyti, kad Lietuvos automobilių kelių direkcijai buvo perduotas valstybinės reikšmės rajoninis kelias Nr. (duomenys neskelbiamai), kuriame yra žemės sklypas, ir kuris yra neatskiriama šio kelio sudėtinė dalis. Atsakovas teisingai pastebėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 10 straipsnio 5 dalį, patikėjimo teisė į perduodamą valstybės turtą atsiranda nuo turto perdavimo patikėjimo teisės subjektui (patikėtiniui) ir turto perdavimo-priėmimo akto pasirašymo. Šiuo atveju, patikėjimo teisė į valstybinės reikšmės rajoninį kelią Nr. (duomenys neskelbiamai), kurio sudėtine dalimi yra žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbiamai), buvo perduota pareiškėjai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 238, ir dėl šio turto buvo pasirašytas 2017 m. balandžio 25 d. Valstybinės reikšmės kelių perdavimo ir priėmimo aktas Nr. 6-336, todėl atsakovo išvada, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbiamai), pareiškėjai perduotas nebuvo, yra neteisinga.

2.4. Mano, kad Atsakovo reikalavimas pateikti papildomus įrodymus, kad pareiškėjai yra perduoti patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti valstybinės reikšmės kelius sudarantys statiniai ir žemės sklypai, yra perteklinis. Jeigu yra perduoti visi valstybinės reikšmės keliai, akivaizdu, kad yra perduoti ir juos sudarantys statiniai ir žemės sklypai. Be to, nėra kitų subjektų kurie galėtų šį turtą valdyti patikėjimo teise.

2.5. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė teismo skundą tenkinti.

Atsiliepimas

3. Atsakovas VĮ „Registrų centras“ su skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad pati pareiškėja sutinka su tuo, kad jos nurodytame dokumente (2017 m. balandžio 25 d. perdavimo akte), kurio pagrindu ji prašė įregistruoti turto patikėjimo teisę, žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbiamai), nenurodytas, o Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje yra imperatyviai nustatyta, kad dokumente, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, turi būti nurodytas nekilnojamojo daikto, susijusio su registracija, unikalus numeris ir kiti nekilnojamąjį daiktą identifikuojantys duomenys. Pareiškėja savo skundą iš esmės grindžia tuo, kad ,,Lietuvos automobilių kelių direkcijai buvo perduotas valstybinės reikšmės rajoninis kelias Nr. (duomenys neskelbiamai), kuriame yra žemės sklypas, ir kuris yra neatskiriama šio kelio sudėtinė dalis“. Pareiškėja nurodo, kad ne statinys (kelias) yra žemės sklype, o žemės sklypas yra statinyje (kelyje) ir nekilnojamąjį daiktą - žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbiamai), laiko nekilnojamojo daikto - kelio Nr. (duomenys neskelbiamai) sudėtine dalimi (arba priklausiniu). Tačiau Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad žemės sklypas negali būti registruojamas kaip priklausinys. Taip pat nesutinka su pareiškėjos nuomone, kad ,,žemės sklypas yra neatskiriama kelio sudėtinė dalis“, nes tik statinys (kelias) gali būti žemės sklypo neatskiriama dalimi (priklausiniu), o ne atvirkščiai. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 3 dalis nustato, kad statinys yra žemės sklypo priklausinys, todėl pareiškėjos pateiktas dokumentas (2017-04-25 perdavimo aktas), kuriuo jai perduota patikėjimo teisė tik į statinį (kelią), nepatvirtina, kad jai šiuo aktu yra perduota patikėjimo teisė ir į ginčo žemės sklypą.

3.1. Pažymi, kad Kelių įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žemė keliams tiesti, statiniams statyti, taip pat statybinių medžiagų ir grunto karjerams įrengti perduodama Žemės įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Tuo tarpu Žemės įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad valstybinės žemės sklypai Vyriausybės nutarimais gali būti perduodami patikėjimo teise ir kitiems Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nurodytiems subjektams, kai įstatymais jiems priskiriamos valstybinės funkcijos.

3.2. Pastebi, kad valstybinės reikšmės rajoninis kelias Nr. (duomenys neskelbiamai) (t. y. statinys) Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotas (t. y. nėra išviešintos jo ribos ir kiti duomenys), todėl teigti, kad šis kelias (statinys) yra pastatytas ginčo žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbiamai), taip pat nėra pagrindo.

3.3. Teismo posėdyje atsakovų atstovas prašė pareiškėjos skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Byloje kilo ginčas dėl Komisijos pakeisto Teritorinio registratoriaus sprendimo, kuriuo nebuvo tenkintas Pareiškėjos prašymas įregistruoti Lietuvos Respublikos nuosavybės ir Kelių direkcijos patikėjimo teises į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbiamai), teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Nustatyta, kad Pareiškėja 2020 m. vasario 12 d. raštu Nr. 2E-963 „Dėl teisinės registracijos“ (toliau – prašymas Nr. 1) kreipėsi į teritorinį registratorių, prašydama įregistruoti Lietuvos Respublikos nuosavybės ir Kelių direkcijos patikėjimo teises į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbiamai). Kartu su prašymu pateikė žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbiamai), Nekilnojamojo turto registro Nr. 44/2346201 išrašą ir schemas. Prašyme pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbiamai), kurį užima Kelių direkcijos patikėjimo teise valdomas valstybinės reikšmės rajoninis kelias Nr. (duomenys neskelbiamai). Prašyme nurodė, kad Kelių direkcija yra valstybinės reikšmės kelių ir jų užimamos žemės įstatyminis patikėtinis, todėl, nepaisant to, kad kelias Nr. (duomenys neskelbiamai) nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, prašo į šį žemės sklypą įregistruoti valstybės nuosavybės ir Kelių direkcijos patikėjimo teises.

5.1. Teritorinis registratorius 2020 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. SPR4-2196 (14.5E) atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą Nr. 1, kadangi nepateiktas dokumentas, patvirtinantis valstybės nuosavybės bei Kelių direkcijos patikėjimo teisių į minėtą žemės sklypą atsiradimą.

5.2. Pareiškėja 2020 m. vasario 27 d. raštu Nr. 2E-1388 „Dėl teisinės registracijos“ (toliau – prašymas Nr. 2) pakartotinai kreipėsi į teritorinį registratorių, prašydama įregistruoti valstybės nuosavybės ir Kelių direkcijos patikėjimo teises į nurodytą žemės sklypą, paaiškindama, kad jos prašymo tenkinimo teisinis pagrindas yra 2017 m. balandžio 25 d. valstybinės reikšmės kelių perdavimo ir priėmimo aktas Nr.6-336, kuriuo valstybės įmonė ,,Vilniaus regiono keliai“, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 238 ,,Dėl valstybinės reikšmės kelių perdavimo patikėjimo teise valdyti, naudoti ir jais disponuoti Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie susisiekimo ministerijos“, perdavė valstybinės reikšmės rajoninį kelią Nr. (duomenys neskelbiamai)pareiškėjai.

5.3. Teritorinis registratorius 2020 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. SPR4-3093 (14.5 E) atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą Nr. 2, nes 2020 m. vasario 26 d. jau yra priimtas teritorinio registratoriaus sprendimas Nr. SPR4-2196 (14.5 E) atsisakyti įregistruoti tas pačias daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus tų pačių dokumentų pagrindu. Pažymėjo, kad pareiškėjos 2020 m. vasario 27 d. prašymas Nr. 2 nėra pakankamas juridinis pagrindas Nekilnojamojo turto registre įregistruoti valstybės nuosavybės bei pareiškėjos patikėjimo teises į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbiamai).

5.4. Pareiškėja 2020 m. kovo 24 d. pateikė skundą Komisijai, teigdama, kad nesutinka su teritorinio registratoriaus 2020 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. SPR4-3093 (14.5 E), prašė jį panaikinti ir priimti naują sprendimą - Nekilnojamojo turto registre į ginčo sklypą įregistruoti valstybės nuosavybės ir Kelių direkcijos patikėjimo teises. Paaiškino, kad valstybės nuosavybės ir pareiškėjos patikėjimo teisių registracijos pagrindas yra 2017 m. balandžio 25 d. valstybinės reikšmės kelių perdavimo ir priėmimo aktas Nr. 6-336, kuris teritoriniam registratoriui kartu su prašymu Nr. 2 pateiktas nebuvo, tačiau atsižvelgdama į tai, kad šis aktas teritoriniam registratoriui pateiktas su ankstesniais pareiškėjos prašymais, pareiškėja laikė, kad teisės aktų reikalavimai dėl dokumento pateikimo pažeisti nebuvo. Prašyme Nr. 2 buvo nurodytas patikėjimo teisės atsiradimo teisinis pagrindas, kuris prašyme Nr. 1 nepaminėtas, pareiškėja taip pat laikė, kad šis prašymas negalėjo būti vertinamas, kaip paduotas tų pačių dokumentų pagrindu.

5.5. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą ir kitus dokumentus, 2020 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. CSPR-97 pakeitė teritorinio registratoriaus 2020 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. SPR4-3093 (14.5 E), netenkino pareiškėjos prašymo įregistruoti patikėjimo teises į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbiamai), nes 2017 m. balandžio 25 d. perdavimo ir priėmimo aktas Nr. 6-336 nepatvirtina Lietuvos Respublikos nuosavybės ir Kelių direkcijos patikėjimo teisių į šį žemės sklypą atsiradimo, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 2 punktu, 23 straipsnio 2, 3, 4 dalimis.

6. Ginčo klausimą reglamentuoja, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymas (toliau – ir NTRĮ), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ), Lietuvos Respublikos valstybių ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas; Lietuvos Respublikos kelių įstatymas; Lietuvos Respublikos žemės įstatymas.

6.1. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu dokumentas, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, neatitinka šio įstatymo reikalavimų. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą. Šio 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad dokumentai, kurių pagrindu patvirtinamos, atsiranda, baigiasi, perleidžiamos ar suvaržomos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, turi atitikti teisės aktų reikalavimus, juose turi būti įregistravimui Nekilnojamojo turto registre būtini duomenys. Minėto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad dokumentai, kurių pagrindu prašoma atlikti registraciją, turi būti surašyti įskaitomai, juose turi būti pilni asmenų, susijusių su registracija, vardai, pavardės, pavadinimai, adresai, kodai bei nekilnojamojo daikto, susijusio su registracija, unikalus numeris, kuris suteikiamas Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka.

6.2. Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 9 punkte nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu jau yra priimtas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimas atsisakyti (sprendimo priėmimą atidėti) įregistruoti tas pačias daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus tų pačių dokumentų pagrindu.

7. Taigi teismui svarbu nustatyti, ar Pareiškėjos pateikti dokumentai atitinka NTRĮ reikalavimus, ar Registrų centras pagrįstai atsisakė registruoti.

8. Pareiškėjos teigimu, prašymo tenkinimo teisinis pagrindas yra 2017 m. balandžio 25 d. valstybinės reikšmės kelių perdavimo ir priėmimo aktas Nr. 6-336, kuriuo valstybės įmonė ,,Vilniaus regiono keliai“, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 238 ,,Dėl valstybinės reikšmės kelių perdavimo patikėjimo teise valdyti, naudoti ir jais disponuoti Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie susisiekimo ministerijos“, perdavė valstybinės reikšmės rajoninį kelią Nr. (duomenys neskelbiamai) pareiškėjai.

9. Atsakovai su pareiškėjos teiginiais nesutinka, argumentuodami, kad 2017 m. balandžio 25 d. perdavimo aktas negali būti pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruoti Lietuvos Respublikos nuosavybės ir Kelių direkcijos patikėjimo teises į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbiamai), nes šis žemės sklypas 2017 m. balandžio 25 d. perdavimo akte nenurodytas.

10. Teismas palaiko atsakovų poziciją, nes Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje imperatyviai nustatyta, kad dokumente, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, turi būti nurodytas nekilnojamojo daikto, susijusio su registracija, unikalus numeris ir kiti nekilnojamąjį daiktą identifikuojantys duomenys. Taip pat Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad patikėjimo teisė į perduodamą valstybės turtą atsiranda nuo turto perdavimo patikėjimo teisės subjektui (patikėtiniui) ir turto perdavimo–priėmimo akto pasirašymo.

11. Byloje esantys įrodymai aiškiai patvirtina, kad 2019 m. gegužės 15 d. žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbiamai), įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, tačiau valstybės nuosavybės teisė ir Lietuvos automobilių kelių direkcijos patikėjimo teisė į jį nebuvo įregistruotos. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 3 dalis nustato, kad statinys yra žemės sklypo priklausinys, todėl pareiškėjos pateiktas dokumentas (2017-04-25 perdavimo aktas), kuriuo jai perduota patikėjimo teisė tik į statinį (kelią), nepatvirtina, kad jai šiuo aktu yra perduota patikėjimo teisė ir į ginčo žemės sklypą. Pati pareiškėja prašyme Nr. 2 nurodė, kad perdavimo momentu žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbiamai), dar nebuvo suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, todėl į perdavimo aktą įrašytas nebuvo. Prašyme Nr. 1 pareiškėja irgi nurodė, kad 2017 m. balandžio 25 d. perdavimo akte įrašytas valstybinės reikšmės rajoninis kelias Nr. 4728 Nekilnojamojo turto registre taip pat nėra įregistruotas.

12. Teismo vertinimu, 2017 m. balandžio 25 d. perdavimo aktas negali būti pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruoti Lietuvos Respublikos nuosavybės ir Kelių direkcijos patikėjimo teises į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbiamai), nes šis žemės sklypas 2017 m. balandžio 25 d. perdavimo akte nenurodytas (nėra įrašytas šio nekilnojamojo daikto unikalus numeris ir kiti įregistravimui Nekilnojamojo turto registre būtini duomenys). Kiti dokumentai patvirtinantys, kad šis žemės sklypas pareiškėjai perduotas patikėjimo teise nebuvo nepateikti. Todėl Pareiškėjos pateikti dokumentai neatitinka NTRĮ reikalavimų, Registrų centras pagrįstai atsisakė įregistruoti Lietuvos Respublikos nuosavybės ir Kelių direkcijos patikėjimo teises į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbiamai),.

13. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėjas ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teise apskųsti priimtą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Ginčijami sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

14. Atsižvelgus į šias aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad teritorinis ir centrinis registratoriai iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus Sprendimus, teritorinio registratoriaus 2020 m. kovo 19 d. sprendimas Nr. SPR4-3090 (14.5E) ir Komisijos 2020 m. balandžio 24 d. sprendimas Nr. CSPR-97 paliekami nepakeisti, pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p., 56 str.).

15. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 84–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjos Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos skundą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Mefodija PovilaitienėHenrikas SadauskasGediminas Užubalis