Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Tomadas“ ieškinį atsakovui P. D. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė savo reikalavimą kildino iš to, kad 2013 m. kovo 25 d. ieškovė su Šiaulių AVPK sudarė Viešojo pirkimo sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. 40-IL-1024 (toliau – Sutartis), kurios 1 bei 2 punktų nuostatomis ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo bei priverstinai nuvežtų (paimtų) transporto priemonių saugojimo paslaugas Sutartyje nustatyta tvarka. Vadovaujantis Sutarties nuostatomis, 2013 m. birželio 3 d. ieškovė pagal Šiaulių AVPK pareigūnų iškvietimą atvyko į įvykio vietą ir priverstinai nuvežė transporto priemonę – motociklą CHAMP, be valst. Nr., identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), saugojimui į ieškovės sulaikytų transporto priemonių saugojimo aikštelę, esančią J. Basanavičiaus g. 144A, Šiauliuose. Atsakovas 2014 m. liepos 24 d. ir 2016 m. rugpjūčio 16 d. siųstais pranešimais buvo ragintas susimokėti už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą, tačiau su ieškove neatsiskaitė ir liko skolingas 6 279,12 Eur.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė duodama paaiškinimus nurodė, kad atsakovas neneigia, jog jis įvykio metu buvo motociklo valdytojas. Tuo pačiu pripažino, kad priimtinomis sąlygomis ji sutiktų ieškovo vardu su atsakovu sudaryti ir taikos sutartį, kurios pagrindu sumažintų ir esamos skolos dydį 30 procentų, tai yra iki 4 395 Eur. Atskirai nurodė, kad galimas ir skolos išdėstymas 6 mėnesių laikotarpiui. Teigė, kad atsakovui neatsiėmus iš jų motociklo, jis gali būti pripažintas bešeimininkiu. Nurodė, kad atsakovas galėjo pateikti ieškovui ir prašymą, kad atsisako visų teisių į saugojimui perduotą motociklą. Teismas susipažinęs su taikos sutarties projektu, nusprendė jį pridėti prie bylos. Ieškovo atstovė nurodė, kad minimalus atsakovo skolos dydis esant taikiam susitarimui gali būti sumažintas iki 4 000 Eur. Kadangi atsakovas atsisako gera valia taikiai sureguliuoti tarp šalių kilusį ginčą, prašė teismo palikti galioti byloje priimtą preliminarų sprendimą.

Preliminarus sprendimas keistinas, atsižvelgiant į naujai nustatytas aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Teismas nustatė tokias nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes: byloje kilo ginčas dėl atsakovo prievolės sumokėti motociklo transportavimo ir saugojimo išlaidų.

2013 m. kovo 25 d. ieškovė su Šiaulių AVPK sudarė Viešojo pirkimo sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. 40-IL-1024 (toliau – Sutartis), kurios 1 bei 2 punktų nuostatomis ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo bei priverstinai nuvežtų (paimtų) transporto priemonių saugojimo paslaugas Sutartyje nustatyta tvarka. Vadovaujantis Sutarties nuostatomis, 2013 m. birželio 3 d. ieškovė pagal Šiaulių AVPK pareigūnų iškvietimą atvyko į įvykio vietą ir priverstinai nuvežė transporto priemonę – motociklą CHAMP, be valst. Nr., identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini) saugojimui į ieškovės sulaikytų transporto priemonių saugojimo aikštelę, esančią J. Basanavičiaus g. 144A, Šiauliuose.

Priverstinis transporto priemonės nuvežimas yra viena iš administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonių. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto 2013 m. birželio 3 d. Nr. 80, surašymo metu galiojo Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymas (toliau – SEAKĮ). SEAKĮ 33 str. 1 d. nustatė, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET ar kitų teisės aktų reikalavimus. Pagal SEAKĮ 33 str. 4 d. policijos pareigūnai, priėmę sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, praneša transporto priemonės savininkui (valdytojui) teisės aktų nustatyta tvarka apie priimtą sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo. SEAKĮ 33 str. 6 d. nustato, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės.

LR CK 4.37 str. 1 d. nustato, kad savininkas turi valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Transporto priemonė priverstinai buvo nuvežta 2013 m. birželio 3 d. Su transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu atsakovas buvo supažindintas, pasirašė kaip transporto priemonės valdytojas. Visą laiką nuo transporto priemonės nuvežimo iki ieškinio padavimo atsakovas nesirūpino priverstinai nuvežta transporto priemone, jos neatsiėmė. Savo atsiliepime atsakovas nurodo, kad sutinka sumokėti vieno mėnesio transporto priemonės saugojimo išlaidas, kas parodo, jog atsakovas iš dalies pripažįsta susidariusį įskolinimą. Ieškovas atsakovui 2014 m. liepos 24 d. ir 2016 m. rugpjūčio 16 d. siuntė pranešimus, ragindamas sumokėti už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą, tačiau jis su ieškove neatsiskaitė ir liko skolingas 6 279,12 Eur. Atsakovo pasyvus elgesys, neatleidžia jo nuo susidariusios prievolės, jis pats yra atsakingas už susidariusį įsiskolinimą. Be to pateikdamas atsiliepimą atsakovas teismui nepateikė jokių jo atsiliepime nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Pateikta VĮ „Regitra“ pažyma, patvirtina teisiškai įregistruotų transporto priemonių nuosavybės faktą, tačiau nepaneigia, jog atsakovas įvykio metu vairuotą motociklą faktiškai valdė.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013-12-20 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnio 6 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 128-5213) 33 straipsnio 6 dalies nuostata „Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės“ tiek, kiek ja nesudaryta galimybė susigrąžinti transporto priemonę adekvačiai užtikrinus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (inter alia Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai).

Sutarties, tiek ir įstatymo nuostatos ieškovei suteikia teisę už priverstinį transporto priemonių nuvežimą, pervežimą ir saugojimą savarankiškai iš transporto priemonės savininko, valdytojo ar įgalioto asmens reikalauti atlyginti saugojimo išlaidas pagal nustatytus įkainius. Šiai dienai ieškovė motociklą yra išsaugojusi ir tokie jos veiksmai atitiko atsakovo interesus. Tai, kad atsakovas nesiėmė priemonių po transporto priemonės nuvežimo į saugojimo aikštelę, ar po jam siųstų raginimų sumokėti susidariusį įsiskolinimą gavimo, nesikreipė į atitinkamas įtaigas dėl transporto priemonės atsiėmimo, ar kitų klausimų su ja išsprendimo, nesiekė sumažinti susidariusį įsiskolinimą, teismui nesuteikia pagrindo mažinti ieškovo prašomos priteisti sumos dydį. Todėl ieškovės išlaidos, kurias ji patyrė veikdama atsakovo interesais, turi būti atlygintos (Civilinio kodekso (toliau – CK 6.233 straipsnis). Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pagal byloje pateiktus įrodymus, būtų pagrindas ieškinį patenkinti, todėl ieškovės reikalavimą dėl 6 279,12 Eur skolos priteisimo teismas laiko pagrįstu ir teisėtu.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo prieštaravimų argumentai dėl ieškovo ieškinio reikalavimų nepagrįsti, jie atmestini. Tačiau teismui žodinio bylos nagrinėjimo metu išklausius šalių paaiškinimus ir pakartotinai įvertinus šalių nurodytas aplinkybes bei joms patvirtinti pateiktus įrodymus, pripažintina, kad egzistuoja teisinis pagrindas dėl preliminarus teismo sprendimo pakeitimo (CPK 430 str. 6 d. 3 p.). Tokia išvada seka, atsižvelgiant į atsakovo turtinę padėtį ir ieškovo realiai patirtų nuostolių dydį. Todėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. kovo 22 d. preliminarus sprendimas keistinas.

Nuostolių atlyginimas yra ypatinga sutartinės atsakomybės rūšis, nes ją galima taikyti bet kuriuo atveju, išskyrus retus atvejus, kurie gali būti numatyti įstatyme arba sutartyje. Todėl nuostoliu atlyginimas - universali (bendra) civilinės atsakomybės rūšis, taikoma esant bet kuriems prievolių pažeidimams.

Sąvoka „nuostoliai“, vartojama civilinėje teisėje, skiriasi nuo tapačių sąvokų, vartojamų ekonomikos moksle ir realioje ūkinėje praktikoje, nes nuostoliai, suvokiami kaip ekonominė kategorija, nebūtinai yra neteisėtų veiksmų padarinys, tuo tarpu juridine prasme nuostoliai yra neteisėtais veiksmais sukeltos neigiamos pasekmės nukentėjusiojo turtinei sričiai.

Sąvoką „nuostoliai“ skiriasi nuo sąvokos „žala“, nes pastaroji vartojama esant deliktinei atsakomybei. CK 6.245 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad sutartinė atsakomybės atveju šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo arba netesybų. Kadangi CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad piniginė žalos išraiška yra nuostoliai, tai sąvoka „nuostoliai“ gali būti vartojama tiek pažymint sutartinės atsakomybės formos skirtumą nuo deliktinės, tiek ir kaip sąvoka, kuria įvardijamas žalos atlyginimas pinigine išraiška. Nuostolių atlyginimui būdinga tai, kad prievolę pažeidęs asmuo sumoka pinigus arba perduoda kreditoriui kokį nors turtą. Todėl nuostolių atlyginimas visada yra turtinio pobūdžio.

Tradiciškai civilinei teisei būdingas visiško nuostolių atlyginimo principas. Šis principas įtvirtintas ir CK 6.251 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai arba sutartis nustato ribotą atsakomybę. Bet CK 6.251 straipsnio 2 dalyje teigiama, kad atsižvelgdamas į civilinės atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, jų tarpusavio santykius teismas gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Tačiau sumažintas nuostolių atlyginimas negali būti mažesnis už draudimo sumą, kuriai skolininko civilinė atsakomybė buvo arba turėjo būti privalomai apdrausta.

Atsakomybė nuostolių atlyginimo forma atsiranda tada, kai asmuo, patyrė nuostolių dėl civilinio teisinio santykio pažeidimo, t. y. patyrė neigiamų pasekmių savo turtinėje srityje. Šie nuostoliai gali susidėti iš dviejų dalių. Pirmąją dalį sudaro realūs nuostoliai, kurie yra realaus turto sumažėjimas arba praradimas. Tokiems nuostoliams priklauso išlaidos, kurias turėjo žalą patyręs asmuo atkurdamas savo pažeistą teisę, prarastą arba sugadintą turtą. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje ši nuostolių dalis įvardijama kaip tiesioginiai nuostoliai. Kitą nuostolių dalį sudaro negauta nauda (negautos pajamos), apimanti negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų neteisėtų veiksmų. Tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų dydį turi įrodyti nuostolius patyręs asmuo. Bet jeigu šalis nuostolių dydžio negali įrodyti tiksliai, jų dydį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.).

Be to, be tiesioginio nuostolio ir negautų pajamų, į nuostolius taip pat įskaičiuojamos: 1) protingos išlaidos, panaudotos žalos prevencijai arba jos sumažinimui; 2) protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu; 3) protingos išlaidos, susijusios su nuostolių neteisminiu išieškojimu (CK 6.249 str. 4 p.).

Be to, jeigu šalis nutraukė sutartį dėl to, kad kita šalis ją pažeidė, ir per protingą terminą sudarė nutrauktą sutartį pakeičiančią sutartį, ji turi teisę reikalauti iš sutartį pažeidusios šalies kainų skirtumo bei kitų vėliau atsiradusių nuostolių atlyginimo (CK 6.258 str. 5 d.).

Nuostolių atlyginimo dydis yra susijęs su tuo, kokios kainos imamos kaip pagrindas. Antai infliacijos procesuose dažnai nuostolių dydis labai skiriasi dėl skirtingų kainų, esamų sutarties sudarymo dieną bei prievolės įvykdymo termino dieną. Dėl to skolininkas gali atsidurti daug palankesnėje padėtyje nei kreditorius arba, atvirkščiai, kreditorius galėtų nepagrįstai praturtėti skolininko sąskaita, o tai prieštarauja kompensaciniam civilinės atsakomybės pobūdžiui. Todėl CK 6.249 straipsnio 5 dalis nurodo nuostolių apskaičiavimo taisykles: žala apskaičiuojama pagal kainas, esamas teismo sprendimo priėmimo dieną, jei įstatymas arba prievolės nereikalauja taikyti kainų, buvusių žalos padarymo ar ieškinio pareiškimo dieną.

CK yra įtvirtintas ir minimalių nuostolių institutas, kuris naudojamas tada, kai kreditorius yra iš esmės teisus, bet negali įrodyti savo realių nuostolių. CK 6.261 straipsnyje numatyta, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių arba įstatymo numatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais.

Pirmiausia, iš teismui pateiktos sutarties dėl ieškovo patirtų nuostolių dydžio seka, kad pastarasis dėl jų susitarė su trečiuoju asmeniu (materialine prasme) Šiaulių apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu (toliau – ŠAVPK), tačiau šių nuostolių detali sąmata nebuvo sudaryta, o tik nurodytas vienos dienos saugojimo įkainis (sutarties 4.1.2. p. p., 8 b. l.). Viena iš sutarties sąlygų taip pat įpareigojo ieškovą bendrauti su ŠAVPK siekiant išsiaiškinti dėl tolesnio transporto priemonės saugojimo, kuomet ji saugoma ilgiau kaip 6 mėnesius. Ieškovas nepateikė teismui į bylą duomenų, kokius sprendimus priėmė ŠAVPK, kas irgi laikytina ieškovo aplaidumu ir sutartinio įsipareigojimo nevykdymu (sutarties 4.3. p. p., 8 b.l.).

Antra, atsižvelgiant į skolininko gaunamas pajamas ir anksčiau nurodytus teisinius argumentus pripažintina, kad egzistuoja teisinis pagrindas sumažinti ieškovui priteistinų nuostolių dydį. Be to teismo posėdžio metu ieškovo atstovė nurodė, kad esant taikiam susitarimui tarp šalių, ji sutiktų nuostolių dydį sumažinti iki 4 000 Eur, todėl ši suma ir laikytina realiais kreditoriaus nuostoliais. Taip pat įvertinus skolininko turtinę padėtį, kuri faktiškai nėra tokia visiškai bloga, nors atsakovas duodamas paaiškinimus kai kuriuos faktus iškraipė arba nutylėjo, dėl to nustatytina ir sprendimo įvykdymo tvarka bei terminai (CPK 271 str. 1d.)

Todėl teismo sprendimo įvykdymas dėl iš atsakovo ieškovui priteistų nuostolių atlyginimo, išdėstytinas 20 mėnesių terminui (CPK 271 str.). Ieškovo atstovė bylos nagrinėjimo metu iš esmės tokiam terminui iš esmės neprieštaravo, nors skolininkas ir atsisakė sudaryti taikų susitarimą tarp ginčo šalių. Sprendžiant klausimą dėl teismo sprendimo įvykdymo tvarkos ir termino nustatymo, būtina vadovautis CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių principais, kurių taikymas reikalauja nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo klausimą, atsižvelgti į abiejų bylos pusių interesus, į tai, ar atidėjus sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas pats sprendimas ir ar nebus pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai, pagal kuriuos privalu pripažinti teisėtai įgytas civilines teises, jas gerbti ir ginti. Ginčo atveju, atsakovas iš esmės neginčijo savo prievolės sumokėti ieškovui nuostolius, tačiau reikalaujama suma jis pripažino tik 141,22 Eur, teigdamas, kad iš esmės negali ir nesutinka sumokėti visos ieškovo nurodytos nuostolių sumos. Kadangi ieškovo atstovė iš esmės neprieštaravo nurodytam terminui, todėl atsižvelgiant į abiejų bylos šalių interesus, į tai, kad išdėsčius sprendimo įvykdymą iki 20 mėnesių, nebus iš esmės paneigtas pats sprendimas, darytina išvada, jog priimto teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidėtas nurodytam terminui (CPK 271 str.). Kreditoriaus (ieškovo) teisė susigrąžinti skolą iš skolininko (atsakovo) irgi turi būti ginama, o skolininkas privalo gerbti ieškovo teisę ir stengtis kuo greičiau įvykdyti savo prievolę. Tuo pačiu sprendimo išdėstymas taikomas ir palūkanų išieškojimui atskirai terminais, kurios yra apskaičiuojamos pagal skolą ar likusią jos dalį, todėl teismas dėl to atskirai sprendime nepasisako. Sprendimo įvykdymo išdėstymas taikomas ir bylinėjimosi išlaidoms.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-10-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007, 2004-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005 ir kt.).

Teismo nuomone, vertinant byloje surinktų įrodymų visumą pagal virš nurodytas taisykles, yra pagrindas daryti išvadą, jog ieškovas pagrįstai reikalauja iš atsakovo nuostolių atlyginimo.

Šioje byloje teismas įvertina teisinius faktus, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, visumą. Be to teismui nėra teisinio pagrindo remtis atsakovo paaiškinimais, nes jie nėra paremti tinkamais įrodymais, o be to juos nepaneigia paties atsakovo veiksmai ir byloje nustatytos aplinkybės.

Pastebėtina, kad ieškovo reikalavimo pagrįstumą pagrindžia įrodymų visuma, nuoseklūs jo ir atstovo paaiškinimai duoti teisme, taip pat virš aptarti įrodymai, kurie sutampa tarpusavyje ir su kitais įrodymais bei papildo vienas kitą. Ši įrodymų visuma duoda pagrindą pagrįstai manyti, kad atsakovo atsiliepimo argumentai, jog ginčo atveju jam nekyla teisinė atsakomybė prieš ieškovą visa apimtimi, atmestini.

Atskirai pažymėtina, kad šalys įrodymų atskleidimo procesui teisme, be abejonės, turi skirti reikiamą dėmesį, nes tinkamas įrodymų atskleidimo proceso suval­dymas gali paveikti bylos baigtį. Šiuo atveju labai svarbu parodyti savo, kaip šalies, patikimumą, to­dėl atskleidžiant įrodymus svarbu pademonstruoti bendradarbiavimą, sąžiningumą (atvirumą), norą pateikti dokumentus pagal pateiktus prašymus. Net jeigu, šalies manymu, ir yra formalių pagrin­dų neteikti dokumentų, būtina atidžiai įvertinti visas aplinkybes ir būti atsargiems jais naudojan­tis, siekiant teismui nesudaryti „nepatikimo“, ,,nesąžiningo“ bylininko įspūdžio. Teismas laiko, kad atsakovo atsakomybė kylą ieškovui ir dėl atsakovo pasyvumo prasidėjus bylinėjimosi procesui teisme.

Leistinos įrodinėjimo priemonės yra ne tik šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atsto­vus pateikti) paaiškinimai, liudytojų parodymai, bet ir rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai, apžiūrų protokolai ir ekspertų išvados. Taip pat įrodinėjimo priemonėmis gali būti nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų (CPK 177 str. 2-3 d.). Įstatymų leidėjas, išvardydamas įrodinėjimo priemones, nustato teisinių reiškinių fiksavimo formas ir nurodo, kokiomis įrodinėjimo priemonėmis galima tinkamai naudotis teisme, arba, kitaip tariant, be kokių negalima apsieiti įrodinėjant.

Įrodymų leistinumas suteikia teismui galimybę greičiau nustatyti tiesą byloje. Ginčo atveju nustatytos faktinės bylos aplinkybės atkuria objektyvią tikrovę, nes su byla susiję veiksmai ar (ir) įvykiai palieka pėdsakų ne tik įstatymo nustatytose įrodinėjimo priemonėse, bet ir visuose daiktuose bei procesuose, kuriuos tie veiksmai ar (ir) įvykiai pakeitė ir kurie atsispindėjo žmonių sąmonėje. Todėl visus tokius objektyvius pėdsakus teismas pripažįsta įrodymais. Priešingu atveju galima kalbėti ne apie teisingumo bendrąja prasme vykdymą teismuose, o tik apie formalios pro­cesinės teisybės pasiekimą pagal įstatymų leidėjo sukurtas žaidimo taisykles.

Laisvo įrodymų vertinimo esmė ta, kad teismo neriboja jokie formalūs įrodymai ir jis atsižvelgdamas į bylos aplinkybes sprendžia, remtis ar nesiremti vienokiais ar kitokiais duomenimis. Mokslo ir technologijų pažanga taip pat suteikia vis daugiau pažinimo galimybių, todėl išsiplečia įrodinėjimo priemonių skaičius ir susidaro galimybės nustatyti faktines bylos aplinkybes iš naujų šaltinių, kadangi esamos moksliškai pagrįstos technologijos irgi leidžia tai daryti.

Be to, pastaruoju metu civilinio proceso doktrinoje pabrėžiami kiti, moksliniai - techniniai būdai ir metodai, leidžiantys užtikrinti įrodymų patikimumą, teisingumą ir išsamumą civiliniame procese. Doktrinoje teigiama, kad nagrinėjant tiesos nustatymo būdus negalima apsiriboti tik tomis proceso normomis, kurios juos reguliuoja, o svarbu pasinaudoti ir tomis techninėmis bei taktinėmis priemonėmis ir metodais, kurie yra naudojami įrodymams rinkti, fiksuoti ir tirti.

Lietuvos teisė, kaip ir Vakarų Europos šalių teisė, perėmė daugelį Romos privatinės nuosavybės valdymo instituto nuostatų, tačiau šiuolaikinė civilinės teisės doktrina padarė reikšmingų valdymo doktrinos korekcijų. Svarbiausia tai, kad atsisakyta valdymo kaip fakto sampratos ir pereita prie valdymo kaip subjektinės teisės sampratos. Todėl darytina išvada, kad valdymas buvo ir liko absoliutinė subjektine valdytojo teisė, suvokiama ir pripažįstama trečiųjų asmenų, supančių valdytoją. Tokios nuostatos laikosi ir Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas, CK įtvirtindamas nuostatą, kad faktinis daikto valdymas yra savarankiška daiktinė teisė. CK 4.22 straipsnis pateikiantis daikto valdymo sampratą, daikto valdymą laiko savarankiška daiktine teise, kuri yra ne tik pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti, laikoma faktiniu daikto turėjimu turint tikslą jį valdyti kaip savą. Todėl atsakovas pripažintinas ir laikytinas daikto valdytoju, privalančiu atlyginti ieškovo nuostolius.

Ginčo atveju nustatyta, kad ieškovas pagrįstai tokiu valdytoju laikė atsakovą, kuris tuo pačiu turėjo ir subjektinę teisę valdyti turimą daiktą (faktiškai turėti, kontroliuoti, daryti jam fizinį poveikį ir pan.) apskritai. Šio asmens valdymas buvo pagrįstas prievoline subjektine teise ir jis santykiuose su trečiaisiais asmenimis turėjo būti traktuojamas kaip valdytojas.

Remiantis aukščiau paminėtu darytina išvadą, kad valdymo samprata Lietuvos tei­sėje turi kelias prasmes:

valdymas be teisinio titulo (savarankiška daiktinė teisė);

titulinis valdymas kaip išvestinė teisė, kuri yra sudėtinė daiktinės teisės (pvz., nuosavybės teisės) dalis arba prievolės elementas (pvz., daikto nuomininko valdymo teisė).

Valdymui ginti CK ir CPK nustatytos specialios materialinės ir procesinės teisės normos. CK 4.35 str. pateikta valdymo pažeidimo samprata. Pagal šį straipsnį valdymo pažeidimu laikomas:

daikto paėmimas;

bandymas paimti daiktą;

atėmimas teisės valdyti arba trukdymas valdyti daiktą;

trukdymas valdyti realiais grasinimais.

Tokiu būdu nustatomos rūšys neteisėtų veiksmų, nuo kurių žalingo poveikio saugomas daikto valdytojas. Tai reiškia, kad esant šiems valdymo pažeidimams galima taikyti pažeistų teisių specialias gynimo priemones, nustatytas CK 4.34 - 4.36 str., o kilus ginčui - taikyti specialią procesinę tvarką, nustatytą CPK 419 - 423 str., ginčui dėl valdymo pažeidimo, kuri dėl artumo Romos teisei vadinama posesorine gynyba.

Nagrinėjant valdymo teisės gynimo teisines galimybes reikia pabrėžti, kad jos gali būti dvejopos:

savigyna, t. y. kai pats valdytojas savo veiksmais atkuria pa­žeistą valdymą;

teisminė (posesorine) gynyba, taikant CPK nustatytą specialią procesinę tvarką pažeistam valdymui atkurti.

Analizuojant valdymo gynimo teisės turinį, remiantis CK 4.22 ir 4.34 straipsnių sisteminiu aiškinimu, galima daryti išvada, kad valdymo gynimo priemonėmis reikalauti atkurti pažeistą valdymą gali naudotis visi faktiniai valdytojai (turintys ir savarankiškas, ir išvestines valdymo teises), o nuosavybės teisę įgyti įgyjamąja senatimi gali tik tie faktiniai valdytojai, kurių valdymas pagal CK 4.22 straipsnį pripažįstamas savarankiška daiktine teise. Todėl atmestini visi atsakovo atsikirtimų argumentai, kad jis dėl policijos pareigūnų ar paties ieškovo veiksmų laiku negalėjo pasinaudoti savo subjektinės teisės gynyba į sportinį motociklą, kaip jo valdytojas.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

1. Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. kovo 22 d. byloje priimtą preliminarų sprendimą.

2. Priteisti ieškovei UAB „Tomadas“, į. k. 302308932, iš atsakovo P. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 4 000,00 Eur (keturių tūkstančių eurų) skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 4 000,00 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. kovo 21 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas - 71,00 Eur (septyniasdešimt vieną eurų) žyminio mokesčio.

3. Įpareigoti atsakovą P. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei UAB „Tomadas“, į. k. 302308932, šiuo sprendimu priteistą 4 000 Eur skolą, palūkanas ir žyminį mokestį, sumokėti per 20 kalendorinių mėnesių, nuo sprendimo įsiteisėjimo momento, sumokant kiekvieną einamąjį mėnesį po atitinkamą įmokos sumą ir mėnesio termino pradžią skaičiuojant nuo sprendimo įsiteisėjimo momento.

4. Likusioje dalyje ieškovo ieškinio reikalavimo atsakovui netenkinti.

Galutinis sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.