Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramūno Šarkos ir Astos Urbonienės,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovei Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. G. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos Alytaus kalėjimo viršininko 2024 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. SN-18-8 bei Lietuvos kalėjimų tarnybos 2024 m. kovo 4 d. raštą Nr. 2S-930.

Skunde bei teismo posėdžio metu nurodė, kad Alytaus kalėjimo administracija 2024 m. sausio 4 d. išnagrinėjo jo prašymą dėl perkėlimo į lengvąją grupę bei priėmė sprendimą atsisakyti jį tenkinti. Sprendimo motyvai susiję su pareiškėjo elgesiu ir nusikaltimo elgesio rizikos vertinimu – jis buvo keturis kartus baustas drausmine tvarka, o 2023 m. birželio 9 d. buvo skirta paskutinė nuobauda. 2022 m. lapkričio 8 d. ir 2024 m. sausio 2 d. atlikti rizikos vertinimai parodė vidutinę pakartotinio nusikalstamo elgesio riziką ir neigiamą rizikos valdymo dinamiką „Nuostatų“ srityje. Be to, pareiškėjas negali aiškiai įvardinti kriminogeninių veiksnių, nemano, kad jie turėjo įtakos jo nusikalstamam elgesiui, o priežiūrą suvokia kaip nepagrįstą baudžiamąjį procesą. Pareiškėjas šį sprendimą apskundė Lietuvos kalėjimų tarnybai, kuri jo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su tuo nesutinka, teigia, kad jo skundas buvo išnagrinėtas paviršutiniškai, nesigilinant į esmę, nors jis atitinka perkėlimo į lengvąją grupę sąlygas. Pareiškėjo teigimu, nesant naujų pažeidimų per tris mėnesius po drausminės nuobaudos paskyrimo, ji laikoma nebegaliojančia, todėl jos naudojimas kaip pagrindas atsisakymui yra nesąžiningas. Be to, jis nesutinka su kriminogeninių veiksnių vertinimu, nurodydamas, kad atsakymo išvados neatitinka tikrovės, galimai dėl kalbos barjero ar netinkamo vertimo. Pabrėžia, kad laikosi visų jam paskirtų priemonių, o laisvės atėmimo institucijų sprendimai privalo būti pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis.

Atsakovė Lietuvos kalėjimų tarnyba teismui pateikė atsiliepimą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, jog Lietuvos kalėjimų tarnybos Alytaus kalėjimo administracija gavo ir išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, kuriuo jis prašė paaiškinti, kodėl nėra perkeliamas į lengvąją grupę. Pareiškėjui buvo pateiktas rašytinis atsakymas, kuriame nurodyta, kad jis neatitinka perkėlimo kriterijų, numatytų teisės aktuose, taip pat rekomenduota vykdyti individualiame resocializacijos plane numatytas priemones, kadangi jo perkėlimas priklauso nuo stebimų elgesio, mąstymo bei nuostatų pokyčių, gebėjimo laikytis taisyklių ir apribojimų. Atsakovė nurodė teisės aktuose numatytus reikalavimus, kuriuos nuteistasis turi atitikti, kad būtų perkeltas į lengvąją grupę. Tarp jų yra bausmės atlikimo trukmės reikalavimai, dalyvavimas darbinėje veikloje, drausminių nuobaudų ir administracinių pažeidimų nebuvimas, nusikalstamo elgesio rizikos vertinimas ir nustatyta pažanga mažinant šią riziką. Atsakovė pažymėjo, kad pažanga mažinant nusikalstamo elgesio riziką apibūdinama kaip sąmoningos ir tikslingos nuteistojo pastangos siekti individualių resocializacijos tikslų, kurios įvertinamos pagal tam tikrus kriterijus. Pareiškėjui 2022 m. lapkričio 8 d. buvo atliktas nusikalstamo elgesio rizikos vertinimas, nustatyta vidutinė pakartotinio nusikalstamo elgesio rizika. Pakartotinis vertinimas 2024 m. sausio 2 d. taip pat parodė vidutinę riziką ir vidutinę didelės žalos riziką. Atsakovė nurodė, kad pareiškėjas keturis kartus buvo baustas drausmine tvarka, iš jų – du kartus 2023 metais, paskutinė nuobauda skirta 2023 m. birželio 9 d. Be to, neigiama rizikos valdymo dinamika „Nuostatų“ srityje rodo, jog pareiškėjas nėra pasiekęs pakankamos pažangos, kad būtų perkeliamas į lengvąją grupę. Atsakovės teigimu, pareiškėjas negali aiškiai įvardyti savo nusikalstamo elgesio priežasčių ir kriminogeninių veiksnių, taikomą priežiūrą suvokia kaip nepagrįstą baudžiamąjį procesą. Taip pat nėra duomenų, kad jis siektų atlyginti padarytą žalą ar mokėtų vaiko išlaikymui skirtas lėšas, kaip buvo nustatyta apkaltinamuoju nuosprendžiu. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas daro pažangą mažinant nusikalstamo elgesio riziką, todėl jo prašymas dėl perkėlimo į lengvąją grupę nebuvo patenkintas. Atsakovė nurodė, kad nusikalstamo elgesio rizikos vertinimai atliekami taikant patvirtintas metodikas, remiantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos nustatytais kriterijais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos kalėjimų tarnybos Alytaus kalėjimo viršininko 2024 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. SN-18-8 bei Lietuvos kalėjimų tarnybos 2024 m. kovo 4 d. rašto Nr. 2S-930, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. gruodžio 21 d. pateikė prašymą Lietuvos kalėjimų tarnybos Alytaus kalėjimo administracijai, prašydamas paaiškinti, kodėl nėra perkeliamas į lengvąją grupę.

Pareiškėjui 2024 m. sausio 2 d. buvo atliktas pakartotinis nusikalstamo elgesio rizikos vertinimas, kurio rezultatai parodė vidutinę pakartotinio nusikalstamo elgesio riziką ir vidutinę didelės žalos riziką.

Lietuvos kalėjimų tarnybos Alytaus kalėjimo viršininko 2024 m. sausio 4 d. sprendimu Nr. SN-18-8 pareiškėjui pateiktas rašytinis atsakymas, kuriame nurodyta, kad jis neatitinka perkėlimo į lengvąją grupę kriterijų, nustatytų teisės aktuose. Taip pat jam buvo rekomenduota vykdyti individualiame resocializacijos plane numatytas priemones, nes jo perkėlimas priklauso nuo elgesio, mąstymo ir nuostatų pokyčių, gebėjimo laikytis taisyklių ir apribojimų.

Pareiškėjas šį sprendimą apskundė Lietuvos kalėjimų tarnybai, kuri 2024 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 2S-930 skundą atmetė, nurodydama, jog jis yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad skundžiamame sprendime pateikti konkretūs motyvai, susiję su pareiškėjo pažangos mažinant nusikalstamo elgesio riziką vertinimu. Nustatyta, jog jo elgesys nėra nepriekaištingas, nes bausmės atlikimo metu jis ne kartą buvo baustas drausmine tvarka. Be to, nagrinėjant kriminogeninius veiksnius, turinčius įtakos jo nusikalstamam elgesiui, pareiškėjas jų aiškiai neįvardija, o bausmės vykdymą suvokia kaip nepagrįstą baudžiamąjį procesą, neturintį jokios naudos jam pačiam.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Lietuvos kalėjimų tarnybos Alytaus kalėjimo viršininko 2024 m. sausio 4 d. sprendimu Nr. SN-18-8 bei Lietuvos kalėjimų tarnybos 2024 m. kovo 4 d. raštu Nr. 2S-930, kreipėsi į teismą dėl jų panaikinimo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – BVK) (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. gegužės 5 d. iki 2024 m. gegužės 14 d.).

BVK 32 straipsnis numato, kad nuteistieji jiems paskirtą laisvės atėmimo bausmę atlieka uždaro, pusiau atviro ir atviro tipo bausmės atlikimo vietose. BVK 34 straipsnio 3 dalis numato, kad pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietose nuteistieji bausmę atlieka paprastojoje grupėje, drausmės grupėje arba lengvojoje grupėje. Pagal šio straipsnio 7 dalį, į pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietas atlikti bausmės atvykę nuteistieji priskiriami paprastajai grupei. Į lengvąją grupę arba drausmės grupę šie nuteistieji perkeliami šio kodekso 36 straipsnyje nustatyta tvarka.

Nuteistųjų perkėlimo iš vienos grupės į kitą pagrindai yra reglamentuojami BVK 36 straipsnyje. Nuteistieji iš paprastosios grupės į lengvąją grupę perkeliami, kai atitinka visas šias sąlygas: 1) yra atlikę ne mažiau kaip tris mėnesius paskirtos bausmės paprastojoje grupėje, o kai paskirta bausmė yra trumpesnė negu vieni metai, – ne mažiau kaip vieną ketvirtadalį paskirtos bausmės; 2) užsiima jiems pasiūlyta darbine veikla BVK 61 straipsnyje nurodytą laiką ne mažiau kaip tris paskutinius bausmės atlikimo mėnesius, o kai paskirta bausmė yra trumpesnė negu vieni metai, – ne mažiau kaip vieną ketvirtadalį paskirtos bausmės laiko; 3) vykdo individualiame resocializacijos plane nurodytas priemones; 4) neturi drausminių nuobaudų; 5) neturi neįvykdytų administracinių nuobaudų ar administracinio poveikio priemonių už bausmės atlikimo metu padarytus pažeidimus; 6) jų nusikalstamo elgesio rizika yra žema arba vidutinė ir nustatyta pažanga šią riziką mažinant. Taigi, galimybę perkelti nuteistąjį iš paprastosios grupės į lengvąją įstatymų leidėjas sieja su visų išvardintų privalomų sąlygų visuma ir nesant bent vienos iš šių sąlygų, nuteistojo perkėlimas į lengvąją grupę yra negalimas.

Teismo vertinimu, analizuojant pareiškėjo elgesį bausmės atlikimo metu, nustatyta, kad jis nėra nuosekliai laikęsis pataisos įstaigoje nustatytos tvarkos. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo baustas drausminėmis nuobaudomis už vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus, taip pat ne visada vykdė teisėtus administracijos nurodymus. Pareiškėjo nusikalstamo elgesio rizika buvo vertinama pakartotinai, siekiant įvertinti jo elgesio pokyčius ir galimą pažangą resocializacijos procese. Tačiau tiek 2022 m. lapkričio 8 d., tiek 2024 m. sausio 2 d. atlikti pakartotiniai vertinimai patvirtino, kad pareiškėjo nusikalstamo elgesio rizika išlieka vidutinė, o didelės žalos rizika taip pat išlieka vidutinio lygio. Šie duomenys rodo, kad per nagrinėjamą laikotarpį pareiškėjas neparodė pakankamų teigiamų pokyčių, kurie leistų pagrįstai manyti, jog jis yra pasirengęs būti perkeltas į lengvąją grupę. Lygtinio paleidimo ar bausmės atlikimo sąlygų švelninimo kontekste ypatingą reikšmę turi nuteistojo kriminalinės rizikos vertinimas, kadangi tai leidžia įvertinti tiek asmens polinkį pažeisti įstatymus, tiek jo gebėjimą integruotis į visuomenę be grėsmės jos saugumui. Vidutinė nusikalstamo elgesio rizika reiškia, kad egzistuoja reali tikimybė, jog pareiškėjas ateityje gali vėl pažeisti teisės normas. Tuo tarpu vidutinė didelės žalos rizika signalizuoja, kad esant tam tikroms aplinkybėms jis gali padaryti nusikalstamas veikas, kurios sukeltų reikšmingų neigiamų padarinių visuomenei ar konkretiems asmenims.

Svarbu pažymėti, kad perkėlimas į lengvąją grupę nėra vien formalus procedūrinis klausimas – tai priemonė, skirta tik tiems nuteistiesiems, kurie įrodė savo gebėjimą laikytis nustatytų taisyklių, aktyviai dalyvavo resocializacijos procesuose ir reikšmingai sumažino nusikalstamo elgesio riziką. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas pasiekė tokį pokytį, kadangi, kaip jau minėta, pakartotiniai vertinimai nepateikė įrodymų, jog jo elgesio rizikos lygis sumažėjo. Priešingai, stabiliai vidutinis rizikos lygis rodo, kad nėra aiškių ženklų, jog pareiškėjas sėkmingai keičia savo gyvenimo būdą ar įsisavina resocializacijos priemones. Be to, vertinant nuteistojo galimybes būti perkeltam į lengvąją grupę, būtina atsižvelgti ne tik į rizikos rodiklius, bet ir į bendrą elgesio kontekstą – disciplinos pažeidimus, dalyvavimą socialinėse ar švietimo programose, bendradarbiavimą su pataisos įstaigos specialistais. Jei pareiškėjas nebendradarbiauja su socialiniais darbuotojais ar psichologais, nesiekia įgyti naujų įgūdžių ar išsilavinimo, o jo elgesys išlieka problemiškas, nėra pagrindo manyti, kad jo integracija į lengvesnes bausmės atlikimo sąlygas būtų tikslinga ar saugi. Kadangi tiek 2022 m. lapkričio 8 d., tiek 2024 m. sausio 2 d. atlikti nusikalstamo elgesio rizikos vertinimai patvirtino stabiliai vidutinį pareiškėjo nusikalstamo elgesio ir didelės žalos rizikos lygį, todėl atsakovė pagrįstai nusprendė, jog nėra objektyvaus pagrindo pareiškėjo perkėlimui į lengvąją grupę.

Remiantis byloje esančiais duomenimis, pareiškėjo drausmės pažeidimų istorija rodo, kad bausmės atlikimo metu jis ne kartą nesilaikė nustatytų elgesio taisyklių, kas patvirtina, jog jis nėra pasirengęs taikytis prie lengvesnių bausmės atlikimo sąlygų. Per visą bausmės laikotarpį pareiškėjas buvo baustas drausmine tvarka net keturis kartus, iš kurių du kartus – 2023 metais, o paskutinė nuobauda jam skirta 2023 m. birželio 9 d. Ši aplinkybė nėra atsitiktinė ar nereikšminga, o priešingai – ji atspindi nuoseklią neigiamą elgesio dinamiką, kuri vertintina kaip svarbus veiksnys sprendžiant dėl bausmės režimo sušvelninimo. Bausmės atlikimo metu elgesio taisyklių laikymasis yra esminė sąlyga, lemianti, ar nuteistasis gali būti perkeltas į lengvesnes bausmės atlikimo sąlygas. Nuteistasis, kuris sistemingai pažeidinėja nustatytą tvarką, akivaizdžiai nerodo pastangų integruotis į visuomenę ir suprasti bausmės atlikimo proceso tikslą – skatinti atsakomybės jausmą ir koreguoti nusikalstamą elgesį. Drausminės nuobaudos paprastai skiriamos už įvairius pažeidimus, tokius kaip vidaus taisyklių nesilaikymas, draudžiamų veiksmų atlikimas ar nepaklusnumas administracijai. Tai rodo, kad pareiškėjas ne tik negerbia pataisos įstaigos nustatytos tvarkos, bet ir nepakankamai suvokia savo atsakomybę už savo veiksmus.

Pažymėtina, kad vienkartiniai, atsitiktiniai pažeidimai galėtų būti vertinami švelniau, jei jie būtų padaryti išskirtinėmis aplinkybėmis ir nebūtų pasikartoję. Tačiau pareiškėjo atveju matomas ne vienkartinis, o pasikartojantis taisyklių nepaisymas, kuris išliko net ir 2023 metais – tai rodo, jog jis nepadarė išvadų iš anksčiau jam skirtų nuobaudų ir nekeitė savo elgesio. Svarbu ir tai, kad paskutinė drausminė nuobauda jam buvo skirta 2023 m. birželio 9 d., tai yra santykinai neseniai, kas reiškia, kad nėra pakankamo laiko tarpo, per kurį būtų galima pagrįstai teigti, kad pareiškėjas iš esmės pakeitė savo elgesį ir ėmė laikytis nustatytų reikalavimų. Neigiamą elgesio dinamiką patvirtina ir tai, kad drausminių nuobaudų skaičius nėra mažėjantis. Jeigu nuteistasis siektų resocializacijos, aktyviai dalyvautų pataisos įstaigos veiklose ir rodytų geranoriškas pastangas taisyti savo elgesį, būtų galima tikėtis, kad drausminių pažeidimų skaičius laipsniškai mažėtų, o jų nebuvimas ilgesnį laikotarpį būtų vienas iš objektyvių kriterijų svarstant apie švelnesnes bausmės atlikimo sąlygas. Tačiau šiuo atveju tokios tendencijos nėra – priešingai, pastarieji pažeidimai leidžia manyti, kad pareiškėjas dar nėra pasirengęs tinkamai laikytis drausmės reikalavimų.

Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog vienas iš esminių resocializacijos proceso tikslų yra užtikrinti, kad asmuo, atlikdamas bausmę, suvoktų savo padaryto nusikaltimo esmę, jo priežastis ir pasekmes, bei įvertintų savo atsakomybę už padarytus veiksmus. Šis suvokimas yra būtina sąlyga siekiant ilgalaikės teigiamo elgesio kaitos ir mažinant pakartotinio nusikalstamumo riziką. Tačiau nagrinėjamu atveju, akivaizdu, jog pareiškėjas nesugeba aiškiai įvardyti savo nusikalstamo elgesio priežasčių ir negeba susieti savo ankstesnių veiksmų su dabartiniu teistumu, kas rodo, jog jis dar nėra pakankamai įsisąmoninęs savo atsakomybės bei nesuvokia, kaip jo sprendimai ir elgesys lėmė jo dabartinę teisinę padėtį. Gebėjimas reflektuoti apie savo nusikalstamą elgesį yra vienas iš svarbiausių resocializacijos sėkmės kriterijų, nes būtent per tokį supratimą asmuo gali priimti sąmoningą sprendimą ateityje nebekartoti teisės pažeidimų. Kai nuteistasis aiškiai suvokia, kokie asmeniniai, socialiniai ar aplinkos veiksniai lėmė jo nusikalstamą elgesį, jis gali imtis realių veiksmų keisti savo mąstymą, elgesio modelius ir priimamus sprendimus. Tuo tarpu pareiškėjo nesugebėjimas įvardyti šių priežasčių rodo, kad jis neanalizuoja savo praeities veiksmų arba vengia prisiimti atsakomybę, taigi, jo elgesio korekcija nėra pakankamai pažengusi.

Be to, asmuo, kuris nesupranta savo veiksmų pasekmių ir nesieja savo sprendimų su teisinėmis pasekmėmis, dažniau yra linkęs kartoti nusikalstamą elgesį ateityje. Tokiu atveju resocializacijos priemonės tampa mažiau veiksmingos, nes jų pagrindinis tikslas – suformuoti atsakingą požiūrį į savo veiksmus ir jų pasekmes – nėra pasiektas. Tai taip pat kelia grėsmę, kad, jei pareiškėjas būtų perkeltas į lengvesnes bausmės atlikimo sąlygas, jis galėtų tuo piktnaudžiauti, manydamas, kad jam nėra būtina keisti savo elgesį ar laikytis nustatytų taisyklių. Svarbu pažymėti, kad vien formaliai deklaruojamas noras pasitaisyti ar geras elgesys ne visada gali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas lengvesniam bausmės atlikimo režimui taikyti. Esminė sąlyga yra realus supratimas apie savo nusikalstamą veiką, jos priežastis ir pasekmes bei aktyvus dalyvavimas savo elgesio korekcijoje. Kadangi pareiškėjas nesugeba aiškiai įvardyti šių aspektų ir nesuvokia, kaip jo ankstesni veiksmai lėmė dabartinį teistumą, atsakovė, priimdama skundžiamus sprendimus, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nėra pasirengęs laikytis teisės normų ateityje ir kad jo perkėlimas į lengvesnę bausmės atlikimo grupę būtų nepagrįstas.

Vienas iš svarbiausių teisinės atsakomybės aspektų yra ne tik bausmės atlikimas, bet ir pastangos atlyginti padarytą žalą nukentėjusiesiems bei vykdyti kitus įsipareigojimus, kurie nustatyti pareiškėjo atžvilgiu priimtame Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 30 d. nuosprendyje. Šios pareigos vykdymas rodo asmens supratimą apie savo nusikalstamų veiksmų pasekmes, atsakomybės prisiėmimą bei siekį atkurti pažeistą teisingumą. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų ėmęsis kokių nors veiksmų, siekdamas atlyginti žalą nukentėjusiesiems arba vykdyti savo finansinius įsipareigojimus, susijusius su vaiko išlaikymu. Atlyginus žalą nukentėjusiajam ar bent jau parodžius iniciatyvą tai daryti, galima būtų svarstyti apie asmens sąmoningumo didėjimą ir norą keisti savo elgesį. Tačiau jei nuteistasis visiškai nesiima jokių veiksmų šioje srityje, tai kelia pagrįstų abejonių dėl jo resocializacijos proceso sėkmės ir realaus pasiryžimo taisyti padarytas klaidas. Atsakomybės už savo veiksmus suvokimas yra esminis veiksnys, leidžiantis vertinti, ar asmuo iš tikrųjų siekia integruotis į visuomenę kaip teisės normas gerbiantis individas, ar jis tik formaliai siekia lengvesnių bausmės atlikimo sąlygų, nesistengdamas iš esmės keisti savo požiūrio ir elgesio.

Be to, teismo nuosprendyje numatyti finansiniai įsipareigojimai, tokie kaip kompensacija nukentėjusiesiems ar vaiko išlaikymui skirtų lėšų mokėjimas, nėra savanoriškos priemonės, kurias nuteistasis gali vykdyti arba nevykdyti savo nuožiūra. Tai yra teisinė pareiga, kurios nevykdymas rodo ne tik atsakomybės stoką, bet ir abejingumą tiek nukentėjusių asmenų interesams, tiek valstybės nustatytai teisingumo sistemai. Pareiškėjo neveikimas šioje srityje leidžia manyti, kad jis vis dar nesuvokia savo padarytų veiksmų pasekmių ar sąmoningai vengia vykdyti teismo sprendimą, kas prieštarauja resocializacijos principams ir nėra suderinama su bausmės sušvelninimu. Minėti pareiškėjo finansiniai įsipareigojimai nėra vien formalus teismo reikalavimas, bet ir moralinė pareiga atlyginti žalą, kurią jis padarė savo nusikalstamais veiksmais. Jei asmuo vengia šios pareigos, kyla pagrįstos abejonės, ar jis iš tikrųjų siekia pasitaisyti ir ar galima jį laikyti pakankamai resocializuotu, kad būtų galima suteikti jam teisę atlikti bausmę švelnesnėmis sąlygomis.

Iš atsakovės pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjo elgesio vertinimas buvo atliekamas kompleksiškai, atsižvelgiant į visą jo bausmės atlikimo laikotarpį, o ne remiantis pavieniais teigiamais ar neigiamais epizodais. Toks individualus ir išsamus požiūris leidžia įvertinti, ar asmuo iš tikrųjų daro pažangą mažindamas nusikalstamo elgesio riziką ir siekia resocializacijos tikslų, ar jo elgesio pokyčiai yra paviršutiniški ir nepakankami, kad būtų galima svarstyti bausmės sušvelninimą. Šiuo atveju, įvertinus pareiškėjo elgesį per visą bausmės atlikimo laikotarpį, nėra pagrindo teigti, kad jis nuosekliai ir tikslingai siekia mažinti nusikalstamo elgesio riziką. Toks vertinimas grindžiamas keliomis objektyviomis aplinkybėmis – pakartotiniai vertinimai parodė, kad nusikalstamo elgesio rizika išlieka vidutinė, o tai reiškia, jog nėra akivaizdžių ir įtikinamų pokyčių, leidžiančių manyti, kad pareiškėjas sėkmingai resocializuojasi. Ši aplinkybė rodo, kad asmuo nepakankamai įsisavino resocializacijos priemones ir nepasiekė tokio elgesio stabilumo, kuris leistų teigti apie esminį jo požiūrio į teisės pažeidimus pasikeitimą. Be to, pareiškėjo elgesys bausmės atlikimo laikotarpiu nebuvo nepriekaištingas – jis keturis kartus buvo baustas drausmine tvarka, įskaitant du drausminius pažeidimus 2023 metais, o paskutinė nuobauda jam skirta 2023 m. birželio 9 d. Tokia pažeidimų dinamika rodo, kad jis nesilaikė nustatytos tvarkos, o tai prieštarauja pagrindiniams resocializacijos principams. Reguliarūs pažeidimai patvirtina, kad pareiškėjas nepakankamai kontroliuoja savo elgesį ir nesugeba laikytis vidaus taisyklių, kurios yra esminė sąlyga tolesnei socialinei adaptacijai ir teigiamų asmenybės pokyčių vertinimui.

Svarbu ir tai, jog nėra duomenų apie jo pastangas atlyginti žalą nukentėjusiesiems ar vykdyti finansinius įsipareigojimus, pavyzdžiui, mokėti vaiko išlaikymui skirtas lėšas, kaip buvo numatyta teismo nuosprendyje. Tai rodo, kad pareiškėjas nesiekia aktyviai taisyti savo ankstesnių veiksmų padarinių ir prisiimti atsakomybės už juos. Atlyginimas už padarytą žalą yra vienas iš svarbiausių teisingumo atkūrimo aspektų, o atsakomybės vengimas patvirtina, kad pareiškėjo vertybinės nuostatos ir supratimas apie savo veiksmų pasekmes vis dar nėra pakankamai susiformavę. Be to, pareiškėjas negali aiškiai įvardyti savo nusikalstamo elgesio priežasčių ir nesuvokia, kaip jo ankstesni veiksmai susiję su dabartiniu teistumu. Tai rodo, kad pareiškėjas nėra giliai apmąstęs savo elgesio ir nesuvokia, kokiais būdais galėtų iš esmės pakeisti savo požiūrį bei gyvenimo būdą ateityje. Tokios aplinkybės kelia pagrįstų abejonių, ar jis iš tiesų siekia ilgalaikio pozityvaus pokyčio, ar jo elgesys yra labiau formalaus pobūdžio, siekiant lengvesnių bausmės atlikimo sąlygų.

Pareiškėjas skunde teigia, jog jo skundas buvo išnagrinėtas paviršutiniškai, nesigilinant į esmę, nors jis atitinka perkėlimo į lengvąją grupę sąlygas. Tačiau teismas negali sutikti su tokiu argumentu, kadangi įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus bei liudytojos Alytaus kalėjimo Resocializacijos skyriaus vyresniosios specialistės V. G. teismo posėdyje duotus parodymus, akivaizdu, jog pareiškėjui buvo pateiktas aiškiai motyvuotas atsakymas, kuriame išsamiai išdėstyta, kodėl jo prašymas negali būti patenkintas, bei pateiktas išaiškinimas, kokių kriterijų jis neatitinka. Atsakymas buvo parengtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, reglamentuojančiais bausmių vykdymą ir resocializacijos procesą, taip pat taikant nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo metodikas, kurios užtikrina objektyvų ir pagrįstą asmens elgesio analizę.

Priimant sprendimą, buvo įvertinti visi svarbūs kriterijai, kurie lemia asmens tinkamumą lengvesnėms bausmės atlikimo sąlygoms. Atsakyme buvo detaliai išdėstyta, kad pareiškėjas neatitinka BVK 36 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, kadangi jo nusikalstamo elgesio rizika išlieka vidutinė, jis nėra pakankamai įsisavinęs resocializacijos priemonių, per visą bausmės atlikimo laikotarpį jo elgesys nebuvo stabiliai teigiamas, o drausminių nuobaudų dinamika rodo nuoseklių pastangų stoką. Be to, pareiškėjas negalėjo aiškiai įvardyti savo nusikalstamo elgesio priežasčių ir neparodė supratimo, kaip jo ankstesni veiksmai susiję su dabartiniu teistumu. Taip pat pažymėta, kad nėra duomenų apie jo pastangas atlyginti žalą nukentėjusiesiems ar vykdyti kitus teismo sprendimu jam nustatytus įsipareigojimus, kas yra svarbus veiksnys vertinant asmens atsakomybės jausmą ir pasirengimą integruotis į visuomenę. Atsakyme taip pat buvo išaiškinta, kad nusikalstamo elgesio rizikos vertinimas atliekamas remiantis objektyviomis ir moksliškai pagrįstomis metodikomis, kurios padeda įvertinti, ar asmuo daro realią pažangą mažindamas nusikalstamumo riziką. Pareiškėjo atveju pakartotiniai vertinimai patvirtino, kad jo rizika išlieka vidutinė, o tai nesudaro pagrindo jo perkėlimui į lengvesnes bausmės atlikimo sąlygas.

Atsižvelgiant į visus šiuos argumentus, pareiškėjui buvo suteiktas aiškus ir išsamus išaiškinimas, kokių konkrečių kriterijų jis neatitinka, kokiais teisės aktais ir vertinimo metodikomis buvo vadovautasi priimant sprendimą bei kodėl jo prašymas negali būti patenkintas. Tokiu būdu buvo užtikrintas tiek teisinio aiškumo, tiek skaidrumo principų laikymasis.

Pareiškėjo argumentas, jog atsakymo išvados neatitinka tikrovės galimai dėl kalbos barjero ar netinkamo vertimo, yra nepagrįstas ir atmestinas kaip deklaratyvus. Visų pirma, byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo prašymas buvo pateiktas tiek lietuvių, tiek anglų kalbomis, o jį nagrinėjusi Alytaus kalėjimo Resocializacijos skyriaus vyresnioji specialistė V. G. laisvai skaito, rašo ir kalba anglų kalba, kaip tai patvirtina oficiali Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2021 m. rugpjūčio 27 d. mokymo centro pažyma Nr. AT-0006 apie nustatytą C1 lygio anglų kalbos mokėjimą. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo manyti, kad pareiškėjo prašymas galėjo būti neteisingai suprastas ar netinkamai išverstas. Priešingai, Alytaus kalėjimo Resocializacijos skyriaus vyresnioji specialistė, turėdama reikiamą kvalifikaciją, perskaičiusi pareiškėjo prašymą anglų kalba, aiškiai suprato, jog pareiškėjas siekia gauti rašytinį paaiškinimą apie neatitikimą lengvesnės bausmės atlikimo grupės kriterijams, ir parengė atsakymo projektą pagal gautą užduotį. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo teiginį apie netinkamą vertimą ar nesusikalbėjimą dėl kalbos barjero. Jo argumentai grindžiami tik subjektyvia nuomone, o faktinės aplinkybės rodo priešingai – tiek prašymo turinys, tiek atsakymo esmė buvo aiškūs ir teisingai suprasti. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo kriminogeninių veiksnių vertinimas buvo netikslus ar klaidingai interpretuotas dėl kalbinės kompetencijos stokos.

Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, teismas sutinka su atsakove, jog pareiškėjo resocializacijos procesas nėra pakankamai pažengęs, kad būtų galima taikyti lengvesnes bausmės atlikimo sąlygas. Jo elgesys bausmės atlikimo metu nebuvo stabiliai teigiamas, o nustatyta nusikalstamo elgesio rizika išlieka reikšminga. Be to, pareiškėjo nesugebėjimas prisiimti atsakomybės už savo veiksmus, nesupratimas savo nusikalstamo elgesio priežasčių bei neatlikti įsipareigojimai nukentėjusiesiems ir išlaikytiniams rodo, kad jis dar nėra pasirengęs atlikti bausmės lengvojoje grupėje. Skundžiamas sprendimas atmesti pareiškėjo prašymą grindžiamas ne tik formaliais kriterijais, bet ir visapusišku individualiu vertinimu, atsižvelgiant į jo elgesį, resocializacijos pastangas bei rizikos mažinimo aspektus. Teismo vertinimu, atsakovė pagrįstai nustatė, jog šiuo metu nėra pakankamo pagrindo manyti, jog pareiškėjas yra reikšmingai pasikeitęs ar kad jo tolesnis bausmės atlikimas švelnesnėmis sąlygomis užtikrintų tiek visuomenės, tiek bausmės vykdymo tikslų įgyvendinimą.

Nesutikdamas su Alytaus kalėjimo viršininko 2024 m. sausio 4 d. sprendimu Nr. SN-18-8, pareiškėjas pateikė skundą Lietuvos kalėjimų tarnybai. Pastaroji, išnagrinėjusi skundą, 2024 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 2S-930 nustatė, kad skundžiamame sprendime aiškiai nurodyti faktiniai ir teisiniai jo pagrindai bei motyvai – įvardyta, kokiomis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis remiantis buvo priimtas sprendimas, taip pat pažymėta, kad pareiškėjo elgesys nėra vertinamas kaip nepriekaištingas, kadangi jis bausmės atlikimo metu ne vieną kartą buvo baustas drausmine tvarka, be to, kalbėdamas apie kriminogeninius veiksnius, turinčius įtakos jo nusikalstamam elgesiui, negali jų aiškiai įvardinti, bausmės vykdymą suvokia kaip nepagrįstai taikomą baudžiamąjį procesą be jokios naudos sau. Atsižvelgusi į skundo nagrinėjimui pateiktą dokumentinę medžiagą, Lietuvos kalėjimų tarnyba pareiškėjo skundą atmetė.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad minėtos VAĮ nuostatos reiškia, jog individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-35/2012; 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014; 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-367-502/2022).

Teismas, įvertinęs Lietuvos kalėjimų tarnybos Alytaus kalėjimo viršininko 2024 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. SN-18-8 bei Lietuvos kalėjimų tarnybos 2024 m. kovo 4 d. rašto Nr. 2S-930 turinį, sprendžia, kad šie sprendimai atitinka VAĮ 10 straipsnyje numatytus administraciniam sprendimui keliamus bendruosius reikalavimus. Sprendimuose išsamiai išdėstytos aktualios faktinės aplinkybės, detaliai nurodyti motyvai bei teisiniai pagrindai, remiantis kuriais buvo priimtas sprendimas, taip užtikrinant reikiamą sprendimo skaidrumą ir pagrįstumą. VAĮ 10 straipsnio nuostatos reikalauja, kad administraciniai sprendimai būtų aiškūs ir pagrįsti faktinėmis bei teisinėmis aplinkybėmis, o šiuo atveju šie reikalavimai buvo tinkamai įgyvendinti. Pareiškėjo skundžiami Alytaus kalėjimo viršininko ir Lietuvos kalėjimų tarnybos sprendimai buvo priimti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais ir normatyvinių teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis nuteistųjų perkėlimą iš vienos grupės į kitą. Ginčijamuose sprendimuose atsižvelgiama į teisės aktus, reglamentuojančius bausmių vykdymo procedūras, taip pat į sprendimą lėmusius konkrečius faktus, susijusius su pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygomis. Teismas nenustatė jokių faktinių ar teisinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą abejoti šių sprendimų teisėtumu ar laikyti juos nepagrįstais. Dėl šių priežasčių nėra teisinio pagrindo skundžiamus sprendimus laikyti nepagrįstais ir juos panaikinti.

Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.