Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Vėgelienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Įsakymo, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba – teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad S. V. NŽT Telšių skyriui pateikė 2016 m. kovo 3 d. prašymą už jai nuosavybės teise priklausančią buvusio savininko J. S., J., iki nacionalizacijos Telšių apskrities Telšių mieste valdytą 1,124 ha žemę, kurios vertė 2 042,09 euro, parengti Išvadą dėl lygiaverčio žemės ploto suteikimo Vilniaus apskrities Vilniaus rajono savivaldybės Riešės seniūnijos Didžiosios Riešės kadastrinėje vietovėje.

NŽT Telšių skyrius 2016 m. kovo 14 d. parengė išvadą Nr. 371P-4-(14.37.83) „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kurioje pažymėta, kad S. V. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 2,6950 ha žemės dalį (vertė 4 894,12 euro) buvusio savininko J. S. Telšių apskrities Telšių rajono Telšių mieste turėtos 10,78 ha žemės. Išvadoje, be kita ko, nurodyta, kad pilietė S. V. pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypą, lygiavertį turėtajam 1,1245 ha žemės (vertė 2 042,09 euro). Su išvada 2016 m. kovo 10 d. pasirašytinai susipažino įgaliota pareiškėjos atstovė, kuri patvirtino, kad su Išvada sutinka ir pageidauja gauti žemės, miško sklypą, Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Riešės seniūnijoje, Didžiosios Riešės kadastro vietovėje.

NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2016 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 48VĮ-639-(14.48.2) (toliau – 2016 m. kovo 31 d. įsakymas), 2016 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. 48VĮ-1113-(14.48.2) (toliau – 2016 m. birželio 17 d. įsakymas), 2016 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. 48VĮ-1213-(14.48.2) (toliau – 2016 m. liepos 7 d. įsakymas), kurių projektus pagal pareigas vizavo NŽT Vilniaus rajono vyriausiasis specialistas K. B., buvo patvirtintas Sąrašas, į kurį, be kita ko, buvo įtraukta S. V. Šiais įsakymais S. V. buvo pažymėta kaip pretendentė, pageidaujanti pagal Išvadą gauti tik žemę (lentelėje nurodytos grafos, kuriose sužymėta, kokios rūšies nekilnojamąjį turtą turi teisę gauti pretendentai: „tik žemę“, „tik miško plotą“, „piliečio pasirinkimu ­– žemės arba miško plotą“, „piliečio pasirinkimu – žemės, miško ar vandens telkinio plotą“): 1) 2016 m. kovo 31 d. įsakymu patvirtintame IX eiliškumo grupės pretendentų sąraše S. V. įrašyta 30 pozicijoje, pažymint, kad Išvados gavimo teritoriniame skyriuje registracijos data ir numeris – 2016 m. kovo 18 d. Nr. 48IG-6, pagal išvadą turi teisę gauti tik žemės plotą, kurio vertė – 2 042,9 euro; 2) 2016 m. birželio 17 d. įsakymu pakeistame IX eiliškumo grupės pretendentų sąraše S. V. pažymėta 38 pozicijoje, pažymint, kad pagal Išvadą turi teisę gauti 1,1245 žemės plotą, kurio vertė – 2042 Eur; 3) 2016 m. liepos 7 d. įsakymu pakeistame IX eiliškumo grupės pretendentų sąraše S. V. pažymėta 38 pozicijoje, pažymint, kad pagal Išvadą turi teisę gauti 1,1245 žemės plotą, kurio vertė – 2 042 Eur.

Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius S. V. skundo pagrindu 2017 m. liepos 4 d. surašė pažymą Nr. 4D-2017/1-191 „Dėl S. V. skundo prieš Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos“ (toliau – Seimo kontrolieriaus pažyma), kurioje pateikė išvadas dėl NŽT pareigūnų veiksmų, pažeidžiant teisę į tinkamą nuosavybės teisių atkūrimą. Šioje pažymoje, be kita ko, rekomenduota NŽT inicijuoti ir užtikrinti tarnybinio patikrinimo atlikimą dėl pareigūnų (specialistų), atsakingų už NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2016 m. kovo 31 d. įsakymu, 2016 m. birželio 17 d. įsakymu ir 2016 m. liepos 7 d. įsakymu patvirtintų pretendentų sąrašų parengimą ir patvirtinimą, kiek tai susiję su S. V. teise gauti lygiavertį sklypą, veiksmų. Taip pat rekomenduota inicijuoti ir užtikrinti tarnybinio patikrinimo atlikimą dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus specialistų, atsakingų už S. V. 2016 m. rugsėjo 19 d. ir 2016 m. spalio 31 d. kreipimųsi nagrinėjimą, veiksmų bei S. V. nuosavybės teisių į žemę atkūrimo klausimą pagal išvadą spręsti teisės aktų nustatyta tvarka.

NŽT direktorius 2017 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 1PS1-623-(2.1) sudarė NŽT komisiją galimam Vilniaus rajono skyriaus vedėjos J. L., vyriausiojo specialisto K. B. ir vyresniosios specialistės A. K. tarnybiniams nusižengimams ištirti (toliau – Komisija).

NŽT 2017 m. liepos 24 d. pranešimu Nr. 1PS17-88-(2.30.) pareiškėją informavo, kad remiantis Seimo kontrolieriaus pažymoje nurodytomis aplinkybėmis pareiškėjas yra įtariamas galimai padaręs tarnybinį nusižengimą, t. y. galimai netinkamai atlikęs pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas bei nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, vizuodamas 2016 m. kovo 31 d., 2016 m. birželio 17 d. ir 2016 m. liepos 7 d. įsakymų projektus, ir galimai neužtikrinęs jų teisėtumo ir pagrįstumo, kiek tai susiję su S. V. teise gauti lygiavertį turėtajam žemės ar miško sklypą. Pranešime pažymėta, kad minėtais veiksmais galėjo būti pažeisti VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktai, numatantys, kad valstybės tarnautojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis. Pareiškėjo paprašyta ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo šio pranešimo gavimo dienos komisijai pateikti paaiškinimą dėl nurodyto galimo tarnybinio nusižengimo bei su tuo susijusius dokumentus.

Komisija 2017 m. rugpjūčio 29 d. NŽT direktoriui pateikė išvadą Nr. 1PS17-115-(2.30) „Dėl J. L., A. K. ir K. B. tarnybinio nusižengimo tyrimo“ (toliau – Tarnybinio patikrinimo išvada), kurioje, be kita ko, pasiūlė pripažinti, kad NŽT Vilniaus rajono skyriaus vyriausiasis specialistas K. B., vizuodamas 2016 m. kovo 31 d. įsakymo, 2016 m. birželio 17 d. įsakymo ir 2016 m. liepos 7 d. įsakymo, kiek tai susiję su S. V. teise gauti lygiavertį turėtajam miškų ūkio paskirties žemės sklypą, projektus, pažeidė Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkto nuostatas, netinkamai vykdė vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 7.1 papunkčio, 7.7 ir 7.17 papunkčių nuostatas, todėl padarė tarnybinį nusižengimą, nustatytą Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose. Komisija taip pat pasiūlė skirti K. B. tarnybinę nuobaudą – pastabą – už šioje išvadoje nurodytą tarnybinį nusižengimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 8 d. sprendimu, nustatęs, kad nuobauda pareiškėjui paskirta praleidus VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą nuobaudai paskirti dviejų mėnesių terminą, pareiškėjo skundą tenkino ir Įsakymą panaikino.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2019 m. liepos 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1439-520/2019 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje nutartyje padarė išvadą, kad NŽT, spręsdama klausimą dėl tarnybinės nuobaudos pareiškėjui paskyrimo, turėjo vadovautis VTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostata, jog pareiškėjui tarnybinė nuobauda galėjo būti paskirta per trejus metus nuo atsakovės nustatyto nusižengimo padarymo dienos, kadangi pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas buvo nustatytas gavus Seimo kontrolieriaus atlikto tyrimo išvadą. LVAT konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo panaikino Įsakymą vien tuo pagrindu, jog praleistas dviejų mėnesių terminas skirti tarnybinę nuobaudą, kuris buvo skaičiuojamas nuo Seimo kontrolieriaus pažymos surašymo dienos, tačiau nenurodė jokių bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis paremtų argumentų, dėl kurių turėtų būti konstatuotas esminis procedūros pažeidimas. LVAT taip pat konstatavo, jog teismas nepagrįstai nenagrinėjo faktinių ir teisinių aplinkybių, susijusių su tuo, ar pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai NŽT paskyrė tarnybinę nuobaudą už Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytą pažeidimą.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, ar pareiškėjas, vizuodamas NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2016 m. kovo 31 d. įsakymo, 2016 m. birželio 17 d. įsakymo ir 2016 m. liepos 7 d. įsakymo, kuriuose S. V. į sąrašą įtraukta kaip pageidaujanti pagal Išvadą gauti tik žemės ūkio paskirties sklypą, projektus, tinkamai taikė teisės aktus ir vykdė Pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Taip pat pareiškėjas byloje kelia ginčą dėl to, ar NŽT, skirdama pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, nepraleido termino šiai nuobaudai paskirti.

Byloje susiklosčiusiems santykiams taikytinos Valstybės tarnybos įstatymo (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija), Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. lapkričio 11 d. iki 2019 m. sausio 1 d.), Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2014 m. lapkričio 1 d.) ir kitų teisės aktų nuostatos.

Teismas, nagrinėdamas pareiškėjui paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, pirmiausia pasisako dėl pareiškėjo argumentų dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo nesilaikant Valstybės tarnybos įstatyme nustatytų terminų.

VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, neįskaitant laiko, per kurį valstybės tarnautojas nebuvo darbe dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo, o iškėlus baudžiamąją bylą arba Seimo kontrolieriui atliekant tyrimą, taip pat atliekant tarnybinį ar kitą kompetentingos institucijos patikrinimą – ne vėliau kaip per du mėnesius nuo baudžiamosios bylos nutraukimo arba teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, Seimo kontrolieriaus pažymos surašymo, tarnybinio ar kito kompetentingos institucijos patikrinimo užbaigimo dienos. Tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens arba, jeigu valstybės tarnautoją į pareigas priima Vyriausybė, savivaldybės taryba – Ministro Pirmininko, savivaldybės mero iniciatyva, arba kai jie gauna oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą. Jeigu įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuota, kad valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, šioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje turi būti pradėtas valstybės tarnautojų, dėl kurių galimos kaltės buvo padaryti įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuoti įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimai, tarnybinio nusižengimo tyrimas. Negalima skirti tarnybinės nuobaudos, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda turi būti skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos.

Taisyklių 3 punkte nustatyta, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, į pareigas priėmusio asmens iniciatyva arba gavus oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą. Gavus oficialią informaciją, tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas per 5 darbo dienas nuo šios informacijos gavimo. Taisyklių 11 punkte nustatyta, kad už įstaigos personalo tvarkymą atsakingas asmuo arba kitas tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotas valstybės tarnautojas (Taisyklių 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais – komisija) tarnybinį nusižengimą gali tirti ne ilgiau kaip 20 darbo dienų nuo įpareigojimo pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą gavimo (Taisyklių 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais – nuo komisijos tarnybiniam nusižengimui tirti sudarymo). Į tarnybinio nusižengimo tyrimo laiką neįskaitomas laikas, per kurį valstybės tarnautojas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, nebuvo darbe dėl laikinojo nedarbingumo, komandiruotės ir atostogų.

Sprendžiant, ar Įsakymu skirta nuobauda buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai, būtina nustatyti, ar Tarnybinio patikrinimo išvadoje yra tyrimo metu surinkta medžiaga paremtų duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas padarė veikas (ir kokias konkrečiai), kuriose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, taip pat tai, ar atsakovė laikėsi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių (LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-384/2013, 2018 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1372-662/2018).

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog pareiškėjo galimai padaryto tarnybinio nusižengimo diena – 2019 m. kovo 31 d., 2016 m. birželio 17 d. ir 2016 m. liepos 7 d. įsakymų pasirašymo diena. LVAT 2019 m. liepos 31 d. nutarties 30 punkte konstatavo, jog atsakovė, spręsdamas klausimą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo, turėjo vadovautis VTĮ straipsnio 1 dalies nuostata, jog pareiškėjui tarnybinė nuobauda galėjo būti paskirta per trejus metus nuo atsakovės nustatyto nusižengimo padarymo dienos, nes pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas buvo nustatytas gavus Seimo kontrolieriaus pažymą. Byloje nėra ginčo ir teismas konstatuota, jog naikinamasis trejų metų terminas nuo galimo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos nagrinėjamu atveju nėra pasibaigęs.

Pareiškėjo vertinimu, atsakovė praleido VTĮ straipsnio 1 dalyje nustatytą dviejų mėnesių terminą drausminei nuobaudai skirti, kuris, pareiškėjo teigimu, turi būti skaičiuojamas nuo Seimo kontrolieriaus pažymos surašymo dienos – 2017 m. liepos 4 d. Pasak pareiškėjo, šio termino praleidimas yra esminis tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimas ir tai yra pakankamas pagrindas panaikinti atsakovės Įsakymą dėl drausminės nuobaudos skyrimo.

Teismas su šiais pareiškėjo argumentais nesutinka. Kaip byloje nustatyta, atsakovei 2017 m. liepos 10 d. gavus Seimo kontrolieriaus pažymą, NŽT direktorius 2017 m. liepos 17 d. įsakymu sudarė Komisiją galimam tarnybinio nusižengimo padarymui tirti, pareiškėjui 2017 m. liepos 25 d. pasirašytinai buvo įteiktas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą, kuriame buvo prašoma pateikti pasiaiškinimą, NŽT 2017 m. rugpjūčio 7 d. gautas pareiškėjo pasiaiškinimas, pareiškėjas nuo 2017 m. liepos 3 d. iki 2017 m. liepos 21 d. ir nuo 2017 m. rugpjūčio 14 d. iki 18 d. atostogavo, Tarnybinio nusižengimo išvada surašyta 2017 m. rugpjūčio 29 d., tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta 2017 m. rugsėjo 21 d. Pažymėtina, kad Seimo kontrolieriaus pažymoje pateikta informacija buvo pagrindu atsakovei pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą ir sudaryti komisiją pareiškėjo ir kitų valstybės tarnautojų tarnybiniams nusižengimams ištirti. Seimo kontrolieriaus pažymoje nebuvo nustatyta, kad būtent pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą. Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT administracinėje byloje Ne. eA-1439-520/2019 2019 m. liepos 31 d. nutartyje (31 punktas) pažymėjo, kad šioje byloje nustatyta, kad Seimo kontrolierius atliko ne pareiškėjo konkrečių veiksmų (neveikimo) vertinimą ir nekonstatavo, jog būtent pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį jam paskirta tarnybinė nuobauda. Kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, buvo nustatyta Tarnybinio patikrinimo išvadoje. Taigi pareiškėjo tarnybinio nusižengimo padarymo paaiškėjimo diena yra Tarnybinės patikrinimo išvados surašymo (pateikimo) data, t. y. 2017 m. rugpjūčio 29 d.

Vadovaujantis VTĮ 30 straipsnio 1 dalimi ir byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas ne dviejų mėnesių nuo Seimo kontrolieriaus pažymos surašymo, o vieno mėnesio nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos nuobaudos skyrimo terminas. Šiuo atveju tarnybinė nuobauda pareiškėjui galėjo būti paskirta iki 2017 m. rugsėjo 29 d.

Iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad nei tarnybinio tyrimo atlikimo, nei nuobaudos paskyrimo terminai pažeisti nebuvo. Kita vertus, teismas pažymi, jog net jeigu ir vertinti, jog pareiškėjui tarnybinė nuobauda turėjo būti paskirta per dviejų mėnesių terminą nuo Seimo kontrolieriaus pažymos surašymo dienos, byloje nustatytos aplinkybės dėl atlikto tarnybinio patikrinimo eigos neleidžia daryti išvados, jog atsakovė padarė esminius procedūros pažeidimus, dėl kurių galėjo būti priimtas nepagrįstas įsakymas.

Pažymėtina, kad pareiškėjo argumentas, kad pati atsakovė atsiliepime pripažino, jog jai apie pažeidimo padarymą buvo žinoma jau 2017 m. kovo 27 d., kadangi NŽT 2017 m. kovo 27 d. rašte Nr. lSS-791-(7.5.) konstatuota, kad NŽT Vilniaus rajono skyrius, vykdydamas aukščiau minėtą žemės sklypų projektavimą, pažeidė įstatymo nuostatas, nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės. Iš šio rašto turinio matyti, kad jame nėra nurodoma apie pareiškėjo neteisėtus veiksmus. Kaip byloje nustatyta, apie tai, jog būtent pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, nustatyta Tarnybinio patikrinimo išvadoje, o ne NŽT 2017 m. kovo 27 d. rašte.

Pareiškėjo teigimu, jis, vizuodamas 2016 m. kovo 31 d. įsakymo, 2016 m. birželio 17 d. įsakymo ir 2016 m. liepos 7 d. projektus, teisės aktų nepažeidė, kadangi S. V. NŽT Telšių skyriui teiktame 2016 m. kovo 15 d. prašyme aiškiai išreiškė savo valią, jog pageidauja, kad būtų parengta išvada dėl lygiaverčio žemės ploto suteikimo, S. V. pageidavimo gauti neatlygintinai nuosavybėn miško sklypą neišreiškė. Pasak pareiškėjo, minėtame prašyme pageidavimas gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės plotą negali būti aiškinamas plečiamai kaip pageidavimas gauti žemės arba miško sklypą, pareiškėjo teigimu, sąvoka „žemės plotas“ neapima miško ar vandens telkinio.

Pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus nustato VTĮ, kurio 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad valstybės tarnautojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų (1 punktas) bei tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis (4 punktas). VTĮ 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad tarnybinis nusižengimas – valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. VTĮ 28 straipsnyje nustatyta, kad už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojai traukiami tarnybinėn atsakomybėn. Tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (VTĮ 29 straipsnio 2 dalis). Už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojui gali būti skiriama viena iš tarnybinių nuobaudų: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) griežtas papeikimas; 4) atleidimas iš pareigų. Ši įstatymo norma leidžia daryti išvadą, kad įstaigos vadovas, atsižvelgdamas į minėtus tarnybinės nuobaudos skyrimo kriterijus, turi diskrecijos teisę parinkti ir paskirti vieną šių nuobaudų. Tarnybinė nuobauda valstybės tarnautojui gali būti paskirta pagal Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėse numatytą procedūrą, nustačius konkrečias jo veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis buvo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigas, nustatytas įstatymais, detalizuotas pareigybės aprašyme, ir kurios sudaro tarnybinio nusižengimo sudėtį.

LVAT praktikoje pažymima, jog VTĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas valstybės tarnautojų bendrąsias pareigas valstybės tarnautojas gali pažeisti konkrečiais veiksmais (neveikimu), kurie tuo pačiu metu pažeidžia ir atitinkamo specialiojo teisės akto atitinkamą normą (straipsnį, dalį, punktą). LVAT tarnybinių ginčų bylose ne kartą yra pabrėžęs būtinumą tarnybinio patikrinimo išvadoje neapsiriboti nuoroda į bendro pobūdžio teisės normą, bet nustatyti, kokias konkrečias specialiųjų teisės aktų normas valstybės tarnautojas pažeidė atitinkamai savo veiksmais ar neveikimu (žr., pvz., LVAT 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-370/2011; 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2476/2012; 2014 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1449/2014). Taigi tam, kad valstybės tarnautojas galėtų būti pripažintas kaltu padaręs pažeidimą, nustatytą VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte, būtina nustatyti, kokios konkrečiai pareigybės aprašyme nustatytos funkcijos ar funkcijų valstybės tarnautojas neatliko ar atliko netinkamai (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146–2476/2012, 2011 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-3777/2011 ir kt.).

LVAT ne kartą yra atkreipęs dėmesį, jog konkretaus tarnybinio nusižengimo faktas ir tarnybinio nusižengimo sudėties elementai (neteisėta veika, tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltė, o jeigu tarnybinis nusižengimas sukėlė neigiamas pasekmes – priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir neigiamų pasekmių) turi būti nurodyti motyvuotoje išvadoje, kuri surašoma nustatyta tvarka atlikus išsamų tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimą. Nustačius, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, šis nusižengimas turi būti kvalifikuojamas (nurodomas atitinkamas VTĮ straipsnis, jo dalis ir punktas), nurodoma jo padarymo ar paaiškėjimo diena, įvykdymo aplinkybės, ar jis padarytas tyčia, dėl neatsargumo ar aplaidumo, jo padariniai ir siūloma konkreti tarnybinė nuobauda (pvz., LVAT 2010 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-700/2010, 2011 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje A62-200/2011).

Kaip minėta, tarnybinis nusižengimas įstatyme suprantamas kaip valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. Valstybės tarnautojo pareigos yra nustatomos įstatymais, o taip pat pareigybės aprašyme. Vertinant, ar tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, būtina nustatyti konkrečias tarnautojo veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis pažeidžiami teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigų atlikimą. Tarnybinis nusižengimas gali būti padarytas tik priešingais teisei kaltais tarnautojo veiksmais ar neveikimu.

Nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuoja Atkūrimo įstatymas, kurio 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nustatyta, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – Tvarka), 3 punkto trečioje pastraipoje nustatyta, kad piliečiams, kuriems teismo sprendimu atnaujintas prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo terminas ir kurie prašymus atkurti nuosavybės teises pateikė po 2003 m. balandžio 1 d., nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama prašyme atkurti nuosavybės teises nurodytu būdu. Taigi jeigu pilietis prašyme išreiškė valią gauti nuosavybės lygiavertį turėtajam žemės sklypą, nuosavybės teisės turi būti atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą (pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies atitinkamus punktus). Pagal išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn formą, kuri yra patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (2 priedas), pilietis, pageidaujantis gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypą, vandens telkinį, lygiavertį turėtajam žemės, miško, vandens telkinio plotui, turi teisę nurodyti, kokios paskirties žemę pageidauja gauti nurodytoje kadastro vietovėje.

Kaip nustatyta, S. V. prašyme nurodė, kad pageidauja gauti žemės plotą (t. y. nurodė būdą), o Išvadoje S. V. prašyme nurodytas pageidavimas detalizuotas, nurodant, kad ji pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypą, lygiavertį turėtam.

Pažymėtina, kad nei Atkūrimo įstatyme, nei Tvarkoje, nei Žemės reformos įstatyme, nei Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207, žemės ploto apibrėžimas nepateikiamas. Tačiau Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad žemės – Lietuvos Respublikos teritorijoje, jos išskirtinėje ekonominėje zonoje ir kontinentiniame šelfe Baltijos jūroje esantys sausumos plotai, paviršiniai vidaus ir teritoriniai vandenys. Toliau šiame įstatyme žemė yra skirstoma pagal paskirtį: žemės ūkio paskirties žemė (25 straipsnis), miškų ūkio paskirties žemės (26 straipsnis), vandens ūkio paskirties žemės (27 straipsnis), konservacinės paskirties žemė (28 straipsnis) ir kitos paskirties žemė (29 straipsnis).

Kaip matyti, teisės aktuose įtvirtinta „žemės ploto“ sąvoka apima ne tik žemės ūkio paskirties, bet ir miškų, vandens ūkio ir kitos paskirties žemę.

Nuodytas teisinis reguliavimas ir byloje nustatytos faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, kad S. V. pagal Išvadą ir 2016 metais rengto žemėtvarkos projekto metu turėjo teisę gauti ne tik žemės ūkio paskirties sklypą, bet ir miškų ūkio sklypą. Taigi įgyvendinant Išvadą, S. V. Sąraše turėjo būti įtraukta ne kaip asmuo, kuriam gali būti projektuojamas tik žemės plotas (Sąrašo 5 skiltis), o jos pasirinkimu – žemės ar miško plotas, kaip nurodyta Išvadoje (Sąrašo 7 skiltis). Taigi įsakymai, kuriais buvo patvirtintas ir pakeistas Sąrašas, kiek tai susiję su S. V., buvo priimti pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkto nuostatas.

Pareiškėjas, vadovaudamasis aukščiau minėtais teisės aktais ir vizuodamas minėtus įsakymus, kuriais buvo patvirtintas (pakeistas) Sąrašas, turėjo užtikrinti šių įsakymų bei Sąrašo teisėtumą, t. y. užtikrinti, kad S. V. į jį būtų įrašyta pagal pastarosios Išvadoje nurodytus duomenis, Sąraše S. V. įrašant prie asmenų, turinčių teisę gauti „piliečio pasirinkimu – žemės arba miško plotą“ (Sąrašo 7 skiltis). Tačiau pareiškėjas to nepadarė ir neužtikrino 2016 m. kovo 31 d. įsakymo, 2016 m. birželio 17 d. įsakymo ir 2016 m. liepos 7 d. įsakymo atitikimo teisės aktų nuostatoms. Taigi pareiškėjas, vizuodamas 2016 m. kovo 31 d. įsakymo, 2016 m. birželio 17 d. įsakymo ir 2016 m. liepos 7 d. įsakymo projektus, turėjo įsitikinti šių įsakymų bei Sąrašo teisėtumu bei atitikimu teisės aktų nuostatoms, o pastebėjęs, kad jie neatitinka teisės aktų reikalavimų, t. y. kad S. V. pagal Telšių skyriaus Išvadą klaidingai į Sąrašą įrašyta kaip asmuo, kuriam gali būti projektuojamas tik žemės plotas, o ne jos pasirinkimu – žemės ar miško plotas, kaip nurodyta Telšių skyriaus Išvadoje, turėjo grąžinti ginčo įsakymus taisymui, tačiau to nepadarė, t. y. neužtikrino ginčo įsakymų atitikimo teisės aktų nuostatoms.

Pareiškėjas tokiais savo veiksmais pažeidė teisės aktų, t. y. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkto nuostatas, netinkamai vykdė Pareigybės aprašymo 7.1 papunkčio, 7.7 ir 7.17 papunkčių nuostatas, todėl padarė tarnybinį nusižengimą, nustatytą 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose. Teismo vertinimu, pareiškėjas, turėdamas auštąjį teisinį išsilavinimą bei gerai išmanydamas teisės aktus, ypač tuos, kurie reglamentuoja nuosavybės teisių atkūrimą, veikė nepakankamai rūpestingai ir nepakankamai apdairiai. Pareiškėjo neteisėti veiksmai sukėlė neigiamas pasekmes, kadangi buvo pažeista S. V. teisė į tinkamą nuosavybės teisių atkūrimo procesą, t. y. buvo užkirstas kelias tinkamai ir laiku įgyvendinti S. V. Išvadą. Pažymėtina tai, kad atsakovė nurodė, jog 2016 metais rengiant Žemėtvarkos projektą pagal S. V. Išvadą buvo galimybė už žemę, priskirtą valstybės išperkamai žemei, suprojektuoti lygiavertį turėtajam miško sklypą, kadangi rengiamame Žemėtvarkos projekte bendras patvirtintas miško naudmenų plotas laisvame žemės fonde sudarė 70,52 ha (bendras suprojektuotų miškų ūkio paskirties žemės sklypų plotas sudarė 27,90 ha). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad laisvos žemės, miško plotai, kuriuose yra galimas neatlygintinai nuosavybėn pagal išvadas perduotinų sklypų formavimas su kiekvienu žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimu kaskart mažėja.

Be to, pareiškėjas, padarydamas šį tarnybinį nusižengimą, savo veiksmais sukėlė ir šias neigiamas pasekmes – nebuvo užtikrintas tinkamas NŽT, kaip valstybinės žemės patikėtinio, funkcijų įgyvendinimas, tokie pareiškėjo veiksmai pakenkė NŽT įvaizdžiui ir diskreditavo NŽT ir valstybės tarnautojo vardą visuomenės akyse, dėl ko kilo pagrįstų abejonių dėl NŽT valstybės tarnautojų kompetencijos ir tinkamo pareigų atlikimo.

Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda. Teismo pareiga yra įvertinti patį pažeidimo sunkumą, jo sukeltas neigiamas pasekmes, asmens kaltės formą ir laipsnį, jo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes (LVAT 2013 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-360/2013). Tarnybinės atsakomybės tikslas yra tiek tarnybos pažeidimų prevencija, tiek pažeidėjo nubaudimas už netinkamą tarnybos funkcijų atlikimą.

Teismas konstatuoja, kad visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai Tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatyti. Pareiškėjo kaltės forma – nerūpestingumas – detalizuota ir tinkamai individualizuota. Taigi pareiškėjo netinkamai atliktų pareigų turinys atskleistas, jo padarytas tarnybinis nusižengimas, priežastinis ryšys įrodytas. Vertinant nusižengimo pobūdį, jo padarymo priežastis, kaltės formą, nenustačius tarnybinę atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių, pareiškėjui paskirta švelniausia tarnybinė nuobauda – pastaba – yra adekvati ir proporcinga padarytam tarnybiniam nusižengimui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Įsakymas paliekamas nepakeistas ir pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Kadangi pareiškėjo skundas atmetamas, pareiškėjo prašymas priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo K. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.