Panevėžio apygardos teismo nutartis

2010-04-30 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-249-72-2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-04-30
Bylos Nr.
1A-249-72-2010
Teisminio proceso Nr.
1-66-1-01068-2009-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Bronė Vidzėnienė, Tomas Zdanavičius (pran.), Pranas Šimkus
Nuteistasis
M. V.
Advokatai
Raimundas Gargasas
Pranešėjas Tomas Zdanavičius Baudž. byla Nr. 1A-249-72/2010

Teisėjas Algimantas Brigadierius Teisminio proceso Nr.1-66-1-01068-2009-0

Procesinio sprendimo kategorija (S) 2.4.6.
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISBaudž.byla Nr.1A-00265-145-2006-592010 m. balandžio 30 d. Procesinio sprendimo kategorijaPanevėžys

1.2.14.5.3;2.4.8.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Prano Šimkaus ir Bronės Vidzėnienės, sekretoriaujant Onutei Astrauskienei, dalyvaujant prokurorei Valdemarai Chodorcevičienei, gynėjui advokatui Raimundui Gargasui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. V. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 29 d. nuosprendžio, kuriuo M. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau LR BK) 180 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Į bausmės atlikimo laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2009-10-09 iki 2009-10-10.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. V. nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2009 m. spalio 9 d., apie 13 val. 30 min., koja išspyręs durų viduryje buvusią faneros dalį, pro susidariusią angą įsibrovė į K. J. priklausantį gyvenamąjį namą Nr.(duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) gatvėje, Kėdainių mieste, ten, siekdamas išlaikyti pagrobtą turtą, vieną kartą kumščiu sudavė K. J. į veidą, kuriam nuo prieš jį pavartoto fizinio smurto, buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, pagrobė nukentėjusiajam priklausantį 139 Lt vertės mobilųjį telefoną Nokia 1209.

Nuteistasis M. V. skundžia Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010-01-29 nuosprendį ir prašo jį pakeisti, veiką iš LR BK 180 str. 2 d. perkvalifikuoti į LR BK 165 str. 1 d., 178 str. 4 d., 140 str. 1 d., taip pat sušvelninti bausmę, paskiriant galutinę bausmę, nesusijusia su realiu laisvės atėmimu. Skunde nurodo, kad nuosprendyje išdėstytos aplinkybės neatitinka faktinėms, todėl teismas padarė neteisingą išvadą pripažindamas jį kaltu dėl veikos, numatytos LR BK 180 str. 2 d. padarymo ir už tai jį nuteisdamas. Teigia prisipažino, kad pateko į K. J. gyvenamąjį namą be savininko sutikimo. Į namo vidų pateko tikslu ten surasti gyvenusias merginas, o ne tikslu įvykdyti plėšimą, todėl mano, kad tokie jo veiksmai atitinka BK 165 str. numatyto nusikaltimo požymius. Merginų nerado, tačiau pamatė telefoną ir jį pavogė. Kadangi telefono vertė mažesnė kaip 3 MGL, mano, kad jo veika turėtų būti kvalifikuota pagal LR BK 178 str. 4 d. arba pagal LR BK 178 str. 2 d. Smurtą K. J. atžvilgiu pavartojo tik po to, kai jau buvo užvaldęs telefoną. Smūgį sudavė iš asmeninių paskatų, todėl mano, kad tokie jo veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 1 d. požymius.

Prokurorė teismo posėdyje prašo apeliacinį skundą atmesti, gynėjas advokatas – tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. V. kaltė padarius nusikalstamą veiką – plėšimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas LR BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo nuteistojo padarytą veiką ir, laikantis bendrų bausmių skyrimo pagrindų (LR BK 54 str.), teisingai jam paskyrė bausmę.

Nuteistasis M. V. neneigia, kad buvo įsibrovęs į K. J. gyvenamąjį namą, tačiau teigia į jį patekęs turėdamas tikslą surasti ten gyvenančias merginas, o ne tikslą užvaldyti svetimą ten esantį turtą. Taip pat neneigia pamatęs ir pavogęs mobiliojo ryšio telefoną bei sudavęs K. J. smūgį, tačiau mano, kad tokie jo veiksmai kvalifikuotini ne pagal LR BK 180 str. 2 d., o atitinka LR BK 165 str. 1 d., 178 str. 4 d. arba 178 str. 2 d., 140 str. 1 d. numatytų nusikaltimų požymius. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistojo M. V. nusikalstamą veiką pagal LR BK 180 str. 2 d., baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.

Plėšimas yra svetimo turto pagrobimas, pavartojant fizinę ar psichinę prievartą ar grasinant tuoj pat ją pavartoti arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis. Plėšimo, kaip nusikalstamos veikos, tikslas yra svetimo materialaus turto užvaldymas ir pasisavinimas, o pavartotas fizinis smurtas yra tik priemonė pagrobti tą turtą. Teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad jei vagystės būdu grobiant turtą, tačiau, dar jo neužvaldžius, panaudojamas smurtas siekiant išlaikyti paimtą turtą, tokia veika kvalifikuojama kaip plėšimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimas Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 11 p.). Plėšimas laikomas baigtu, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią (paminėto nutarimo 8 p.).

Apylinkės teismas pagrįstai atmetė apelianto parodymus, kad jis į K. J. gyvenamąjį namą įsibrovė tik turėdamas tikslą surasti ten gyvenančias merginas ir su jomis pašvęsti, nes juos pilnai paneigia byloje esančių įrodymų visuma - nukentėjusiojo K. J., liudytojų S. K., E. S., D. Č., K. G. parodymai bei kiti rašytiniai įrodymai. Nukentėjusiojo K. J. ir liudytojos S. K. parodymais nustatyta, kad po to, kai nei vienas jų, neatsiliepė į durų beldimą ir skambučius (S. K. girdėjo 6 kartus skambinant į duris), M. V. koja išspyręs durų viduryje buvusią faneros dalį ir pro susidariusią angą pateko į namo vidų. Nukentėjusysis K. J. parodė, kad jam gulint lovoje, pamatė kaip į kambarį įėjo nuteistasis, kuris nieko nesakęs paėmė nuo kėdės, buvusios prie lovos, telefoną ir ėjo lauk. Namo prieangyje pasivijo nuteistąjį, pareikalavo atiduoti telefoną, po ko jis, kumščiu vieną kartą sudavė jam į veidą. Po smūgio nugriuvo, buvo praradęs sąmonę. Liudytoja S. K. parodė, kad į namo vidų įsibrovęs nuteistasis pirma įėjo į virtuvę, po to į dėdės kambarį. Ji labai išsigando ir pasislėpė savo kambaryje už spintos. Nuteistasis buvo įėjęs ir į jos kambarį, žiūrėjo į ją, bet nieko nesakė, neklausė. Į mamos ir tėčio kambarį nuteistasis užėjęs nebuvo. Po to, kai K. J. pasigedo telefono ir paklausė nuteistojo, kur jo telefonas, šis sudavė jam smūgį į nosį. Po smūgio dėdė nugriuvo prieangyje, iš nosies jam bėgo kraujas. Tiek nukentėjusysis, tiek ir liudytoja S. K. parodė, kad be nuteistojo kieme dar matę du vyriškius. Netikėti tokiais nukentėjusiojo ir liudytojos nuosekliais, išsamiais, tarpusavyje detalėse visiškai sutampančiais parodymais kolegija neturi jokio pagrindo. Be to, tokius nukentėjusiojo ir liudytojos parodymus pilnai patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, t. y, kad K. J. suduodant smūgį kumščiu buvo padaryta poodinė kraujosruva dešinės akies apatiniame voke ir skruosto viršutinėje dalyje, t. y. nežymus sveikatos sutrikdymas, patvirtina 2009-10-12 specialisto išvada Nr. G 237/09 (12) (b. l. 14-15). Kad namo, esančio Kėdainių m., (duomenys neskelbtini), duryse buvo išspirta faneros gabalo dalis patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolas bei prie jo esančios fotonuotraukos (b. l. 4-6). Liudytojais apklausti policijos pareigūnai E. S. ir D. Č. teisme parodė, kad pagal gautą pranešimą nuvyko pas K. J. į namus. Matė išspirtą namo durų dalį, sužalotą K. J.. K. J. ir S. K. jiems papasakojo, kad vienas iš vyriškių (kiti du buvo lauke), įsibrovęs į namą ir sumušęs nukentėjusįjį, iš jo pagrobė telefoną. Nurodyta kryptimi važiavo ieškoti vyriškių ir maždaug už 1 km. nuo namo, juos sulaikė. Pas M. V. rado K. J. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną. M. V. neigė buvęs name, aiškino, kad tai jam priklausantis telefonas. Kartu su vyriškiais vėl nuvažiavo pas K. J.. S. K. jiems patvirtino, kad tai tie patys asmenys, kurie buvo atėję, o K. J. atpažino savo telefoną. Kaip matyti iš aukščiau aptartų įrodymų, nei nukentėjusysis, nei liudytoja S. K. nenurodė, kad nuteistasis, patekęs į namo vidų, būtų ieškojęs kokių tai merginų, apie jas klausinėjęs. Priešingai, nukentėjusysis ir liudytoja S. K. kaip tik parodė, kad nuteistasis, būdamas namo viduje nieko jų neklausė, apskritai, nepratarė nė žodžio, o liudytoja dar papildomai nurodė, kad nuteistasis net neapžiūrėjo visų namo kambarių. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pats nuteistojo patekimo į namą būdas, t. y. durų viduryje buvusios faneros išspyrimas, po to, kai niekas neatsiliepė į beldimą ir skambučius, visiškai nebūdingas ėjimui pas merginas švęsti, tuo labiau, su savimi nesinešant jokių gėrimų ar vaišių. Be to, tik vienas iš kartu su nuteistuoju buvusių liudytojų T. G. parodė, kad ėjo pas merginas, kitas liudytojas K. G. neigė siūlęs eiti pas merginas ir teigė, jog nuteistasis pats jam siūlė eiti atsiimti skolos. Kadangi nuteistasis ir liudytojas T. G. yra draugai, teismas pagrįstai jo parodymus, kad jie ėjo pas merginas švęsti, vertino kaip siekimą sušvelninti draugui bausmę. Teismas pagrįstai įvertino ir tai, kad nė vienas iš kitų dviejų su nuteistuoju buvusių liudytojų, ėjusių pas merginas švęsti, net nebandė patekti į namą ar pasiteirauti apie merginas. Priešingai, liudytojas K. G., tariamai vedęs nuteistąjį ir liudytoją T. G. pas jo pažįstamas merginas, pats jokių veiksmų neatliko ir nuteistajam patekus į namo vidų, nuėjo nuo jo tolyn. Tuo tarpu nuteistasis M. V. teisme negalėjo paaiškinti, kodėl į namą nėjo K. G., siūlęs jį ir T. G. nuvesti pas pažįstamas merginas. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis ir liudytojai S. K. ir K. G. būtų turėję pagrindą nuteistąjį apkalbėti, tokių duomenų nenurodė ir pats nuteistasis. Nukentėjusysis ir liudytoja S. K. kaip tik parodė, kad nuteistojo anksčiau nepažinojo, o iš nuteistojo parodymų matyti, kad jis su K. G. susipažino tą pačią dieną, prieš įvykį, alaus bare. Tokiu būdu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis, įsitikinęs, kad namuose nieko nėra, turėdamas tikslą pagrobti ten buvusį turtą, koja išspyręs durų viduryje buvusią faneros dalį, pro susidariusią angą pateko į namo vidų, pagrobė telefoną ir dar namo patalpose siekdamas jį išsaugoti, nepaisant nukentėjusiojo reikalavimo jį grąžinti, pavartojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą. Be to, ir pats nuteistasis teisiamojo posėdžio metu pripažino, kad smūgį nukentėjusiajam K. J. sudavė tuo tikslu, kad jis netrukdytu jam išsinešti telefono, o ne iš asmeninių paskatų, kaip nurodo apeliaciniame skunde (b. l. 123).

BK 180 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra alternatyvi, t.y. veika pagal šį straipsnį kvalifikuojama esant bent vienam iš šių požymių: plėšimas padaromas arba įsibrovus į patalpą arba panaudojus nešaunamąjį ginklą, arba peilį, ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą. Kaip minėta, M. V. plėšimą įvykdė įsibraudamas į patalpą – K. J. gyvenamąjį namą, todėl tokia M. V. veika visiškai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 180 str. 2 d. sudėtį.

Plėšimo metu pagrobiamo turto vertė veikos kvalifikavimui jokios reikšmės neturi. Šiuo atveju veikos pavojingumą apsprendžia ne pagrobto turto vertė, bet būdas, kaip tai buvo padaryta. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms nėra jokio pagrindo tokius veiksmus pagal apelianto prašymą vertinti kaip neteisėtą asmens būsto neliečiamumo pažeidimą, vagystę ir nežymų sveikatos sutrikdymą.

Bausmė M. V. individualizuota taip pat tinkamai. Skirdamas bausmę nuteistajam, apylinkės teismas laikėsi BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo principų ir jų nepažeidė. LR BK 180 straipsnio 2 dalies sankcija numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą iki septynerių metų. Apeliantui paskirta vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė savo trukme mažesnė nei sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, atsižvelgiant į patekimo į namą aplinkybes, taip pat į tai, kad M. V. fizinį smurtą panaudojo prieš nukentėjusįjį, kuris yra tik 40 procentų darbingas, kad dėl jo nusikalstamų veiksmų išgąstį patyrė mažametė liudytoja S. K., kad nėra nustatyta apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra nustatyta viena atsakomybė sunkinanti aplinkybė, kad veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas neabejotinai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, negali būti laikoma aiškiai per griežta ir švelninti ją nėra jokio pagrindo. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių M. V. turėtų būti švelninama bausmė, byloje nenustatyta.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką ir paskyrė jam bausmę, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistojo M. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Tomas ZdanavičiusVytautas NorkūnasTeisėjai Bronė VidzėnienėPranas Šimkus