Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Atkreiptinas dėmesys, kad nei Taisyklių, nei kitų bausmių vykdymo sistemą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos nenumato specialios patalpos įrengimo skambinti bausmės atlikimo vietų įstaigose (kalėjimuose). Šiaulių kalėjime telefonų aparatai skirti suimtiesiems ir nuteistiesiems yra įrengti rėžiminio korpuso kiekvieno aukšto koridoriuose optimaliu atstumu vienas nuo kito. Telefonų aparatai yra atskirti šonine sienele, kas slopina garso sklidimą bei taip eliminuoja galimybę kitiems kalbantis telefonu girdėti kitų asmenų pokalbius. Taip pat, tarp visų telefonų aparatų ir gyvenamųjų kamerų durų yra optimalus atstumas, kuris užtikrina tinkamas suimtųjų (nuteistųjų) teisės skambinti ir kalbėti telefonu realizavimą.

Jokie teisės aktai atstumo tarp telefono aparatų ar juolab prievolės įrengti telefonus atskiroje patalpoje nenumato, tačiau, atsakovo nuomone, taksofonus įrengusi įmonė tarp taksofono aparatų išlaikė pakankamai didelį atstumą. Patikrinus atstumus, nustatyta, kad atstumas nuo pirmojo taksofono iki suimtųjų (nuteistųjų) gyvenamosios kameros durų yra 2,23 m., nuo pirmojo taksofono iki antro 1,13 m., nuo vidurinio iki trečiojo taksofono atstumas 1,23 m. Atstumas matomas iš Teismui pateikiamų nuotraukų. Be to, kaip buvo paminėta aukščiau, taksofonai yra atskirti šonine sienele, kas slopina garso sklidimą bei taip sumažina galimybę kitiems kalbantis telefonu girdėti kitų asmenų pokalbius. Pažymi, kad gyvenamosios kameros yra kur kas atokiau.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas nenumato, kad nuteistųjų bendravimas telefonu turi būti konfidencialus. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punktą vienas iš pagrindinių suėmimo vykdymo režimo reikalavimų yra nuolatinė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūra. Taigi, Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai ne tik privalo sudaryti galimybes suimtiesiems (nuteistiesiems) skambinti telefonu, tačiau ir įpareigojami užtikrinti, jog suimtieji (nuteistieji) nepažeistų skambinimo telefonu tvarkos, t. y. neskambintų neleistinais numeriais ir/ar asmenims, kuriems skambinti draudžia teisės aktai, todėl pareigūnai turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti kam ir kada skambina Šiaulių TI esantys asmenys. Toks nuteistojo stebėjimas nelaikytinas jo teisių pažeidimu, o teisės paskambinti telefonu ribojimas, jeigu jis yra numatytas įstatymu ir pagrįstas, pats savaime negali būti suprantamas, kaip teisės pažeidimas (LVAT 2011 m. balandžio 26 d. nutartis byloje Nr. A-146-968/2011, 2018 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. A-67-756/2018 ir kt.)

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nei Taisyklių, nei kitų bausmių vykdymo sistemą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos, nedraudžia bausmių atlikimo vietų įstaigos (kalėjimo) patalpoje skambinimo metu būti pareigūnams. Pažymėtina, kad Taisyklių 80 punkte yra numatyta, kad Suimtajam leidžiama kalbėti telefonu tik laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūnui įsitikinus, kad suimtasis surinko asmens, kuriam leidžiama skambinti, telefono numerį. Laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūnas gali pats surinkti abonento, kuriam paskambinti pageidauja suimtasis, numerį. Kai suimtasis arba nuteistasis skambina naudojantis interneto telefonija, pokalbio pradžioje laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūnas įsitikina, kad suimtasis arba nuteistasis paskambino jo nurodytam artimajam (artimiesiems) arba asmeniui, kuriam tokiu būdu paskambinti leido laisvės atėmimo vietų įstaigos direktoriaus įgaliotas pareigūnas (asmuo (asmenys), kuriam (kuriems) skambina suimtasis ar nuteistasis, turi pateikti (parodyti) asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą). Laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūnas turi teisę reguliariai patikrinti, ar skambinimo naudojantis interneto telefonija metu, suimtasis ar nuteistasis bendrauja tik su tuo (tais) asmeniu (asmenimis), kuriam (kuriems) jam buvo leista tokiu būdu paskambinti.

Apibendrinus aukščiau paminėtą, pažymi, kad Šiaulių kalėjimo pareigūnai, kontroliuojantys ir vykdantys suimtųjų (nuteistųjų) telefoninius pokalbius, nesiklauso suimtųjų (nuteistųjų) telefoninių pokalbių su jų artimaisiais ir griežtai vadovaujasi nustatytų teisės aktų nuostatomis ir veikė teisės aktų nustatyta tvarka.

Taip pat, atsižvelgus į skambučių kontrolės išklotinę, Pareiškėjas būdamas Šiaulių kalėjime naudojosi teise paskambinti telefonu nuo 2022-11-04 iki 2023-03-06. Pažymėtina, kad Pareiškėjui draudimų, apribojimų taikyta nebuvo, nuteistasis turėjo galimybę skambinti savo artimiesiems ir gynėjui, vadovaujantis aukščiau minėtų teisės aktų nustatyta tvarka.

Atkreiptinas dėmesys, kad patikrinus Dokumentų valdymo sistemos (toliau - DVS) „DBSIS“ užregistruotus dokumentus ginčui aktualiu laikotarpiu, nustatyta, kad Pareiškėjas 2023-07-17 kreipėsi su skundu, į kurį LKT Šiaulių kalėjimo administracija 2023-07-27 pateikė atsakymą Nr. SA-24-146 (pridedama medžiaga).

Galiojantys teisės aktai nenustato jokių reikalavimų skambinimo patalpų įrengimui bausmės atlikimo vietų įstaigose (kalėjimuose), todėl Pareiškėjo teisė skambinti įtvirtinta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse pažeista nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

Iš aukščiau išdėstytų argumentų ir pateiktos dokumentinės medžiagos matyti, kad atsakovas jokiais savo veiksmais ir sprendimais Pareiškėjo teisių nepažeidė, atlikti veiksmai ir priimti sprendimai yra teisėti, pagrįsti ir motyvuoti, todėl tenkinti Pareiškėjo skundą nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, Pareiškėjo skunde nėra tiesioginio ryšio dėl skunde minimų aplinkybių ir tariamai jam padarytos žalos. Atsakovo nuomone Šiaulių kalėjimo darbuotojai veikė tinkamai, teisėtai. Šiaulių kalėjimo darbuotojai tinkamai vykdė pavestas darbo funkcijas.

Šiaulių kalėjimo pareigūnai savo darbe vadovaujasi teisėtumo ir teisingumo principais, bausmių vykdymo sistemos veiklą reglamentuojančiais Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais ir kitais teisės aktais, taip pat, pareigūnų etikos taisyklėmis. Pareigūnai atlikdami tarnybines pareigas atlieka dorai bei atsakingai, neturėdami išankstinio ar asmeninio nusistatymo prieš suimtuosius bei nuteistuosius. Taip pat ir Pareiškėjo atžvilgiu, pareigūnai savo pareigas atliko atsakingai, todėl nėra priežasčių manyti, kad priesaiką davę ir sąžiningai dirbantys pareigūnai pažeidė nuteistojo teises ar kitaip siekė pakenkti pastarajam.

Byloje nėra duomenų, kad dėl minėtų pažeidimų būtų pakenkta Pareiškėjo psichinei ir (ar) fizinei sveikatai. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad Pareiškėjui buvo sudarytos išskirtinės jo garbę ir orumą žeminančios sąlygos. Atsižvelgiant į tai, atsakovo vertinimu, Pareiškėjo prašymas priteisti neturtinę žalą turėtų būti atmestas.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą pažymėtina, kad Pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų ir/arba nuteistųjų laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Sprendžiant Pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Šiaulių kalėjimo dirbantys pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo Pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas M. L. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės 10 000 Eur žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių kalėjime.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais.

Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 43 straipsnyje reglamentuota laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų teisė paskambinti: Nuteistieji turi teisę paskambinti telefonu arba naudojantis internetine telefonija, jeigu jie arba jų nurodyti asmenys gali apmokėti pokalbio išlaidas arba skambinimo išlaidas apmoka kitas abonentas. Nuteistasis, kuriam nustatytas skambinimo dažnumas, paskambinęs gali kalbėtis iki dvidešimt minučių.(43 straipsnio 1 dalis); Pokalbis gali būti nutrauktas, jeigu nuteistasis pažeidžia teisingumo ministro nustatytą skambinimo tvarką. (43 straipsnio 3 dalis).

Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau SVĮ) 14 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad suimtieji turi teisę paskambinti telefonu arba naudojantis internetine telefonija, jeigu nėra priimtas suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinis nurodymas apriboti suimtojo teisę paskambinti. Duoti šį nurodymą galima tik siekiant užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms ar kitiems teisės pažeidimams, apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves arba kai suimtojo skambinimas galėtų pakenkti ikiteisminio tyrimo sėkmei. Jeigu ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, priima nurodymą apriboti suimtojo teisę paskambinti, šiam suimtajam ir laisvės atėmimo vietų įstaigai turi būti nurodoma šio apribojimo trukmė, asmenys, kuriems leidžiama paskambinti, ir kitos aplinkybės, dėl kurių apribojimą būtina taikyti. Šioje dalyje nurodyti suimtųjų teisės paskambinti apribojimai netaikomi suimtųjų skambinimui savo gynėjui. SVĮ 14 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad pokalbis gali būti nutrauktas, jeigu suimtasis pažeidžia teisingumo ministro nustatytą skambinimo tvarką.

Nuteistųjų teisė paskambinti reglamentuota Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1R-444 patvirtintų “Laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos taisyklių” (TAR, 2022-12-30, Nr. 2022-27599) (toliau – Taisyklės) X skyriuje (77-82 punktai). Nei Taisyklės, nei kiti teisės aktai taksofonų įrengimo įkalinimo įstaigose nereglamentuoja.

Iš paminėto teisinio reglamentavimo matyti, kad suimtajam (nuteistajam) turi būti sudaryta galimybė skambinti telefonu. Suimtajam leidžiama kalbėti telefonu tik pataisos pareigūnui įsitikinus, kad suimtasis nesurinko asmens, kuriam neleidžiama skambinti, telefono numerio. Pataisos pareigūnas gali pats surinkti abonento, kuriam paskambinti pageidauja suimtasis, numerį.

Atsakovė atsiliepime nurodė, kad Šiaulių kalėjime telefonų aparatai, skirti suimtiesiems ir nuteistiesiems, yra įrengti rėžiminio korpuso kiekvieno aukšto koridoriuose optimaliu atstumu vienas nuo kito, telefonų aparatai atskirti šonine sienele, kas slopina garso sklidimą bei taip eliminuoja galimybę kitiems kalbantis telefonu girdėti kitų asmenų pokalbius, tarp visų telefonų aparatų ir gyvenamųjų kamerų durų yra optimalus atstumas, kuris užtikrina tinkamas suimtųjų (nuteistųjų) teisės skambinti ir kalbėti telefonu realizavimą. Šias aplinkybes patvirtina ir į bylą pateiktos taksofonų fotonuotraukos. Pareiškėjas į Šiaulių kalėjimo administraciją kreipėsi su skundu dėl privatumo pažeidimo skambinant telefonu. Šiaulių kalėjimo 2023-07-27 atsakyme Nr. SA-24-146 pareiškėjui paaiškinta naudojimosi taksofonais tvarka. Taip pat konstatuota, kad Šiaulių kalėjimo darbuotojų veiksmuose pažeidimų nenustatyta. Įvertinus tai, kas išdėstyta, pareiškėjo pretenzijos dėl taksofonų įrengimo ir privatumo pažeidimo skambinant taksofonu, atmestinos, kaip nepagrįstos.

Teismas pažymi, kad kiti tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Įvertinus paminėtas aplinkybes, konstatuotina, kad atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų prieš pareiškėją. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir nesant vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo), pareiškėjo prašymas priteisti jam neturtinės 10 000 Eur žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmus.