Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Linos Lesinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aurelijaus Rauckio ir Laimos Šeputienės,

apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų Kaišiadoryse (toliau – ir Kauno apylinkės teismas) 2026 m. sausio 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas A. K. suėmime išbūtas laikas nuo 2025 m. rugpjūčio 28 d. (Pastaba: data ištaisyta Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų Kaišiadoryse 2026 m. sausio 28 d. nutartimi dėl rašymo apsirikimo).

A. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – panaikinta, o kardomoji priemonė – suėmimas – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, įsiteisėjus – nuspręsta ją panaikinti.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2026 m. sausio 22 d.

Valstybinės ligonių kasos prie sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir už nukentėjusiojo D. K. gydymo išlaidas Valstybinės ligonių kasos prie sveikatos apsaugos ministerijos naudai iš visų nuteistųjų, tame tarpe ir A. K., solidariai priteista 4666,43 Eur (keturi tūkstančiai šeši šimtai šešiasdešimt šeši eurai ir 0,43 centai).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš A. K. nuspręsta nepriteisti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir T. B., A. Ka., M. V., tačiau jų atžvilgių apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad A. K. kaltė patvirtinta iš dalies jo paties parodymais, liudytojų ir nukentėjusiojo parodymais, taip pat kitais byloje esančiais rašytiniai įrodymais, veika kvalifikuota tinkamai. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė į nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą, padarymo aplinkybes, kaltinamojo asmenybę, jį charakterizuojančius duomenis, į tai, kad nenustatytos jo atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios aplinkybės, taip pat atsižvelgta ir į tai, kad neatvykus į teisiamuosius posėdžius jam buvo paskirta paieška ir griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas, bei kad būdamas laisvėje pastovaus darbo ir pajamų neturėjo, paskyrė griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

3. Nesutikdamas su priimtu nuosprendžiu, nuteistasis A. K. skundžia jį ir prašo sušvelninti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų Kaišiadoryse 2026 m. sausio 22 d. nuosprendžiu jam skirtą bausmę.

4. Apeliacinio teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja apeliacinį skundą palaikė ir prašė jam skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, nes švelninti bausmę nuteistajam nėra jokio teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismo pareiga – patikrinti skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu. Nuteistojo apeliaciniame skunde nusikalstamos veikos kvalifikavimo, kaltės pagrįstumo klausimai nėra ginčijami, todėl apeliacinės instancijos teismas šių klausimų išsamiau nevertina. A. K. prašo švelninti jam paskirtą bausmę, apsiribojant tokiu laisvės atėmimo bausmės dydžiu, kokį jis jau yra atlikęs, todėl šiuo aspektu ir patikrinamas skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis.

6. Teismas, spręsdamas skirtinos bausmės klausimą, privalo atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus – į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1–8 punktai). Taip pat atsižvelgtina į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė ir nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-369-942/2015, 2K-87-976/2020, 2K-122-976/2021, 2K-266-648/2022). Teismas privalo nustatyti ir įvertinti visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir jų visumos, o ne pavienių aplinkybių, pagrindu nuteistajam skirti bausmę už padarytą nusikalstamą veiką.

7. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į skundžiamame nuosprendyje išdėstytus motyvus dėl nuteistajam A. K. skirtinos bausmės, sprendžia, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje surinktais duomenimis, teisingai nustatė ir išanalizavo bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. K., atsižvelgė į tai, kad jis, veikdamas tiesiogine tyčia, padarė nusikaltimą, kuris priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai. A. K. teistas, teistumas neišnykęs, nusikalstamą veiką padarė įkalinimo įstaigoje. Atsižvelgė ir į tai, kad vienerių metų laikotarpiu A. K. nebuvo nubaustas administracine tvarka, taip pat įvertino Lietuvos kalėjimų tarnybos (duomenys neskelbtini) kalėjimo administracijos pateiktą A. K. charakteristiką, kurioje nuteistasis charakterizuojamas neigiamai, kadangi per bausmės atlikimo laikotarpį yra padaręs 48 pažeidimus, iš jų 35 kartus baustas drausmine tvarka, 8 kartus baustas administracine tvarka, bausmę atliko drausmės grupės sąlygomis. Taip pat atsižvelgė ir į tai, kad atlikęs bausmę A. K. kurį laiką dirbo ir gydėsi dėl pablogėjusios sveikatos būklės. Teisėjų kolegija pritaria ir pirmosios instancijos teismo nustatytai A. K. atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, įtvirtintai BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte t. y., kad nusikalstamą veiką A. K. padarė veikdamas bendrininkų grupėje.

8. Spręsdamas skirtinos bausmės klausimą teismas siekia įgyvendinti bausmės paskirtį, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-57-648/2021). Pažymėtina, kad konkrečią bausmę teismas skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis).

9. Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, ne kartą yra pažymėjęs, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka tiek kaltininko asmenybės, tiek padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126-693/2018, 2K-209-222/2018, 2K-1-719/2020, 2K-115-303/2022). Teismų praktikoje pripažįstama, kad, vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat jos darymo metu ir po jos padarymo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-281-942/2018, 2K-24-689/2019).

10. BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Nagrinėjamu atveju už šią nusikalstamą veiką A. K. paskirta devynių mėnesių trukmės laisvės atėmimo bausmė.

11. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas, įvertinęs šios nutarties 7 punkte aptartas nuteistojo asmenybę ir padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančias aplinkybes, pagrįstai konstatavo, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam skiriant pačią griežčiausią BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Teisėjų kolegija konstatuoja ir tai, kad apylinkės teismo nustatytas laisvės atėmimo bausmės dydis (9 mėnesiai) yra proporcingas nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos ir nuteistojo asmenybės pavojingumo laipsniui bei nepažeidžia teisingumo principo. Byloje nustatyti duomenys suteikia pagrindą spręsti, kad nuteistasis nėra linkęs keisti savo elgesio ir laikytis įstatymų, negerbia visuomenėje nusistovėjusių bendro elgesio taisyklių, ką patvirtina ne tik devyni ankstesni teistumai, bet ir neigiama jo charakteristika iš Lietuvos kalėjimų tarnybos (duomenys neskelbtini) kalėjimo, kuriame jis atliko laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad A. K. ne pirmą kartą teisiamas už smurtinį nusikaltimą, kas taip pat parodo didesnį jo asmenybės pavojingumą aplinkiniams. Akivaizdu, kad ir šiuo atveju paskyrus A. K. trumpesnį laisvės atėmimo bausmės dydį nebūtų pasiekti baudžiamajame įstatyme keliami bausmės tikslai.

12. Nuteistasis savo apeliacinį skundą dėl per griežtos bausmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgta į tai, kad jis išėjęs iš įkalinimo įstaigos dirbo ir integravosi į visuomenę, nepadarė jokių naujų nusikaltimų, nebuvo baustas administracine tvarka ir dėl pablogėjusios sveikatos turėjo gydytis, dėl ko nustojo dirbti. Teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais nesutinka, kadangi, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. K., atsižvelgė būtent į tai, kad vienerių metų laikotarpiu jis nebuvo nubaustas administracine tvarka, o atlikęs bausmę jis kurį laiką dirbo ir gydėsi dėl pablogėjusios sveikatos būklės. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo parinktos bausmės rūšiai ir dydžiui, nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentu, jog apeliantui paskirta per griežta bausmė neįvertinus to, kad baudžiamoji byla buvo nagrinėjama labai ilgai (nusikalstama veika padaryta 2023 metais). Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, baudžiamasis procesas užtruko ir dėl paties apelianto veiksmų, kuomet jis 2025 m. balandžio 2 d. neatvyko į teisiamąjį posėdį be pateisinamos priežasties ir nuo teismo pasislėpė, dėl ko Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų Kaišiadoryse 2025 m. birželio 16 nutartimi buvo paskelbta jo paieška ir paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. A. K. buvo sulaikytas 2025 m. rugpjūčio 28 d. Vilniaus oro uoste.

13. Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, gailėjosi ir atsiprašė proceso dalyvių, dėl ko jam paskirta per griežta bausmė. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su šiuo apeliacinio skundo argumentu, kadangi pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šiuo atveju įvertinus A. K. parodymus viso proceso metu, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas, nenustatęs A. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, Baudžiamojo kodekso taikymo klaidos nepadarė. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu A. K. kaltu pripažino, nurodė rankose turėta aliuminine ramento dalimi sudavęs iki trijų smūgių nukentėjusiajam D. K. į nugarą, bei nurodė, kad M. V. D. K. įspyrė, o A. Ka. mušė D. K. kojine, į kurią buvo įdėta akmenų. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, A. K. savo kaltę pripažino tik iš dalies, paaiškindamas, kad nukentėjusiajam D. K. aliumininiu ramento galu sudavė du smūgius į nugarą, o kokius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu atliko kaltinamieji M. V. ir A. Ka., nematė. Be to, teisiamajame posėdyje perskaičius A. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis paaiškino, kad tokius parodymus davė norėdamas išeiti į laisvę ir patvirtino, kad jis negalėjo visko matyti, kaip buvo sužalotas nukentėjusysis D. K.. Tokie A. K. parodymai nelaikytini visišku kaltės pripažinimu ir nuoširdžiu gailėjimusi, akivaizdu, kad duodamas parodymus teisme, nuteistasis stengėsi sušvelninti savo padėtį bei nutylėti bendrininkų veiksmus.

14. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę pakoreguoti gali tik tada, kai kaltininkui paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį, yra adekvati tiek padarytai nusikalstamai veikai, tiek ir nuteistojo asmenybei ir nepažeidžia teisingumo principo, dėl ko A. K. apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų Kaišiadoryse 2026 m. sausio 22 d. nuosprendis paliekamas galioti be pakeitimų.

Dėl proceso išlaidų

15. Byloje gavus nuteistojo apeliacinį skundą, A. K. 2026 m. kovo 3 d. nutartimi buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta gynėja – advokatė Loreta Daukšienė. Apygardos teisme 2026 m. kovo 23 d. gauta minėtos tarnybos 2026 m. kovo 23 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, kad valstybės naudai priteistina antrinės teisinės pagalbos suma yra 187,50 Eur.

16. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės, t. y. apeliaciniame procese būtinas gynėjo dalyvavimas kaip ir BPK 106 straipsnio 2 dalies numatytose išimtinėse nuostatose, t. y. BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais atvejais. Nors BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas iš nuteistojo gali išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas ir tuo atveju, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, vis dėl to, kiekvienu tokiu atveju turi būti įvertintos konkrečios baudžiamosios bylos aplinkybės (kasacinės nutartys 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi aplinkybes, kad nuteistasis šiuo metu nedirba, jam skirta reali laisvės atėmimo bausmė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad valstybės patirtos išlaidos, teikiant antrinę teisinę pagalbą A. K., iš jo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų už teiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme iš nuteistojo A. K. nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.