Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Įžanginė dalis

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A.Š. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu skundą (b. l. 2-5) palaikė ir nurodė, jog laikotarpiu nuo 2011-12-22 iki 2019-10-10 buvo etapuojamas Viešojo saugumo tarnybos automobiliais netinkamomis, kankinančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2011-12-22 iki 2014-04-17 pareiškėjas buvo konvojuotas ankštuose uždaruose automobiliuose, kuriuose buvo įrengta po dvi pertvaras. Minėtu laikotarpiu automobiliuose trūko vietos asmeniniams daiktams laikyti, nebuvo langų, vėdinimo sistemos, vasaros metu buvo karšta, trūko oro. Pareigūnai nebuvo tikrinami dėl sadistinio asmenybės sutrikimo. Nuo 2014-05-22 iki 2019-10-10 pareiškėjas buvo etapuojamas Viešojo saugumo tarnybos automobiliuose, kuriuose įrengti langai ir vėdinimo sistema, tačiau nebuvo saugos diržų. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas patyrė nepatogumus, išgyvenimus, pažeminimą.

Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 13-18) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuotas planinių konvojų maršrutais naudojant specialias transporto priemones - Mercedes Benz (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), Iveco (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). Konvojavimui skirtiems specialiesiems automobiliams išduoti jų eksploatacijai reikalingi dokumentai, kurie liudija apie minėtų automobilių tinkamumą žmonių pervežimui ir jų atitikimą teisės aktų reikalavimams. Specialiųjų automobilių registracijos liudijimai bei techninės apžiūros rezultatų ataskaitos kortelės patvirtina, jog specialieji automobiliai atitiko jiems keliamus techninius reikalavimus. Pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių reikalavimus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti. Viešojo saugumo tarnybos naudotos specialiosios transporto priemonės, skirtos konvojuojamiesiems pervežti, registruotos teisės aktų nustatyta tvarka, atitinka techninius, saugumo ir kitus teisės aktų reikalavimus. Viešojo saugumo tarnyba, konvojuodama pareiškėją specialiosiomis, konvojuojamųjų pervežimui skirtomis transporto priemonėmis, nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas nepagrindė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, todėl skundas netenkintinas.

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta galimai neteisėtais atsakovės atstovo Viešojo saugumo tarnybos veiksmais konvojuojant jį Viešojo saugumo tarnybos automobiliais netinkamomis sąlygomis.

Atsakovės atstovas prašė taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – ir CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr. LVAT 2012-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl, jo nuomone, netinkamų konvojavimo sąlygų, nuo pat jo konvojavimo pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl šių aplinkybių į Viešojo saugumo tarnybos administraciją, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2021-03-15 (b. l. 10), todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009-09-24 nutartis Nr. A822-1037/2009).

Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju negali būti taikomas senaties terminas, nes pareiškėjo skundas paduotas dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kuris nenumato senaties termino. Tačiau teismas pažymi, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽŽT) yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006-03-29 sprendimą byloje S. prieš Italiją).

Pareiškėjas nurodo, kad EŽTT nutarimai, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą nėra išversti į lietuvių kalbą. Teismas pažymi, kad lietuvių kalba yra paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys kalinimo sąlygų, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus (pvz., Civilinis kodeksas). Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir pan. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos (žr., pvz., LVAT 2015-06-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2118-520/2015; 2014-11-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1096/2014; 2014-11-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1961/2014 ir kt.).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis patyrė išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Tačiau, teismas pažymi, kad jei pareiškėjas jautė išgyvenimus, nepatogumus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Esant šioms aplinkybėms, atsakovės atstovo prašymas dėl senaties taikymo tenkintinas, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2011-12-22 iki 2018-03-14 taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas už minėtą laikotarpį atmetamas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos. Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas laikotarpis nuo 2018-03-15 iki 2019-10-10.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ir – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Konvojuojamųjų suimtųjų (nuteistųjų) teises ir pareigas, konvojaus pareigūnų veiklą reglamentuoja Konvojavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau ir –Konvojavimo taisyklės). Pagal Konvojavimo taisykles, konvojavimas gali būti vykdomas specialiuoju ar kitokiu transportu. Šiuo atveju, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2018-03-15 iki 2019-10-10, pareiškėjas buvo konvojuotas šiais maršrutais: 2018-03-22 ir 2019-04-12 maršrutu Kaunas – Pravieniškės – Marijampolė – Kybartai – Pravieniškės – Kaunas; 2019-05-09, ir 2019-06-04 maršrutu Kaunas – Pravieniškės – Marijampolė – Kybartai; 2019-07-09 maršrutu Kaunas – Pravieniškės – Laisvės atėmimo vietų ligoninė - Marijampolė – Kybartai; 2019-07-16 maršrutu Kaunas – Pravieniškės – Marijampolė – Kybartai; 2019-09-02, 2019-09-05, 2019-10-07 ir 2019-10-10 maršrutu Vilnius – Marijampolė – Vilnius (b. l. 19-60). Minėtais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas šiais Viešojo saugumo tarnybos specialiais automobiliais: Iveco (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), Mercedes Benz (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)).

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad konvojaus automobiliuose nebuvo saugos diržų. Tačiau, teismas pažymi, kad Konvojavimo taisyklėse nėra numatyta, jog specialiame konvojaus automobilyje turi būti įrengti atskirai kiekvienam konvojuojamam asmeniui skirti saugos diržai. Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950, 196 punkte nustatyta, kad saugos diržų naudojimas autotransporto priemonėse yra privalomas tuomet, kai jie yra įrengti. Į bylą yra pateikti duomenys apie specialiųjų autotransporto priemonių, kuriomis pareiškėjas buvo konvojuojamas, tinkamumą eksploatuoti pagal paskirtį, tai patvirtina Lietuvoje akredituotų techninės apžiūros kontrolierių išduotos Techninės apžiūros rezultatų kortelės (b. l. 27, 29, 31, 33). Minėti duomenys patvirtina specialiųjų automobilių, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, tinkamumą naudoti asmenų konvojavimui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Į bylą pateiktos automobilių, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, techninės apžiūros rezultatų kortelės bei transporto priemonių registracijos liudijimai (b. l. 26-33), patvirtina, kad konvojavimui naudoti specialieji automobiliai yra tinkami žmonėms pervežti ir jie atitinka saugumo ir kitus techninius reikalavimus. Byloje nėra duomenų, taip pat nėra atitinkamų įrašų ir žiniaraščiuose, kad pareiškėjas skundu dėl netinkamų konvojavimo sąlygų būtų kreipęsis į konvojų ar Viešojo saugumo tarnybos administraciją. Konvojaus žurnalų, kelionės žiniaraščių įrašai (b. l. 20-21, 35-60) patvirtina, kad įvykiai, atsitikę konvojaus metu, buvo fiksuojami. Šiuo atveju jokių įrašų nei apie pareiškėjo nusiskundimus, nei pareiškėjo skundų dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, į bylą nepateikta.

Pareiškėjas taip pat reiškė pretenzijas dėl konvojaus pareigūnų netinkamo elgesio, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, t. y. nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl netinkamo konvojaus pareigūnų elgesio atmestini kaip nepagrįsti.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Tačiau šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta.

Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų konvojavimo sąlygų jis patyrė nepatogumus, išgyvenimus, pažeminimą, tačiau jokių įrodymų minėtoms aplinkybėms patvirtinti į bylą nepateikė. Teismas pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl konvojavimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos) ar jos pareigūnų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A.Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.