Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos atstovei Erikai Zakarauskaitei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas T. B., apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą jam pranešta (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 75 str. 1 d.). Jo neatvykimas į teismo posėdį nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Pravieniškių PN apie 10 mėnesių nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas skunde nurodė, jog kamerų tipo ir baudos izoliatoriaus kameros nepritaikytos dideliam nuteistųjų skaičiui.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

LR bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat LR įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau vadinama – nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato LR teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės“ (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11-1.1 punktai nustato minimalų 3,1 kv.m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv.m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Byloje pateikti įrodymai, patvirtina, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN atvyko 2013 m. rugpjūčio 1 d. (b.l. 12).

Pareiškėjas teismui pateiktame skunde nenurodė tikslaus laikotarpio, kuriuo jis buvo kalinamas kamerų tipo ir baudos izoliatoriaus patalpose (pažymėjo, jog jo teisės į gyvenamojo ploto nustatytą normą buvo pažeistos apie 10 mėnesių, b.l. 4), o iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas buvo kalinamas atskirais laikotarpiais (nuo 2014 m. kovo 5 d. iki 2015 m. gegužės 22 d.) kamerų tipo ir baudos izoliatoriaus patalpose. Kadangi pareiškėjas teismui skundą pateikė 2015 m. gegužės 11 d. (spaudas ant voko, b.l. 6), todėl teismas vertins pareiškėjo kalinimo kamerų tipo ir baudos izoliatoriaus patalpose atskirus laikotarpius nuo 2014 m. kovo 5 d. iki 2015 m. gegužės 11 d.

Laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 5 d. iki 2014 m. kovo 10 d. ir nuo 2014 m. balandžio 3 d. iki 2014 m. balandžio 18 d. pareiškėjas buvo patalpintas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 1, kurios plotas 14,26 kv.m., įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,6 kv.m. gyvenamojo ploto (b.l. 13, 14).

Laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 24 d. iki 2014 m. balandžio 28 d. pareiškėjas buvo patalpintas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 12, kurios plotas 4,88 kv.m., įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 2,44 kv.m. gyvenamojo ploto (b.l. 13, 14).

Laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 28 d. iki 2014 m. balandžio 30 d., nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. gegužės 26 d., nuo 2014 m. birželio 3 d. iki 2014 m. birželio 4 d., nuo 2014 m. birželio 4 d. iki 2014 m. birželio 19 d., nuo 2014 m. birželio 19 d. iki 2014 m. birželio 27 d., nuo 2014 m. birželio 27 d. iki 2014 m. liepos 11 d., nuo 2014 m. liepos 12 d. iki 2014 m. gruodžio 9 d., nuo 2014 m. gruodžio 22 d. iki 2015 m. sausio 6 d., nuo 2015 m. vasario 13 d. iki 2015 m. kovo 14 d., nuo 2015 m. kovo 14 d. iki 2015 m. kovo 29 d., nuo 2015 m. kovo 29 d. iki 2015 m. balandžio 8 d., nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. gegužės 5 d. pareiškėjas buvo patalpintas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 13, kurios plotas 5,38 kv.m., įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 2,69 kv.m. gyvenamojo ploto (b.l. 13, 14).

Laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 2 d. iki 2014 m. birželio 3 d. pareiškėjas buvo patalpintas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 2, kurios plotas 14,47 kv.m., įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,61 kv.m. gyvenamojo ploto (b.l. 13, 14).

Laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. gegužės 11 d. pareiškėjas buvo patalpintas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 5, kurios plotas 14,38 kv.m., įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 2,4 kv.m. gyvenamojo ploto (b.l. 13, 14).

Minėti duomenys leidžia daryti išvadą, jog 2014 m. balandžio 24 - 30 d., 2014 m. gegužės 9 - 26 d., 2014 m. birželio 3 - liepos 11 d., nuo 2014 m. liepos 12 - gruodžio 9 d., 2014 m. gruodžio 22 - sausio 6 d., 2015 m. vasario 13 - balandžio 8 d., 2015 m. balandžio 15 - gegužės 11 d. nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į 3,6 kv.m. plotą, nes iki normatyvo ginčo laikotarpiu 5 paras trūko 1,16 kv.m., 308 paras trūko 0,91 kv.m., 7 paras trūko 1,2 kv.m. gyvenamojo ploto, t. y. 320 parų trūko gyvenamojo ploto.

Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkto reikalavimų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą, todėl nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog pareiškėjas Pravieniškių PN kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriaus kamerose 320 parų buvo laikomas pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto patalpoje.

Į bylą pateikti asmens sveikatos istorijos duomenys patvirtina, jo kreipimąsi į sveikatos priežiūros tarnybą dėl gerklės, kairio dilbio skausmų, dažnų riešų pjaustymosi (b.l. 22-43). Pravieniškių PN Psichologinės tarnybos 2015 m. rugpjūčio 24 d. pažymoje Nr. 73(3)-457 „Dėl T. B. emocinės būklės“ nurodyta, jog pareiškėjas išsako pretenzijas dėl bausmės atlikimo sąlygų (b.l. 16), tačiau nei minėtoje pažymoje, nei pareiškėjo skunde nenurodyta dėl kokių konkrečių bausmės sąlygų buvo reikštos pretenzijos, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie kalinimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, byloje nėra.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Tačiau nustatant padarytos žalos dydį privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Teismui nekyla abejonių, kad pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam užtikrinant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią ploto normą ir kamerų aprūpinimą baldais bei kietuoju inventoriumi buvo pažeista, todėl atsižvelgus į nustatyto pažeidimo trukmę ir mąstą, į tai, kad 320 parų pareiškėjas buvo kalinamas Pravieniškių PN pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, taip pat įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais laikytina, kad pats teisės pažeidimo pripažinimas, šiuo konkrečiu atveju, nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą, todėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintinas pinigais (CK 6.250 str. 1 d.), t. y. 960 Eur suma, kuri priteistina iš atsakovo, o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo T. B. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui T. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos (kodas (duomenys neskelbtini) ), 960 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kitos skundo dalies netenkinti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.