Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo S. B. atskirąjį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo S. B. prašymą suinteresuotam asmeniui D. B. dėl santuokos nutraukimo vieno sutuoktinio prašymu, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir santuokoje įgyto turto padalijimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas S. B. kreipėsi į teismą su pareiškimu atsakovei D. B. dėl santuokos nutraukimo vieno sutuoktinio prašymu, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir santuokoje įgyto turto padalijimo, tretieji asmenys VIASAT AS, UAB „TELE2“, TEO LT, AB, LESTO AB, SWEDBANK, AB, (duomenys neskelbtini) mokesčių inspekcija, institucija teikianti išvadą – Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Radviliškio rajono apylinkės teismas 2016 m. birželio 17 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį.

Teismas vertino, kad byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams. Nustatė, kad ieškovas faktiškai gyvena (duomenys neskelbtini), jo ieškinyje nurodytu adresu. Ieškovas ieškinyje nurodo atsakovės gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini), tačiau Teismų informacinėje sistemoje Liteko gautais Gyventojų registro tarnybos duomenimis nustatyta, jog atsakovė D. B. gyvena (duomenys neskelbtini), savo išvykimą gyventi į (duomenys neskelbtini) deklaravo 2014-08-28, t. y. daugiau nei prieš šešis mėnesius. Šalių nepilnametė dukra K. B., gim. (duomenys neskelbtini), gyvena kartu su motina D. B. (duomenys neskelbtini).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą esmė

Atskiruoju skundu ieškovas S. B. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Ieškovo ieškinyje nurodytas adresas yra jo nuomojama patalpa darbo metu, o nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje deklaruota gyvenamoji vieta. Ieškovas, turėdamas paimtas iš Lietuvoje esančio (duomenys neskelbtini) paskolas būstui, dirba užsienyje, moka paskolas ir neketina perleisti nekilnojamo turto Lietuvoje.

Ieškovas Lietuvos Respublikoje esančioje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje gyvena ilgiau nei 6 mėnesius ir nėra pateikęs prašymo išdeklaruoti jį iš Lietuvos Respublikos teritorijos.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas netenkintinas.

Byloje nustatyta, kad ieškovas S. B. ir atsakovė D. B. yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Ieškovas S. B. ieškinyje nurodė, kad jo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teisme Teismų informacinėje sistemoje Liteko gautais Gyventojų registro tarnybos duomenimis nustatyta, kad ieškovo deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Ieškovas atskirajame skunde nurodo, kad jis dirba (duomenys neskelbtini). Ieškovas atsakovės D. B. gyvenamosios vietos adresą ieškinyje nurodė (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teisme Teismų informacinėje sistemoje Liteko gautais Gyventojų registro tarnybos duomenimis nustatyta, jog atsakovė D. B. gyvena (duomenys neskelbtini), savo išvykimą gyventi į (duomenys neskelbtini) deklaravo 2014-08-28, daugiau nei prieš šešis mėnesius. Byloje taip pat nustatyta, kad šalių nepilnametė dukra K. B., gim. (duomenys neskelbtini), gyvena kartu su motina D. B. (duomenys neskelbtini). Nei ieškovas, nei atsakovė pajamų Lietuvoje negauna.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teisę kreiptis į teismą užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis, garantuojantis visiems asmenims teisę į teisminę gynybą, taip pat CPK 5 straipsnis, nustatantis kiekvieno suinteresuoto asmens teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymo saugomas interesas. Tačiau teisminės gynybos prieinamumas yra siejamas su galimybe kreiptis į teismą tik įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. vasario 21 d. nutartyje teigė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą negali būti aiški­nama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Kaip ir bet kuri kita subjektine teisė, teisė kreiptis į teismą realizuojama tam tikra įstatymų nustatyta tvarka. Šios teisės realizavimo tvarką numato CPK, nustatantis atitinkamus reikalavimus teismui paduoda­mo procesinio dokumento formai ir turiniui (CPK 111 str., 135 str.). Kiekvienam į teismą besikreipiančiam asmeniui ši tvarka yra privaloma. Konstitucija ir kiti teisės aktai nustato ne tik teises, bet ir atitinkamas pareigas - nėra teisių be pareigų. Konstitucijos 28 straipsnis reikalauja, kad kiekvie­nas asmuo, įgyvendinantis savo teises, laikytųsi įstatymų.

Nagrinėjama byla turi tarptautinį elementą, kadangi šalys gyvena užsienyje, ten gauna pajamas. Remiantis CPK 784 ir 785 straipsniais, šeimos bylos, jei nors viena ginčo šalis yra Lietuvos Respublikos pilietis ar asmuo be pilietybės nuolat gyvenantis Lietuvoje, yra teismingos Lietuvos Respublikos teismams. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčui taikomas 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000“. Reglamento 3 straipsnio 1 dalies a papunkčio pagrindu, reikalavimas dėl santuokos nutraukimo yra teismingas teismui, kurioje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta. Byloje nustatyta, kad nuolatinė atsakovės gyvenamoji vieta nuo 2014-08-28 yra Jungtinė Karalystė.

Ieškovas remiasi Reglamento 3 straipsnio 1 dalies a papunkčio pagrindu, numatančiu, kad reikalavimas dėl santuokos nutraukimo yra teismingas teismui, kurioje yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu jis arba ji ten gyveno ne trumpiau kaip šešis mėnesius iki pareiškimo padavimo ir yra atitinkamos valstybės narės pilietis arba, kalbant apie Jungtinę Karalystę ir Airiją, jeigu joje yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad nėra pagrindo taikyti šią Reglamento normą, kadangi byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovas ne trumpiau kaip šešis mėnesius iki pareiškimo padavimo gyveno Lietuvoje. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas savo adresą ieškinyje nurodė (duomenys neskelbtini), vadinasi, jis procesinius dokumentus norėjo gauti užsienio valstybėje. Pastebėtina, kad teismas, vertindamas ieškovo nuolatinę gyvenamąją vietą neapsiribojo vien jos deklaravimu.

Civilinio kodekso 2.12 straipsnyje nurodyta, kad nuolatine asmens gyvenamąja vieta laikoma valstybė ar jos teritorijos dalis, kur asmuo nuolat ar daugiausiai gyvena ir kurią laiko savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų vieta. CK 2.16 str. 1 d. numatyta, kad fizinio asmens gyvenamoji vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Asmuo faktiškai gali gyventi keliose gyvenamosiose vietose, tokiais atvejais vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), yra laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta (CK 2.16 str. 2 d.). Jeigu asmens nuolatinė gyvenamoji vieta negali būti nustatyta pagal kodekso 2.12 straipsnio kriterijus, laikoma, kad tokio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta yra jo gyvenamoji vieta (CK 2.16 str. 3 d.). Nepilnamečio asmens nuolatine gyvenamąja vieta yra laikoma to iš tėvų, su kuriuo nepilnametis daugiausiai gyvena, nuolatinė gyvenamoji vieta (CK 2.14 str. 2 d.). Nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, turi būti atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. Kadangi ieškovas kurį laiką dirba ir gyvena (duomenys neskelbtini), būtent joje nurodė savo adresą ieškinyje, vertintina, kad (duomenys neskelbtini) yra faktinė atsakovo gyvenamoji vieta.

Ne mažiau aktualu tai, kad pagal 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000“ 8 straipsnį, bylų, susijusių su tėvų pareigomis vaikui, jurisdikciją turi tos valstybės teismai, kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta. Byloje nustatyta, kad šalių vaikas gyvena kartu su atsakove (duomenys neskelbtini).

Atkreiptinas dėmesys, kad teismai, spręsdami klausimą dėl bylos teismingumo, taip pat atsižvelgia į tai, kuriam teismui yra teisminga didžioji pareikštų reikalavimų dalis, kadangi šeimos bylose visi reiškiami reikalavimai yra glaudžiai susiję ir juos tiek teismo, tiek pačių šalių patogumui ekonomiškiau ir patogiau nagrinėti vienoje byloje. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, teismas, nagrinėsiantis santuokos nutraukimo bylą, taip pat turės jurisdikciją priimti sprendimus dėl išlaikymo pareigų, taikydamas 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento Nr. 44/2001 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo“ 2 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas susijusias su bylos teismingumo nustatymu, pagrįstai ieškovo ieškinį vertino kaip neteismingą Lietuvos teismams, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo nutartį, todėl atskirasis skundas netenkintinas, o Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.