Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2017-02-02 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-60-380/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-02-02
Bylos Nr.
1A-60-380/2017
Teisminio proceso Nr.
1-60-1-00248-2013-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Aurelija Sadauskaitė, Eduardas Maškevičius, Violeta Miliuvienė
Kaltinamasis
O. T.
Nukentėjusysis
A. S.
Kategorijos

Pranešėja A. Sadauskaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-60-380/2017

Teisėja I. Krušienė Teisminio proceso Nr. 1-60-1-00248-2013-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.1.2.3; 2.4.6.1 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 2 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eduardo Maškevičiaus, Violetos Miliuvienės ir Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Irinai Fiodorovai,dalyvaujant prokurorams Irinai Valadkienei, Kaziui Grigaičiui,

išteisintajam O. T., jo gynėjams advokatams Daivai Ivanauskaitei, Alvydui Kvaščevičiui, Mindaugui Kepeniui,

nukentėjusiajam A. S. (A. S.),vertėjai Anželai Tyščukienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro Kazio Grigaičio apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 12 d. nuosprendžio, kuriuo O. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

O. T. buvo kaltinamas tuo, kad jis pagrobė automobilį, t. y. laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 20 d., apie 23.30 val., iki 2015 m. liepos 21 d. 9.50 val. ties namu, esančiu L. Vaneikio g. 38, Palangos mieste, prie viešbučio, pagrobė Latvijos Respublikos piliečiui A. S. (A. S.) priklausantį ir jo vardu registruotą automobilį „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), mėlynos spalvos. O. T. buvo kaltinamas pagrobęs A. S. priklausantį turtą už 9127 Eur (31500 Lt).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroras prašo panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 12 d. išteisinamąjį nuosprendį dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų pirmosios instancijos teismui netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti O. T. kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir paskirti laisvės atėmimą 2 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 9 dalimi, paskirtą bausmę subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausme ir galutinę bausmę O. T. paskirti laisvės atėmimą 4 metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu, bei skirti baudžiamojo poveikio priemonę – 20 MGL dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Nurodo, jog teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje numatytų reikalavimų, nes vertino baudžiamojoje byloje surinktus duomenis atskirai, o ne jų visumą, bei neišsamiai, ir tai iš esmės sukliudė priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, kad O. T. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos.

O. T. kaltė buvo įrodinėjama ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, bet jis leidžia nustatyti tokias bylos aplinkybes, kurioms trūksta tiesioginių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodo, kad kaltinimas O. T. yra nepagrįstas, paremtas tik prielaidomis, todėl neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas vertino ir analizavo tik O. T. teisinančius duomenis, kai turėjo vertinti ir kitus duomenis, t. y. duomenų visumą. Pirmosios instancijos teismas epizodiškai apžvelgė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. nuosprendyje nustatytas aplinkybes, neskirdamas joms didesnės reikšmės, nors šiame nuosprendyje nustatytos aplinkybės turi reikšmės tiriant šią bylą, ypač vertinant O. T. parodymų turinį. Teismas nurodė, kad vienintelis įrodymas, kuriuo grindžiama O. T. kaltė įvykdžius automobilio vagystę, yra specialistų išvados, tačiau bylos aplinkybės rodo priešingai, nes ne vien specialistų išvadomis yra grindžiama O. T. kaltė. Pirmosios instancijos teismas nevertino O. T. parodymų turinio. Nors teismas nurodo, kad kaltinamasis nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu savo kaltę neigė tvirtindamas, jog kaltinime nurodytu laiku Palangoje nebuvo ir su automobilio vagyste neturi nieko bendro, tačiau ikiteisminio tyrimo metu pareiškus įtarimą O. T. parodymų nedavė, vėliau davė abstrakčius parodymus, o susipažinęs su byla, teisminio bylos nagrinėjimo metu davė konkretesnius parodymus, priderintus prie surinktos bylos medžiagos. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados prieštarauja logikos dėsniams. Teismas teigia, kad kaltinamojo parodymai nuoseklūs, kaltinamasis tuo laikotarpiu, kai buvo pagrobtas automobilis, užsiiminėjo automobilių prekyba, tačiau kaltinamasis dokumentų, patvirtinančių, kad tuo laikotarpiu jis užsiėmė automobilių pirkimu–pardavimu, pateikti negali (oficialūs duomenys patvirtina, kad 2013 metų liepos mėnesį O. T. niekur nedirbo); apklaustas nukentėjusysis neparodė, kad atostogų metu pardavinėjo jam priklausantį automobilį; nuo automobilio vagystės iki jo suradimo praėjo 9 dienos, be to, jis rastas vietoje, kuri apaugusi krūmais, t. y. jis buvo paslėptas; nustatyta, kad O. T. turėjo įrangą, skirtą „Audi“ markės automobilių užvedimui; pagrobtų automobilių modeliai tie patys; automobilių atrakinimo ir patekimo į juos braižas panašus. Įvertinus nurodytas aplinkybes turi būti detaliai analizuojami kiti byloje esantys duomenys ir priimami atitinkami sprendimai. Šiuo atveju darytina išvada, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas bei neišsamiai išanalizavo byloje esančius duomenis, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, ir šis pažeidimas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. O. T. parodymai turėjo būti vertinami atsargiai, kritiškai, juos gretinant su kitais esančiais bylos duomenimis, tačiau teismas į tai visiškai neatsižvelgė. Teismo besąlygiškas tikėjimas O. T. parodymais, vertinant juos izoliuotai nuo likusių duomenų, leidžia manyti, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Dėl padarytų esminių procesinių pažeidimų, kai pažeidus BPK 20 straipsnyje minimas nuostatas taip pat buvo pažeistos ir BPK 305 straipsnio 1 dalies, 3 dalies nuostatos, toks nuosprendis negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu, nes ši byla nebuvo išsamiai bei nešališkai išnagrinėta, todėl galima pagrįstai tvirtinti, kad šie pažeidimai sukliudė priimti teisingą procesinį sprendimą, todėl jis privalo būti panaikintas.

O. T. kaltę pagrindžia kategoriški nukentėjusiojo A. S. parodymai, iš kurių matyti, kad nukentėjusysis niekaip nesusijęs su O. T. bei kad jis savo automobilio nepardavinėjo. Iš Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtos bylos matosi, kad O. T. turėjo įrangą, skirtą „Audi“ markės automobiliams užvesti, kuria mokėjo naudotis ir ja naudojosi; naudotas tas pats automobilio pagrobimo braižas ir būdas; veikų, atliktų Vilniuje bei Palangoje, padarymo laikotarpis panašus; Palangos miesto epizodas pirmesnis nei Vilniaus miesto. Visos paminėtos aplinkybės sudaro vieną visumą, jas apibendrinus matyti, kad esminių prieštaravimų nėra, todėl galima daryti pagrįstą išvadą, kad O. T. padarė nusikaltimą. O. T. parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, kaip gynybinė versija. Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas nurodo, jog kaltinamojo parodymai nuoseklūs, tačiau iš esmės jie priderinti prie surinktos bylos medžiagos, nenuoširdūs. Pirmosios instancijos teismas pateikė tik bendro pobūdžio išvadas dėl įrodymų visumos vertinimo, tačiau nenurodė motyvų dėl konkrečių įrodymų ir aplinkybių, kuriomis pagrindė O. T. išteisinimą. Todėl šie pirmosios instancijos teismo padaryti pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė priimti pagrįstą ir teisingą nuosprendį. Nagrinėjamojoje byloje esančių faktinių duomenų pakanka O. T. kaltei nustatyti bei paneigti jo gynybą, kad jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė. O. T. savo kaltę neigia visiškai neatsižvelgdamas į kitų aplinkybių visumą bei nenurodydamas konkrečių, įtikinamų argumentų, kurie paneigtų jo kaltę. Išvados dėl O. T. kaltės ir veikos kvalifikavimo, priešingai nei teigia jis pats bei pirmosios instancijos teismas, yra pagrįstos ne prielaidomis ir spėjimais, o įrodymais. BPK įpareigoja teismą neapsiriboti vien tik proceso dalyvių pateikiamais duomenimis, bet ir pačiam siekti nustatyti byloje tiesą. Nagrinėjant bylą teisme O. T. pateikė savą įvykio versiją, todėl teismas, siekdamas pašalinti bent menkiausias abejones, privalėjo pasinaudoti baudžiamojo proceso suteiktomis galimybėmis papildomai apklausti nukentėjusįjį, išsireikalauti baudžiamąją bylą, kurioje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu O. T. pripažintas kaltu dėl automobilio pagrobimo. Šie duomenys galėjo būti tarpiniai faktai, kuriuos susiejus su kitais bylos duomenimis būtų buvę galima padaryti neginčijamą išvadą dėl nusikaltimo sudėties buvimo O. T. padarytoje veikoje bei jo kaltės.

Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje pateiktą pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą bei pats atlikęs įrodymų tyrimą ir vertinimą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Spręsdamas O. T. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino, jog neįrodyta, kad O. T. dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje. Tai, kad teismas įrodymus įvertino kitaip, negu tikėjosi prokuroras, nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai ar netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Siekdamas motyvuotai atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, papildomai buvo apklaustas išteisintasis O. T., taip pat buvo apklaustas nukentėjusysis A. S., prie baudžiamosios bylos medžiagos buvo pridėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. nuosprendis (t. 2, b. l. 148–160) bei Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartis (t. 2, b. l. 161–167), specialisto išvada su papildomais dokumentais (t. 2, b. l. 189, 190–192, 193, 194, 195, 196), duomenys iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sistemos bei VĮ Registrų centro sistemos (t. 2, b. l. 197, 198–202), išrašas apie O. T. administracinius teisės pažeidimus ir priimtus sprendimus (t. 2, b. l. 203–211).

Išteisintasis O. T. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu (t. 2, b. l. 215–216) parodė, jog patvirtina savo parodymus, kuriuos yra davęs anksčiau tyrimo metu ir teisme, daugiau nieko naujo pasakyti negali. Jo piršto pėdsakai ant pavogto automobilio galėjo atsirasti, kai galbūt, automobilis buvo pardavinėjamas, tada galėjo prisiliesti, tačiau kokios buvo tikslios aplinkybės, pasakyti negali. Jis Kaune labai dažnai susitikinėja su žmonėmis, užsiimančiais automobilių prekyba ir remontu. Nežino, kaip šiame automobilyje atsirado jo pirštų pėdsakai. Jis tuo metu užsiiminėjo automobilių prekyba. Oficialiai įmonė buvo įregistruota vėliau, nuo balandžio–gegužės mėnesio prasidėjo palaipsniui įmonės veikla, pradžioje buvo rezervuotas įmonės vardas, po to tvarkomi įmonės įsteigimo dokumentai.

Nukentėjusysis A. S. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu (t. 2, b. l. 170–171) parodė, jog išteisintąjį mato pirmą kartą. 2013 m. liepos mėn. su šeima susiruošė vykti pailsėti į Palangą. Išsinuomojo viešbutį, automobilį „Audi A6“ pastatė prie viešbučio. Apie 9 val. ryte pamatė, kad automobilio nėra, iškvietė policiją. Po mėnesio Lietuvos policija pranešė, kad automobilis yra surastas. Automobilis buvo sugadintas, ir draudimo firmos vertintojas nustatė, kad jį reikia nurašyti utilizavimui, ir draudimo kompanija išmokėjo kompensaciją. Kadangi jam buvo išmokėta kompensacija, jokių pretenzijų neturi. Automobiliu naudojosi metus laiko, pirko jį Lietuvoje, Ukmergėje, iš privataus asmens pagal reklamą. Prieš vagystę automobilio nepardavinėjo, pakeleivių nevežė. Šiuo automobiliu į Lietuvą vyko pirmą kartą.

Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2016-07-22 Specialisto išvadoje Nr. 140-(1396)-ISI-4032, nurodyta, jog kvapo pėdsake, paimtame iš automobilio „Audi A6“ nuo priekinės kairės pusės odinės vairuotojo sėdynės, nerasta O. T. kvapo (t. 2, b. l. 190–192).

BK 178 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagrobė automobilį. Objektyviai vagystė reiškiasi svetimo turto pagrobimu. Pagrobimas – tai neteisėtas, neatlygintinis svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas taip padarant nukentėjusiajam turtinę žalą. Subjektyvusis vagystės požymis yra tai, kad vagystė padaroma tiesiogine tyčia. Tiesioginė tyčia vagystės sudėtyje reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog jis neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, kad dėl tokių jo veiksmų padaroma turtinė žala kitam asmeniui, ir nori šį turtą pasisavinti padarant asmeniui turtinę žalą. Tik nustačius ir įvertinus objektyviuosius bei subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, galima nuspręsti apie asmens kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, jog O. T. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą įrodo specialistų išvados, kategoriški nukentėjusiojo parodymai, nenuoseklūs O. T. parodymai, jo nuteisimas už automobilio „Audi“ vagystę kitoje byloje, panašumai tarp nagrinėjamos vagystės ir vagystės, už kurią O. T. nuteistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu, bei tai, kad O. T. turėjo įrangą, skirtą „Audi“ markės automobiliams užvesti. Tačiau akivaizdu, kad tokių duomenų nepakanka išteisintojo O. T. kaltei pagrįsti.

Automobilio „Audi A6“ apžiūros metu nuo pavarų perjungimo svirties ant vieno vatos tampono padaryta biologinio pėdsako nuoplova. Taip pat ant kairės pusės priekinių durų išorinės pusės rasta užklijuota lipni juosta (t. 1, b. l. 31–46). Specialistų išvadose (t. 1, b. l. 67–68, 85–86) konstatuota, jog ant tampono su nuoplova ir lipnios juostos gniužulo rasta susimaišiusių ne mažiau kaip dviejų asmenų biologinių pėdsakų; asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR tinkamų vyro biologinių pėdsakų genotipas sutampa su O. T. genotipu. Taip pat automobilio apžiūros metu (t. 1, b. l. 31–46) ant bagažinės dangčio išorinės pusės išryškinti rankų pėdsakai. Specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 58–60) konstatuota, jog vienas rankos piršto pėdsakas paliktas O. T..

Prokuroras, remdamasis anksčiau nurodytais duomenimis, grindžia išteisintojo O. T. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą. Tačiau išteisintasis O. T. viso proceso metu, t. y. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 46–47), tiek pirmosios instancijos teismo posėdyje (t. 2, b. l. 111–112), tiek apeliacinės instancijos teismo posėdyje (t. 2, b. l. 215–216) neigė buvęs įvykio vietoje ir vogęs nukentėjusiajam A. S. priklausiusį automobilį „Audi A6“. Nurodė, kad vogtą automobilį galėjo apžiūrėti automobilių pardavimo aikštelėje, kadangi tuo metu užsiiminėjo automobilių pirkimu–pardavimu. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui atsisakyti duoti parodymus ar duoti parodymus tik po to, kai susipažįsta su bylos medžiaga. Jei asmuo pasinaudoja šia teise ir tik vėlesnio proceso metu duoda parodymus, tokia situacija negali būti vertinama kaip siekis susikurti gynybinę versiją. Šiuo atveju yra svarbus pats parodymų turinys, ar jie kito. Kaip matyti iš išteisintojo O. T. duotų parodymų (t. 2, b. l. 46–47, 111–112, 215–216), jis viso proceso metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad jam inkriminuojamo nusikaltimo nepadarė, automobilio „Audi A6“ nevogė, o jo pėdsakai ant vogto automobilio galėjo atsirasti jam jį apžiūrint automobilių pardavimo aikštelėje. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad išteisintasis O. T. viso proceso metu buvo nuoseklus ir kategoriškas duodamas parodymus, esminių prieštaravimų tarp jo parodymų nėra, tokių nenurodo ir apeliantas, o išteisintojo versija dėl jo pėdsakų atsiradimo ant vogto automobilio „Audi A6“ nepaneigta.

Bylos duomenimis (t. 2, b. l. 98, 197), O. T. nuo 2013-08-16 oficialiai dirbo UAB E. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pateiktų duomenų (t. 2, b. l. 201–202) matyti, jog prašymas įregistruoti UAB E. VĮ Registrų centrui pateiktas 2013-08-01. Tačiau nepaneigta, kad iki tol jis taip pat užsiiminėjo naudotų automobilių prekyba, tik veikla nebuvo oficialiai įteisinta. Nepaneigta, kad išteisintasis O. T. jau pavogtą nukentėjusiojo A. S. automobilį galėjo apžiūrėti automobilių pardavimo aikštelėje, galėjo jį paliesti tiek iš vidaus, tiek iš išorės, taip palikdamas savo rankos piršto pėdsaką. Jo palikti pėdsakai tik įrodo, kad O. T. lietėsi prie vogto automobilio, buvo jame, tačiau neįrodo dalyvavimo vagystėje. Tai, kad O. T. turėjo kontaktą su vogtu automobiliu, nepatvirtina to, jog jis atliko kokius nors veiksmus tą automobilį pavagiant. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog O. T. vagystės metu buvo įvykio vietoje ar netoli jos. Tai, kad su vogtu automobiliu gali būti susijęs (jame buvo) ir kitas asmuo (kiti asmenys), ne tik išteisintasis O. T., matyti iš specialisto išvados (t. 1, b. l. 67–68), kurioje konstatuota, jog ant tampono su nuoplova ir lipnios juostos gniužulo rasta susimaišiusių ne mažiau kaip dviejų asmenų biologinių pėdsakų. Kadangi automobilyje, be O. T., buvo ir kitas asmuo (kiti asmenys), todėl negalima teigti, kad būtent išteisintasis buvo automobilyje vagystės metu. Be to automobilis buvo surastas praėjus apie 10 dienų nuo vagystės, todėl vien tik O. T. pirštų ir biologiniai pėdsakai rasti pavogtame automobilyje, neįrodo jo kaltės.

Nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo A. S. kategoriškais parodymais, kad jo automobilis buvo pavogtas, kad jo nepardavinėjo, tačiau tokie jo parodymai, priešingai negu teigia apeliantas, neįrodo, kad būtent O. T. pavogė jam priklausiusį automobilį. Nukentėjusysis nematė, kas pavogė jo automobilį, o apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodė (t. 2, b. l. 170–171), kad O. T. mato pirmą kartą. Tad nepaneigta, jog nukentėjusiajam priklausiusį automobilį galėjo pavogti kiti asmenys, o išteisintasis jį apžiūrinėjo jau po nusikaltimo įvykdymo.

Tai, kad automobilis rastas krūmais apaugusioje vietoje (paslėptas), taip pat neįrodo, kad O. T. jį pavogė ir paslėpė. Nėra jokių duomenų, kad tai būtų padaręs būtent O. T..

Prokuroras O. T. kaltę pavogus A. S. priklausantį automobilį grindžia O. T. priimtu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu, iš dalies pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartimi (t. 2, b. l. 148–160, 161–167), kuriuo jis nuteistas už automobilio „Audi Allroad“ vagystę, įvykdytą 2014 m. vasario 2 d.–3 d. Tačiau pastebėtina, jog vagystes skiria daugiau negu pusės metų laiko tarpas (vagystė, už kurią O. T. nuteistas, įvykdyta vėliau), tad negalima sutikti su prokuroro argumentu, kad vagysčių įvykdymo laikotarpis panašus. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. nuosprendyje (t. 2, b. l. 148–160) pažymėta, jog O. T. prisipažino turėjęs įrangą „Audi“ automobilių užvedimui. Tai, kad 2016-06-21 teisiamojo posėdžio metu O. T. parodė (t. 2, b. l. 111–112), jog neteko naudotis įranga, kuri skirta atrakinti „Audi“ markės automobilius, negalima laikyti, jog O. T. davė prieštaringus parodymus, nors jis kitoje byloje ir buvo prisipažinęs, kad turėjo įrangą automobilių užvedimui. Tačiau nagrinėjamu automobilio „Audi A6“ vagystės atveju taip pat nenustatyta, kad tokia įranga automobilio užvedimui buvo naudojama. Be to, apžiūros protokole (t. 1, b. l. 31–47) nurodyta, jog automobilio „Audi A6“ vairuotojo durelių rankena sulaužyta, spynelės viduje matosi kyšantis geležinis varžtas, po spynele 9 cm atstumu žemyn, durelėse matosi prakirsta apie 5 cm pločio skylė. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. nuosprendyje (t. 2, b. l. 148–160) nurodyta, jog automobilio „Audi Allroad“ vairuotojo durelės su laužimosi požymiais, t. y. ties spynele išpjautos (išplėštos) skardos; vairuotojo durelės pažeistos – po rankena prakirpta. Prokuroras apeliaciniame skunde vienu atveju nurodo, jog abiejų šių automobilių atrakinimo ir patekimo į juos braižas panašus, kitu atveju – kad braižas tas pats. Tačiau nėra nustatyta, kad abiejų pavogtų automobilių atrakinimo ir patekimo į juos braižas identiškas, ar į automobilius buvo patekta panaudojant tą patį įrankį. Įsilaužimo į pavogtą automobilį „Audi A6“ braižas gali būti panašus ne tik į automobilį „Audi Allroad“, įsilaužimo būdai vagiant ir kitus automobilius gali būti panašūs. Nesant patikimų įrodymų, kad į abu automobilius buvo įsilaužta naudojant tuos pačius įrankius, kuriuos turėjo O. T., negalima teigti, kad išteisintasis dalyvavo vagiant automobilį „Audi A6“, nors jis ir buvo nuteistas už panašią automobilio vagystę.

Aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju ir vagystės, už kurią nuteistas O. T. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, metu buvo pavogti tos pačios „Audi“ markės automobiliai, neleidžia kategoriškai teigti, jog O. T. susijęs ir su nagrinėjamo atvejo vagyste. Visuotinai žinoma, jog „Audi“ modelio automobiliai yra vieni vagiamiausių Lietuvoje, O. T. nėra vienintelis asmuo Lietuvos Respublikoje, kuris būtų nuteistas už „Audi“ markės automobilių vagystes, todėl susieti šias dvi vagystes tarpusavyje, nesant patikimų ir abejonių nekeliančių įrodymų, būtų neteisėta ir nepagrįsta.

Kai egzistuoja tikimybė, kad nusikalstamą veiką galėjo įvykdyti kiti asmenys, o išteisintasis O. T. prie vogto automobilio lietėsi jau po nusikaltimo atlikimo ir jam apie tai nieko nebuvo žinoma, remiantis vien tik prielaidomis, negali būti pripažinta įrodyta asmens kaltė. Nenustačius kaltę neabejotinai pagrindžiančių faktų, tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą yra neįmanoma. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, jog O. T. savo kaltę neigia nenurodydamas konkrečių, įtikinamų argumentų, kurie paneigtų jo kaltę. Tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys, jog baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo neturi įrodinėti, kad jis yra nekaltas, paneiginėti jam primetamą kaltę. Įrodyti, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo yra kaltas, privalo valstybės kaltintojas, o pakankamai nesant patikimų ir abejonių nekeliančių įrodymų, asmuo negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Bet kurioje baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos sprendžiant bylą aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo darant nusikalstamą veiką nekyla jokių pagrįstų abejonių. Kai pagrindas manyti, kad asmuo galėjo dalyvauti darant nusikalstamą veiką, yra vien tik rankos piršto pėdsakas ant vogto automobilio bagažinės dangčio bei DNR tyrimo rezultatas, negali būti konstatuota, kad asmens dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką yra patikimai nustatytas. Specialistų tyrimo rezultatai, nesant kitų tas pačias aplinkybes patvirtinančių duomenų, neabejotinų išvadų apie asmens kaltumą neleidžia daryti dėl kelių priežasčių. Pirmiausia pažymėtina, kad tokie rezultatai gali būti tik netiesioginis įrodymas, nes remiantis specialisto išvadomis, surašytomis atlikus rankos pėdsakų bei DNR tyrimus, gali būti nustatinėjama ne baudžiamojoje byloje įrodinėtina aplinkybė – asmens kaltumas, o tik tarpinis faktas, kad asmuo yra buvęs tam tikroje vietoje, šiuo atveju – automobilyje, šalia automobilio. Apkaltinamajame nuosprendyje daromos išvados gali būti grindžiamos ir netiesioginiais įrodymais, tačiau įrodinėtina byloje aplinkybė pripažinta įrodyta gali būti tik tais atvejais, kai ji nustatyta ištyrus įrodymų visumą. Vertinant specialistų tyrimų išvadas byloje, kurioje nėra jokių kitų patikimų, abejonių nekeliančių duomenų apie asmens kaltumą, neįmanoma nustatyti, ką konkrečiai būdamas tam tikroje vietoje tas asmuo veikė ir kada toje vietoje jis buvo. Nesurinkus kitų duomenų apie asmens galimą dalyvavimą darant nusikalstamą veiką, neįmanoma paneigti tikimybės, kad asmuo tam tikroje vietoje galėjo būti jau po to, kai nusikalstamą veiką baigė atlikti kiti asmenys.

Negalima sutikti su prokuroro nuomone, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju buvo šališkas ir O. T. parodymus vertino izoliuotai nuo likusių duomenų, neįvertino įrodymų visumos. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo daryti išvadas apie nešališkumo principo pažeidimą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog apylinkės teismas byloje surinktus įrodymus įvertino kiekvieną atskirai ir juos susiejo tarpusavyje, aiškiai, išsamiai ir motyvuotai pasisakė, kuriais įrodymais vadovaujasi, o kuriuos atmeta, išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Teismo išvados dėl O. T. išteisinimo pagrįstos išsamia ištirtų įrodymų analize, padarytos atsižvelgus ir įvertinus visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės teisingo sprendimo priėmimui.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje nėra surinkta objektyvių, neginčytinų, patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad būtent O. T. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir daryti priešingas išvadas, negu padarė apylinkės teismas. Išteisintąjį O. T. nuteisti ar kitokiu būdu keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos 118,70 Eur neišieškotinos, kadangi O. T. nepripažįstamas kaltu (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Eduardas MaškevičiusVioleta MiliuvienėAurelija Sadauskaitė