- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-06-10
- Bylos Nr.
- I-1642-789/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04116-2013-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Blauzdžius, Rasa Ragulskytė-Markovienė, Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- A. N.
- Atsakovas
- Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariatui
- Advokatai
- Asta Astrauskienė
- Kategorijos
- 3.3Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Rasos Ragulskytės-Markovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Halinos Zaikauskaitės, dalyvaujant pareiškėjui A. N. (D.) (A. N. (D.)) ir jo atstovei advokatei Astai Astrauskienei, uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. (D.) (A. N. (D.)) skundą atsakovui Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjas A. N. (D.) 2013-09-30 išsiuntė paštu teismui skundą (b. l. 1–4), kuriame prašo panaikinti Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas) 2013-09-19 sprendimą Nr. 64-98-3-SP3-1.
Paaiškino, kad 2013-08-05 buvo sulaikytas ir perduotas Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 3-iojo policijos komisariato pareigūnams, nes jis, kaip (duomenys neskelbtini) pilietis, Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai. Nurodė, kad asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų neturėjo. 2013-09-19 Komisariatas ginčijamu sprendimu įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2013-10-18. Mano, kad, aiškinant Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas, turi būti atsižvelgiama į Europos Parlamento ir Tarybos 2008-12-16 priimtą direktyvą 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių gražinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva). Nurodė, kad Direktyvos 5 str. 1 d. b punkte įtvirtintas imperatyvas, reikalaujantis, kad, įgyvendindamos šią direktyvą, valstybės narės tinkamai atsižvelgtų į šeimos gyvenimą ir laikytųsi negrąžinimo principo. Be to, Direktyvos 6 str. 4 d. nustatyta, kad valstybės narės, atsižvelgdamos į asmenines, humanitares ar kitas priežastis, bet kuriuo metu gali suteikti atskirą leidimą gyventi ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui. Tokiu atveju sprendimas grąžinti nepriimamas. Jei sprendimas grąžinti jau buvo priimtas, jis panaikinamas arba sustabdomas iki tol, kol galioja leidimas gyventi arba kitas leidimas, suteikiantis teisę pasilikti. Mano, kad pagal Direktyvą galima negrąžinti trečiosios šalies piliečio esant tam tikriems atvejams. Paaiškino, kad, priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, turi būti atsižvelgiama į esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 128 str. 1 d. 2 ir 3 p.).
Atkreipė dėmesį, kad nors Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir EŽTK) pati savaime neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti į konkrečią šalį ar joje apsigyventi, tačiau asmens išsiuntimas iš šalies, kurioje gyvena artimi jo giminaičiai, gali sudaryti teisės į šeimos gyvenimo gerbimą, įtvirtintos EŽTK 8 str. 1 d., pažeidimą. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra konstatavęs, jog, nepaisant trečiosios šalies piliečio neteisėtos padėties pagal nacionalinius imigracijos įstatymus, priimant sprendimą dėl jo statuso valstybėje, reikia atsižvelgti į šeimos gyvenimo gerbimą pagal EŽTK 8 str. Pažymėjo, kad nuo 2012 m. rugpjūčio mėnesio pareiškėjas gyvena kartu su I. N., su kuria 2013-08-28 sudarė santuoką. Paaiškino, kad santuoka yra sudaryta ne fiktyviai, santykių tikrumą patvirtina vaikas. Mano, kad sprendimas įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) iš esmės pažeidžia šeimos neišskiriamumo bei vaiko interesų apsaugos principus.
Atsiliepimas
Atsakovas Komisariatas atsiliepime (b. l. 26–28) nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad 2013-08-05 sulaikymo metu ir 2013-08-07 Vilniaus miesto apylinkės teismo posėdyje pareiškėjas nepateikė asmens tapatybę ir teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinančių dokumentų, nors užsienietis, atvykstantis į Lietuvos Respubliką ir esantis jos teritorijoje, privalo turėti galiojantį kelionės dokumentą ir jį pateikti policijos ar kitos teisėsaugos institucijos pareigūnų reikalavimu (Įstatymo 6 str. 1 d. ir 3 str. 4 d.). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-08-07, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje turi gyvenamąją vietą, ir tai, kad jo sutuoktinė laukiasi vaiko, skyrė alternatyvią sulaikymui priemonę – įpareigojo A. N. (D.) periodiškai registruotis Komisariate. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas neturi jokių duomenų apie pareiškėjui išduoto galiojančio kelionės dokumento turėjimą.
Nurodė, kad pareiškėjas 2013-09-19 atsakovui pateikė (duomenys neskelbtini) piliečio pasą su įklijuota Šengeno viza, kurios galiojimo laikas baigėsi 2011-08-12. Įstatymo 23 str. 2 d. nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje esantis užsienietis, pasibaigus vizos galiojimo laikui, yra neteisėtai. Nurodė, kad Komisariatas, vadovaudamasis Įstatymo 125 str. 1 d. 3 p., kuriame nustatyta, kad sprendimas grąžinti į užsienio valstybę yra priimamas, kai užsienietis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimo laikui, priėmė ginčijamą sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo į (duomenys neskelbtini). Atkreipė dėmesį, kad atsakovas pareiškėjo prašymu pratęsė savanoriško išvykimo terminą iki 2013-11-17 tam, kad pareiškėjas galėtų sulaukti sutuoktinės gimdymo. Mano, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, atsižvelgė į Įstatymo 128 str. 1 d. nustatytas reikšmingas faktines aplinkybes ir tinkamai jas įvertino. Pažymėjo ir tai, kad vertino ne vien tik neteisėtą buvimo laiką Lietuvos Respublikoje, bet ir tai, kad su kilmės valstybe pareiškėją sieja socialiniai ryšiai: asmens byloje esančiame nustatytos formos Užsieniečio apklausos lape, užpildytame 2013-09-19, nurodė, kad pragyvena iš gaunamų lėšų tarpininkaudamas prekiaujant automobiliais, (duomenys neskelbtini) gyvena jo motina, brolis, sesuo, iki išvykimo gyveno (duomenys neskelbtini), gimtoji kalba – (duomenys neskelbtini).
Paaiškino, kad įstatymo leidėjas Įstatymo 130 str. įtvirtino baigtinį sąrašą pagrindų, kuriems esant draudžiama išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, tačiau priimant skundžiamą sprendimą tokių pagrindų nustatyta nebuvo. Atkreipė dėmesį, kad, priimant skundžiamą sprendimą, buvo įvertinti pareiškėjo šeiminiai ryšiai. Mano, kad jeigu pareiškėjas savanoriškai išvyktų iš Lietuvos Respublikos, jo santykiai su sutuoktine (ir gimus kūdikiui) nenutrūktų, nes gavęs vizą į Lietuvos Respubliką jis galėtų atvykti teisėtai. Be to, A. N. (D.) galėtų pateikti prašymą ir dokumentus leidimui gyventi gauti. Pažymėjo, kad pareiškėjui išaiškino, jog pagal Įstatymo 28 str. 3 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi užsienietis Lietuvos Respublikoje gali pateikti tik tada, kai Lietuvos Respublikoje yra teisėtai. Nurodė, kad ginčijamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. nustatytus reikalavimus.
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė skundą palaikė, remdamiesi jame nurodytais motyvais, ir prašė jį tenkinti. Advokatė papildomai paaiškino, kad šioje byloje yra svarbūs pareiškėjo socialiniai ryšiai su Lietuva, su sutuoktine ir dukra, kurios yra Lietuvos Respublikos pilietės. Nurodė, kad pareiškėjas turi pakankamai lėšų gyventi Lietuvoje. Pažymėjo, kad šeiminiai ryšiai nėra fiktyvūs. Išsiuntus pareiškėją, nukentėtų sutuoktinės ir dukros interesai. Mano, kad šeiminiai ryšiai yra stiprūs, nes susipykę sutuoktiniai išsprendė kilusius nesutarimus ir susitaikė. Be to, pareiškėjo atstovė pateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus.
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2014-05-21 teismo posėdyje paaiškino, kad buvo įvykęs konfliktas su sutuoktine, tačiau šiuo metu jie yra susitaikę ir gyvena kartu Vilniuje.
Atsakovo atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.
Liudytoja I. N. 2014-02-26 teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėjas yra jos sutuoktinis. Su pareiškėju susipažino 2012 m. pavasarį, o nuo 2012 m. rugpjūčio mėnesio kartu gyveno Vilniuje, 2013-08-28 susituokė, 2013-11-08 gimė dukra A. ir šiuo metu kartu gyvena Jurbarko rajone. Nurodė, kad pareiškėjas tarpininkauja prekiaujant automobiliais, o ji iki motinystės atostogų dirbo AB Citadele banke.
Liudytoja I. N. 2014-05-21 teismo posėdyje paaiškino, kad po praeito teismo posėdžio buvo susipykusi su sutuoktiniu ir savaitę gyveno pas savo tėvus Jurbarko rajone, tačiau po savaitės grįžo gyventi į Vilnių ir šiuo metu gyvena kartu su sutuoktiniu, kartu rūpinasi dukra.
Liudytojas A. N. 2014-05-21 teismo posėdyje paaiškino, kad yra I. N. tėvas. Paaiškino, kad nuvyko į komisariatą pranešti, jog pareiškėjas kartu su jais Jurbarko rajone nebegyvena, nes dukra I. N. buvo susipykusi su savo sutuoktiniu. Nurodė, kad šiuo metu dukra su pareiškėju gyvena kartu Vilniuje.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Ginčas kilo dėl Komisariato 2013-09-19 sprendimo Nr. 64-98-3-SP3-1 įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad 2013-08-05 pareiškėją sulaikė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Autotransporto priemonių grobimų tyrimo skyriaus pareigūnai. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-08-07 pritaikė pareiškėjui alternatyvią sulaikymo priemonę – įpareigojo periodiškai, t. y. kiekvieną trečiadienį nuo 10 val. iki 12 val., atvykti į Komisariato Viešosios policijos skyriaus migracijos grupę (b. l. 43). Pareiškėjas 2013-08-28 susituokė su I. N. (iki santuokos pavardė buvo N.). Komisariatas 2013-09-19 priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 64-98-3-SP3-1, kuriuo įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2013-10-18, nes Lietuvoje jis yra pasibaigus iki 2011-08-12 galiojusios Šengeno vizos laikui, ir įspėjo, kad, per nustatytą laiką neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies (b. l. 6). Atsakovas pareiškėjo prašymu pratęsė savanoriško išvykimo terminą iki 2013-11-17 tam, kad pareiškėjas galėtų sulaukti sutuoktinės gimdymo (b. l. 26–28). 2013-11-08 gimė pareiškėjo ir jo sutuoktinės I. N. dukra A. N. (b. l. 106–107). Komisariate 2014-03-13 gautas A. N. (pareiškėjo sutuoktinės tėvo) pranešimas, kuriame jis paaiškino, kad pareiškėjas su šeima nebegyvena nuo 2014-02-10, su sutuoktine kartu nebūna, ryšius palaiko (b. l. 116).
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 125 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui. Priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika; 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą (Įstatymo 128 str. 1 d.). Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis (Įstatymo 40 str. 1 d. 3 p.).
Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas Lietuvoje yra neteisėtai, t. y. pasibaigus vizos galiojimo laikui. Pareiškėjas ginčijamo sprendimo dėl jo grąžinimo į (duomenys neskelbtini) nepagrįstumą ir neteisėtumą sieja su aplinkybe, kad atsakovas pažeidė jo teisę gyventi kartu su savo šeima, t. y. buvo pažeisti šeimos neišskiriamumo bei vaiko interesų apsaugos principai. Paaiškino, kad sutuoktinė negali vykti su juo į (duomenys neskelbtini), nes rūpinasi mažamete dukra. Atsakovas teigia, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, atsižvelgė į Įstatymo 128 str. 1 d. nustatytas reikšmingas faktines aplinkybes ir tinkamai jas įvertino: vertino ne tik neteisėtą buvimo laiką Lietuvos Respublikoje, bet ir tai, kad su kilmės valstybe pareiškėją sieja socialiniai ryšiai, t. y. pareiškėjas 2013-09-19 apklausos metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini) gyvena jo motina, brolis, sesuo, iki išvykimo gyveno (duomenys neskelbtini), gimtoji kalba – (duomenys neskelbtini). Paaiškino, kad įstatymo leidėjas Įstatymo 130 str. įtvirtino baigtinį sąrašą pagrindų, kuriems esant draudžiama išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos. Priimant skundžiamą sprendimą, tokie pagrindai nebuvo nustatyti.
Nagrinėjamos bylos aplinkybės susijusios su užsieniečio teise gyventi Europos Sąjungos valstybėje narėje šeimos susijungimo pagrindu, šios teisės teisiniu turiniu bei situacijomis, kai šia teise galima pasinaudoti. Kadangi skundas iš esmės grindžiamas ta aplinkybe, kad, vykdant ginčijamą atsakovo sprendimą, pareiškėjas bus priverstas Lietuvos Respublikoje palikti savo žmoną bei mažametę dukrą. Aiškinant ir taikant teisės normas šioje byloje, būtina atsižvelgti į Įstatymo, Direktyvos bei EŽTK įtvirtintas nuostatas dėl asmeninio ir šeiminio gyvenimo apsaugos.
Europos Parlamentas ir Taryba 2008-12-16 priėmė Direktyvą, pagal kurios 20 str. 1 d. Europos Sąjungos valstybės narės jos nuostatas privalėjo įgyvendinti nacionalinėje teisėje iki 2010-12-24 (išskyrus Direktyvos 13 str. 4 d.). Direktyvos 21 str. nustatyta, kad ši direktyva pakeičia Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo 23 ir 24 str. nuostatas. Taigi aiškinant Įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas, privalo būti atsižvelgiama ir į Direktyvoje įtvirtintą teisinį reguliavimą. Direktyvos 5 str. 1 d. b punkte, kuriuo remiasi pareiškėjas, įtvirtintas imperatyvas, reikalaujantis, kad įgyvendindamos Direktyvą valstybės narės tinkamai atsižvelgtų į šeimos gyvenimą ir laikytųsi negrąžinimo principo. Be to, pagal Direktyvos 14 str. (apsaugos priemonės iki grąžinimo) 1 d. a punktą valstybės narės užtikrina, kad trečiųjų šalių piliečių atžvilgiu, pagal 7 str. suteiktu laikotarpiu savanoriškai išvykti ir laikotarpiais, kuriais pagal 9 str. buvo atidėtas išsiuntimas, kiek įmanoma būtų atsižvelgiama į principą – išlaikyti jų teritorijoje esančių šeimos narių vienybę. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Direktyvos preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje expressis verbis nurodyta, jog pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal Direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Pagal nusistovėjusią Europos Teisingumo Teismo praktiką Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingos institucijos ir teismai privalo taikyti nacionalinę teisę, aiškindami ją atsižvelgiant į direktyvų nuostatas.
Europos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad, nepaisant trečiosios šalies piliečio neteisėtos padėties pagal nacionalinius imigracijos įstatymus, priimant sprendimą dėl jo statuso valstybėje reikia atsižvelgti į šeimos gyvenimo gerbimą pagal EŽTK 8 str. (2003-09-23 sprendimas Akrich byloje Nr. C‑109/01 (Rink. p. I-9607)).
LVAT teisėjų kolegija, įvertinusi 1990-06-19 Konvencijos dėl 1985-06-14 Šengeno susitarimo įgyvendinimo nuostatas bei jas plėtojančią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, padarė šias išvadas: pirma, net jei užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitinka ar nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, Europos Sąjungos teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti; antra, sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus ir šeimos gyvenimo apsauga, taip pat poreikiu užtikrinti nepilnamečių teisių apsaugą. Be to, LVAT yra konstatavęs, jog, aiškinant minėtas Direktyvos nuostatas, darytina išvada, kad reikalavimas įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes taikytinas ir priimant išsiuntimo sprendimą (Įstatyme atitikmuo – įpareigojimas išvykti), ir apsisprendžiant dėl išsiuntimo sprendimo vykdymo (Įstatyme atitikmuo – išsiuntimas) (LVAT 2009-10-22 sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009).
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką EŽTK 8 str., garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (EŽTT 1985-05-28 sprendimas byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996-11-28 sprendimas byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. EŽTT yra pabrėžęs, kad visais atvejais privaloma nustatyti, ar konkrečiu atveju tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai ir šeimos gyvenimas (EŽTT 2008-07-17 sprendimas byloje prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 1122/04, 37 p.). Šiuo atveju turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys, ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (EŽTT 2001-08-02 sprendimas byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006-10-18 sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2013-08-28 yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete I. N. (iki santuokos pavardė buvo N.) bei yra mažametės dukros A. N., gimusios 2013-11-08, tėvas. Liudytoja I. N. teismo posėdyje paaiškino, kad su pareiškėju susipažino 2012 m. pavasarį, o nuo 2012 m. rugpjūčio mėnesio gyvena kartu. Pareiškėjas, jo sutuoktinė ir liudytojas A. N., kuris yra I. N. tėvas, teismo posėdyje patvirtino, kad šiuo metu pareiškėjas gyvena Vilniuje su sutuoktine ir dukra, kilusius nesutarimus išsprendė, kartu rūpinasi dukra A. N., užsiima tarpininkavimu prekiaujant automobiliais. Pažymėtina, kad atsakovas nepateikė ir teismas nenustatė aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą.
Teismo nuomone, pareiškėjo, liudytojų parodymai patvirtina, kad tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai ir šeimos gyvenimas, tarp pareiškėjo ir jo sutuoktinės bei mažametės dukros egzistuoja artimas ryšys, jie yra sukūrę savo namus Vilniuje. Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas į Lietuvą atvyko 2010 m. (b. l. 42), per dvejus metus nuo pažinties pareiškėjas ir I. N. susituokė, susilaukė dukters, pareiškėjo sutuoktinė iki motinystės atostogų dirbo AB Citadele banke, pareiškėjas Lietuvoje turi užsiėmimą, Lietuvoje (Vilniuje) yra sukūrę namus, ir mažametės dukros amžių (vaikui tik septyni mėnesiai), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo ir jo šeimos pasinaudojimas šeimos susijungimo teise (duomenys neskelbtini) būtų apsunkintas, t. y. egzistuoja aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas savo šeimos gyvenimo su sutuoktine ir dukra negalėtų kurti (duomenys neskelbtini). Nors (duomenys neskelbtini) gyvena pareiškėjo motina, brolis, sesuo ir jis ten gyveno iki išvykimo, tačiau, atsižvelgiant į buvimo Lietuvoje laiką ir čia susiklosčiusius šeiminius ryšius, pareiškėjo išsiuntimas į kilmės valstybę pažeistų šeimos susijungimo ir mažamečio vaiko interesus.
Taigi teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat jo asmeninio ir šeiminio gyvenimo aspektus, daro išvadą, kad tarp pareiškėjo ir sutuoktinės bei vaiko egzistuoja tokio pobūdžio faktiniai šeimos santykiai, kad, vadovaujantis EŽTK 8 str., negalėjo būti priimtas sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Taigi nepagrįstas atsakovo teiginys, kad jis, priimdamas skundžiamą sprendimą, atsižvelgė į Įstatymo 128 str. 1 d. nustatytas reikšmingas faktines aplinkybes ir tinkamai jas įvertino.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, esant tokioms aplinkybėms, kai pareiškėjas, teisėtai būdamas Lietuvos Respublikoje, pagrįstai galėtų pretenduoti gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu pagal Įstatymo 40 str. 1 d. 3 p., jo įpareigojimas išvykti iš šalies, nesuteikiant jam galimybės legalizuoti savo buvimo Lietuvos Respublikoje iš jos neišvykus, nebūtų proporcinga priemonė. Dėl šių priežasčių konstatuotina, kad ginčijamas atsakovo sprendimas įpareigoti pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos yra nepagrįstas. Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, išdėstytais motyvais ir teisės aktų analize, teismas daro išvadą, kad atsakovas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, dėl to pareiškėjo skundas tenkintinas ir naikintinas ginčijamas Komisariato 2013-09-19 sprendimas Nr. 64-98-3-SP3-1 (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 2 p.).
Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 str., 2013-10-15 Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, kuria iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdytas Komisariato 2013-09-19 sprendimo Nr. 64-98-3-SP3-1 galiojimas, nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos naikintina.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d. įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, kad pareiškėjo skundas tenkintinas, todėl jis turi teisę į išlaidų atlyginimą. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. 1 d. dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėjas skunde neprašė atlyginti bylinėjimosi išlaidų, tačiau jo atstovė 2014-02-26 teismo posėdyje pateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius dokumentus: PVM sąskaitos faktūros ir AB SEB banko mokėjimo nurodymo kopijas (b. l. 108–109). Be to, byloje yra advokatės orderis (b. l. 77). Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė prašymo raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, teisinių paslaugų sutarties, kurios pagrindu advokatė atstovavo pareiškėją, todėl išlaidų atlyginimo klausimas, priimant sprendimą, nesprendžiamas. Pareiškėjui pateikus prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, jis bus nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, dėl to bus priimta atskira teismo nutartis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 str., 85–87 str., 88 str. 2 p., 127 ir 129 str.,
nusprendė:
Pareiškėjo A. N. (D.) (A. N. (D.)) skundą tenkinti.
Nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos panaikinti pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariato 2013-09-19 sprendimo Nr. 64-98-3-SP3-1 galiojimą.
Panaikinti Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariato 2013-09-19 sprendimą Nr. 64-98-3-SP3-1.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.