- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-01
- Bylos Nr.
- I-663-764/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04468-2013-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- R. D., A. D., L. E., L. F., A. G., K. G., J. G., S. G., E. G., N. G., V. G., T. H., G. J., V. J., M. R. J.V. J., K. J., A. J., R. J.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, dalyvaujant pareiškėjų atstovei advokatei I. L., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų R. D., A. D., L. E., L. F., A. G., K. G., J. G., A. G., S. G., E. G., N. G., V. G., T. H., G. J., V. J., M. R. J.V. J., K. J., G. J., A. J. ir R. J. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–54), kurį patikslino (II t., b. l. 79–95), prašydami: 1) solidariai iš atsakovių priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2012-04-30, t. y. R. D. – 4 541,69 Lt, A. D. – 5 956,68 Lt, L. E. – 4 946,84 Lt, L. F. – 8 047,72 Lt, A. G. – 7 885,20 Lt, K. G. – 8 335,40 Lt, J. G. – 2 437,40 Lt, A. G. – 12 969,22 Lt, S. G. – 9 785 Lt, E. G. – 5 554,88 Lt, N. G. – 4 538,73 Lt, V. G. – 13 106 Lt, T. H. – 10 336,83 Lt, G. J. – 4 577,79 Lt, V. J. – 2 972,08 Lt, M. R. J. – 6 495,98 Lt, V. J. – 5 429,22 Lt, K. J. – 8 410,14 Lt, G. J. – 7 845,56 Lt, A. J. – 6 828,36 Lt, R. J. – 4 624,29 Lt; 2) solidariai iš atsakovių priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2013-12-31, t. y. R. D. – 3 243,44 Lt, A. D. – 2 226,20 Lt, L. E. – 3 399,55 Lt, L. F. – 2 098,27 Lt, A. G. – 5 168 Lt, K. G. – 3 675,36 Lt, J. G. – 2 840,97 Lt, A. G. – 4 016,76 Lt, S. G. – 469,81 Lt, E. G. – 3 473,63 Lt, N. G. – 3 221,27 Lt, V. G. – 4 198,47 Lt, T. H. – 339,09 Lt, G. J. – 3 357,80 Lt, V. J. – 3 204,81 Lt, M. R. J. – 3 421,24 Lt, V. J. – 3 180,63 Lt, K. J. – 3 615,99 Lt, G. J. – 3 517,53 Lt, A. J. – 3 610,63 Lt, R. J. – neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Pagrįsdami savo reikalavimus pareiškėjai nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu jiems mokamas darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiomis teisės aktų nuostatomis, taip pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą teisę – gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Generalinė prokuratūra atsisakė išmokėti neteisėtai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl savo teises yra priversti ginti teismine tvarka.
Teismo posėdyje pareiškėjų atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti. Taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant ištirti, ar 2015-06-30 priimtas Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d. ir 48 str. 1 d. bei konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsiliepimas
Atsakovė ir Lietuvos valstybės atstovė Generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjų skundą (II t., b. l. 48–52) bei atsiliepime į patikslintą pareiškėjų skundą (II t., b. l. 113-117) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime pažymėjo, kad apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjams darbo užmokestį, atsakovė vadovavosi galiojančiomis Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatomis. Pagal Konstitucijos 107 str. 1 d. ir Konstitucinio Teismo praktiką, Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriame konstatuotas tam tikrų normų prieštaravimas Konstitucijai, taikomas tik į ateitį, todėl pareiškėjams negali būti grąžinta iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjai siekia apginti savo pažeistas teises ir prašo teismą jiems priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią dėl laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2012-04-30 ir nuo 2013-01-01 iki 2013-12-31 (kai jie ėjo prokurorų pareigas) taikytų Konstitucijai prieštaravusių įstatymų nuostatų.
Konstitucinis Teismas 2014-12-22 nutarime pripažino, kad: Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009-04-23 redakcija, įsigaliojusi 2009-05-01) III skirsnis tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti Generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientai, Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009-04-23 3 straipsnio 2 dalis (2009-04-23, 2010-06-30, 2011-11-22, 2012-12-20 redakcijos) tiek, kiek ja buvo nustatytas ir atidėtas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo numatyta taikyti nesumažintus prokurorų pareiginės algos koeficientus, įsigaliojimo laikas, Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009-06-17 redakcija) III skirsnis tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009-07-17, 2 straipsnis (2009-07-17, 2010-07-02, 2011-11-22 redakcijos), 2 straipsnio (2011-12-21 redakcija) 2 dalis tiek, kiek jais buvo nustatytas ir pratęstas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, galiojimo laikas, Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009-07-17 redakcija) III skirsnis (2011-12-21 redakcija, įsigaliojusi 2012-05-01) tiek, kiek jame buvo įtvirtinti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, nustatytieji atlikus prokuratūros pertvarką, Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis (2011-12-21, 2012-12-20 redakcijos) tiek, kiek juo buvo nustatytas ir pratęstas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, galiojimo laikas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Nurodytame nutarime, Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad įstatymų leidėjui iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti prokurorų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Analogiški išaiškinimai dėl patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymo buvo pateikti ir Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime, kuriame prieštaraujančiomis Konstitucijai buvo pripažintos tam tikros teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atlyginimų sumažinimą, nuostatos.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-02-15 sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, suformuota praktika iš esmės analogiškose bylose, kuriose buvo sprendžiamas klausimas dėl valstybės tarnautojams neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio išmokėjimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo, 2014-04-16 sprendimo ir 2015-11-19 nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja, inter alia, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.
Po skundo teismui padavimo, Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, iš kurio preambulės ir 1 straipsnio 9 punkto nuostatų matyti, kad jis taikomas ir prokurorams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Taigi prokurorų patirtų praradimų dėl neproporcingai sumažintų pareiginės algos koeficientų taikymo teisiniai santykiai (kompensavimo dydžiai, terminai ir kt.) yra sureguliuoti įstatymu.
Vadinasi, Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2014-12-22 nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal Grąžinimo įstatymą, Generalinei prokuratūrai nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti prokurorų patirtus praradimus.
Pareiškėjų atstovė mano, kad nustatytas darbo užmokesčio dalies kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nes įtvirtintas koeficientas neproporcingai sumažina prokurorams kompensuotino darbo užmokesčio dalį, todėl tam tikra suma nebus kompensuojama. Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjų atstovė prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo 2 str. 2 d. nuostatų atitikties Konstitucijos 29 str. 1 d. ir 48 str. 1 d. bei konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucijos 110 str. 1 d. įtvirtinta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją (Konstitucijos 110 str. 2 d.). Analogiškas kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas įtvirtintas ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d. Proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada spręsti, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, tačiau jame išdėstyti argumentai teismo nesaisto ir prašymo pagrįstumą teismas vertina savarankiškai. Klausimas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, todėl į Konstitucinį Teismą kreipiamasi tik, kai bylą nagrinėjančiam teismui kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-09-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2009-01-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009).
Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu bylos proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 str. 3 d., nustatantis, kad teismo sprendime būtina atsakyti į visus pareikštus reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A261-997/2009, Nr. A756-152/2009, Nr. A63-3204/2011, Nr. A602-2287/2012).
Teismui nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo 2 str. 2 d. nuostatų atitikties Konstitucijos 29 str. 1 d. ir 48 str. 1 d. bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Grąžinimo įstatymas priimtas įgyvendinant Konstitucinio Teismo 2014-12-22 nutarimą, kuriame buvo nurodyta nustatyti teisingą praradimų kompensavimą. Kita vertus, tai nereiškia, kad kompensuotina visa dėl Konstitucijai prieštaravusių nuostatų taikymo neišmokėta darbo užmokesčio dalis. Be to, visiems asmenims, kuriems ekonominio sunkmečio metu buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, nustatytas vienodas praradimų kompensavimo mechanizmas.
Esant tokioms aplinkybėms, pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus ir priteisti dėl Konstitucijai prieštaravusių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio dalį nėra, todėl šie reikalavimai atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str. teisėja
nusprendžia:
Pareiškėjų R. D., A. D., L. E., L. F., A. G., K. G., J. G., A. G., S. G., E. G., N. G., V. G., T. H., G. J., V. J., M. R. J., V. J., K. J., G. J., A. J. ir R. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.