- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-18
- Bylos Nr.
- A-146-620-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos
- Trečiasis asmuo
- Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- K. A.
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka pagal rašytinio proceso taisykles išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. A. skundą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinei ir Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas K. A. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2-5), kurį tikslino (b. l. 58-60) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė:
1) priteisti iš Lietuvos valstybės dėl 70 procentų priedų ir priemokų ribojimo nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš viso 3 188,94 Lt;
2) įpareigoti Lietuvos valstybę skirti iš valstybės biudžeto ir pervesti asignavimų valdytojui (Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos) priteisto darbo užmokesčio dydžio lėšas;
3) įpareigoti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinę išmokėti nepagrįstai neišmokėtas darbo užmokesčio sumas.
Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2001 m. birželio 15 d. pradėjo dirbti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Varėnos rinktinėje. Nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 metų jam nebuvo mokėtas visas priklausantis atlyginimas, kadangi buvo remiamasi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, nustačiusia apribojimus valstybės tarnautojų darbo užmokesčio priedų ir priemokų prie pareiginės algos sumai.
Žemesnės instancijos teismas
Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriuo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas priedų ir priemokų, kuriomis būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, sumos ribojimas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu bendruoju trejų metų ieškinio senaties terminu, kuris yra taikomas reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, atsižvelgdamas į tai, kad dėl darbo užmokesčio dalies, negautos nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. rugsėjo 30 d. jis kreipėsi į teismą 2006 m. lapkričio 30 d. ir teisinių santykių, susiklosčiusių tarp jo ir darbdavio, teisinis kvalifikavimas iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo nebuvo užbaigtas (byla buvo sustabdyta), sprendimas dėl darbo užmokesčio dalies neišmokėjimo dar neįvykdytas, pareiškėjas teigė, kad nagrinėjant jo iškeltą administracinį ginčą, turi būti remiamasi šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu. Patikslintu reikalavimu pareiškėjas prašė priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2004 m. rugsėjo mėn. iki 2007 m. gruodžio mėn. – iš viso 3 188,94 Lt.
Šalies argumentai
Pareiškėjas pažymėjo, kad bendrąją prasme jo darbdavys yra Lietuvos valstybė. Nors darbo užmokestį jam skaičiuoja ir moka VSAT Varėnos rinktinė, tačiau ji yra tik biudžeto asignavimų valdytojas. Lietuvos valstybė biudžete turėjo numatyti lėšas teisingam VSAT pareigūnų apmokėjimui už darbą. Todėl pareiškėjas teigė, kad Lietuvos valstybei yra išlikusi pareiga pervesti VSAT Varėnos rintinei lėšas, kad ji galėtų išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinė su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 76-78) paaiškino, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo VI skyrius taikomas be išlygų. Būtent šiomis nuostatomis ir vadovavosi VSAT Varėnos rinktinė išmokėdama darbo užmokestį pareigūnams, tarp jų - pareiškėjui.
Teigė, kad trejų metų terminas skaičiuotinas nuo patikslinto skundo pateikimo dienos, t. y. nuo 2010 m. vasario 22 d. iki 2007 m. vasario 22 d. 2007 m. vasario mėnesį pareiškėjui priklausytų nepriemoka už 4 darbo dienas (atsakovo nuomone, tai būtų 32,20 Lt suma), taip pat už kitus 2007 metų balandžio, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, lapkričio ir gruodžio mėnesius.
Šalies argumentai
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 70-71) paaiškino, kad pasinaudodamas įstatymo jam suteikta teise, pareiškėjas pakeitė skundo dalyką, todėl trejų metų terminas priteistinoms sumoms skaičiuotinas nuo patikslinto skundo padavimo teismui dienos, t. y. nuo 2010 m. vasario 22 d. iki 2007 m. vasario 22 d. 2007 metų vasario mėnesį pareiškėjui priklausytų nepriemoka už 4 darbo dienas bei už 2007 metų balandžio, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, lapkričio bei gruodžio mėnesius. Nurodė manantis, kad Lietuvos valstybė įtraukta į bylą nepagrįstai, kad tinkamas Lietuvos valstybės atstovas šioje byloje yra Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu (b. l. 110-113) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė K. A. iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės 3 105,32 Lt neišmokėto darbo užmokesčio. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, jog Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2007 m. spalio 1 d., buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai; priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007 m. spalio 1 d. galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009 m. sausio 1 d. į darbo užmokestį, apibrėžtą Valstybės tarnybos 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimus, o 23 straipsnio 2 dalyje patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Remdamasis aptartu teisiniu reguliavimu teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjui susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį. Iš VSAT Varėnos rinktinės pateiktų darbuotojų asmeninio užmokesčio kortelių (b. l. 7-11, 62-64, 82-88), pažymos apie dėl neišmokėto darbo užmokesčio (b. l. 93) teismas nustatė, kad 2004 m. rugsėjo mėn. - 2007 m. gruodžio mėn. laikotarpiu pareiškėjui neišmokėta 3 188,94 Lt priemokų ir priedų. 2008-2009 m. jo darbo užmokestis nebuvo ribojamas.
Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame pripažinta, kad:
1. Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas šiame nutarime pažymėjo, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Byloje konstatuota, kad nei Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje, nei kituose šio įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Atsižvelgęs į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, Vilniaus apygardos administracinis teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra pagrįstas.
Vadovaudamasis Darbo kodekso 16, 93 straipsniais ir įvertinęs tai, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga, teismas pažymėjo, jog darbo užmokestis pareiškėjui turi būti priteisiamas iš jo darbdavio. Remdamasis Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime suformuota doktrina pažymėjo, jog Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad ir vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo remdamasis teismas konstatavo, kad už netinkamą darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį.
Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią, laikotarpis, už kurį pareiškėjams turi būti priteisiama nesumokėto atlyginimo dalis, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis adm. byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis adm. byloje Nr. A756–859/2009). Pažymėjo, kad pagal nurodytą įstatymo nuostatą darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.
Pirmosios instancijos teismas taip pat vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, kuriame teismas pažymėjo, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju K. A. pirmąjį skundą dėl negauto darbo užmokesčio dalies priteisimo išsiuntė 2006 m. lapkričio 29 d. (b. l. 13), t. y. nepraleisdamas senaties termino, patikslintą skundą teismui išsiuntė 2010 m. vasario 24 d. (b. l. 65). Atsižvelgęs į tai, kad laikotarpis už kurį prašoma priteisti neišmokėtą darbo užmokestį viršija trejus metus (2004 m. rugsėjo mėn. - 2007 m. gruodžio mėn.), teismas sprendė, jog pareiškėjui iš VSAT Varėnos rinktinės priteistina 3 105,32 Lt (3 188,94-83,62) neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2004 m. gruodžio mėn. - 2007 m. gruodžio mėn. (Darbo kodekso 298 straipsnis). Pažymėjo, jog panašią praktiką nustatant laikotarpį, už kurį priteistina darbo užmokesčio nepriemoka, formuoja ir apeliacinės instancijos administracinis teismas (2010 m. sausio 12 d. nutartis adm. byloje Nr. A143 – 57/2010).
Teismas akcentavo, jog pareiškėjo ir atsakovo Lietuvos valstybės, iš kurios jis prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką solidariai, darbo teisiniai santykiai nesiejo, todėl valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjo darbo organizavimą. Todėl teismas nusprendė, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoką iš Lietuvos valstybės (ABTĮ 88 str. 1 d. 1 p.).
Pažymėjo, jog priteisus K. A. iš VSAT Varėnos rinktinės neišmokėtą darbo užmokestį, pareiškėjo pažeistos teisės iš esmės yra apginamos. Vertino, jog atsižvelgiant į tai, kad kitais reikalavimais K. A. siekia ginti savo teises, kurios tik gali būti pažeistos ateityje, nėra pagrindo įpareigoti Lietuvos valstybę iš valstybės biudžeto skirti ir pervesti asignavimų valdytojui (VSAT) priteisto darbo užmokesčio dydžio lėšas bei įpareigoti VSAT Varėnos rinktinę išmokėti nepagrįstai neišmokėtas darbo užmokesčio sumas, todėl šią skundo dalį atmetė (ABTĮ 88 str. 1 d. 1 p.).
III.
Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinė pateikė apeliacinį skundą (b. l. 122-123), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Apeliaciniame skunde atsakovas pažymi, jog VSAT Varėnos rinktinė apmokėjimą už darbą vykdė vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais.
Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (3105,32 Lt) tik iš vieno atsakovo, t.y. VSAT Varėnos rinktinės. Teigia, kad VSAT Varėnos rinktinė nagrinėjamoje byloje nėra tinkamas atsakovas. VSAT Varėnos rinktinės nuomone, nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas turėtų būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos pateikė prisidėjimą prie apeliacinio skundo. Prisidėjime prie apeliacinio skundo prašo atsižvelgti į visuotinai žinomą aplinkybę – sunkią Lietuvos valstybės turtinę padėtį ir tuo atveju, jei teismas paliktų galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi, Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, sprendimo vykdymą atidėti 1 metams.
Atsiliepimas
Pareiškėjas K. A. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 128-129) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi, jog apeliantas sutinka ir nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl negauto darbo užmokesčio dalies priteisimo pagrįstumo. Ginčas kyla tik dėl to, kuriam iš atsakovų tenka pareiga išmokėti neteisėtai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nustatė tinkamą atsakovą, kuriam kyla pareiga atlyginti jo negautą darbo užmokestį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl VSAT Varėnos rinktinės neišmokėtos už 2003-2007 metus pareiškėjui K. A. darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatyto priedų ir priemokų ribojimo.
Apeliantas VSAT Varėnos rinktinė, iš kurio pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (3105,32 Lt) už trejus metus (nuo 2004 m. gruodžio mėn. iki 2007 m. gruodžio mėn. imtinai) savo apeliacinį skundą grindžia dviem argumentais: teigia, kad skaičiuodama pareiškėjui darbo užmokestį ji negalėjo netaikyti tuo metu galiojusio įstatymo (Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d.), taip pat teigia, kad tinkamu atsakovu nagrinėjamoje byloje turėtų būti Lietuvos valstybė.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A662-1735/2010) sprendžiant ginčą, kilusį dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios taikant Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl priedų ir priemokų ribojimo (kaip ir nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. A. skundą), be kita ko išaiškinta, kad ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (teisingo atlyginimo už darbą) yra laikytinas tarnybiniu ginču. Minėtoje nutartyje pasisakyta, kad atsižvelgiant į tai, jog nagrinėto ginčo laikotarpiu asmens (pareiškėjo) darbdavio funkcijas visa apimtimi įgyvendino vidaus reikalų statutinė įstaiga, kurioje asmuo (pareigūnas) tarnavo, tinkamu atsakovu byloje laikytina statutinė įstaiga, kurioje pareigūnas (pareiškėjas) tarnavo, o ne Lietuvos valstybė. Analogiškos pozicijos laikytasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1–638/2005 (žr. „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio 3 dalis ir 13 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus. Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai nusprendė, kad dėl pareiškėjo pareikšto reikalavimo – neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo - tinkamas atsakovas yra statutinė įstaiga, kurioje pareiškėjas tarnavo, t.y. VSAT Varėnos rintinė, o ne Lietuvos valstybė. Taigi pirmosios instancijos teismas neišmokėtą darbo užmokesčio dalį pareiškėjui priteisė iš tinkamo atsakovo.
Apeliantas neneigia, kad VSAT Varėnos rinktinei taikant Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, kurioje buvo įtvirtintas priedų ir priemokų ribojimas ir kuri Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, pareiškėjas 2003-2007 metų atitinkamais laikotarpiais gavo mažesnį darbo užmokestį. VSAT Vilniaus rinktinės pateiktose K. A. uždarbio kortelėse yra pateikti konkretūs skaičiavimai kokios sumos pareiškėjui nebuvo išmokėtos kiekvienais metais taikant Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą priedų ir priemokų ribojimo taisyklę. Pareiškėjas su šiais skaičiavimais sutiko. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas laikotarpį, už kurį pareiškėjui gali būti priteista neišmokėto darbo užmokesčio dalis, pagrįstai rėmėsi Darbo kodekso 298 straipsni nuostata, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Todėl teismas pagrįstai sumažino pareiškėjo prašomą priteisti neišmokėtą darbo užmokestį iki sumos, kuri neviršija trejų metų laikotarpio (nuo 2004 m. gruodžio mėn. - 2007 m. gruodžio mėn. imtinai).
Apelianto argumentas, kad skaičiuodamas pareiškėjui darbo užmokestį jis taikė tuo metu galiojusį įstatymą (Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d.) yra teisingas, tačiau atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, kad pareiškėjas dėl negautos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi į teismą nepraleidęs terminų, kurie yra numatyti pareikšti reikalavimams dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo (Darbo kodekso 27 str.2 d.), o Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas įsigaliojo dar nepasibaigus teisės normų taikymo procedūrai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1–638/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329), t.y. išlikus galimybei nagrinėjamoje byloje teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo susiklosčiusius dėl darbo užmokesčio dalies (priedų ir priemokų) mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri neviršija trejų metų laikotarpio, priteisimo patenkino pagrįstai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad asignavimų, reikalingų priteistai darbo užmokesčio nepriemokai išmokėti skyrimas ir teismo sprendimu priteistos sumos išmokėjimas yra klausimai, kurie susiję su įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymu, o ne su šioje byloje nagrinėjamu ginču. Taigi pareiškėjo reikalavimai, susiję su teismo sprendimo vykdymu, yra pertekliniai ir pirmosios instancijos teismas jų netenkino pagrįstai.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo institutas taikytini tik išimtiniais atvejais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1440/2009). Nagrinėjamoje byloje prašymą atidėti sprendimo vykdymą metams pateikė asignavimų valdytojas - trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Teisėjų kolegija pažymi, kad prašymo atidėti teismo sprendimo vykdymą atidėjimo būtinumas kiekvienu konkrečiu atveju turi būti pagrįstas konkrečiais duomenimis. Trečiasis suinteresuotas asmuo nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog sprendimo vykdymo atidėjimas nagrinėjamu atveju iš tiesų yra būtinas, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog tenkinti šį prašymą nėra jokio pagrindo.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo, remiantis juose išdėstytais argumentais, nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.