Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. (M. B. ) gynėjo advokato Antano Jarašiaus, nukentėjusiųjų A. K. ir L. K. bei Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo skyriaus prokuroro apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktuose, 180 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas:

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktus – laisvės atėmimu aštuoniolikai metų;

- pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu šešeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas aštuoniolikai metų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžiu, pakeistu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu, paskirta ir neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė M. B. paskirta laisvės atėmimas aštuoniolikai metų ir dviems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pirmus penkis metus kalėjime, likusius – pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalimi, M. B. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Iš M. B. nukentėjusiosios L. K. naudai priteista 2310 (du tūkstančiai trys šimtai dešimt) litų turtinei žalai ir 30 000 (trisdešimt tūkstančių) litų neturtinei žalai atlyginti bei 500 (penki šimtai) litų turėtoms išlaidoms už advokato teisinę pagalbą atlyginti

Iš M. B. nukentėjusiojo A. K. naudai priteista 3402 (trys tūkstančiai keturi šimtai du) litai ir 35 centai turtinei žalai ir 30 000 (trisdešimt tūkstančių) litų neturtinei žalai atlyginti.

Iš M. B. valstybės naudai priteista 547 (penki šimtai keturiasdešimt septyni) litai ir 85 centai už nukentėjusiajam A. K. suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. nuteistas už tai, kad 2008 m. naktį iš rugsėjo 19 d. į 20 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdamas apsvaigęs nuo psichotropinių medžiagų – amfetamino, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, įkišo ranką pro išdaužtą verandos langelį į vidų, iš vidaus atkabino durų kabliuką bei verandoje rastu kirviu išlaužė buto duris, tokiu būdu įsibrovė į J. K. butą, esantį (duomenys neskelbtini), Kėdainių m., sudavė J. K. vieną smūgį ranka į veidą, šiam pargriuvus, sudavė ne mažiau, kaip keturis kartus kirvio pentimi į galvą ir peiliu vieną kartą į veidą, šiais veiksmais padarė dvi muštines žaizdas kaktos kairėje pusėje, vieną muštinę žaizdą dešinės momeninės srities priekinėje dalyje, dešinės akiduobės srities išorinio krašto sumušimą su odos nubrozdinimu, kaukolės skliauto ir pamato kaulų skeveldrinius lūžius, galvos smegenų kietojo dangalo pažeidimus, galvos smegenų abiejų pusrutulių sumušimus, kraujo išlajas po voratinkliniu smegenų dangalu ir į smegenų skilvelius, pjautinę žaizdą veido kairėje pusėje nosies – lūpos raukšlėje, dėl ko nuo daugybinių muštinių žaizdų galvoje su skeveldriniais kaukolės skliauto ir pamato lūžiais, kietojo dangalo pažeidimais, galvos smegenų sumušimo, kraujo išsiliejimų po voratinkliniu smegenų dangalu ir į skilvelius, įvykus išoriniam ir vidiniam kraujavimui, dalinai aspiruojant į plaučius, nukentėjusysis mirė. Taip pat, suduodamas ne mažiau, kaip septynis kartus peiliu L. D. į kaklo ir galvos sritis, dėl ko nuo durtinių – pjautinių kaklo ir pakaušio žaizdų su magistralinių kaklo kraujagyslių, stuburo kaklinės dalies priekinių raiščių, atlantinės pakauškaulio plėvės sužeidimų, įvykus ūmiam vidiniam ir išoriniam nukraujavimui bei aspiracijai krauju, nukentėjusioji mirė, t.y. tyčia, dėl savanaudiškų paskatų nužudė J. K. ir L. D. bei pagrobė svetimą L. D. priklausantį turtą – 449 Lt vertės televizorių VIDO PF 21 VTS.

Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo skyriaus prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, kad Panevėžio apygardos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės.

Apeliacinius skundu prokuroras prašo Panevėžio apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d. nuosprendį pakeisti: pašalinti iš nuosprendžio M. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, bei sugriežtinti paskirtąsias bausmes – už nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktuose paskirti bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos, o už nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje – laisvės atėmimo bausmę septyneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 3 punktu, paskirtąsias bausmes subendrinti ir galutinę subendrintą bausmę M. B. paskirti laisvės atėmimą iki gyvos galvos, ją atliekant kalėjime.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis A. K. prašo pašalinti šias byloje esančias abejones bei sugriežtinti M. B. paskirtąją bausmę, paskiriant jam laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę.

Teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras prašė prokuroro bei nukentėjusiųjų apeliacinius skundus tenkinti, o nuteistojo M. B. gynėjo apeliacinį skundą atmesti; nukentėjusieji L. K. ir A. K. prašė jų bei prokuroro apeliacinius skundus tenkinti, o nuteistojo M. B. gynėjo apeliacinį skundą atmesti; nuteistasis M. B. bei jo gynėjas prašė prokuroro bei nukentėjusiųjų apeliacinius skundus atmesti, o nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą – tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. B. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas, prokuroro ir nukentėjusiojo A. K. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, nukentėjusiosios L. K. apeliacinis skundas tenkinamas pilnai.

Taigi, liudytojos J. D. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, nustatyta, kad: nusikalstamų veikų padarymo metu M. B. buvo apsvaigęs nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų bei agresyviai nusiteikęs; vakare, apie 22 val., jis pasiūlė J. D. pasivaikščioti ir nusivedė ją prie nukentėjusiųjų namų; pakeliui nuteistasis nieko neužsiminė apie tai, kad L. D. ir J. K. būtų skolingi jam pinigų už parduotą dujų balioną; M. B. į nukentėjusiųjų namus pateko ne pakviestas ar įleistas, o išdaužęs verandos langelį, atkabinęs durų kablį bei kirviu išlaužęs gyvenamojo kambario duris; įėjęs į gyvenamojo namo vidų, nuteistasis peiliu nupjovė koridoriuje stovėjusio dujų baliono žarną ir išnešė jį į lauką; tuo metu, kai nuteistasis įsibrovė į gyvenamąjį kambarį, liudytoja išgirdo moterišką balsą, klausiantį „kas čia vaikšto?“ ir išsigandusi iš namo pabėgo; vėliau J. D. nuteistojo laukė pasislėpusi netoli namo esančiame parkelyje; po 15 - 20 min. išėjo M. B. , rankose nešdamasis peilį, kurį paslėpęs parkelyje, vėl grįžo į nukentėjusiųjų namus; po kelių minučių iš ten grįžo nešinas pilkos spalvos televizoriumi, kurį parsinešė namo. (t. 3 b.l. 59-60). Tokius savo parodymus liudytoja J. D. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 3 b.l. 61-65). Priešingai nei teigiama gynėjo apeliaciniame skunde, liudytojos J. D. parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys. Antai, liudytojos J. D. nurodytas aplinkybes apie tai, kad M. B. į nukentėjusiųjų namus pateko išdaužęs verandos langą ir išlaužęs duris, patvirtina liudytojo K. M. parodymai, iš kurių matyti kad prieš nusikalstamos veikos padarymą, rugsėjo 19 dieną, apie 15 val., jis lankėsi nukentėjusiųjų namuose. Matė nukentėjusiųjų namuose dujų balioną bei televizorių. Nei išlaužtų durų, nei išdaužto lango tuomet nepastebėjo. Kitą dieną, K. M. vėl atvyko pas nukentėjusiuosius, pamatė išplėštas koridoriaus duris. Koridoriuje prie durų gulėjo dujų balionas nupjauta žarna, televizoriaus kambaryje nebuvo. Nukentėjusieji L. K. ir A. K. savo parodymuose taip pat patvirtino, jog iš karto po nusikalstamos veikos padarymo buvo nuvykę į savo nužudytų tėvų namus ir rado išdaužtą langą bei išlaužtas duris. Namuose pasigedo L. D. priklausiusio televizoriaus „VIDO“. Abu nukentėjusieji taip pat nurodė, kad kai L. D. ir J. K. būdavo išgėrę, ypatingai nakties metu, į namus pašalinių asmenų neįsileisdavo, durų niekam neatidarydavo. Iš liudytojos Ž. Š. parodymų matyti, kad 2008 m. rugsėjo 21 d. pas ją atėjo nuteistasis M. B. ir pasiūlė už 100 Lt pirkti televizorių. Tą pačią dieną su sugyventiniu A. M. nuvažiavo pas M. B. ir už 60 Lt nusipirko iš jo pilkos spalvos televizorių „VIDO“. Liudytojos J. D. parodymus apie tai, kad į nukentėjusiųjų namus M. B. pateko išlaužęs duris bei išdaužęs verandos stiklą, patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrint įvykio vietą (duomenys neskelbtini), Kėdainiuose, buvo rastas išdaužtas verandos stiklas ties ta vieta, kur viduje yra įmontuotas durų užkabinimo kablys. Durys iš verandos į koridorių išlaužtos. Įvykio vietos apžiūros metu taip pat rastas verandos stiklas su nuskelta dalimi bei namo kieme ant žemės rastos šukės, kurie pagal Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadą, iki atidalinimo sudarė vieną visumą (t.1 b.l. 75-77).

Pirmiau aptarti duomenys paneigia nuteistojo M. B. ikiteisminiame tyrime, pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismuose keltą versiją, pagal kurią pas nukentėjusiuosius jis ėjo atsiimti skolos; į jų butą pateko įleistas J. K. , o konfliktas dėl neva negrąžintos skolos kilo begeriant alkoholinius gėrimus. Tai, jog M. B. tikslas buvo ne atgauti skolą už neva parduotą dujų balioną, o apiplėšti nukentėjusiuosius ir pardavus pagrobtus daiktus gauti pinigų narkotinėms ar psichotropinėms medžiagoms bei alkoholiui įsigyti, patvirtina ta aplinkybė, kad jau kitą dieną po nusikalstamos veikos padarymo, t.y. 2008 m. rugsėjo 21 d., jis kreipėsi į liudytoją Ž. Š. ir pasiūlė pastarajai pirkti iš nukentėjusiųjų pagrobtą televizorių.

Atsižvelgiant į pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti ir kitą gynėjo apeliacinio skundo prašymą – pripažinti M. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe nukentėjusiųjų provokuojantį ar rizikingą elgesį. Bylos duomenimis neabejotinai paneigiama M. B. keliama versija apie tai, kad iki nusikalstamos veikos padarymo jis girtavo kartu su nukentėjusiaisiais ir jam užsiminus apie skolos grąžinimą, J. K. pirmasis užsimojo kirviu, norėdamas suduoti M. B. . Todėl nėra jokio pagrindo M. B. atžvilgiu pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Nuteistojo M. B. gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, jog M. B. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktus ir pagal BK 180 straipsnio 2 dalį paskirtos per griežtos laisvės atėmimo bausmės, todėl prašoma jas sušvelninti. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, sprendžia, kad M. B. pagal paminėtus BK straipsnius paskirtos terminuotos laisvės atėmimo bausmės nėra aiškiai per griežtos.

Dėl M. B. paskirtųjų bausmių pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktus ir 180 straipsnio 2 dalį kolegija išsamiau pasisako svarstydama prokuroro bei nukentėjusiųjų apeliacinių skundų argumentus dėl nuteistajam paskirtosios bausmės sugriežtinimo.

Dėl M. B. paskirtosios bausmės.

Iš nukentėjusiųjų A. K. ir L. K. bei prokuroro apeliacinių skundų turinio matyti, kad visi trys apeliantai apygardos teismo nuosprendį skundžia nurodydami iš esmės tapačius argumentus. Visi apeliantai vienodai teigia, kad nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai M. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl jos gailisi. Be to, apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ir nepilnai atsižvelgė į visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, dėl ko M. B. už L. D. ir J. K. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų paskyrė aiškiai per švelnią bausmę.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinių skundų argumentus dėl neteisingai paskirtos bausmės M. B. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktus, pripažįsta juos pagrįstais.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą, padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pripažįstamas tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą. Taigi, prisipažinimui padarius nusikalstamą veiką, kaip vienam iš BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos lengvinančios aplinkybės turinio elementui, teismų praktikoje keliami trys reikalavimai: savanoriškumas, prisipažinimas laiku bei prisipažinimo išsamumas. Tik nustačius visų trijų elementų buvimą, pripažįstama, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės prasme.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas dėl L. D. ir J. K. nužudymo buvo pradėtas 2008 m. rugsėjo 20 d. (t. 1 b.l. 2). 2008 m. spalio 21 d. buvo paskelbta M. B. paieška (t. 5 b.l. 3), kurios pagrindo jis 2008 m. lapkričio 14 d. buvo sulaikytas (t. 5 b.l. 8). Tą pačią dieną įvykusios apklausos metu nuteistasis savo kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų neigė, duodamas kitus asmenis kaltinančius parodymus (t. 5 b.l. 25-27). Vėliau vykusių apklausų metu M. B. taip pat neigė savo kaltę nuolat keisdamas parodymus ir duodamas melagingus parodymus dėl kitų asmenų neva įvykdytų nusikalstamų veikų (t. 5 b.l. 29-33, t. 5 b.l. 34-36, t. 5 b.l. 37-39). Tokių M. B. melagingų parodymų pagrindu įtarimai buvo pareikšti net keturiems asmenims, kuriems buvo taikoma pati griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas. Tik vėliau, atlikus M. B. psichofiziologinį tyrimą poligrafu, 2009 m. vasario 19 d. apklausos metu jis prisipažino nužudęs nukentėjusiuosius L. D. ir J. K. (t. 5 b.l. 73-76). Priešingai nei teigiama nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, iki šios apklausos ikiteisminio tyrimo pareigūnai buvo surinkę pakankamai duomenų, patvirtinančių M. B. dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme. Taigi, įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes, akivaizdu, jog tokius parodymus nuteistasis davė ne savanoriškai, o dėl byloje esančių jo kaltę patvirtinančių duomenų ir praėjus ilgam laiko tarpui po padarytų nusikaltimų. Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad M. B. prisipažinimas padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas nei ikiteisminiame tyrime, nei pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose nebuvo išsamus – jis nors ir neneigia nužudęs L. D. bei J. K. , tačiau, siekdamas sušvelninti savo atsakomybę, neigia tai daręs iš savanaudiškų paskatų ir su tuo susijusias byloje surinktais įrodymais patikimai nustatytas įsibrovimo į nukentėjusiųjų gyvenamąjį būstą aplinkybes. Tuo tarpu, kaip jau buvo minėta, nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai M. B. nusikalstamas veikas kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktus bei pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.

Kita vertus, vien tik prisipažinimo nepakanka norint nustatyti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Ne mažiau svarbi ir antroji aplinkybė – kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos. Kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, kai laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė rodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Akivaizdu, kad ilgą laiko tarpą M. B. neprisipažindamas dėl padarytų nusikalstamų veikų ir duodamas melagingus, kitus asmenis kaltinančius parodymus, kritiškai savo nusikalstamo elgesio nevertino ir dėl jo nesigailėjo. Nors nuteistasis pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka atsiprašė nukentėjusiųjų ir nurodė besigailintis dėl savo nusikalstamo elgesio, tačiau ši aplinkybė yra nepakankama norint pripažinti, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Teismų praktikoje nuoširdus gailestis pripažįstamas ir tuomet, kai kaltininkas, siekdamas sušvelninti savo veika sukeltus padarinius, iš dalies ar visiškai atlygina turtinę ar neturtinę žalą. Šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad M. B. būtų stengęsis nors iš dalies atlyginti patirtą turtinę ir neturtinę žalą nukentėjusiesiems L. K. ir A. K. dėl tėvų nužudymo. Taigi, įvertinusi pirmiau aptartus duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti M. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe prisipažinimą padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdų gailestį, todėl pirmosios instancijos teismo nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė iš nuosprendžio šalintina.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą padariusiam asmeniui. Todėl kiekvienu atveju ji turi būti individualizuojama atsižvelgiant į konkretų padarytą nusikaltimą. Taigi bausmės esmę pirmiausia sudaro konkretaus nusikaltimą padariusio asmens nubaudimas. Teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, turi paisyti imperatyvo, jog bausmė turi būti teisinga, t. y. atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmės paskirtį, kuri turi būti kiekvienu konkrečiu atveju vertinama visumoje, nesuteikiant nė vienam iš bausmės paskirties elementų konkrečiomis bylos aplinkybėmis nepagrįsto prioriteto. Bausmės dydis už kiekvieną nusikalstamą veiką turi būti nustatomas įvertinus BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių visumą. Taigi bausmė turi būti teisinga, t. y. atitikti konstitucinio teisingumo principo reikalavimus ir turinį, jog valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui, bausmė turi būti adekvati nusikalstamai veikai, ji turi būti teisinga (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas).

M. B. už vieną iš nusikalstamų veikų, nulėmusių ir galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės dydį, nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktus – už tyčinį dviejų žmonių nužudymą dėl savanaudiškų paskatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. B. terminuotą laisvės atėmimo bausmę už šį nusikaltimą, tokį savo sprendimą iš esmės motyvavo nuteistojo asmenybę charakterizuojančiomis aplinkybėmis – laisvės atėmimo vietos administracijos jis charakterizuojamas patenkinamai, vedęs, turi tris vaikus. Be to, nuosprendį priėmęs teismas, motyvuodamas terminuotos laisvės atėmimo bausmės skyrimą M. B. , atsižvelgė ir į tai, kad pastarasis parodė iniciatyvą duoti parodymus apie jo padarytą nusikalstamą veiką, kas palengvino nusikaltimų atskleidimą.

Kolegijos nuomone, apygardos teismas, skirdamas M. B. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktus terminuotą laisvės atėmimo bausmę, nepakankamai įvertino BK 54 straipsnio reikalavimus. Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą visoms BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms skiriama vienoda teisinė reikšmė, todėl M. B. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnio, nusikaltimo padarymo mechanizmo, būdo ir motyvų, kaltės formos ir rūšies (tiesioginės tyčios), t.y. aplinkybių, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalies 1- 4 punktuose, negali neutralizuoti (ar sumenkinti), aplinkybės, leidžiančios teigiamai įvertinti nuteistojo asmenybę.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nors ir aptarė nuosprendyje visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias kaltininko asmenybę, tačiau neatliko jų išsamaus vertinimo visų bylos aplinkybių kontekste. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis M. B. iki šių nusikaltimų padarymo buvo teistas šešis kartus už nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis bei už turtinius nusikaltimus. Šioje byloje inkriminuotas nusikalstamas veikas, taip pat padarytas dėl savanaudiškų paskatų, M. B. padarė lygtinio atleidimo nuo likusios neatliktos bausmės (1 metų ir 9 mėnesių) metu, esant neišnykusiems teistumams. Be to, byloje yra duomenų apie tai, kad nuteistasis sistemingai pažeidinėjo lygtinio paleidimo sąlygas – nepaisė įpareigojimo neišeiti iš gyvenamosios vietos nuo 23 iki 06 val., padarė administracinį teisės pažeidimą (t. 5 b.l. 118). Taigi, šios aplinkybės rodo nuteistojo ypatingą pavojingumą visuomenei, polinkį daryti nusikalstamas veikas, pastaruoju metu labai sunkias. Taigi, akivaizdu, kad nukentėjusiųjų L. D. ir J. K. nužudymas iš savanaudiškų paskatų buvo ne atsitiktinio kaltininko elgesio pasekmė, bet iš esmės dėsningas jo ankstesnio elgesio bei gyvenimo būdo rezultatas. Spręsdama M. B. skirtinos bausmės rūšies ir dydžio klausimą, teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad pastarasis, būdamas pakankamai jauno, darbingo amžiaus, iki nusikalstamos veikos padarymo niekur nedirbo, iš darbo biržos sąrašų išbrauktas dėl taisyklių nesilaikymo (t. 5 b.l. 185). M. B. diagnozuotas priklausomybės nuo narkotikų sindromas. Šiuo atveju svarbi aplinkybė ta, kad ir šiuo skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotas nusikalstamas veikas M. B. padarė apsvaigęs nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Kaip jau buvo minėta, nuosprendį priėmęs teismas, paskirdamas M. B. terminuotą laisvės atėmimo bausmę, savo sprendimą motyvavo ir tuo, kad jis yra vedęs, turi tris nepilnamečius vaikus. Pirmosios instancijos teismo išvadą apie M. B. šeiminę padėtį iš tiesų patvirtina byloje esantys duomenys – Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Kėdainių miesto seniūnijos pažymą apie M. B. šeimos sudėtį (t. 5 b.l. 154). Tačiau, iš byloje esančių duomenų matyti, kad paskutinį kartą grįžęs iš įkalinimo įstaigos M. B. gyveno ne su savo šeima, o su liudytoja J. D. . Kaip jau buvo minėta, M. B. iki nusikalstamos veikos padarymo niekur nedirbo, jokių legalių pajamų negaudavo. Todėl akivaizdu, kad jis būdamas nepilnamečių vaikų tėvu jais visiškai nesirūpino, materialinės pagalbos jiems neteikė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad M. B. tinkamai rūpintis savo nepilnamečiais vaikais neturėjo galimybės dėl ankstesnių įkalinimų už padarytus nusikaltimus. Šioje byloje už dviejų žmonių nužudymą teismo nuosprendžiu paskirta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė taip pat pašalina galimybę tinkamai rūpintis nepilnamečiais vaikais iki jų pilnametystės. Nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai pernelyg didelį dėmesį skyrė M. B. apklausai, kurią jis pats inicijavo ir kurios metu prisipažino nužudęs nukentėjusiuosius. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. B. prisipažinimas prisidėjo prie bylos teisingo išnagrinėjimo, tačiau, kaip jau buvo minėta pirmiau, vien tik ši aplinkybė nėra pakankamas pagrindas pripažinti M. B. prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Be to, nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai neįvertino nuteistojo elgesio iš karto po nusikalstamų veikų padarymo – M. B. elgėsi ramiai ir abejingai, – nužudymo metu užvaldytą televizorių kitą dieną pardavė; duodamas pirminius parodymus apkalbėjo kitus asmenis, tarp jų net savo tėvą, įvardindamas juos kaip asmenis, nužudžiusius L. D. ir J. K. . Šios aplinkybės atitinkamai atskleidžia nuteistojo asmenybę ir turi reikšmės individualizuojant bausmę. Be to, aplinkybės, apibūdinančios nusikalstamos veikos pavojingumą, yra ne mažiau svarbios skiriant bausmę kaltininkui. M. B. pripažintas kaltu už tyčinį dviejų žmonių nužudymą iš savanaudiškų paskatų. Nuteistojo nusikalstamais veiksmais, nukreiptais į palyginus menkaverčio turto pasisavinimą, sukeltos neatitaisomos pasekmės, atimtos dviejų žmonių gyvybės. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, jog tyčia nužudyti nukentėjusiuosius M. B. susiformavo staiga. Kita vertus, iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis pas nukentėjusiuosius atėjo turėdamas išankstinį tikslą neteisėtai pasisavinti nukentėjusiųjų turtą. Todėl nukentėjusiųjų, kurie stengėsi apsaugoti savo asmeninį turtą, nužudymas nebuvo visiškai atsitiktinis. Nužudymo aplinkybės, nuteistojo elgesys iki nusikalstamos veikos padarymo, jos metu ir po jos leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis, braudamasis į L. D. ir J. K. namus, buvo pasiruošęs įvairiems nusikalstamo elgesio variantams stengiantis užvaldyti svetimą turtą – tiek sužaloti, tiek nužudyti neteisėtiems veiksmams besipriešinančius nukentėjusiuosius. Didesnį M. B. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą rodo ir ta aplinkybė, kad nužudydamas L. D. ir J. K. dėl savanaudiškų paskatų, M. B. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia. Tai reiškia, kad jis suprato, jog savo veika kėsinasi į dviejų žmonių gyvybę, numatė, kad gali atimti nukentėjusiųjų gyvybes, ir norėjo taip veikti.

Nuosprendį priėmęs teismas, motyvuodamas terminuotos laisvės atėmimo bausmės paskyrimą M. B. , nepagrįstai nurodė tą aplinkybę, kad nukentėjusieji vedė asocialų gyvenimo būdą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiųjų vertingumo kategorija, atsižvelgiant į jų gyvenimo būdą ar kitas aplinkybes, tyčinio nužudymo kontekste negali būti vartojama sprendžiant apie nusikalstamos veikos ar ją padariusio asmens pavojingumą, nes kiekvieno žmogaus gyvybė pagal įstatymą yra vienodai vertinga ir ginama. Todėl nukentėjusiųjų gyvenimo būdas neturi būti sureikšminamas skiriant bausmę kaltininkui. Be to, pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusieji girtavo su M. B. , prieštarauja nuosprendyje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Kaip jau buvo minėta pirmiau, byloje esančiais duomenimis paneigiamas M. B. aiškinimas, jog konfliktas kilo girtavimo su nukentėjusiaisiais metu. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų ir apie tai, kad iki nusikalstamos veikos padarymo nukentėjusieji L. D. ir J. K. būtų nuolat girtavę su nuteistuoju.

M. B. atsakomybę sunkina ta aplinkybė, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas apsvaigęs nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų ir tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui. Nuteistojo atsakomybę švelninančių aplinkybių byloje nenustatyta.

Teisingumo principo įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusiųjų asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos apsaugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Todėl bausmė teisinga tada, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nei vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Pabrėžtina, kad skiriant bausmę taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Taigi, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. B. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktus terminuotą, 18 metų laisvės atėmimo bausmę, pažeidė BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktą, reikalaujantį, kad kaltininkui paskirta bausmė užtikrintų ir teisingumo principo įgyvendinimą.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam M. B. už nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktuose, padarymą paskyrė aiškiai per švelnią bausmę, nes ji paskirta nesilaikant BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų, neatsižvelgiant į konstitucinio teisingumo principo, įtvirtinto BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, reikalavimus. Kolegijos nuomone, baudžiamajame įstatyme įtvirtinta bausmės paskirtis šioje byloje bus realizuota izoliuojant kaltininką nuo visuomenės iki gyvos galvos.

Iš prokuroro apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis prašo sugriežtinti M. B. ir pagal BK 180 straipsnio 2 dalį paskirtąją laisvės atėmimo bausmę. Už nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, įstatymo leidėjas nustato laisvės atėmimo bausmę iki septynerių metų. Apygardos teismo nuosprendžiu už šią nusikalstamą veiką M. B. paskirta laisvės atėmimo bausmė šešeriems metams, t.y. paskirta laisvės atėmimo bausmė, gerokai griežtesnė nei BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytos bausmės vidurkis.

Skirdamas bausmę kaltininkui, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, BK 180 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos pavojingumą apibūdina plėšimo metu panaudoto smurto intensyvumas, panaudoti įrankiai ar priemonės, pagrobto turto vertė ir kitos aplinkybės. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad iš nukentėjusiųjų pagrobto turto (televizoriaus „VIDO“) vertė nebuvo didelė – 449 Lt. Nuteistasis M. B. plėšimo metu panaudojo kirvį bei peilį, kuriais padarė mirtinus sužalojimus L. D. ir J. K. . Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius nuteistojo nusikalstamus veiksmus kvalifikavo kaip dviejų žmonių nužudymą dėl savanaudiškų paskatų bei plėšimą įsibraunant į patalpą bei panaudojant žmogui sužaloti pritaikytą daiktą, padarytus idealiąją nusikaltimų sutaptimi. Todėl, atsižvelgiant į pirmiau aptartas aplinkybes, apibūdinančias nuteistojo asmenybę, jo pagrobto turto vertę bei atsakomybę sunkinančią aplinkybę, teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. B. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį paskirtoji šešerių metų laisvės atėmimo bausmė, net ir pašalinus M. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nelaikytina per švelnia, todėl šioje dalyje prokuroro apeliacinis skundas netenkinamas.

Dėl civilinių ieškinių ir kitų apeliacinių skundų klausimų.

Nepagrįstu pripažįstamas nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo prašymas sumažinti priteistų civilinių ieškinių neturtinei žalai atlyginti dydį.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo nusikalstamas veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas šias aplinkybes ir įvertino tai, kad M. B. neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, turi tris nepilnamečius vaikus. Nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai konstatavo, kad nors nukentėjusieji ir negyveno kartu su tėvais, tačiau akivaizdu, kad jų tarpusavio ryšiai nebuvo nutrūkę. Nuteistojo gynėjas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad priteisti civiliniai ieškiniai mažintini dėl nukentėjusiųjų L. D. ir J. K. asocialaus gyvenimo būdo. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad nuosprendį priėmęs teismas, spręsdamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė ir į šią aplinkybę. Tačiau apeliacinės instancijos teismas dar kartą pažymi, kad nukentėjusiųjų gyvenimo būdas negali būti sureikšminamas kaltininko teisinės padėties atžvilgiu. Juo labiau, kad neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas ne nužudytiems nukentėjusiesiems, o jų vaikams, kuriems nepriklausomai nuo tėvų gyvenimo būdo, tėvai buvo vieni artimiausių žmonių, o jų nužudymas neabejotinai padarė didelės moralinės žalos. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo nustatytu neturtinės žalos dydžiu, priteistu nukentėjusiesiems L. K. ir A. K. , ir neturi pagrindo jo mažinti apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais.

Nukentėjusysis A. K. savo apeliaciniame skunde prašo išaiškinti byloje esančius prieštaravimus tarp nuteistojo M. B. ir liudytojos J. D. parodymų bei nustatyti tikrąsias jo tėvo J. K. ir L. D. nužudymo aplinkybes.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl nukentėjusiųjų L. D. ir J. K. nužudymo aplinkybių padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, kurių visetu nustatytos faktinės nusikaltimo padarymo aplinkybės. Bylą nagrinėjęs apygardos teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo patikimumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį. Ikiteisminiame tyrime surinktų ir apygardos teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų visuma leido daryti pagrįstą išvadą, jog ne kas kitas, o būtent M. B. nužudė nukentėjusiuosius. Visa tai leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti turėjusiais esminę reikšmę išsamiai išnagrinėti bylą ir nustatyti tikrąsias L. D. ir J. K. nužudymo aplinkybes. Todėl nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentas, kad byloje nenustatytos tikrosios nukentėjusiųjų L. D. ir J. K. nužudymo aplinkybes, yra nepagrįstas.

Nukentėjusysis A. K. savo apeliaciniame skunde didelį dėmesį skiria nuteistojo M. B. parodymams, kurie, apelianto nuomone, yra melagingi ir prieštaraujantys kitiems bylos duomenims. Teisėjų kolegija atkreipia nukentėjusiojo dėmesį į tai, nuteistojo (kaltinamojo, įtariamojo) parodymų davimas yra ne pareiga, o teisė. Įstatyme nenumatyta atsakomybė už atsisakymą duoti parodymus ar už melagingą parodymų davimą. Nuteistojo (kaltinamojo, įtariamojo) parodymų davimas yra viena iš LR Konstitucijoje garantuojamų gynybos nuo kaltinimo priemonių, todėl apklausų metu jis gali kelti įvairias – tiek save kaltinančias, tiek teisinančias versijas. Tačiau teismas, vertindamas tokiu parodymus, jais remiasi tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys duomenys. Šioje byloje nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai rėmėsi tik tais M. B. parodymais, kuriuos patvirtino kiti bylos duomenys. Kaip jau buvo minėta šiame nuosprendyje pirmiau, liudytojos J. D. nepavyko apklausti nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismuose dėl objektyvių priežasčių. Todėl jos parodymai pagrįstai buvo pagarsinti BPK 276 straipsnio tvarka. Nors, kaip teisingai nurodoma nukentėjusiojo apeliaciniame skunde, liudytojos J. D. parodymuose taip pat yra prieštaravimų, tačiau ir šiuo įrodymų šaltiniu nuosprendį priėmęs teismas rėmėsi tiek, kiek jį patvirtina kiti byloje esantys duomenys. Be to, liudytojos J. D. parodymuose esantys prieštaravimai nėra esminiai, todėl ši aplinkybė neduoda pagrindo visiškai atmesti jos parodymus. Apelianto teiginys, jog iš bylos duomenų dingo nuteistojo žmonos Z. B. parodymai, yra nepagrįstas jokiais objektyviais bylos duomenimis. Siekdama pašalinti dėl šios aplinkybės kilusias abejones, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija apklausė bylą tyrusį pareigūną S. R. , kuris kategoriškai nepatvirtino, jog ikiteisminiame tyrime buvo apklausta liudytoja Z. B. . Kita vertus, kaip jau buvo minėta, ir be liudytojos Z. B. parodymų byloje pakanka duomenų išvadai dėl M. B. kaltės nužudžius L. D. ir J. K. . Šioje byloje surinkta pakankamai duomenų, teismo pripažintų įrodymais, patvirtinančių M. B. dalyvavimą nusikalstamų veikų padaryme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d. nuosprendį pakeisti.

Pašalinti iš nuosprendžio M. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria M. B. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktus paskirta laisvės atėmimo bausmė aštuoniolikai (18) metų ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktus paskirti bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 ir 3 punktais, šiuo nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktus paskirtąją bausmę bei bausmę, paskirtą Panevėžio apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d. nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1 dalimi, 5 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtąją laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos subendrinti su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi, ir galutinę subendrintą bausmę M. B. paskirti laisvės atėmimą iki gyvos galvos, bausmę atliekant kalėjime.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo M. B. gynėjo advokato Antano Jarašiaus apeliacinį skundą atmesti.