Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas, Užsienietis) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslinęs prašė panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT, atsakovas) 2022 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 22S157189 (toliau – ir Sprendimas). Sprendimo nepanaikinus prašė jį pakeisti, sutrumpinant draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 12 mėn. bei sutrumpinant draudimo atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) terminą iki 6 mėn.

2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėjas paaiškino, kad VSAT Sprendimu: 1) išsiuntė pareiškėją iš Lietuvos Respublikos; 2) uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos iki 24 mėn.; 3) įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos iki 12 mėn. Sprendimas buvo priimtas, nes asmuo savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime dėl grąžinimo į užsienio valstybę nustatytą terminą.

2.2. Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 50.2 punkte nustatyta, kad gali būti priimamas sprendimas sutrumpinti draudimo atvykti laikotarpį, jeigu, įvertinus naujai paaiškėjusias aplinkybes, nustatomas trumpesnis draudimo užsieniečiui atvykti laikotarpis, nei jau nustatytas, ir jis dar nėra pasibaigęs (jau nustatytas draudimo atvykti laikotarpis sutrumpinamas iki naujai nustatytojo). Kriterijų vertinimo tvarkos 50.3.2 punkte nustatyta, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) gali priimti sprendimą išbraukti duomenis apie užsienietį iš minėto sąrašo, jeigu, įvertinus naujai paaiškėjusias aplinkybes, nustatoma, kad dėl šių aplinkybių užsieniečiui nedraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką.

2.3. Draudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes. Kadangi pareiškėjas jokio pažeidimo nėra atlikęs, nesislėpė nuo pareigūnų, pareiškėjas teigė, kad VSAT piktnaudžiauja savo diskrecijos teise siekiant neįleisti pareiškėjo į Lietuvos Respublikos teritoriją ar į kitą Europos Sąjungos šalį tiksliai nenurodant, kokiu pagrindu. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas yra neteisėtas ir prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymui „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) ir viešajai tvarkai bei yra per griežtas, nes pareiškėjas aktyviai bendradarbiavo su VSAT, kiekvieną trečiadienį praneša apie savo buvimo vietą arba atvyksta į VSAT.

2.4. Pareiškėjas nurodė turintis stiprius ryšius su Lietuvos Respublikos piliete, kuri patvirtino, kad pareiškėjas yra jos būsimo vaiko tėvas, o nėštumą patvirtina medicininiai dokumentai. Pareiškėjas nurodė neturintis oficialių lėšų, tačiau gauna pajamų iš muzikinės veiklos vakarėliuose ir naktiniuose klubuose. Nėra įrodymų, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje keltų grėsmę valstybės saugumui, todėl Sprendimas negali būti pripažintas teisėtu vien dėl šios priežasties. Taip pat pareiškėjas teigė, kad buvo pažeistos jo procesinės teisės.

3. Atsakovas VSAT atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4.1. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2021 m. rugsėjo 12 d. studijuoti (duomenys neskelbtini) universitete. 2022 m. vasario 23 d. (duomenys neskelbtini) Migracijos departamento Migracinėje informacinėje sistemoje (toliau – ir MIGRIS) pranešimu informavo, kad 2022 m. vasario 10 d. buvo nutrauktos pareiškėjo studijos dėl nepažangumo. Pareiškėjas pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, tačiau jo nagrinėjimas buvo nutrauktas. 2022 m. kovo 24 d. Migracijos departamentas panaikino užsieniečio vizą, nes nebeliko pagrindo dėl numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kilo pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo ir nuo šios dienos užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikytinas neteisėtu. 2022 m. liepos 21 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo į (duomenys neskelbtini), kuriuo jis buvo įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, tačiau to nepadarė. 2022 m. lapkričio 3 d. VSAT pareigūnai kartu su Migracijos departamento darbuotoju, vykdydami neteisėtos migracijos prevenciją ir kontrolę, nustatė pareiškėjo neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje faktą ir 2022 m. lapkričio 28 d. priėmė ginčijamą Sprendimą.

4.2. Byloje nepateikta įrodymų, kad pareiškėjas yra ar tapo Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiu, tokio piliečio šeimos nariu arba kitu asmeniu, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise. Tai, kad pareiškėjas 14 mėnesių gyvena su Europos Sąjungos valstybės narės piliete, atsakovo vertinimu, negali būti laikoma tapimu šeimos nariu teisine prasme.

4.3. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėjas neįvykdė Migracijos departamento sprendimo dėl jo grąžinimo į (duomenys neskelbtini), kuriuo jis buvo įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Pagal UTPĮ 133 straipsnio 2 dalį užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Sprendime buvo vadovaujamasi būtent minėta dalimi, o ne UTPĮ 133 straipsnio 5 dalimi, kaip nurodė pareiškėjas, kuri taikoma užsieniečiui, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Pareiškėjo asmens byloje nėra duomenų, kad jis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar valstybės saugumui. Pareiškėjas skundžia neegzistuojančias aplinkybes, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais.

4.4. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, Sprendime aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, kurios yra susietos su taikomomis teisės normomis. Pareiškėjas rėmėsi 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, kuri taikoma išskirtinai Europos Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių grupei, tačiau jis nėra Europos Sąjungos pilietis ar tokio piliečio šeimos narys. Be to, pareiškėjas nesikreipė į kompetentingas institucijas ir laiku neišvyko iš Lietuvos, gyveno Lietuvoje neteisėtai tol, kol kompetentingų institucijų darbuotojai neišsiaiškino jo neteisėto buvimo fakto. Pareiškėjas bendradarbiauja su institucija, sprendžiančia jo išsiuntimo klausimą, tik tiek, kiek tai naudinga jam pačiam. Jis vykdo teismo paskirtą įpareigojimą nustatytu laiku atvykti į VSAT, nes supranta, kad priešingu atveju bus sprendžiamas klausimas dėl griežtesnės priemonės taikymo. Dėl prašymo sutrumpinti terminus atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo kreiptis su motyvuotu prašymu į Sprendimą priėmusią instituciją, tačiau to nepadarė.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. kovo 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino VSAT Sprendimą. Teismas taip pat pareiškėjui iš atsakovo priteisė 22,5 Eur sumokėto žyminio mokesčio.

6. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, be kita ko, nustatė, kad:

6.1. 2022 m. kovo 24 d. Migracijos departamentas panaikino Užsieniečiui išduotą vizą, nes nebeliko pagrindo dėl numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kilo pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo ir nuo šios dienos Užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikytinas neteisėtu.

6.2. 2022 m. liepos 21 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo į (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, tačiau to nepadarė.

6.3. 2022 m. lapkričio 3 d. VSAT pareigūnai kartu su Migracijos departamento darbuotoju, vykdydami neteisėtos migracijos prevenciją ir kontrolę, nustatė pareiškėjo neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje faktą.

6.4. 2022 m. lapkričio 28 d. priimtas byloje skundžiamas Sprendimas, kuriuo buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos; uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos iki 24 mėn.; įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos iki 12 mėn. Sprendimas buvo priimtas, nes asmuo savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime dėl grąžinimo į užsienio valstybę nustatytą terminą. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2021 m. rugsėjo 12 d. studijuoti (duomenys neskelbtini) universitete. 2022 m. vasario 23 d. (duomenys neskelbtini) Migracijos departamento Migracinėje informacinėje sistemoje pranešimu informavo, kad 2022 m. vasario 10 d. buvo nutrauktos pareiškėjo studijos dėl nepažangumo. Sprendime taip pat nurodyta, kad pareiškėjas nėra sudaręs santuokos su T. K. ir nėra galimybės nustatyti, nuo kada jie gyvena kartu, tačiau laikytina, kad santykiai galėjo atsirasti anksčiausiai 2021 m. rugsėjo 12 d., o 14 mėn. trunkančių santykių negalima laikyti tvariais ir ilgalaikiais bei prilyginti juos šeiminiams.

7. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, UTPĮ 30 ir 128 straipsnių nuostatas, atkreipė dėmesį į Sprendime nurodytą aplinkybę, kad pareiškėjo su Lietuva nesieja jokie oficialūs socialiniai, ekonominiai ar šeiminiai santykiai. Tokia išvada padaryta atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nėra sudaręs santuokos su Lietuvos piliete – T. K., kad nėra galimybės išsiaiškinti, nuo kada jie gyvena kartu, kad anksčiausiai santykiai galėjo atsirasti 2021 m. rugsėjo 12 d., todėl jų negalima laikyti tvariais ir ilgalaikiais bei prilyginti juos šeiminiams. Sprendime vertinant pareiškėjo nurodytas aplinkybės, kad jis su Lietuvos piliete laukiasi bendro vaiko, buvo pažymėta, jog pareiškėjas nepateikė dokumento, kuris pagrįstų jo giminystės ryšį su asmeniu, gyvenančiu Lietuvos Respublikoje.

8. Teismo vertinimu, sprendžiant dėl pareiškėjo socialinių ir šeiminių santykių nagrinėjamu atveju buvo aktualus pareiškėjo nurodytas faktas, kad jis su T. K. laukiasi bendro vaiko, ir pareiškėjo pateikta medicininė pažyma, patvirtinanti nėštumą. Pirmosios instancijos teismas, aptaręs Konstitucinio Teismo praktiką dėl šeimos narių tarpusavio atsakomybės, nurodė, kad VSAT, priimdama Sprendimą, pareiškėjo ir T. K. santykių turinio nenagrinėjo, šių asmenų neapklausė, o tik apsiribojo išvada, kad jų santykiai iki Sprendimo priėmimo galėjo trukti ne daugiau kaip 14 mėnesių, todėl negali būti laikomi tvariais ir ilgalaikiais bei prilyginti šeiminiams. Teismas pažymėjo, kad Sprendimo priėmimo metu buvusi galima santykių trukmė (daugiausiai 14 mėnesių) pati savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad santykiai nėra tvarūs. Sprendžiant dėl šeiminių santykių (ne)buvimo reikalinga įvertinti ne tik jų trukmę, bet ir jų turinį, vertinant jį per Konstitucinio Teismo doktrinoje atskleistą šeimos sampratą, kuri grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas. Be to, vien tai, kad santykiai nėra laikomi šeiminiais, savaime nereiškia, kad jie nėra socialiai reikšmingais teisės į privataus gyvenimą gerbimo aspektu. Nagrinėjamu atveju atsakovas pripažino, kad pareiškėjo asmens byloje nėra duomenų apie tai, jog jis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar valstybės saugumui, tokių duomenų nėra nurodyta ir Sprendime. Tai, viena vertus, leidžia konstatuoti, kad dėl šių aplinkybių ginčo byloje nėra, kita vertus, ši aplinkybė yra svarbi vertinant pareiškėjo išsiuntimo būtinumą ir proporcingumą.

9. Atsižvelgęs į nurodytus argumentus teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju priimant Sprendimą buvo nepakankamai įvertintos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su jo šeiminiais ir socialiniais (privataus gyvenimo) aspektais, neatskleistas pareiškėjo nurodomų asmeninių santykių turinys, taip pat nebuvo vertinta, ar pareiškėjas turėjo prieinamų ir adekvačių priemonių tam tikriems įrodymams (pvz., dėl dar negimusio vaiko tėvystės) pateikti. Kadangi nagrinėjamu atveju sprendimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir jo duomenų įrašymas į Centrinę antrosios kartos Šengeno sistemą buvo priimtas tuo pagrindu, kad jis yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, o ši Sprendimo dalis panaikinta, naikintinos ir likusios Sprendimo dalys. Teismas taip pat pažymėjo, kad net tuo atveju, jei atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo išsiuntimo klausimą, vėl priimtų sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, nustatydamas draudimo atvykti laikotarpį jis privalėtų įvertinti tokio draudimo (jo trukmės) proporcingumą ir būtinybę UTPĮ nustatytiems tikslams pasiekti, taip pat vertinti kitų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir EŽTK) įtvirtintų vertybių apsaugos būtinybę.

III.

10. Atsakovas VSAT apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

11. Atsakovas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei apeliaciniame skunde remiasi šiais argumentais:

11.1. Patikrinus vidaus reikalų ministerijos informacines bazes nebuvo rasta informacijos apie nustatytus Užsieniečio asmens giminystės ryšius, ar ekonominius santykius, kadangi Valstybinio socialinio draudimo informacinėje sistemoje nėra jokių duomenų apie šio asmens draustumą (t. y. jis oficialiai nedirbo Lietuvos Respublikoje). Vien aplinkybė, jog pareiškėjas įstojo į (duomenys neskelbtini) universitetą, kur studijavo vieną semestrą, kol prorektoriaus įsakymu studijos buvo nutrauktos dėl nepažangumo, nesudaro pagrindo vertinti, jog pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja ilgalaikiai socialiniai ryšiai. 2022 m. lapkričio 3 d. užsieniečio apklausos lape pareiškėjas, pateikdamas duomenis apie šeimą, nurodė tik savo motinos ir tėvo asmens duomenis, o apie sutuoktinį ar vaikus nieko nenurodė, nors daugelis kitų užsieniečių nurodo savo sugyventinio (-ės) duomenis, jeigu tokį turi. Taip pat atsakydamas į užsieniečio apklausos lape esantį klausimą dėl gyvenamosios vietos Lietuvoje bei asmenų, pas kuriuos atvyko ar gyveno Lietuvoje, Užsienietis nepaminėjo apie turimus ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiu asmeniu. Todėl VSAT, prieš priimant ginčijamą Sprendimą, 2022 m. lapkričio 17 d. pasiteiravo pareiškėjo apie turimus socialinius, ekonominius ar giminystės ryšius Lietuvos Respublikoje ir pasiūlė pateikti tokius santykius pagrindžiančius įrodymus.

11.2. Lietuvos Respublikos pilietės paaiškinimas, kad vaikas, kurio ji laukiasi, yra tikrai nuo Užsieniečio, nesudarė pagrindo nustatyti pareiškėjo ir jos būsimo vaiko giminystės ryšio, juolab, kad tame pačiame paaiškinime ji nurodė, kad pareiškėjas yra jos draugas ir juos sieja rimti draugystės ryšiai. Jų santykiai neperžengė draugystės ribų ir po ginčijamo Sprendimo priėmimo, kadangi Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdžio metu tiek pareiškėjas, tiek T. K. nurodė, kad gyvena ne kartu, o atskirai vienas nuo kito, kad T. K. tik padėjo pareiškėjui surasti gyvenamąją vietą bei ją išsinuomoti, o pati gyvena su seserimi, kad ateityje, galbūt gimus vaikui, ketina apsigyventi kartu. Abu patvirtino, kad švenčių kartu nešvenčia, dovanų vienas kitam nedovanoja, Užsienietis niekada nebuvo svečiuose pas T. K. ir nepažįsta jos giminaičių, t. y. jos brolio bei sesers. T. K. teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjas ja rūpinasi ir jai padeda, bet negali konkrečiai nurodyti kaip. Taip pat T. K. nurodė, kad jie dažnai kartu pietauja arba vakarieniauja kavinėse, restoranuose, kur sąskaitas už maistą apmoka arba kiekvienas atskirai, arba ji ar jis už abu. T. K. taip pat nežinojo Užsieniečio artimiausių giminaičių, nėra su jais bendravusi informacinių technologijų pagalba. Teismo posėdžio metu atsakydama į klausimą, ar jų santykius ji pati laiko šeimyniniais, T. K. atsakė, kad juos sieja draugystės ryšiai. Santykiai, kurie neperžengia draugystės ribų, negali būti laikomi tvirtais, šeimyniniais santykiais, o ketinimas apsigyventi kartu ateityje, gimus vaikui, negali būti vertinamas kaip šeimyniniai santykiai dar iki tokių santykių atsiradimo. Šie santykiai savo turiniu neatitinka Lietuvos Konstitucinio teismo išaiškinimuose pateiktų šeimyninių santykių. Institucija, vertinanti esamus užsieniečio santykius, negali daryti į ateitį nukreiptų prognozių ir jų pagrindu vertinti, ar šeimyniniai santykiai egzistuos, ar ne. Neatmetama, kad T. K., būdama gera draugė, tokiu būdu bando padėti savo draugui įteisinti savo padėtį Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamu atveju svarbus aptariamų santykių turinys. Atsakovo manymu, nenustačius šeimyninių santykių nėra pagrindo tikėti, jog T. K. laukiasi būtent pareiškėjo vaiko.

11.3. Jeigu teismas laikytų, jog pareiškėją ir dar negimusį vaiką sieja giminystės ryšys, nors šį faktą patvirtinančius įrodymus asmuo neturi galimybės pateikti, tai nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą Sprendimą. Tokiu atveju keliamas klausimas dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino sutrumpinimo ar išbraukimo iš tokį draudimą turinčių užsieniečių sąrašo. Pripažinus, jog Užsienietį ir dar negimusį vaiką sieja giminystės ryšys Užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra ir negali būti laikoma absoliučia, priešingu atveju, būtų pažeidžiama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą, kuri yra pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT). Teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. EŽTK 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra tapati teisei į šeimos susijungimą, ši teisė taip pat nesukuria prielaidos manyti, kad EŽTK 8 straipsnis nustato absoliutų teisinį pagrindą valstybės teritorijoje neteisėtai esančių užsieniečių legalizavimui. Tais atvejais, kai šeima buvo sukurta tuo metu, kai susiję asmenys žinojo, kad vieno iš jų imigracinė padėtis buvo tokia, kad šeimos gyvenimo tęsimas valstybėje nuo pradžių bus rizikingas, tik išimtinėmis aplinkybėmis šeimos nario, kuris yra ne pilietis, išsiuntimas iš valstybės sudarys EŽTK 8 straipsnio pažeidimą.

11.4. VSAT teigia, kad Sprendimas, kuriuo užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį, savaime nepažeidžia EŽTK 8 straipsnio. Be to, nagrinėjamu atveju šeima buvo kuriama tuo metu, kai susiję asmenys žinojo, kad vieno iš jų imigracinė padėtis buvo tokia, kad šeimos gyvenimo tęsimas valstybėje nuo pradžių bus rizikingas. Vadovaujantis EŽTT praktika, tai reiškia, kad sprendimas išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos sudarytų EŽTK 8 straipsnio pažeidimą tik išimtinėmis aplinkybėmis, šiuo atveju jokių nagrinėjamam klausimui reikšmę turinčių išimtinių faktinių aplinkybių nei pats užsienietis, nei teismas nenurodė. Atsakovas taip pat pabrėžia, kad atsiradus naujų aplinkybių ar pasikeitus esamos (pvz., įrodžius tėvystės faktą su asmeniu, turinčiu Lietuvos Respublikos pilietybę, jeigu pareiškėjas ir T. K. apsigyvens kartu, ves bendrą namų ūkį, abu augins vaiką, dalinsis tėvystės pareigomis ir pan.), Užsienietis visada turės teisę, kreiptis į instituciją, priėmusią ginčijamą Sprendimą, su motyvuotu prašymu dėl draudimo atvykti termino sumažinimo arba duomenų iš Nepageidaujamų asmenų sąrašo išbraukimo.

11.5. Nei Užsieniečio asmens byloje, nei Sprendime nėra duomenų apie Užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Tačiau nors šių aplinkybių byloje nėra, ši aplinkybė yra svarbi vertinant užsieniečio išsiuntimo būtinumą ir proporcingumą. Teisės aktai nenustatė prievolės išsiųsti iš Europos Sąjungos valstybių narių teritorijos tik tuos užsieniečius, kurie pripažinti keliančiais grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei.

11.6. Patenkinus VSAT apeliacinį skundą visiškai arba iš dalies, atsakovas prašo panaikinti arba proporcingai sumažinti Užsieniečiui iš VSAT priteistas 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidas. Užsienietis nei skunde, nei patikslintame skunde nėra pateikęs reikalavimo atlyginti jam patirtas išlaidas.

12. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

13. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo VSAT nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 24 mėn. nuo išsiuntimo ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos iki 12 mėn.

14. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino ir panaikino skundžiamą Sprendimą, konstatavęs, kad priimant Sprendimą buvo nepakankamai įvertintos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su jo šeiminiais ir socialiniais (privataus gyvenimo) aspektais, neatskleistas pareiškėjo nurodomų asmeninių santykių turinys, taip pat nebuvo vertinta, ar pareiškėjas turėjo prieinamų ir adekvačių priemonių tam tikriems įrodymams (pvz., dėl dar negimusio vaiko tėvystės) pateikti.

15. Atsakovas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir priėjo prie nepagrįstų išvadų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.

16. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

17. UTPĮ, nustatančio užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuojančio Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką (UTPĮ 1 str. 1 d.), 126 straipsnyje reglamentuojama užsieniečių išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos tvarka. Minėto straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 3² dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

18. UTPĮ 127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytais pagrindais ir sprendimą dėl vykdymo galimumo šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu priima institucija, nustačiusi užsieniečio išsiuntimo pagrindą, – Migracijos departamentas arba VSAT, o juos vykdo VSAT. Prieš priimdamos sprendimą UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, šioje dalyje nurodytos institucijos dėl sprendimo vykdymo konsultuojasi su sprendimą užsienietį išsiųsti priėmusia valstybe.

19. UTPĮ 133 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. To paties straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima VSAT, jeigu ji priėmė UTPĮ 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką šio straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais užsienio reikalų ministro siūlymu priima vidaus reikalų ministras. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

20. Byloje nustatyta, kad 2022 m. kovo 24 d. Migracijos departamentas panaikino Užsieniečiui išduotą vizą. 2022 m. liepos 21 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo į (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, tačiau šio įpareigojimo neįvykdė. 2022 m. lapkričio 3 d. VSAT pareigūnai kartu su Migracijos departamento darbuotoju, vykdydami neteisėtos migracijos prevenciją ir kontrolę, nustatė pareiškėjo neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje faktą. 2022 m. lapkričio 28 d. priimtas byloje skundžiamas Sprendimas. Sprendime nurodyta, kad Užsienietis nurodė, jog gyvena kartu su T. K., kuri nuo jo laukiasi vaiko, tačiau Užsienietis nepateikė dokumento, kuris pagrįstų jo giminystės ryšį su asmeniu, gyvenančiu Lietuvos Respublikoje, o pateikti įrodymai tokio ryšio nepagrindė. Atsakovas Sprendime pažymėjo, kad būsimi santykiai negali būti vertinami ir turėti įtakos sprendžiant dėl asmens išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir draudimo atvykti, taip pat nurodė, kad santykių, trunkančių 14 mėn., negalima laikyti tvariais ir ilgalaikiais bei prilyginti juos šeimyniniams, kaip jie apibrėžti teisės aktuose. Atsakovas konstatavo, kad pareiškėjo su Lietuva nesieja jokie oficialūs socialiniai, ekonominiai ar šeimyniniai santykiai.

21. Nagrinėjamo ginčo kontekste reikšmingos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punkto nuostatos, nustatančios, kad administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.).

22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas (redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d., iš esmės atitinka ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio VAĮ 10 str. (redakcija galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 5 d. 5–6 p. nuostatas), yra ne kartą pažymėjęs, jog tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas.

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad nors reikalavimas viešojo administravimo subjektui motyvuoti priimamą sprendimą taikomas visose viešojo administravimo srityse, viešojo administravimo subjektai sprendžia skirtingo pobūdžio teisinius santykius, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti, ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti nulemtas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010). Todėl kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010). Visgi net ir esant tokiai situacijai, kiekvienu atveju negali būti paneigiama viešojo administravimo institucijos pareiga pagrįsti asmenų atžvilgiu priimamus individualius administracinius aktus, t. y. nurodyti konkrečiu atveju pakankamus ir aiškius motyvus, lėmusius sprendimo priėmimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I662-5/2012).

24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad ginčijamo individualaus administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Individualaus administracinio akto motyvų nenurodymas pačiame akte ir jų papildymas ginčą nagrinėjant teisme iš principo nėra toleruotini, kadangi kliudo suinteresuotam asmeniui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo. Išdėstyto išaiškinimo laikomasi ir naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-223-821/2023).

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo Sprendimo turinį aptarto teisinio reglamentavimo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų kontekste prieina prie išvados, kad atsakovas nagrinėjamai bylai aktualius ir išsamius argumentus išdėstė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, o ne skundžiamame Sprendime. Nustačius, kad Sprendimo turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai jį panaikino.

26. Panaikinus Sprendimą dėl Užsieniečio išsiuntimo, tačiau esant nustatytam pareiškėjo neteisėto buvimo Lietuvoje faktui ir jam savanoriškai neįvykdžius įpareigojimo išvykti, atsakovui suponuojama pareiga baigti administracinę procedūrą ir iš naujo išnagrinėti bei priimti teisės aktų nuostatas atitinkantį sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo / neišsiuntimo.

27. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Nustatyta, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikęs prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų jam atlyginimo, todėl teismas nepagrįstai iš atsakovo pareiškėjui priteisė jo patirtas bylinėjimosi išlaidas vadovaudamasis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi. Šioje dalyje atsakovo apeliacinio skundo argumentai pripažįstami pagrįstais, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas.

28. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 22 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. lapkričio 28 d. Sprendimą Nr. 22S157189“.

Nutartis neskundžiama.