- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-31
- Bylos Nr.
- AS-756-533-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00995-2013-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Virgilijus Valančius
- Pareiškėjas
- viešosios įstaigos „Technopolis“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai
- Kategorijos
- 63.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo viešosios įstaigos „Technopolis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Technopolis“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas viešoji įstaiga „Technopolis“ (toliau – ir VšĮ „Technopolis) 2013 m. kovo 28 d. padavė teismui skundą (išsiuntė paštu), kuriuo prašo įpareigoti Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją (toliau – ir Kultūros ministerija) panaikinti Dariaus ir Girėno aerodromo su įrangos liekanomis nekilnojamojo paveldo apsaugos specialiojo plano –Paveldotvarkos projekto (toliau – ir Paveldotvarkos projektas) dalis, kuriose numatoma, kad teritorijoje, pažymėtoje 1.4 brėžinyje SP-01(2008)P.1,b2 galima tik susijusių su aerodromo veikla naujų statinių statyba, t. y. 1) aiškinamojo rašto dalyje 3.2 ,,Paveldosaugos reikalavimai, nustatyti vertybės teritorija, Bendrieji reikalavimai“, 5 punkto nuostatose išbraukti tekstą: ,,susijusių su aerodromo veikla“, 2) aiškinamojo rašto dalyje ,,Teritorijos dalis – 1.4 brėžinys SP-01(2008)-P.1“, dalyje b2 numatyti – ,,Reikalavimai kitiems pastatams ir inžineriniams statiniams“ Galimi tvarkomieji statybos darbai“ nuostatose išbraukti tekstą: ,,susijusių su aerodromo veikla“.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 9 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 3 dalies 5 punktu, Aiškinamojo rašto 1.3 punkte nustatytu Paveldotvarkos projekto tikslu bei planavimo tikslu ir darė išvadą, kad ginčijamame akte yra suformuluotos individualiais požymiais neapibūdintų subjektų ratui skirtos abstraktaus pobūdžio elgesio taisyklės, numatytos taikyti daug kartų, todėl konstatavo, jog Paveldotvarkos projektas yra norminis teisės aktas. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepatenka į ABTĮ 110 straipsnyje nustatytų subjektų ratą, todėl jis neturi teisės reikšti abstraktaus prašymo dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo. Teismas taip pat akcentavo, kad Kultūros ministro, kaip centrinio valstybinio administravimo subjekto, priimto norminio akto teisėtumas gali būti tikrinamas tik Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme pagal specialią procedūrą. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo skundu siekiama išimtinai ginčijamo norminio akto teisėtumo ištyrimo, skundo reikalavimas kildinamas tiesiogiai iš šio akto panaikinimo, joks kitas savarankiškas reikalavimas teismui nėra reiškiamas, teismas konstatavo, kad neturi teisinio pagrindo priimti VšĮ „Technopolis“ skundą.
III.
Pareiškėjas VšĮ „Technopolis“ padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atskirajame skunde teigia, kad ginčijamas Paveldotvarkos projektas nepriskirtinas norminio pobūdžio aktams dėl šio specialiojo plano reguliavimo apimties ir turinio, pobūdžio bei kitų kriterijų. Paaiškina, kad skunde yra nurodęs, kaip konkrečiai Paveldotvarkos projektas pažeidžia jo teises, nurodė konkrečias pareiškėjo teises pažeidžiančias Paveldotvarkos projekto nuostatas, taip pat yra suformulavęs aiškius reikalavimus dėl konkrečių Paveldotvarkos projekto dalių panaikinimo. Akcentuoja, kad Paveldotvarkos projektas iš esmės pakeičia pareiškėjo turimo detaliojo plano sprendinius, o tai, pareiškėjo nuomone, taip pat rodo Paveldotvarkos projekto sprendinių konkretumą ir prieštaravimą pareiškėjo teisėms ir interesams, taip pat rodo, kad pagal reglamentavimo apimtį Paveldotvarkos projektas prilyginamas detaliajam planui.
Teigia, kad Paveldotvarkos projektas yra vietovės lygmens dokumentas, taikytinas tik sąlyginai nedidelei, palyginus su kai kuriais kitais specialiojo planavimo dokumentais, konkrečiai teritorijai, kurios dalį naudoja pareiškėjas bei Kauno miesto savivaldybė. Mano, jog tokia siaura teritorinė Paveldotvarkos projekto apimtis sudaro pagrindą išvadai, kad Paveldotvarkos projektas yra individualus administracinis teisės aktas.
Pažymi, kad Paveldotvarkos projektu nustatyti Dariaus ir Girėno aerodromo teritorijos bei apsaugos zonos ribos ir jų plotai, paveldosaugos reikalavimai ir konkrečių tvarkymo priemonių sistema, reglamentuoti žemės dabai, statinių ir įrenginių statyba, statinių aukštis, tūris, užstatymo tankumas ir intensyvumas, apželdinimas, želdynų tvarkymo darbai, apsaugos zonos, transporto srautai, jų intensyvumas, t. y. nustatyti individualūs sprendiniai, individualiai taikytini ir darantys įtaką individualiai pareiškėjui ir kitiems ginčo teritorijos naudotojams. Akcentuoja, kad Paveldotvarkos projektas pažeidė tik pareiškėjo teises.
Teigia, kad 2013 m. kovo 15 d. pareiškėjo gautas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinio padalinio raštas Nr. (7.12-K)2K-529 „Dėl Dariaus ir Girėno aerodromo su įrangos liekanomis (U.K.16943) specialiojo plano“, patvirtina, kad ir nurodyta institucija Paveldotvarkos projektą laiko individualiu administraciniu aktu.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 1 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. AS146-581/2010 ir teigia, jog net ir konstatavus, kad Paveldotvarkos projektas laikytinas norminiu teisės aktu, pareiškėjo reikalavimai yra pakankamai konkretūs ir apibrėžti, kad pareiškėjo prašymas galėtų būti nagrinėjamas teisme.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. nutartį, kuria teismas atsisakė priimti jo skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu konstatavęs, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl norminio administracinio akto teisėtumo.
Kaip teisingai pažymėjo pareiškėjas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad Teritorijų planavimo įstatymo bei jį lydinčių teisės aktų nuostatos eksplicitiškai neapibrėžia specialiojo teritorijų planavimo dokumentų teisinio statuso, kiek tai susiję su jo priskyrimu individualiems ar norminiams administraciniams aktams (2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556‑2007/2011). Skirtingai nei bendrasis ar detalusis planavimas, specialusis teritorijų planavimas pasižymi didele šio planavimo dokumentų, išvardintų Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-679 redakcija), įvairove. Ši įvairovė lemia, jog specialusis teritorijų planavimo dokumentas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką gali būti priskiriamas arba prie norminių, arba prie individualių administracinių aktų. Paminėtina, kad Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalis nustato, kad specialiojo teritorijų planavimo organizatoriai gali rengti ir kitus reikalingus specialiojo teritorijų planavimo dokumentus, kas leidžia daryti išvadą, jog išsamaus specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sąrašo įstatymas nenustato. Be to, vien faktas, jog konkretus teritorijų planavimo dokumentas yra priskirtinas prie specialiojo teritorijų planavimo dokumentų, neleidžia daryti išvados, jog jis yra norminio ar individualaus pobūdžio aktas. Tai, ar konkretus specialiojo teritorijų planavimo dokumentas yra norminis ar individualus, gali būti sprendžiama tik kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šio dokumento reguliavimo apimtį ir jo pobūdį bei kitus kriterijus (2008 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-216/2008, įtraukta į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant teritorijų planavimą reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimą, publikuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 7(17), 2009, P. 390–391)).
ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. ABTĮ 2 straipsnio 1 dalyje viešasis administravimas apibrėžiamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti. Viena tokių veiklų – administracinių sprendimų priėmimas. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 2 straipsnio 11 dalį, administracinis sprendimas – tai administracinis aktas ar nustatyta tvarka priimtas kitas nustatytos formos dokumentas, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia. Atitinkamai, administracinis aktas tiek pagal Viešojo administravimo įstatymą, tiek pagal ABTĮ normas apibrėžiamas kaip viešojo administravimo subjekto išleistas nustatytos formos teisės aktas (ABTĮ 2 str. 15 d., Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 8 d.). Administraciniai aktai gali būti grupuojami pagal jų turinio pobūdį. Remiantis ABTĮ 2 straipsnio 13 dalimi, norminis teisės aktas – tai įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei (taip pat ir Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 10 d.). Tuo tarpu individualus teisės aktas apibrėžiamas kaip vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei (ABTĮ 2 str. 14 d., Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 9 d.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas įstatymų leidėjo nustatytus administracinių sprendimų požymius, ne kartą yra pažymėjęs, jog daugelis ABTĮ bei Viešojo administravimo įstatymo nuostatose nurodytų požymių yra vertinamieji, todėl kiekvienu atveju teismas, spręsdamas, ar teisės aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo yra kreiptasi į administracinį teismą, gali būti pripažintas norminiu ar individualiu administraciniu aktu, būtinai turi išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-78/2006; 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-01/2007).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas apibendrinime, remdamasis administracinių teismų praktika, aiškinančia administracinio teisės akto rūšis, išskyrė tokius administracinių aktų atskyrimo požymius: paskirtį, subjektą, turinio pobūdį, taikymo laiko atžvilgiu pobūdį, adresatą, privalomumo pobūdį, priėmimo tvarką (publikuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 23, 2012, P. 596–597).
Sprendžiant, kokio pobūdžio yra skundžiamas administracinis aktas, turi būti vertinama teisės aktą apibūdinančių požymių visuma (2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-259/2011). Tuo atveju, kai teismui ginčijamo akto pobūdis (norminis ar individualus, ar kitas) nėra akivaizdus, konkreti išvada dėl akto rūšies gali būti daroma tik įvertinus visas bylos aplinkybes bei ištyrus teismui pateiktus įrodymus (2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2649/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 22, 107?116 p.).
Teisės doktrinoje bei teismų praktikoje pripažįstama, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir jungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. Teisės aktų priskyrimas norminių teisės aktų grupei apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-63/2003, 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010).
Nustatyta, kad Kultūros ministras 2013 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. ĮV-114 patvirtino Dariaus ir Girėno aerodromo su įrangos liekanomis nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį planą – ,,Paveldotvarkos projektą“. Šiame projekte (Aiškinamojo rašto 3 dalis (b. l. 21–27) nustatoma pagrindinė tikslinė ginčo žemės sklypo (vertybės teritorijos) naudojimo paskirtis, tvarkymo būdai, reikalavimai sklype atstatomiems bei statomiems naujiems statiniams, leistinas naujų statinių tūris, nustatomi sklypo teritorijų režimai (autentiškos paskirties saugojimo režimas, tausojamojo naudojimo saugojimo režimas), nustatomi paveldosaugos reikalavimai, transporto ir pėsčiųjų eismo organizavimo sprendiniai ir kt. Įvertinusi ginčijamo Paveldotvarkos projekto turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad juo nustatomos bendro bei nevienkartinio pobūdžio taisyklės, kurių privaloma laikytis individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei (t. y. visiems subjektams, vykdantiems ar ketinantiems vykdyti veiklą ginčo žemės sklype).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatytų požymių pakanka, jog Paveldotvarkos projektas būtų laikomas norminiu teisės aktu, nes nurodyti akto požymiai laikytini esminiais norminio teisės akto požymiais, kadangi elgesio taisyklės nustatomos tik norminiais teisės aktais, adresuotais neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais, o individualiu teisės aktu teisės normos yra išimtinai tik taikomos ir toks aktas skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2270/2012; 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-849/2011). Taip pat pažymėtina, kad Kultūros ministro įsakymas, kuriuo buvo patvirtintas Paveldotvarkos projektas, buvo paskelbtas laikantis įstatymu nustatytos norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos (skelbtas 2013 m. vasario 26 d. Valstybės Žiniose Nr. 2111042).
Atmestinas pareiškėjo atskirojo skundo argumentas, kad 2013 m. kovo 15 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinio padalinio raštas Nr. (7.12-K)2K-529 „Dėl Dariaus ir Girėno aerodromo su įrangos liekanomis (U.K.16943) specialiojo plano“, patvirtina, jog ir nurodyta institucija Paveldotvarkos projektą laiko individualiu administraciniu aktu. Įvertinusi šio rašto (b. l. 37) turinį, teisėjų kolegija pažymi, kad jame jokia Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinio padalinio pozicija dėl Paveldotvarkos projekto pobūdžio nėra išreikšta. Akcentuotina, kad šiame rašte išaiškinta šio rašto, o ne Paveldotvarkos projekto apskundimo tvarka. Be to, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinio padalinio nuomonė dėl byloje ginčijamo administracinio sprendimo pobūdžio teismui nėra privaloma.
Ginčai dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo nagrinėjami ABTĮ XVI skirsnyje nustatyta tvarka. Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 110 str.) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 str.). Pagal šį teisinį reguliavimą, privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims nesuteikta teisė kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti atitinkamo norminio administracinio akto teisėtumą, tačiau šie asmenys turi galimybę prašyti ištirti norminio administracinio akto nuostatų galiojimą, remiantis ABTĮ 111 straipsniu.
Pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 111 straipsnio 1 dalį, fizinis ar juridinis asmuo turi teisę pateikti prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo tik tuo atveju, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo, t. y. prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą yra susijęs su individualia byla. Atitinkamai ir teismas gali priimti prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ABTĮ 111 straipsnio nustatyta tvarka tik tada, kai prašymas ištirti norminio teisės akto teisėtumą yra susijęs su teisme inicijuotu ir nagrinėtinu individualiu ginču dėl asmens teisių pažeidimo.
Pareiškėjas nepatenka į subjektų, turinčių teisę paduoti abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, ratą. Be to, šiuo atveju teisme nėra nagrinėjama individuali byla, susijusi su pareiškėjo teisėmis ir teisėtais interesais. Kadangi pareiškėjas kreipėsi į teismą, išimtinai ginčydamas norminio teisės akto – Paveldotvarkos projekto – teisėtumą, o ABTĮ 110 straipsnyje nenumatytiems subjektams teisė kreiptis dėl norminio administracinio akto teisėtumo sietina išimtinai su tais atvejais, kai teisme jau nagrinėjama individuali byla, susijusi su tokių subjektų teisėmis ir teisėtais interesais (ABTĮ 111 str.), konstatuotina, jog pareiškėjas neturi teisės teikti reikalavimų, susijusių su Paveldotvarkos projekto panaikinimu.
Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nagrinėjamoje byloje vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 1 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. AS146-581/2010. Akcentuotina, kad ir nurodytoje byloje buvo padaryta išvada, jog pareiškėjo ginčytas administracinis sprendimas yra norminis teisės aktas ir pareiškėjas, fizinis asmuo, neturi teisės reikšti abstraktaus prašymo dėl šio akto teisėtumo ištyrimo. Aptariamoje administracinėje byloje apeliacinės instancijos teismo sprendimas grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui, kad šis įgyvendintų ABTĮ 37 straipsnio 1 dalies nuostatas ir pasiūlytų pareiškėjui per teismo nustatytą terminą patikslinti savo skundą pateikiant konkrečius reikalavimus dėl specialiuoju teritorijos planavimu galimai pažeistų jo subjektinių teisių gynimo, buvo padarytas atsižvelgus į skunde išdėstytas faktines aplinkybes, taip pat į norimo ginčyti akto ypatumus, ir nagrinėjamoje byloje nėra aktualus, nes skiriasi šios ir nurodytos administracinės bylos faktinės aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija išaiškina pareiškėjui, kad šioje byloje priimta nutartis, kuria atsisakyta priimti jo skundą, pareiškėjui nekliudo teisme inicijuoti individualų ginčą ir jau iškeltoje byloje prašyti teismo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Paveldotvarkos projekto teisėtumo ištyrimo.
Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė pareiškėjo skundžiamo administracinio akto pobūdį ir pagrįstai bei teisėtai atsisakė priimti pareiškėjo skundą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo viešosios įstaigos „Technopolis atskirąjį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.