Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 4 dalį ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį (už pasikėsinimą tenkinti lytinę aistrą 2008 – 2009 metais) laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį (už pasikėsinimą tenkinti lytinę aistrą 2010 m. lapkričio 18 d.) laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir A. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2010 m. lapkričio 18 d. iki 2010 m. gruodžio 10 d.

A. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį (už pasikėsinimą tenkinti lytinę aistrą 2007 – 2008 metais) išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

A. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį (už pasikėsinimą tenkinti lytinę aistrą 2009 m. spalio mėnesį) išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Iš A. R. G. I. naudai priteista 8000 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. nuteistas už tai, kad 2008 - 2009 mokslo metų laikotarpiu, ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), sutikęs nukentėjusiąją prie pieninės, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl mažametystės, pasikėsindamas tenkinti savo lytinę aistrą kitokio sąlyčio būdu, nusitempė ją į kultūros namus, taip atimdamas galimybę priešintis, ir, paguldęs ant palangės, prieš nukentėjusiosios mažametės G. I., gim. (duomenys neskelbtini), valią, ją bučiavo į kaklą, į lūpas, buvo pakišęs rankas po rūbais, lietė jos krūtinę, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė, dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi nukentėjusioji, paėmusi nuo palangės atplyšusią lentelę sudavė jam per ranką, o jam susiėmus už rankos, nukentėjusioji pabėgo.

Be to, A. R. nuteistas už tai, kad 2010 m. lapkričio 18 d., apie 14 val. (duomenys neskelbtini) sugriebęs už rankos nukentėjusiąją ir nusitempęs prie elektros stulpo bei prirėmęs ją savo kūnu, ir rankomis, laikydamas už liemens, taip atimdamas galimybę priešintis, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl mažametystės, pasikėsino tenkinti savo lytinę aistrą kitokio sąlyčio būdu, prieš nukentėjusios mažametės G. I.,s gim. (duomenys neskelbtini) valią, bučiavo į kaklą, numovė iki pusės šlaunų nukentėjusios viršutines kelnes, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė, dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi, jam maunantis savo kelnes, nukentėjusioji pabėgo.

A. R. buvo kaltinamas tuo, kad 2007-2008 mokslo metų laikotarpiu, ikiteisminio tyrimo metu tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl mažametystės, pasikėsindamas tenkinti savo lytinę aistrą kitokio sąlyčio būdu, nusitempė mažametę G. I., gim. (duomenys neskelbtini), į neveikiančią pirtį, taip atimdamas galimybę priešintis, prieš nukentėjusiosios G. I. valią, ją bučiavo, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė, dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi nukentėjusioji pabėgo.

Be to A. R. buvo kaltinamas tuo, kad 2009 m. spalio mėn., ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), prie parduotuvės paėmęs nukentėjusiąją ant rankų, nusinešė ją į savo namus, taip atimdamas galimybę priešintis, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl mažametystės, pasikėsindamas tenkinti savo lytinę aistrą kitokio sąlyčio būdu, prieš nukentėjusiosios mažametės G. I., gim. (duomenys neskelbtini), valią, pasodino nukentėjusiąją ant lovos, nuvilko striukę ir numovė kelnes (bridžus), jai pradėjus spardytis ir prašytis, kad paleistų, jis pagrasino panaudoti fizinį smurtą, gąsdindamas iš kišenės ištrauktu peiliu, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė, dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi pas jį atėjo nenustatytas vyras, o nukentėjusioji išėjo į namus.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokurorė ir nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. R. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

A. R. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 4 d. už tai, kad pasikėsino tenkinti lytinę aistrą su mažamete G. I., t. y. A. R. nuteistas už tai, kad 2008 - 2009 mokslo metų laikotarpiu, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl mažametystės, pasikėsindamas tenkinti savo lytinę aistrą kitokio sąlyčio būdu, nusitempė ją į kultūros namus, taip atimdamas galimybę priešintis, ir, paguldęs ant palangės, prieš nukentėjusiosios mažametės G. I. valią ją bučiavo į kaklą, į lūpas, buvo pakišęs rankas po rūbais, lietė jos krūtinę, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė, dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi nukentėjusioji, paėmusi nuo palangės atplyšusią lentelę sudavė jam per ranką, o jam susiėmus už rankos, nukentėjusioji pabėgo, taip pat A. R. nuteistas už tai, kad 2010 m. lapkričio 18 d., sugriebęs už rankos nukentėjusiąją ir nusitempęs prie elektros stulpo bei prirėmęs ją savo kūnu ir rankomis laikydamas už liemens, taip atimdamas galimybę priešintis, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl mažametystės, pasikėsino tenkinti savo lytinę aistrą kitokio sąlyčio būdu, prieš nukentėjusios mažametės G. I. valią, bučiavo ją į kaklą, numovė iki pusės šlaunų nukentėjusios viršutines kelnes, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė, dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi, jam maunantis savo kelnes, nukentėjusioji pabėgo.

Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 1 dalis seksualinį prievartavimą apibrėžia kaip lytinės aistros tenkinimą su žmogumi prieš jo valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, pavartojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį pavartoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalis numato kvalifikuotą seksualinį prievartavimą, t. y. atsakomybę už šių veiksmų atlikimą mažamečiui asmeniui. Lytinės aistros tenkinimas Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama kitais būdais, negu numatyta Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnyje, t. y. oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdais – dirginant lytinius organus, liečiant lytiniu organu kito žmogaus kūną ir panašiai. Toks lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo valią, tame tarpe ir pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle. Mažamečiu laikomas nukentėjusysis, kuriam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų. Lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis asmuo yra mažametis, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinę ir psichinę brandą suvokė daromų su juo veikų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva.

Nuteistasis A. R. viso bylos proceso metu neigė padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nuteistasis A. R. pirmosios instancijos teisme parodė, kad G. I. pažįsta kaip savo dukters draugę, ji dažnai ateidavo pas juos į svečius, tačiau jis niekada nelietė G. I. kūno, jai negrasino, kelnių nemovė, pati G. I. su draugėmis gatvėje jį užgauliodavo, prasivardžiuodavo. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis A. R. taip pat tvirtino, jog nepadarė nusikalstamų veikų, už kurias yra nuteistas, nurodė, jog kelnių G. I. niekada nemovė, prie jos nelindo. Nuteistojo teigimu, į jokius kultūros namus G. I. jis nebuvo nusivedęs, jis ten nueidavo pažiūrėti savo žaidžiančių vaikų, bet su viena G. I. jis ten nei karto nėra buvęs. Prie stulpo jis buvo sugavęs G. I., bet, anot nuteistojo, jis tik pabarė G. I., kad ši daugiau prie jo nesikabinėtų, daugiau nieko jai nedarė, nei savo kelnių, nei nukentėjusiosios kelnių jis nemovė.

Seksualinės prievartos prieš mažamečius bylose ypatingą reikšmę byloje surinktų įrodymų grandinėje turi seksualinę prievartą patyrusio mažamečio parodymai. Mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose galėtų būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais. Tačiau mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje, mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti vieninteliu ir absoliučiu kaltės įrodymu, ypač, jeigu šie parodymai prieštarauja kitiems bylos įrodymams, yra nuolat kintantys ir prieštaringi patys sau. Šioje byloje mažametė nukentėjusioji G. I. buvo apklausiama ne vieną kartą, t. y. nukentėjusioji G. I. apie įvykių aplinkybes davė parodymus ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Vertinant mažametės nukentėjusiosios G. I. parodymus minėtų apklausų metu, matyti, jog parodymai apie įvykius 2008 – 2009 mokslo metais, kuomet A. R. pasikėsino tenkinti lytinę aistrą su mažamete kultūros namuose bei 2010 m. lapkričio 18 d. gatvėje, prirėmęs ją prie elektros stulpo, iš esmės nekito. Apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjos nukentėjusioji G. I. parodė, kad 2010 m. lapkričio 18 d., ji su G. D. ir M. P. ėjo iš mokyklos. Eidamos jos sutiko A. R., kuris pasakė negražius žodžius ,,einam pasirūryt“. Ji su G. D. palydėjo M. P. ir, grįždamos atgal, vėl sutiko A. R., kuris pradėjo gaudyti G. D., o šiai pabėgus, A. R. pačiupo ją už rankos ir nusitempė prie elektros stulpo. Nusivedęs prie stulpo, A. R. ją prirėmė prie stulpo savo kūnu, laikė abiem rankomis suėmęs ją per liemenį, kokius du ar tris kartus pabučiavo jai į kaklą ir pradėjo mauti jai kelnes. Nukentėjusiosios teigimu, A. R., numovęs jos viršutines džinsines kelnes maždaug iki šlaunų, pradėjo pats mautis savo kelnes ir tada ji nuo A. R. pabėgo. Apie įvykį 2008 – 2009 mokslo metais kultūros namuose nukentėjusioji G. I. parodė, jog A. R. nusitempė ją į neveikiančius kultūros namus, užkėlė ir paguldė ją ant palangės, ištiesė jos kojas ir pats ant jos užsigulė, pradėjo ją bučiuoti į kaklą, į lūpas, jie abu buvo su drabužiais. Tada ji paėmė nuo palangės lentutę ir, ja sudavusi A. R. per ranką, pabėgo (t. 1, b. l. 30 – 33). Nukentėjusioji G. I. tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme iš esmės analogiškai nurodė esmines abiejų įvykių aplinkybes, t. y. nukentėjusioji parodė, kad A. R., ją nusitempęs prie stulpo, movė jai kelnes, taip pat movėsi ir savo kelnes, tada ji rankoje turėtu maišeliu trenkė A. R. ir nuo jo pabėgo. Nukentėjusioji G. I. tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme teigė negalinti tiksliai pasakyti, ar A. R. bandė ją pabučiuoti ir, ar bučiavo ją, tvirtindama, jog ikiteisminio tyrimo metu geriau atsiminė įvykio aplinkybes. Apie įvykį kultūros namuose, nukentėjusioji G. I. pirmosios instancijos teisme parodė, kad A. R., nusitempęs ją į neveikiančius kultūros namus, paguldė ant palangės, bet ką darė tiksliai neprisimena, tvirtindama, kad tiksliau viską prisiminė, kai buvo apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjos. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji G. I. parodė, kad apleistuose ir neveikiančiuose kultūros namuose A. R. ją paguldė ant palangės ir pradėjo mauti jai kelnes, rengti, rankas kišo už drabužių, lietė nugarą, pilvą, bučiavo kaklą. Tada ji paėmė nuo palangės lentelę su vinimis, ja trenkė A. R. per rankas ir pabėgo. Kaip minėta, vertinant seksualinę prievartą patyrusių mažamečių parodymus, būtina atsižvelgti į parodymų subjekto specifiškumą dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko. Todėl nežymūs netikslumai, skirtumai kai kuriose detalėse nukentėjusiosios G. I. parodymuose paaiškinami nukentėjusiosios mažametyste, nesuvokimu su ja atliekamų veiksmų pobūdžio, pavojingumo, praėjusiu ilgu laiko tarpu nuo nagrinėjamų įvykių, kai kurie nežymūs nesutapimai G. I. parodymuose nėra pagrindas jais netikėti. Įvertinus mažametės nukentėjusiosios parodymus visų byloje surinktų įrodymų visumos kontekste, matyti, jog nukentėjusiosios G. I. parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys faktiniai duomenys. Liudytoja G. D., kuri 2010 m. lapkričio 18 d. buvo kartu su G. I., apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjos parodė, kad ji matė, kaip A. R. nusitempė G. I. prie elektros stulpo ir movė jai kelnes, tada G. I. sudavė A. R. maišeliu ir nuo jo pabėgo (t. 1, b. l. 68 – 69). Pirmosios instancijos teisme liudytoja G. D. parodė, kad matė G. I. ir A. R. prie elektros stulpo, G. I. bandė pabėgti nuo A. R., bet šis jai neleido, tačiau liudytoja teigė nemačiusi, kad A. R. mautų kelnes G. I.. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino liudytojos G. D. parodymus ir pagrįstai rėmėsi jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjai, kadangi, būtent, ikiteisminio tyrimo metu duoti G. D. parodymai atitinka, tiek pačios nukentėjusiosios G. I. parodymus, tiek kitų asmenų, kuriems G. I. pasakojo apie įvykį parodymus. Liudytoja M. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jai su G. I. ir G. D. einant iš mokyklos, prie G. I. pradėjo kabinėtis neblaivus A. R., jis negražiais žodžiais pasiūlė G. I. pasimylėti, G. I. trenkė A. R. sportiniu maišeliu ir jis atsitraukė. Kas vyko vėliau, liudytoja teigė, nemačiusi, kitą dieną mokykloje G. I. jai pasakojo, kad A. R. buvo nusimovęs kelnes. Kaip matyti iš liudytojo I. I. parodymų, 2010 m. lapkričio 18 d. į namus grįžo verkdama dukra G. I., kuri jam papasakojo, kad einant namo jai kelią pastojo A. R. ir, pagavęs ją, nusitempė prie stulpo, movė kelnes, bučiavo į kaklą. Liudytoja A. K. parodė, jog 2010 m. lapkričio 18 d. į namus grįžusi dukra G. I. pasakojo, kad ją pagavo girtas A. R. ir, numovęs jai kelnes, rankomis lietė jos šlaunis, krūtinę, bet ji nuo jo pabėgo. Liudytojai D. G., D. J., R. B. taip pat parodė, kad joms G. I. pasakojo, jog A. R. ją pagavo, nusitempė prie stulpo, bandė numauti kelnes, tačiau ji nuo A. R. pabėgo. Iš byloje esančio teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-46 tiriamosios dalies matyti, kad G. I. nenustatyta tokių individualių psichologinių ypatumų (padidintas polinkis į įtaigumą, padidintas polinkis fantazuoti ir kt.), dėl kurių ji negalėtų teisingai suprasti konkrečių faktinių reikšmingų byloje aplinkybių (įvykio vieta, apytikslis laikas, dalyviai, jų veiksmai) ir duoti apie tai parodymus (t. 1, b. l. 61 – 65). Byloje surinktų ir aptartų įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis A. R. inkriminuojamu laikotarpiu, t. y. tiek 2008 – 2009 mokslo metais, tiek 2010 m. lapkričio 18 d. atliko su mažamete G. I. neteisėtus seksualinio pobūdžio veiksmus – 2008 – 2009 mokslo metų laikotarpiu, kultūros namuose paguldęs G. I. ant palangės, ją bučiavo, buvo pakišęs rankas po rūbais, lietė jos kūną, 2010 m. lapkričio 18 d., prirėmęs savo kūnu G. I. prie elektros stulpo, laikydamas ją už liemens, bučiavo nukentėjusiajai į kaklą, movė nukentėjusiajai kelnes, todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šiuos seksualinio pobūdžio veiksmus A. R. atliko siekdamas tenkinti savo lytinę aistrą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, t. y. A. R. pasikėsino seksualiai prievartauti mažametę G. I.. Pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Aplinkybės, nepriklausančios nuo kaltininko valios, dėl kurių nebaigta veika – įvairaus pobūdžio aplinkybės, neleidžiančios sėkmingai pabaigti pradėtos nusikalstamos veikos, būtent, šios aplinkybės, o ne pats kaltininkas sustabdo nusikalstamą veiką. Pasikėsinimas – kryptinga, tikslinga veika, todėl padaromas tik tiesiogine apibrėžta tyčia, kuri gali būti iš anksto apgalvota ar staiga kilusi, konkreti arba alternatyvi. Baudžiamoji atsakomybė už pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką iškyla tada, kai veika, atitinkančia Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytus požymius, pradedama, bet dėl nuo kaltininko nepriklausančių aplinkybių nepabaigiama vykdyti tyčinio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis (paprastai sudėties objektyvioji pusė), numatyta konkrečiame Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje. Lytinės aistros tenkinimas Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama kitais būdais, negu numatyta Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnyje, t. y. oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdais. Pagal minėto straipsnio 4 dalį atsako tas, kas tenkino lytinę aistrą su mažamečiu asmeniu. Byloje surinktų įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, kad A. R. tiek 2008 – 2009 mokslo metų laikotarpiu kultūros namuose paguldęs nukentėjusiąją ant palangės, tiek 2010 m. lapkričio 18 d. prirėmęs G. I. prie stulpo gatvėje, atliko tam tikrus veiksmus, turinčius seksualinį pobūdį – movė nukentėjusiajai kelnes, lietė jos kūną, bučiavo mažametei į kaklą. Iš objektyviosios pusės šie nuteistojo A. R. veiksmai gali būti traktuojami tiek kaip lytinės aistros su mažamečiu tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu (Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalis), tiek kaip mažamečio asmens tvirkinimas (Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnis). Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytas lytinės aistros su mažamečiu tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu panašus į Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnyje numatyto mažamečio tvirkinimo veiką tuo, kad abiem atvejais su mažamečiu atliekami neteisėti seksualinio pobūdžio veiksmai, kurie gali pasireikšti panašia forma. Atribojant lytinės aitros tenkinimą kitokio fizinio sąlyčio būdu nuo tvirkinamųjų veiksmų, turi būti įvertinamas su mažamečiu atliekamų neteisėtų veiksmų seksualinis pobūdis ir jų intensyvumas. Seksualiniu prievartavimu laikomas ne bet koks fizinis sąlytis su nukentėjusiuoju, o tik toks, kuris pagal savo pobūdį ar neigiamus padarinius prilygsta lytiniams santykiams. Teismų praktikoje laikoma, kad lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. Tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan. Byloje nėra duomenų, kad A. R. būtų dirginęs nukentėjusiosios G. I. lytinius organus, lietęs savo lytiniu organu G. I. kūną, lietęs nukentėjusiosios lytinius organus rankomis, liežuviu ir pan. Be to, kad veika būtų pripažinta nusikalstama, būtina nustatyti (įrodyti) ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius. Todėl, kvalifikuojant A. R. atliktus veiksmus kaip pasikėsinimą seksualiai prievartauti mažametę G. I., būtina įrodyti, jog inkriminuotus objektyviuosius seksualinio pobūdžio veiksmus nuteistasis atliko turėdamas tiesioginę tyčią patenkinti savo lytinę aistrą, taip pat nustatyti, dėl kokių priežasčių jis savo sumanytos ir pradėtos veikos nebaigė. Nuteistasis A. R. viso bylos proceso metu neigė padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, tvirtino, kad su mažamete G. I. neatliko jokių seksualinio pobūdžio veiksmų ir nesiekė su mažamete tenkinti lytinės aistros. Apie kaltininko ty­čios tu­ri­nį teismas spren­džia ne vien tik pagal kaltininko parodymus, bet, at­si­žvelg­da­mas į vi­sas pa­da­ry­tos veikos ap­lin­ky­bes: veikos padarymo bū­dą, veiks­mų in­ten­sy­vu­mą ir jų nutrau­ki­mo priežas­tis, kaltinamojo (nuteistojo) ir nuken­tė­ju­sio­jo tar­pu­sa­vio san­ty­kius, el­ge­sį įvy­kio me­tu, taip pat prieš veiką bei po jos pa­da­ry­mo ir kt. Seksualinio prievartavimo atvejais aiškiai kaltininko tyčios turinį ir tikslą parodo paties kaltininko veika tais atvejais, kai lytinė aistra neteisėtai tenkinama oraliniu, analiniu būdu, taip pat kai kaltininkas nukentėjusįjį (nukentėjusiąją) liečia lytiniu organu, verčia liesti rankomis ar kitomis kūno dalimis kaltininko lytinį organą, šiais atvejais tokie kaltininko veiksmai negali turėti kito tikslo, kaip lytinės aistros tenkinimas. Tuo tarpu A. R. inkriminuoti seksualinio pobūdžio veiksmai, kuriuos jis atliko su mažamete G. I., nebuvo intensyvūs, byloje nėra duomenų, kad A. R. būtų dirginęs nukentėjusiosios G. I. lytinius organus, lietęs savo lytiniu organu G. I. kūną, lietęs nukentėjusiosios lytinius organus rankomis, liežuviu, ar kitokiu būdu siekęs tenkinti savo lytinę aistrą. A. R. inkriminuotų neteisėtų seksualinio pobūdžio veiksmų su mažamete G. I. padarymo vieta ir laikas taip pat leidžia pagrįstai abejoti, kad A. R. tikslas buvo lytinės aistros patenkinimas. Neteisėtus seksualinio pobūdžio veiksmus su mažamete G. I. nuteistasis A. R. abiem atvejais atliko dienos metu, viešoje vietoje – 2010 m. lapkričio 18 d., apie 14 val., gatvėje, prie elektros stulpo, kur važinėjo transporto priemonės, vaikščiojo žmonės, 2008 – 2009 metų laikotarpiu, nors tikslus neteisėtų A. R. veiksmų su mažamete G. I. atlikimo laikas nenustatytas, bet, kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų, ant palangės kultūros namuose A. R. ją paguldė, lietė jos kūną, bučiavo kaklą taip pat dienos metu, kultūros namai, kuriuose nuteistasis atliko šiuos veiksmus, nors ir neveikiantys, bet, kaip nurodė ir nuteistasis, ir nukentėjusioji, ten dažnai žaisdavo vaikai. Be to, nėra pagrindo pripažinti, jog neteisėtus nusikalstamus veiksmus A. R. nutraukė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios. Akivaizdu, jog mažametė mergaitė, vienu atveju suduodama nuo palangės atplyšusia lentele suaugusiam vyrui per ranką, kitu atveju, kaip nurodė pati nukentėjusioji, suduodama nuteistajam maišeliu ir abiem atvejais pabėgdama nuo suaugusio vyro, nesukėlė tokio pasipriešinimo, kurio A. R. būtų buvęs nepajėgus palaužti ir sėkmingai pabaigti pradėtą nusikalstamą veiką. Nenustačius A. R. veikoje nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje nei objektyviosios pusės požymių, nei būtino subjektyviosios pusės požymio – tiesioginės tyčios tenkinti lytinę aistrą su mažamete G. I., nuteistojo veika negali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas seksualiai prievartauti mažametę G. I.. Nuteistojo A. R. su mažamete G. I. atlikti seksualinio pobūdžio veiksmai laikytini tvirkinamaisiais veiksmais, už kuriuos baudžiamoji atsakomybė yra numatyta Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnyje. A. R. nusikalstama veika, padaryta 2008 – 2009 mokslo metų laikotarpiu, iš Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalies, 150 straipsnio 4 dalies perkvalifikuojama į Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), nusikalstama veika, padaryta 2010 m. lapkričio 18 d., iš Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalies, 150 straipsnio 4 dalies perkvalifikuojama į Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnį (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-989 redakcija).

Nuteistojo A. R. nusikalstamas veikas iš Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalies, 150 straipsnio 4 dalies perkvalifikavus į Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnį, turi būti išspręstas ir bausmės paskyrimo nuteistajam klausimas, taip pat apsvarstoma Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio nuostatų taikymo galimybė.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnio sankcijoje laisvės atėmimo bausmė numatyta kaip alternatyva kitų rūšių bausmėms. Tuo atveju, kai baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už kaltininko padarytą nusikalstamą veiką, sankcija be laisvės atėmimo bausmės numato alternatyvias kitų rūšių bausmes, pirmiausiai turėtų būti svarstoma galimybė kaltininkui skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, laisvės atėmimo bausmės skyrimas tokiu atveju turi būti motyvuotas.

Byloje nenustatyta nei A. R. atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių. A. R. praeityje teistas, baustas administracine tvarka, nuteistasis, būdamas darbingo amžiaus, niekur nedirba, kaip matyti iš byloje esančio teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 86 TPK-178/2011, A. R. konstatuoti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas (t. 1, b. l. 141 – 143), Pakruojo rajono savivaldybės administracijos Žeimelio seniūnijos pateiktoje charakteristikoje A. R. apibūdinamas kaip darbštus, tylus, lėto būdo, neturintis savo nuomonės, turintis silpną valią, labai greitai pasiduodantis kitų žmonių įtakai, priklausomas nuo alkoholio asmuo, A. R. gyvena su sugyventine V. G., su kuria susilaukė penkių vaikų, tačiau vaikams tėvystės A. R. nedavė, nors vaikus pripažįsta (t. 1, b. l. 157). Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, taip pat atsižvelgiant į A. R. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, į tai, kad nusikalstamus veiksmus A. R. atliko prieš mažametę mergaitę, nuteistajam už abiejų nusikalstamų veikų padarymą skiriama laisvės atėmimo bausmė, tačiau bausmės dydis nustatomas mažesnis nei straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkis – už nusikalstamą veiką, padarytą 2008 – 2009 mokslo metų laikotarpiu (Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnis (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija)) A. R. skiriama vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, už nusikalstamą veiką, padarytą 2010 m. lapkričio 18 d. (Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnis (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-989 redakcija)) A. R. skiriama vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. A. R. dvi nusikalstamas veikas – mažametės G. I. tvirkinimą 2008 – 2009 mokslo metų laikotarpiu bei 2010 m. rugpjūčio 18 d., kurios labai nesiskiria pagal pavojingumą, t. y. nusikalstama veika, padaryta 2008 – 2009 mokslo metų laikotarpiu (Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnis (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija)) priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, o nusikalstama veika, padaryta 2010 m. lapkričio 18 d. (Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnis (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-989 redakcija)) priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, kvalifikuojamos pagal tą patį Baudžiamojo kodekso straipsnį, padarė esant realiajai nusikaltimų sutapčiai, todėl už A. R. padarytas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės bendrinamos dalinio bausmių sudėjimo būdu, paskiriant A. R. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams.

Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymo atidėjimas išreiškia humanizmo, bausmės individualizacijos bei jos ekonomijos principus. Bausmės vykdymo atidėjimas suteikia galimybę nusikalstamą veiką padariusiam ir už tai nuteistam asmeniui išvengti realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog tokiu būdu bus įgyvendinti bausme siekiami tikslai. Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnis apriboja bausmės vykdymo atidėjimo taikymą šiomis formaliai būtinomis sąlygomis: asmuo nuteistas už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, t. y. nusikaltimo sunkumo laipsnis ir bausmės dydis. Be to, svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes. Šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu perkvalifikavus A. R. nusikalstamas veikas iš Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalies, 150 straipsnio 4 dalies į Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnį bei paskyrus jam dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, yra visos formaliai būtinos Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio taikymo sąlygos. Įvertinus A. R. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, nuteistajam paskirtos bausmės dydį bei atsižvelgiant į tai, jog nusikalstami A. R. veiksmai mažametės atžvilgiu nebuvo intensyvūs, nuteistojo prieš nukentėjusiąją panaudotas fizinis smurtas buvo labai nežymus, nekeliantis jokio pavojaus nukentėjusiosios sveikatai, A. R. padarytos veikos nesukėlė sunkių pasekmių, darytina išvada, kad šiuo atveju Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje nustatyti bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo.

Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro pareikštą civilinį ieškinį ir iš nuteistojo A. R. nukentėjusiosios G. I. naudai priteisė 8000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko - pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

Byloje surinktais ir šiame nuosprendyje aptartais įrodymais nustatyta, kad A. R. atliko seksualinio pobūdžio veiksmus su mažamete G. I. – nukentėjusiąją tvirkino, dėl neteisėtų A. R. veiksmų mažametė nukentėjusioji G. I. patyrė psichologinį stresą, pažeminimą, baimę, dvasinius išgyvenimus. Įvertinus šias aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, jog neturtinė žala nukentėjusiajai G. I. padaryta tyčiniais nuteistojo A. R. veiksmais, nukentėjusiajai G. I. turi būti atlyginta nusikalstamais A. R. veiksmais padaryta neturtinė žala. Tačiau, nustatant iš nuteistojo A. R. nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydį, būtina įvertinti tai, jog šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. R. padarytos nusikalstamos veikos iš Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalies, 150 straipsnio 4 dalies perkvalifikuotos į Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnį, t. y. nustatyta, kad A. R. padaryti nusikaltimai nėra sunkūs, ar labai sunkūs, tuo pačiu mažesnė yra ir nusikalstamais A. R. veiksmais nukentėjusiajai padaryta neturtinė žala. Be to, sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą, būtina atsižvelgti ir į nuteistojo interesus, į jo turtinę padėtį, galimybę atlyginti nukentėjusiajai nusikalstamais veiksmais padarytą žalą, t. y. į tai, jog A. R. niekur nedirba ir neturi jokio turto. Nerealaus dydžio neturtinės žalos priteisimas šiuo atveju pažeistų ne tik nuteistojo, bet, tuo pačiu, ir nukentėjusiosios teisėtus interesus, kadangi nukentėjusiajai nebūtų realios galimybės gauti neturtinės žalos atlyginimą. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, nukentėjusiajai G. I. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu priteista 8000 Lt suma neturtinei žalai atliginti mažintina iki 2000 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalie 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 4 punktais,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 30 d. nuosprendį pakeisti.

A. R. nusikalstamas veikas iš Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalies ir 150 straipsnio 4 dalies perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnį bei skirti bausmes:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnį (mažametės G. I. tvirkinimas 2008 – 2009 mokslo metų laikotarpiu) (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnį (mažametės G. I. tvirkinimas 2010 m. lapkričio 18 d.) (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-989 redakcija) laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir skirti A. R. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7, 8 punktais, A. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigojant A. R. neišeiti iš namų nuo 21.00 valandos iki 6.00 valandos, jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, taip pat neišvykti iš gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš A. R. nukentėjusiajai G. I. priteisti 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.