- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-10-25
- Bylos Nr.
- A-261-2631-12
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Ričardas Piliciauskas, Stasys Gagys (pran.)
- Atsakovas
- Utenos rajono savivaldybės administracijos
- Pareiškėjas
- V. Š.
- Kategorijos
- 11.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Utenos rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovui Utenos rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. Š. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2-5) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Utenos rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2012 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. (3.27)S-58 bei įpareigoti Administraciją išduoti jam valstybės garantiją pagal 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) Nr. VIII-359 reikalavimus.
Pareiškėjo atstovė paaiškino, jog V. Š. su šeima iki 1999 metų gyveno bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Utenoje. Utenos rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1990 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 6 jo šeimai leista šį butą nusipirkti. Šis sprendimas nebuvo įgyvendintas, nes įsigaliojus 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, buvusio savininko įpėdinei R. S.-A. buvo atkurtos nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Utena (ankstesnis adresas – (duomenys neskelbtini)). Todėl pareiškėjo šeima tapo nuomininkais, gyvenančiais savininkui grąžintame name. Utenos rajono valdybos 1999 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. 114 buvo nuspręsta konkurso tvarka nupirktą trijų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), Utenoje, pirmumo teise paskirti V. Š. 4 asmenų šeimai, iškeliamai iš savininkei grąžinto gyvenamojo namo. Pareiškėjas išsikėlė gyventi į jo šeimai suteiktą butą, tuo metu jam jokia valstybės garantija suteikta nebuvo. Vėliau V. Š. ne kartą lankėsi Administracijoje ir žodžiu aiškinosi valstybės garantijos gavimo galimybę, bet jam būdavo atsisakoma ją suteikti. 2011 m. gruodžio 14 d. raštu kreipusis į Administraciją dėl valstybės garantijos suteikimo, Administracija skundžiamu sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti valstybės garantiją motyvuodama tuo, kad jo šeimai valstybės garantija nepriklauso, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimas Nr. 793 „Dėl Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio įgyvendinimo tvarkos“ (toliau – ir Valstybės garantijų įgyvendinimo tvarkos aprašas) buvo priimtas tuomet, kai V. Š. su šeima jau faktiškai nebegyveno buvusiam savininkui grąžintame name. Su tokia atsakovo pozicija pareiškėjas nesutiko, kadangi poįstatyminiu aktu negalėjo būti paneigtos jam, kaip nuomininkui, įstatymuose numatytos garantijos. Be to, buto, esančio (duomenys neskelbtini), Utenoje, išnuomojimas jokiu būdu negali būti vertinamas kaip tinkamas pareigų, numatytų Atkūrimo įstatyme, vykdymas. Įstatymų leidėjas nuosekliai laikėsi pozicijos, kad nuomininkams, gyvenantiems savininkams grąžintuose namuose ir dėl to netekusiems teisės pasinaudoti Butų privatizavimo įstatyme suteikta teise lengvatine tvarka įsigyti gyvenamąjį būstą, turi būti teisingai kompensuota. Visi šie argumentai rodo, jog priimtas sprendimas yra nepagrįstas, todėl turėtų būti panaikintas, o Administracija įpareigota išduoti pareiškėjui valstybės garantiją.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovė nurodė, kad Utenos rajono valdybos 1997 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. 261 buvo nuspręsta, kad jei grąžintinų namų savininkai ar nuomininkai dovanoja lėšas, kurios sudaro ne mažiau kaip 20 % perkamų butų konkurso tvarka vertės ar prisideda kitais būdais taupant lėšas, iš tokių grąžintinų namų nuomininkus iškelti ir aprūpinti juos būstu pirmumo teise. Utenos rajono valdybos 1997 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 655 buvo nuspręsta R. S.-A., prisidedančiai lėšomis iškeliant nuomininko V. Š. šeimą iš jai grąžintino gyvenamojo namo, jos dovanotas 20 % perkamo buto konkurso tvarka vertės lėšas pervesti į rajono savivaldybės sąskaitą ir naudoti pirkti butams šeimoms, iškeliamoms iš savininkams grąžintinų namų, o konkurso tvarka nupirktą trijų kambarių butą pirmumo teise paskirti V. Š. 4 asmenų šeimai, iškeliamai iš savininkei grąžintino gyvenamojo namo. Utenos rajono valdyba 1999 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. 114 nusprendė konkurso tvarka nupirktą trijų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), Utenoje, paskirti pareiškėjo šeimai bei pavesti specialios paskirties UAB „Utenos butų ūkis“ direktoriui išduoti orderį gyvenamosioms patalpoms užimti ir sudaryti su gyventojais buto nuomos sutartį. Tokia sutartis su pareiškėju buvo sudaryta 1999 m. vasario 12 d. Sudarius minėtą nuomos sutartį, V. Š. šeima iškelta gyventi iš R. S.-A. grąžinto gyvenamojo namo. 1998 m. birželio 16 d. Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamąjį nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (toliau – ir Kompensacijų įstatymas) 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad savininkui sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto nuomininkui kitos gyvenamosios neatlygintinai nuosavybėn suteikiamos, kitų gyvenamųjų patalpų ar žemės sklypo gyvenamajam namui statyti įsigijimo išlaidos kompensuojamos Vyriausybės nustatyta tvarka pagal Vyriausybės parengtą programą, kuri sudaroma atsižvelgiant į miestų, rajonų savivaldybių pateiktus duomenis. Tokia tvarka Vyriausybėje parengta ir priimta tik 2000 m. liepos 5 d. Atsižvelgiant į tai, kad su V. Š. buto, esančio (duomenys neskelbtini), Utenoje, nuomos sutartis buvo sudaryta dar 1999 m. vasario 12 d., t. y. Valstybės garantijų įgyvendinimo tvarkos įsigaliojimo metu jis su šeima buvo iškeldintas iš savininkei grąžinto gyvenamojo namo ir jame nebegyveno, jam ši tvarka nebetaikoma ir valstybės garantija jam nesuteikta. Atsakovo atstovė taip pat pripažino, jog pareiškėjas ir iki 2011 m. gruodžio 14 d. domėjosi buto, esančio (duomenys neskelbtini), Utenoje, privatizavimo klausimu, tačiau sužinojęs, kad jam teks apmokėti patalpų vertės skirtumą, savo pozicijos nebeišreikšdavo.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 22 d. sprendimu pareiškėjo V. Š. skundą patenkino. Panaikino Utenos rajono savivaldybės administracijos 2012 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. (3.27)S-58. Įpareigojo Utenos rajono savivaldybės administraciją išduoti pareiškėjui V. Š. Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamąjį nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatytą valstybės garantiją.
Teismas konstatavo, kad valstybė nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą proceso pradžios nuomininkams, gyvenantiems savininkams grąžinamuose namuose (šių namų butuose) garantavo, kad grąžintinų namų nuomininkų teisės į gyvenamąjį būstą nebus pažeistos, taip pat įsipareigojo nustatyti šios garantijos įgyvendinimo tvarką. Atkūrimo įstatymu valstybė įsipareigojo ne tik suteikti nuomininkams kitas gyvenamąsias patalpas, bet ir kompensuoti buvusių gyvenamųjų patalpų netekimą. Šias garantijas detalizavo Kompensacijų įstatymas. Nors Valstybės garantijų įgyvendinimo tvarka buvo priimta tik 2000 m. liepos 5 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 793, tačiau tai neatleidžia savivaldybės nuo pareigos išduoti valstybės garantiją ir nuomininkams, iškeldintiems iš savininkams grąžintų namų iki šios tvarkos patvirtinimo, bet jau galiojant Atkūrimo ir Kompensacijų įstatymams. Tokie buvę nuomininkai turėjo būti informuojami apie jų nuomotų patalpų preliminarią vertę, apklausiami dėl valstybės garantijos pasirinkimo ir jiems išduodama jų pasirinkta valstybės garantija. (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 21 str. 4 ir 5 d., Atkūrimo įstatymo, galiojusio nuo 1997 m. liepos 1 d., 20 str. ir šiuo metu galiojančio Atkūrimo įstatymo 20 str. 1 d., 1997 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (1999 metais galiojusi redakcija) 126 p. ir 7 priedas, Kompensacijų įstatymo, galiojusio nuo 1998 m. liepos 1 d., 9 str. 1 ir 2 d., Valstybės garantijų įgyvendinimo tvarkos aprašo 3 p., šiuo metu galiojančio Valstybės garantijų įgyvendinimo tvarkos aprašo 4 p.).
Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje numatytą teisę į valstybės garantiją įgijo nuo 1992 metų, kai R. S.-A. buvo grąžintas gyvenamasis namas, kuriame gyveno pareiškėjas, ir šios teisės neprarado iki šiol. Pareiškėjui valstybės garantija nebuvo išduota tik dėl reikalingų teisės aktų nebuvimo, todėl pareiškėjas negali būti atsakingas ir patirti dėl to kokių nors teisių suvaržymų ar nuostolių. Atsižvelgiant į tai, atmestas kaip nepagrįstas atsakovo teiginys, kad pareiškėjui nepriklauso valstybės garantija, nes valstybės garantijų įgyvendinimo tvarkos priėmimo metu pareiškėjas su šeima jau nebegyveno savininkei grąžintame name. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad bylos šalys 1999 metais faktiškai atliko dalį aukščiau minėtos valstybės garantijos suteikimo procedūros – Administracija suteikė pareiškėjui ir jo šeimai kitas gyvenamąsias patalpas, o V. Š. su tokiu pasiūlymu sutiko ir sudarė nuomos sutartį, pasilikdamas sau galimybę pasinaudoti Kompensavimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 ar 5 punkte numatytomis valstybės garantijomis. Kartu pažymėtina, kad tokie pareiškėjo veiksmai reiškė jo atsisakymą pasinaudoti Kompensavimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4 ar 6 punkte nurodytomis garantijomis. Todėl Administracija, įsigaliojus Valstybės garantijos įgyvendinimo tvarkos aprašui, turėjo tik papildomai apklausti V. Š., kurią iš Kompensavimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 ir 5 punktuose numatytų valstybės garantijos rūšių jis renkasi ir išduoti atitinkamos rūšies valstybės garantiją.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas taip pat pažymėjo, kad skundžiamas Utenos rajono savivaldybės administracijos 2012 m. sausio 5 d. raštas Nr. (3.27)S-58 neatitinka visų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, tačiau turint omenyje tai, kad juo buvo aiškiai išreikšta Administracijos valia neišduoti valstybės garantijos V. Š., teismas laiko šį raštą individualiu administraciniu aktu, kurio teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nagrinėtinas teisme.
III.
Atsakovas Utenos rajono savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Apeliaciniame skunde (b. l. 65-67) nurodoma, kad:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas savo sprendimo motyvuojamojoje dalyje konstatavo, kad bylos šalys 1999 metais faktiškai atliko dalį valstybės garantijos suteikimo procedūros – Administracija suteikė pareiškėjui ir jo šeimai kitas gyvenamąsias patalpas, o V. Š. su tokiu pasiūlymu sutiko ir sudarė nuomos sutartį, pasilikdamas sau galimybę pasinaudoti Kompensavimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 ar 5 punkte numatytomis valstybės garantijomis. Kartu pažymėjo, kad tokie pareiškėjo veiksmai reiškė jo atsisakymą pasinaudoti Kompensavimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4 ar 6 punktuose nurodytomis garantijomis. Todėl Administracija, įsigaliojus Valstybės garantijos įgyvendinimo tvarkos aprašui, turėjo tik papildomai apklausti V. Š., kurią iš Kompensavimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 ir 5 punktuose numatytų valstybės garantijų rūšių jis renkasi ir išduoti atitinkamos rūšies valstybės garantiją. Tačiau rezoliucinėje sprendimo dalyje teismas nusprendė, kad valstybės garantija V. Š. turi būti išduota jau vadovaujantis visa Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamąjį nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų bei lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio 2 dalies apimtimi.Minėto įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje yra reglamentuojama, kad valstybės garantinį dokumentą (valstybės garantiją) savivaldybės administracijos direktorius privalo išduoti savininkams ir nuomininkams, gyvenantiems savininkui (piliečiui, religinei bendruomenei ar bendrijai) grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, bute. Tačiau V. Š. R. S.-A. priklausančiame name nebegyvena nuo 1999 metų.
Atsiliepimas
Pareiškėjas V. Š. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą ir atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepime (b. l. 76-79) nurodo, kad:
Žemesnės instancijos teismas
Nepagrįstas atsakovo teiginys, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoji dalis neatitinka rezoliucines dalies, nes Utenos rajono savivaldybės administracija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu visiškai, o ne iš dalies, t. y. ginčija pareiškėjo V. Š. teisę gauti valstybės garantiją kaip tokią, o ne konkrečią jos rūšį.Pirmosios instancijos teismas padare pagrįstą išvadą, kad teisės aktų nustatytais terminais valstybės garantija pareiškėjui nebuvo išduota tik dėl reikalingų teisės aktų nebuvimo, todėl jis negali būti dėl to atsakingas ar patirti dėl to kokių nors teisių suvaržymų ar nuostolių. Įsigaliojus 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymui Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ buvusio savininko įpėdinei R. S.-A. buvo atkurtos nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Utena, (ankstesnis adresas (duomenys neskelbtini), Utena). Taigi, pareiškėjo šeima tapo nuomininkais, gyvenančiais savininkui grąžintame name. 1999 m. vasario 4 d. Utenos rajono valdybos sprendimu Nr. 114 „Dėl gyvenamųjų patalpų suteikimo šeimoms, iškeliamoms iš savininkams grąžintų namų“ 1 punktu buvo nuspręsta konkurso tvarka nupirktą vieną trijų kambarių butą, esantį V. Kudirkos g. 24-20, Utena, pirmumo teise paskirti V. Š. 4 asmenų šeimai, iškeliamai iš savininkei R. S.-A. grąžinto gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Utena. Priimant šį administracinį aktą, jokios valstybės garantijos pareiškėjo šeimai, kaip nuomininkams, iškeldinamiems iš buvusiam savininkui grąžintų namų, suteiktos nebuvo, nors įstatymų leidėjas nuosekliai laikėsi pozicijos, kad nuomininkams, gyvenantiems savininkams grąžintuose namuose ir dėl to netekusiems teises pasinaudoti Butų privatizavimo įstatyme suteikta teise lengvatine tvarka įsigyti gyvenamąjį būstą, turi būti teisingai kompensuota. Valstybė, atkurdama nuosavybės teises, prisiėmė pareigą užtikrinti, kad grąžintinų namų nuomininkų teisės į gyvenamąjį būstą nebus pažeistos, ir nustatė šios pareigos įgyvendinimo būdus. 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 redakcija, galiojusi 1999 m. vasario 4 d. Utenos rajono valdybos sprendimo Nr. 114 priėmimo metu, numatė, kad savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, jo dalyje, bute, bus neatlyginamai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Jeigu nuomininkas atsisako šios galimybės, tada savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas kompensuoti kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas arba nuomininko pageidavimu neatlygintinai skirti žemės sklypą gyvenamajam namui statyti. Nuomininkas, kuriam buvo suteiktos kitos gyvenamosios patalpos arba sumokėta kompensacija kitoms gyvenamosioms patalpoms įsigyti, privalo atlaisvinti turėtas gyvenamąsias patalpas per 6 mėnesius, o jei jam buvo neatlygintinai skirtas žemės sklypas gyvenamajam namui statyti – per 1 metus. Pagal 1998 m. birželio 16 d. Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnį savininkui sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto nuomininkui kitos gyvenamosios patalpos neatlygintinai nuosavybėn suteikiamos, kitų gyvenamųjų patalpų ar žemės sklypo gyvenamajam namui statyti įsigijimo išlaidos kompensuojamos Vyriausybės nustatyta tvarka pagal Vyriausybes parengtą programą. 1997 m. rugsėjo 29 d. Vyriausybes nutarimu Nr. 1057 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 126 punkte numatyta, kad savivaldybė privalo išduoti garantinį raštą nuomininkui, gyvenančiam savininkui grąžintame name, jo dalyje, bute (šios tvarkos 7 priedas), patvirtinantį, kad nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, jo dalyje, bute, bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Taigi įstatymų leidėjas tinkama kompensacija nuomininkui laiko tik tokią kompensaciją, kuri suteikia galimybę lengvatine tvarka įgyti vienokią ar kitokią nuosavybę. Kadangi visiems piliečiams buvo suteikta teisė pirkti vienintelį nuomojamą būstą pagal Butų privatizavimo įstatymą, o savininkams grąžinamų butų nuomininkai neturėjo galimybės jų privatizuoti, tai, užtikrinant asmenų lygybės įstatymui principo įgyvendinimą, buvo būtina jiems sudaryti galimybę privatizuoti kitą gyvenamąją patalpą. Be to, toks teisinis reguliavimas reiškia ir tai, kad garantijos išdavimas nepriklauso nuo vienos iš garantijos sandorio šalių valios, garantija išduodama privalomai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pateiktas 1999 m. gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinę sutartį ir 2003 m. liepos 15 d. savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį įvertino kaip valstybės garantijos faktinį pradinį įgyvendinimą. Taip pat pagrįstai laikė, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), Utena, laikinas suteikimas naudotis už užmokestį negali būti vertinama kaip tinkamas valstybės garantijos įvykdymas. Vien tai, kad aukščiau nurodytą įstatymą įgyvendinantis poįstatyminis aktas buvo priimtas tuo metu, kai pareiškėjo šeima jau gyvenome savivaldybės išnuomotame bute, jokiu būdu nesudaro teisinio pagrindo atsakovo teiginiams, kad ši šeima neteko teisės gauti valstybės garantiją. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi 2000 m. liepos 5 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 793 patvirtintos Valstybės garantijų gyvenamųjų namų jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams vykdymo eiliškumo ir apskaitos tvarkos 3 punktu, kuriame nurodyta, jog jeigu sprendimai grąžinti gyvenamąjį namą, jo dalį, butą natūra priimti iki šios tvarkos įsigaliojimo, tačiau nuomininkams gyvenamosios patalpos nesuteiktos, institucija, priėmusi sprendimą grąžinti gyvenamąjį namą, jo dalį, butą natūra, nustato nuomojamų patalpų preliminarią vertę, kaip nurodyta šios tvarkos 5 punkte, tada praneša nuomininkui, jog reikia pasirinkti garantiją (pagal šios tvarkos 1 priedą), ir ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo šios tvarkos įsigaliojimo užbaigia nuomininkų apklausą dėl garantijos pasirinkimo (pagal šios tvarkos 2 priedą). Taigi valstybės garantijos taikomos ir tiems nuomininkams, kuriems kitos gyvenamosios patalpos jau suteiktos. Vien tas faktas, kad pareiškėjui buvo išnuomotos kitos gyvenamosios patalpos, neatleidžia atsakovo, Utenos rajono savivaldybės administracijos, nuo pareigos suteikti pareiškėjui valstybės garantiją, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą atlikti šiuos veiksmus. (Pvz. 2005 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2005).
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atsakovo atstovė paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Bylos ginčas yra dėl teisės į valstybės garantiją asmenims, iškeldintiems iš savininkams grąžinto namo.
Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą pripažino pareiškėjui teisę į valstybės garantiją ir įpareigojo atsakovą išduoti pareiškėjui Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamąjį nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatytą valstybės garantiją.
Atsakovas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą iš esmės grindžia ginčo santykiams taikytinos teisės taikymo ir aiškinimo netinkamumo argumentais.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisės taikymui ir aiškinimui yra reikšmingi ginčo turinį sudarantys faktai. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, gali būti teisingai kvalifikuoti ginčo santykiai.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio ribose, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir kad jis privalo patikrinti visą bylą, konstatuoja, jog bylos faktinės aplinkybės yra nustatytos tinkamai, jos nėra ginčijamos, todėl teismas jomis remiasi.
Ginčo santykių kvalifikavimui yra reikšmingas faktas, kad atsakovas pareiškėjo šeimai, gyvenančiai savininkui grąžintame name, 1999 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. 114 suteikė trijų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), Utenoje (b. l. 19) ir 1999 m. vasario 12 d. sudarė neterminuotą šio buto nuomos sutartį (b. l. 21). Šis veiksmas pripažintinas valstybės garantijos vykdymu, kadangi jis nėra nuginčytas. Šią išvadą teisėjų kolegija grindžia gyvenamųjų patalpų suteikimo metu galiojusiu ginčo santykių teisinių reguliavimu.
Žemesnės instancijos teismas
Tuo metu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi (originali įstatymo redakcija galiojusi nuo 1997 m. liepos 9 d.) buvo nustatyta, kad kai piliečiui grąžinamas natūra gyvenamasis namas, jo dalis, butas, kuriuose gyvena nuomininkai, visas nuomininkų teises ir pareigas pagal gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Vyriausybės nustatyta tvarka perima savivaldybė iki to laiko, kol valstybė nuomininkui suteiks kitą gyvenamąją patalpą arba kitaip su juo atsiskaitys šiame įstatyme nurodytais būdais.
Analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 124 punktu.
Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, 1998 m. birželio 16 d. įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi (originali įstatymo redakcija galiojusi nuo 1998 m. liepos 8 d.) buvo nustatyta, kad savininkui sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto nuomininkui kitos gyvenamosios patalpos neatlygintinai nuosavybėn suteikiamos, kitų gyvenamųjų patalpų ar žemės sklypo gyvenamajam namui statyti įsigijimo išlaidos kompensuojamos Vyriausybės nustatyta tvarka pagal Vyriausybės parengtą programą, kuri sudaroma atsižvelgiant į miestų, rajonų savivaldybių pateiktus duomenis.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 patvirtinto Valstybės garantijų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams vykdymo eiliškumo, apskaitos ir kontrolės tvarkos aprašo (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. birželio 8 d. nutarimo Nr. 567 redakcija galiojanti nuo 2006 m. birželio 14 d.) 4 punktu nustatyta, kad jeigu sprendimai grąžinti natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus priimti iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 10,12, 15, 17, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo dienos, tačiau juose gyvenantiems nuomininkams garantijos neišduotos, savivaldybės administracija apklausia nuomininkus dėl valstybės garantijos pasirinkimo pagal šio Aprašo 3 ir 4 priedus.
Nurodytas teisinis reguliavimas suteikė pareiškėjui teisę į valstybės garantiją apsirūpinti gyvenamuoju plotu jo pasirinktu būdu. Pareiškėjas, pasirašydamas buto nuomos sutartį, iš esmės išreiškė savo valią ir pasirinko kitą gyvenamąją patalpą ir apsigyveno nuomojamuose patalpose. Nors pagal Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymas 9 straipsnio 1 dalį pareiškėjas turėjo teisę gauti gyvenamąsias patalpas neatlygintinai nuosavybėn, tačiau pateikto pareiškėjo skundo reikalavimas nesuteikia teismui pagrindo vertinti šios garantijos vykdymo teisėtumo.
Todėl esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas, pasirinkęs kitą gyvenamąją patalpą, neturi teisės pasirinkti kitos rūšies valstybės garantijos, kadangi jis neatitinka Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio 1 dalies bei Valstybės garantijų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams vykdymo eiliškumo, apskaitos ir kontrolės tvarkos aprašo 4 punkto reikalavimų, nes jis po kitos gyvenamosios patalpos suteikimo jau nėra grąžintino savininkui namo nuomininkas. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo atsakovą suteikti pareiškėjui Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamąjį nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatytą valstybės garantiją. Teismas, patenkindamas pareiškėjo skundo reikalavimą, netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas šio ginčo santykiams ir tai yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą (ABTĮ 143 str.).
Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti administraciją išduoti valstybės garantiją pagal 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 reikalavimus yra nekonkretus, nes nėra nurodoma, kokios konkrečiai rūšies garantijos pareiškėjas siekia. Toks prašymas pirmiausiai turėjo būti pateiktas atsakovui ir tik po to pareiškėjas būtų įgijęs teisę atsakovo veiksmus skųsti administraciniam teismui. Šiuo atveju pareiškėjas atsakovui prašymo išduoti ar visiškai įvykdyti jo pasirinktą valstybės garantiją nepateikė. Todėl, panaikinus teismo sprendimą, nėra pagrindo bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes administracinis teismas, pareiškėjui nesilaikius ikiteisminio ginčo sprendimo tvarkos, negali įvertinti atsakovo veiksmų ar neveikimo teisėtumo.
Esant šioms aplinkybėms, apeliacinis skundas tenkintinas, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Utenos rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkinti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – V. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas neskundžiamas.