Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų, Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Alytaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas A. G. (toliau – pareiškėjas) skundu, kurį vėliau patikslino (t. 1, b. l. 1-7,45-46), kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų (toliau – ir Kauno nepilnamečių TI-PN), Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas), 30 000 EUR neturtinės žalos (po 6000 EUR už kiekvieno iš atstovų neteisėtus veiksmus).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad nuo 2009-09-17 iki 2011-06-16 buvo laikomas Lukiškių TI-K ir Kauno nepilnamečių TI-PN. Šiose įstaigose laikymo sąlygos buvo netinkamos, nes pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, kamerose nebuvo atskiros spintelės tualeto reikmenims susidėti ir veidrodžio, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas, todėl neužtikrino pareiškėjo privatumo, be to, jame nebuvo atskiros vėdinimo sistemos, todėl pareiškėjas nuolat jautė nemalonų kvapą. Kamerų sienos, lubos ir grindys buvo avarinės ir antisanitarinės būklės, nuo lubų krisdavo dažai ir kalkės, ant sienų matėsi pelėsis, veisėsi buitiniai kenkėjai. Čiužinių ir patalynės būklė buvo itin prasta. Nepakakdavo natūralios dienos šviesos, dirbtinė neatitiko nustatytų reikalavimų, o kai kuriose kamerose iš viso nebuvo langų. Buvo šalta ir drėgna. Pasivaikščiojimas vykdavo tik kartą per dieną, kartais ir 6.30 val., kai dar būdavo tamsu. Be to, pareiškėjui nebuvo organizuojami jokie užsiėmimai.

Skunde nurodoma, kad nuo 2011-06-16 pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK. Šios įstaigos kameros taip pat neatitiko minimalių ploto reikalavimų. Langai buvo nešvarūs, pagal pareiškėjo apskaičiavimus, praleisdavo tik 20 lx. natūralios šviesos. Nors kamerose veikė dvi 20 vatų lemputės, šviesa buvo išjungiama nuo 9.30 val. iki 16 val.

Pareiškėjas buvo nerūkantis, tačiau buvo apgyvendintas su rūkančiais asmenimis ir turėjo kvėpuoti tabako dūmais, kadangi kamerose rūkė 10 iš 14 buvusių asmenų.

Pravieniškių PN-AK dušu pasinaudoti galima tik kartą per savaitę, prausyklos įrenginiai surūdiję, sienos padengtos pelėsiu, patalpa nevėdinama, todėl nuolat buvo jaučiamas blogas kvapas. Unitazai neatitverti, vanduo juose paprastai nenusileidžia arba nusileidžia labai prastai. Sienų, lubų ir grindų būklė avarinė ir antisanitarinė, lova labai prasta, iš jos likęs tik karkasas. Kamerose buvo ir buitinių parazitų.

Nuteistojo pašalpa nebuvo tinkamai mokama, administracija sugalvodavo priežasčių, kodėl jos iš viso nemokėti, todėl pareiškėjas negalėdavo įsigyti higienos priemonių ir kitų reikmenų.

Maistas patiekiamas nešvariuose induose. Maisto kokybė prasta, o iš artimųjų maisto gauti draudžiama.

Alytaus PN pareiškėjo laikymo sąlygos taip pat neatitiko nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas buvo laikomas nesuremontuotose kamerose, be to, pareiškėjas mano, kad į Alytaus PN jis buvo perkeltas siekiant užkrėsti sunkiomis ligomis. Kasmet iš šios įstaigos išveža 5 asmenis, užsikrėtusius tuberkulioze, 6 iš 10 asmenų serga hepatitu ar ŽIV infekcijomis. Dėl baimės užsikrėsti, pareiškėjas nenorėjo išlipti iš lovos, gulėdavo užsidengęs veidą rankšluosčiu.

Pareiškėjas nurodo, kad neturtinę žalą patyrė ir dėl Departamento neveikimo – nuteistiesiems ir suimtiesiems asmenims tinkamų laikymo sąlygų nesudarymo. Be to, Departamentui yra pavesta analizuoti ir kontroliuoti higienos normų reikalavimų vykdymą jam pavaldžiose įstaigose.

Pareiškėjas nurodo, kad nežmoniškos laikymo sąlygos sukėlė jam didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo sveikatą, jis jautėsi nevisaverčiu ir pažemintu.

Atsiliepime į skundą atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti (t. 1, b. l. 57-63). Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2009-09-17 iki 2010-11-23. Teigė, kad įstaigos administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes nuteistiesiems pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, tačiau negali įtakoti atvykstančiųjų suimtųjų ir nuteistųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras.

Atsakovo atstovas pažymėjo, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, kamerų kriauklių ir unitazų valymui – kalcinuota soda. Vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams atlikti, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams patikrinimams atlikti Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, o šiuo metu – su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto suderintą planą ir turimas lėšas.

Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu Lukiškių TI-K laikomi asmenys kartą per savaitę 15 min gali nusiprausti po dušu, taip pat kasdien suimtieji išvedami po valandą laiko pasivaikščioti lauke. Tai atitinka teisės aktų reikalavimus.

Kiekvienoje Lukiškių TI-K kameroje yra taburetės, stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms susidėti, tačiau dėl mažo kamerų ploto ne visada įmanoma įrengti teisės aktuose nustatytą baldų kiekį. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas 1,5 m aukščio sienele bei šalto vandens tiekimas į kameras atitinka higienos normos reikalavimus.

Lukiškių TI-K teigimu, kamerų langai vėdinimui yra pritaikyti, asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

Atsakovo atstovo nuomone pareiškėjo skundas grindžiamas samprotavimais ir abstrakčiais teiginiais, nusiskundimai bendro pobūdžio ir nekonkretūs, pašomos priteisti žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Dėl nurodytų priežasčių, atsakovo atstovas pareiškėjo reikalavimą laiko nesąžiningu noru pasipelnyti valstybės sąskaita.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno nepilnamečių TI-PN atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti (t. 1, b. l. 116-118). Nurodė, kad pareiškėjas į Kauno nepilnamečių TI-PN atvyko 2009-09-21 ir su pertraukomis buvo laikomas iki 2011-06-19, tačiau atsakovo atstovas neturi duomenų apie konkrečias kameras ir su pareiškėju laikytų asmenų skaičių, kadangi nurodyti duomenys, vadovaujantis 2014-03-13 Dokumentų naikinimo aktą Nr. 24-1197 eil., Nr. 176, už 2009-2011 metus buvo sunaikintos.

Atsakovo atstovas pažymėjo, kad įstaigos pastatas pastatytas 1998 m., todėl nėra senas, be to, yra vykdoma pastato eksploatacinė priežiūra, todėl suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygos yra geros. Atkreipė dėmesį, jog laikymo Kauno nepilnamečių TI-PN metu pareiškėjas nežinojo apie galimai pažeidžiamas jo teises į tinkamas laikymo sąlygas, tačiau reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pareiškė tik po 5 m., todėl laiko, kad yra praleidęs ieškinio senaties terminą tokio pobūdžio reikalavimui reikšti.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo reikalavimui iki 2013-08-18 taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti (t. 1, b. l. 155-160). Nurodė, kad pareiškėjas atvyko 2011-06-16 ir buvo apgyvendintas 9 būrio 16,20 kv. m pločio 2-je gyvenamojoje patalpoje, kurioje įrengtos 4 miegamos vietos, 8 būrio 18,50 kv. m pločio 2-je gyvenamojoje patalpoje, kurioje įrengtos 4 miegamos vietos, 6 būrio 35,25 kv. m pločio 4-je gyvenamojoje patalpoje, kurioje įrengtos 5 miegamos vietos, ir 35,51 kv. m pločio 6-je gyvenamojoje patalpoje, kurioje įrengtos 6 miegamos vietos. Kiek asmenų su pareiškėju gyveno vienoje patalpoje atsakovo atstovas neturi duomenų, tačiau ne visada visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau.

Atsakovo atstovas pabrėžė, kad pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose ir jo galimybes judėti po visą lokalinį sektorių ribojo tik kėlimosi ir gulimo laikas, kuomet pareiškėjas privalėjo būti savo lovoje. Kitu laiku jis galėjo vaikščioti būrio patalpose, bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose, salėse, koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, bendruose masiniuose renginiuose.

Atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjas nuolat pažeidinėja rėžimo reikalavimus, todėl jam buvo skiriamos nuobaudos, kurias jis atliko kamerose Nr. 6, 8, 9 ir 10.

Rūkantiems asmenims yra draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose. Pataisos namų lauke ir prie įėjimo į būrius yra įrengtos ir pažymėtos rūkymui skirtos vietos. Be to, pareiškėjo Individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje pažymėta, kad jis yra rūkantis, tai patvirtina jo parašas, todėl skunde keliamus argumentus dėl rūkymo atsakovo atstovas laiko visiškai nepagrįstais.

Atsiliepime teigiama, kad pareiškėjas per visą laikymo laikotarpį į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus nesikreipė, todėl jis nepagrįstai teigia patyręs neigiamus dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją ar nesaugumo jausmą. Pareiškėjas pataisos namuose į medikus kreipėsi tik dėl sportinės traumos, kitokių nusiskundimų neturėjo, todėl atsakovo atstovas nepagrįstais laiko ir argumentus dėl pablogėjusios sveikatos.

Pravieniškių PN-AK nurodė, kad pareiškėjas neįrodė neteisėtų įstaigos veiksmų bei neturtinės žalos, todėl jo skundas yra nepagrįstas.

Atsakovo atstovas Alytaus PN atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti (t. 1, b. l. 97-101). Nurodė, kad Alytaus PN nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų plotą, jis buvo aprūpintas geros kokybės inventoriumi.

Atsakovo atstovas rėmėsi Alytaus visuomenės sveikatos centro tikrinimo aktais, kuriuose Alytaus PN higienos normos pažeidimų nebuvo nustatyta. Pareiškėjo skundų dėl laikymo sąlygų nebuvo gauta.

Atsiliepime teigiama, kad nėra teisinio reguliavimo, nustatančio pareigą atskirai laikyti ŽIV infekuotus asmenis, o tuberkulioze sergantys asmenys yra gydomi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.

Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas nepagrindė valstybės kaltės ir priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ir kilusių pasekmių. Nepagrindė, kaip apskaičiavo konkrečios žalos dydį, todėl, Alytaus PN nuomone, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi siekdamas turtinės naudos iš valstybės.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti (t. 1, b. l. 91-95). Pabrėžė, kad pareiškėjo skunde nurodyta neturtinė žala kilo ne dėl Departamento, o dėl kitų valstybės institucijų veiksmų. Departamentas jokių pareiškėjo skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų nebuvo gavęs ir nenagrinėjo. Be to, pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė ginti galimai pažeistas savo teises ir į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei 6 m. nuo ginčui aktualaus laikotarpio pradžios, todėl laiko, kad pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, kurį prašo taikyti.

Atsakovo atstovas pažymėjo, kad valstybė sprendžia asmenų kalinimo problemas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-07-22 nutarimu Nr. 740 yra patvirtinta Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programa, kurios tikslas – užtikrinti saugią, efektyvią ir ekonomišką laisvės atėmimo vietų veiklą, nuteistiesiems (suimtiesiems) – teisės aktų nustatytas laikymo, o personalui -darbo sąlygas.

Departamentas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu didžiąją laiko dalį laisvės atėmimo bausmę atlieka pataisos namuose, kur gyveno lokaliniuose sektoriuose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nėra apribota nuo kėlimosi iki gulimosi laiko, todėl Departamento teigimu, galimai santykinai mažą patalpų plotą, kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose, kompensuoja suteikta judėjimo laisvė.

Atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjas nepateikė jokių skunde nurodytas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizavo padarytą žalą patvirtinančių aplinkybių, rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir neįrodė visų būtinų valstybės civilinei atsakomybei kilti sąlygų, todėl jo skundas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, Kauno nepilnamečių TI-PN, Pravieniškių PN-AK ir Alytaus PN, o taip pat iš Departamento veiksmų, netinkamai vykdant pareigą užtikrinti tinkamas laikymo sąlygas laisvės atėmimo vietose.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl žalos atlyginimo yra taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Iš skundo turinio matyti, kad neturtinę žalą, kildinamą iš Departamento veiksmų, pareiškėjas prašo priteisti už visą jo kalinimo laikotarpį, t. y. nuo 2009-09-17 iki skundo padavimo dienos (2016-07-27). Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš buvusių netinkamų laikymo sąlygų laisvės atėmimo vietose, yra aktualus jo laikymo nurodytose įstaigose laikotarpis. Kaip matyti iš Lukiškių TI-K Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelės, pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikomas nuo 2009-09-17 iki 2010-11-23 (t. 1, b. l. 64-69), iš Kauno nepilnamečių TI-PN 2016-09-01 pažymos Nr. ĮP-57 „Apie suimtojo A. G. buvimo Kauno nepilnamečių TI-PN laikotarpį“ matyti, kad pareiškėjas Kauno nepilnamečių TI-PN periodiškai buvo nuo 2009-09-21 iki 2010-06-16 (t. 1, b. l. 119), pagal Pravieniškių PN-AK 3-ojo sektoriaus 2016-08-22 duomenis apie nuteistąjį, pareiškėjas Pravieniškių PN-AK buvo laikomas nuo 2011-06-16 iki 2016-02-05 (t. 1, b. l. 161). Į teismą dėl neturtinės žalos, kildinamos iš nurodytose institucijose buvusių netinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo pareiškėjas kreipėsi tik 2016-07-27 (t. 1, b. l. 38), todėl spręstina, kad jis praleido skundo padavimo teismui terminą reikalavimams, susijusiems su Lukiškių TI-K ir Kauno nepilnamečių TI-PN laikymo sąlygomis visoje apimtyje, dėl Pravieniškių PN-AK laikymo sąlygų už 2011-06-16–2013-07-26 laikotarpį, dėl Departamento galimai neteisėtų veiksmų – už laikotarpį nuo 2009-09-17 iki 2013-07-26.

Vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, esant ginčo šalies reikalavimui, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šiuo atveju, atsakovo atstovai Lukiškių TI-K, Kauno nepilnamečių TI-PN, Pravieniškių PN-AK ir Departamentas atsiliepimuose į skundą tokį prašymą pareiškė (t. 1, b. l. 57, 92-93, 117-118, 156). Pareiškėjas teismui pateiktame skunde rėmėsi argumentu, jog savo teisių savarankiškai ginti negalėjo, nes laikymo laisvės atėmimo vietose metu buvo nepilnametis, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjui 2011-05-02 suėjo aštuoniolika metų, t. y. jis įgijo visišką teisinį subjektiškumą, tačiau nežiūrint į tai, nepagrįstai ilgai delsė kreiptis teisminės gynybos ir praleido 3 m. ieškinio senaties terminą, net ir skaičiuojant jį nuo 2011-05-02. Jokių argumentų ar įrodymų, patvirtinančių, kad ieškinio senaties terminą praleido dėl objektyvių priežasčių, pareiškėjas nepateikė, teismas tokių aplinkybių ex officio taip pat nenustatė, todėl pareiškėjo reikalavimams dėl neturtinės žalos, kildinamos iš Lukiškių TI-K ir Kauno nepilnamečių TI-PN veiksmų, iš Pravieniškių PN-AK veiksmų per laikotarpį nuo 2011-06-16 iki 2013-07-26 ir Departamento veiksmų už laikotarpį nuo 2009-09-17 iki 2013-07-26, taikytina ieškinio senatis ir ši skundo dalis atmestina (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš netinkamų laikymo laisvės atėmimo įstaigose sąlygų, yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Dėl Pravieniškių PN-AK buvusių laikymo sąlygų.

Pareiškėjas skunde teigia, kad Pravieniškių PN-AK buvo laikomas minimalaus ploto reikalavimų neatitinkančiose kamerose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos) taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2. punktais, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas laikytas 9 būrio 16,20 kv. m pločio 2-je gyvenamojoje patalpoje, kurioje įrengtos 4 miegamos vietos, 8 būrio 18,50 kv. m pločio 2-je gyvenamojoje patalpoje, kurioje įrengtos 4 miegamos vietos, 6 būrio 35,25 kv. m pločio 4-je gyvenamojoje patalpoje, kurioje įrengtos 5 miegamos vietos, ir 35,51 kv. m pločio 6-je gyvenamojoje patalpoje, kurioje įrengtos 6 miegamos vietos (t. 1, b. l. 162-163). Nors atsakovo atstovas nenurodė, kiek kartu su pareiškėju vienoje kameroje buvo laikoma asmenų, tačiau iš gyvenamųjų patalpų ploto ir jose įrengtų lovų skaičiaus matyti, kad vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimai pareiškėjui būnant gyvenamosiose patalpose, nebuvo pažeisti. Kita vertus, iš atsiliepimo į skundą duomenų ir Pravieniškių PN-AK 2016-08-23 pažymos Nr. 43/1-2213 „Dėl nuteistojo A. G. gyvenamųjų vietų“ bei 2016-01-05 pažymos Nr. 77-15 „Apie 3-io sektoriaus baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpų kamerų ir pasivaikščiojimo kiemelių plotus“ (b. l. 164, 165) matyti, kad pareiškėjas už režimo pažeidimus atliko nuobaudas Baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 6, 8, 9 ir 10, kurios pagal įrengtų miegamų vietų skaičių ir kamerų plotą neatitiko minimalių asmeniui tenkančio ploto reikalavimų. Pravieniškių PN-AK nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo laikymo nurodytose kamerose metu nebuvo užpildytos visos miegamosios vietos ir, kad pareiškėjo teisė į minimalų plotą nebuvo pažeista, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo nuobaudų atlikimo kamerose metu (2011-11-03–2011-11-10, 2012-08-22–2012-09-06, 2014-01-18–2014-02-02, 2014-07-07–2014-07-22, 2015-03-12–2015-03-17) 62 paras buvo pažeista jo teisė į minimalų 3,6 kv. m plotą.

Pareiškėjas teigė, kad langai Pravieniškių PN-AK buvo nešvarūs, praleisdavo tik 20 lx. natūralios šviesos, dirbtinis apšvietimas dienos metu buvo išjungiamas.

Ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) bei nuo 2015-11-01 įsigaliojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015, abi kartu – Higienos normos). HN 76:2010 22 punkte nustatyta, kad natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %, HN 134:2015 14 punkte nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, tuo tarpu pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013, 2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013). Šiuo atveju, teigdamas, kad natūralus dieninis apšvietimas buvo tik 20 lx, pareiškėjas nenurodė, kokiu prietaisu naudodamasis nustatė tokius duomenis, taip pat nenurodė konkrečių laikotarpių ir kamerų, kuriose nustatė nurodytą pažeidimą, todėl šis pareiškėjo argumentas laikytinas abstrakčiu ir subjektyviu. Pareiškėjas nenurodė, kad kreipėsi į įstaigos administraciją, prašydamas nuvalyti nešvarų langą ar išduoti valymui skirtas priemones, nenurodė, kad nepakankant apšvietimo, prašė įjungti dirbtinį dienos metu, tačiau jo prašymai nebuvo patenkinti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nusiskundimai dėl nepakankamo apšvietimo atmestini, kaip pernelyg deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Pareiškėjas teigė, kad yra nerūkantis, tačiau buvo apgyvendintas kartu su rūkančiais asmenimis.

Tabako kontrolės įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad vienas iš valstybės tabako kontrolės politikos principų yra ginti žmogaus teises į aplinką be tabako dūmų, o 19 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. HN 76:2010 14 punkte ir HN 134:2015 7 punkte nustatyta, kad Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Nors pareiškėjas teismui pateiktame skunde nenurodė konkrečių kamerų ir laikotarpių, kuomet buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis bei šių asmenų pavardžių, t. y. nusiskundimo neindividualizavo, iš pareiškėjo Individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje esančių įrašų matyti, kad pareiškėjas savo parašu patvirtino, jog yra rūkantis (t. 1, b. l. 170-172), todėl darytina išvada, kad Pravieniškių PN-AK negalėjo pažeisti pareiškėjo teisių net ir laikydamas jį kartu su rūkančiais asmenimis. Atsakovo atstovas teismui pateikė Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2014-12-19 įsakymu Nr. V-609 patvirtintą Rūkymo vietų pataisos įstaigos ir VĮ „Mūsų amatai“ teritorijose nustatymo ir reikalavimų tvirtinimo aprašą (t. 2, b. l. 174-180), iš kurio matyti, kad Pravieniškių PN-AK nuteistiesiems leidžiama rūkyti tik tam skirtose įrengtose rūkymo vietose, baudos izoliatoriuje laikomi rūkantieji asmenys turi būti laikomi atskirai nuo nerūkančių. Nurodyti įrodymai patvirtina, jog Pravieniškių PN-AK tinkamai įgyvendino pareiškėjo teisę į sveiką gyvenamąją aplinką ir šiuo atveju teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

Pareiškėjas teigė, kad jam kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudotis sanitariniais įrenginiais

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Atsakovo atstovas jokių argumentų, susijusių su pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais užtikrinimu, nenurodė ir jų nepaneigė. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt.), todėl darytina išvada, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą ir tai turėjo įtakos jo laikymo sąlygų bloginimui.

Pareiškėjas teigė, kad Pravieniškių PN-AK gyvenamosios ir dušo patalpos buvo antisanitarinio stovio, neremontuotos, ant sienų matėsi pelėsis, dušinės prietaisai surūdiję, patalpa nevėdinama, sanitariniame mazge blogai veikė vandens nuleidimo sistema, jo lovos būklė taip pat buvo prasta.

Vadovaujantis HN 76:2010 28 punktu, laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Ant gyvenamosios patalpos sienų ir lubų neturi būti pelėsių (HN 76:2010 56 punktas), laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį (HN 76:2010 62 punktas) ir nors HN 76:2010 nėra reglamentuotas remonto atlikimo dažnis, tačiau laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga laiku nustatyti paprastojo remonto poreikį. HN 134:2015 34 punkte nurodyta, kad bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 punktas). Dušinės, prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos (HN 134:2015 28.2. punktas).

Pažymėtina, kad Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą jokių argumentų, susijusių su remonto poreikio savalaikiu konstatavimu nenurodė ir nepateisė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius, susijusius su bloga dušo ir gyvenamųjų patalpų būkle, tačiau pareiškėjas nekonkretizavo kokias konkrečiai neigiamas pasekmes, o tuo pačiu ir neturtinę žalą, jam sukėlė surūdiję dušo patalpos prietaisai ir savalaikis remonto poreikio nekonstatavimas bei gyvenimas nesuremontuotose patalpose. Pareiškėjas nenurodė, nei kuriuo metu, nei kuriose kamerose nebuvo atliktas paprastasis remontas, kuriame konkrečiai sanitariniame mazge nenusileisdavo vanduo ir kad jis dėl nurodytų pažeidimų pašalinimo kreipėsi į įstaigos administraciją. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog gyvendamas nesuremontuotose patalpose ar prausdamasis neišvėdintoje dušo patalpoje patyrė neturtinę žalą.

Skunde nurodoma, kad Pravieniškių PN-AK dušu būdavo galima pasinaudoti tik kartą per savaitę, patalpose (kamerose) veisėsi buitiniai parazitai.

Vadovaujantis HN 76:2010 68 punktu, HN 134:2015 44 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte. Pareiškėjas neneigė, kad jam buvo sudaryta galimybė kartą per savaitę nusiprausti po dušu, todėl nėra teisinio pagrindo šiuo aspektu pripažinti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

Pagal HN 76:2010 60 punktą ir HN 134:2015 20 punktą laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui, laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Atsakovo atstovas jokių argumentų, susijusių su pareiškėjo teiginiais dėl buitinių parazitų buvimo, nenurodė, tačiau ir pareiškėjas papildomai šio nusiskundimo neindividualizavo, nenurodė kamerų ir laikotarpių, kuomet pastebėjo kamerose buitinius parazitus ar kad kreipėsi į įstaigos administraciją dėl kenkėjų naikinimo darbų vykdymo ir jo prašymas nebuvo patenkintas, todėl Pravieniškių PN-AK nekyla pareiga paneigti tokius abstrakčius teiginius. Nesant duomenų, patvirtinančių, kad nurodytoje įstaigoje buvo buitinių parazitų, teismas neturi pagrindo konstatuoti HN 76:2010 60 punkto ir HN 134:2015 20 punkto reikalavimo pažeidimo faktą.

Pareiškėjas teigė, kad nuteistojo pašalpa jam buvo mokama netinkamai, o kartais ir visai nemokama, tačiau šių teiginių papildomai nekonkretizavo, nenurodė, kada jam nebuvo išmokėta nuteistojo pašalpa, ir kuo pasireiškė netinkamas jos mokėjimas, todėl šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat reiškė nusiskundimus dėl patiekiamo maisto kokybės, nešvarių indų ir kad neturi galimybės maisto gauti iš artimųjų.

Teismas neturi duomenų apie Pravieniškių PN-AK tiekiamo maisto kokybę, tačiau pareiškėjas taip pat nenurodė, kodėl laiko, kad ji buvo netinkama, nors skunde teigė, jog maisto kaloringumas jį tenkino. Pareiškėjas nenurodė, kada maistas buvo patiektas nešvariuose induose ir kad, pareiškus pageidavimą, indai nebuvo pakeisti, t. y. šie pareiškėjo nusiskundimai yra pernelyg deklaratyvaus pobūdžio. Vadovaujantis Bausmių vykdymo įstatymo 95 straipsnio 1 dalimis, nuteistiesiems leidžiama per šešis mėnesius gauti vieną pašto arba perduodamą drabužių, patalynės (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), avalynės siuntinį, tačiau įstatymas nenumato nuteistiesiems galimybės gauti maisto siuntinius. Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip nepagrįsti su maitinimu susiję pareiškėjo nusiskundimai.

Dėl Alytaus PN laikymo sąlygų.

Pareiškėjas teigė, kad Alytaus PN buvo laikomas nesuremontuotose kamerose, be to, nebuvo užtikrinta jo teisė į sveikatai saugią aplinką, kadangi šioje įstaigoje buvo laikomi atvira tuberkuliozės forma, ŽIV ar hepatitu sergantys asmenys.

Pažymėtina, kad kaip ir aukščiau nurodytu atveju pareiškėjas šio nusiskundimo papildomai nekonkretizavo, nenurodė nei laikotarpių, nei patalpų (kamerų), kuriose nebuvo atliktas paprastasis remontas. Pareiškėjas neįvardijo ir kartu su juo laikytų užkrečiamomis ligomis sirgusių asmenų pavardžių ar konkrečių kamerų ir patalpų, kuriose jam buvo kilusi reali grėsmė užsikrėsti skunde nurodytomis ligomis. Teismo vertinimu, vien subjektyvus pareiškėjo įsivaizdavimas apie galimą grėsmę jo sveikatai, nepatvirtina neteisėtų Alytaus PN veiksmų.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas neturi pagrindo išvadai, jog pareiškėjas Alytaus PN laikytas jo teises pažeidžiančiomis sąlygomis, t. y. neturi pagrindo konstatuoti neteisėtus Alytaus PN veiksmus. Be to, pareiškėjas skunde nepagrindė ir neturtinės žalos, susijusios su šios institucijos veiksmais, buvimo fakto. Pareiškėjui neįrodžius visų valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, pareiškėjo skundas dalyje dėl neturtinės žalos, kildinamos iš Alytaus PN veiksmų, priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl Departamento neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinę žalą patyrė dėl Departamento neveikimo, t. y. šiai įstaigai pagal savo kompetenciją nesprendžiant klausimų, susijusių su laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų tinkamu gyvenimo sąlygų užtikrinimu.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012-02-28 įsakymu Nr. 1R-58 patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 8.3 punkte įtvirtinta Kalėjimų departamento funkcija prižiūrėti ir kontroliuoti bausmių (išskyrus baudas), baudžiamojo poveikio priemonių (išskyrus turto konfiskavimą ir įmokas į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą), auklėjamojo poveikio priemonių (išskyrus atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą) ir kardomosios priemonės – suėmimo vykdymą Kalėjimų departamentui pavaldžiose įstaigose (be kita ko, laisvės atėmimo vietose). Nuostatų 8.13 punkte nurodyta, kad Departamentas organizuoja naujų laisvės atėmimo vietų statybą ir jau veikiančių laisvės atėmimo vietų rekonstrukcijos darbus.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-07-22 nutarimu Nr. 740 buvo patvirtinta Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programa, kurios 12 punktas nustato, kad ši programa turi būti įgyvendinta 2014–2022 metais. Pareiškėjo laikymo laisvės atėmimo vietose metu Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos įgyvendinimas dar neturėjo būti baigtas, todėl pareiškėjui negalėjo susiformuoti teisėti lūkesčiai būti laikomam sąlygomis, kurių įgyvendinimui dar nėra pasibaigęs terminas, t. y. pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos ir neteisėtų veiksmų buvimo fakto ir šiuo aspektu, todėl nurodytas skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog Departamentas kontrolės funkciją vykdo nagrinėdamas asmenų skundus dėl laikymo sąlygų ir ginčus dėl laisvės atėmimo vietų priimtų (atsisakytų priimti ar nepriimtų) sprendimų. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodė, kad kreipėsi į Departamentą dėl netinkamų laikymo sąlygų. Nagrinėjamoje byloje nebuvo konstatuoti esminiai Higienos normų pažeidimai, išskyrus privatumo pažeidimą naudojantis sanitariniais įrenginiais ir minimalaus ploto reikalavimo Pravieniškių PN-AK pažeidimą, tačiau nurodytas pažeidimas konstatuotas pagal įrengtų lovų skaičių, o ne faktiškai jose buvusius asmenis, todėl darytina išvada, kad nežinodamas apie potencialius pažeidimus, Departamentas negalėjo imtis priemonių jiems pašalinti. Be to, nagrinėjamu byloje nėra duomenų, kad Departamentas savo veiksmais (neveikimu) pareiškėjui padarė tiesioginės žalos, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme.

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teismas kiekvienu atveju turi spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, kad po to, kai neturtinė žala buvo teisingai atlyginta, pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-11-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1897/2008).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų laikymo laisvės atėmimo įstaigose sąlygų patyrė eilę išgyvenimų, pasireiškusių dvasiniais skausmais, depresija, pažeminimu, nevisavertiškumo jausmu, sveikatos sutrikdymu.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK 62 paras buvo laikomas baudos izoliatoriaus kamerose, kurios neatitiko minimalių ploto reikalavimų be to, Pravieniškių PN-AK buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Pravieniškių PN-AK žmogaus orumą žeminančiomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, t. y. dėl šio atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, o tuo pačiu ir neturtinę žalą, kurią yra pagrindas atlyginti pinigais.

Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas atsižvelgia į tai, jog savo nusiskundimus pareiškėjas dėstė labai abstrakčiai, nenurodydamas nei konkrečių kamerų, nei laikotarpių, kuomet jautėsi žeminamas ir kankinamas, todėl spręstina, kad pareiškėjo išgyvenimai nebuvo labai intensyvūs ir žymūs. Byloje nėra duomenų apie valstybės institucijų veiksmais ar neveikimu sutrikdytą pareiškėjo fizinę ar psichinę sveikatą. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų sutriko jo sveikata, šio nusiskundimo neindividualizavo ir nenurodė, iš Alytaus PN pateiktos pareiškėjo sveikatos istorijos kopijos matyti, kad įrašų apie valstybės institucijų veiksmų įtakotus pareiškėjo sveikatos sutrikimus nėra (t. 1 b. l. 169). Byloje taip pat nenustatyta, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningų Pravieniškių PN-AK veiksmų jo atžvilgiu ar siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, spręstina, kad pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio, todėl, įvertinęs byloje konstatuotų Pravieniškių PN-AK pažeidimų laikotarpį, pobūdį, mastą ir intensyvumą, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 180 EUR sumos priteisimas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo A. G. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti A. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 180 EUR (vieną šimtą aštuoniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.