Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-09-26 · Civilinė byla Nr. 2A-435/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-09-26
Bylos Nr.
2A-435/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Audronė Jarackaitė, Alė Bukavinienė, Kazys Kailiūnas
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovė „Vairidas“
Atsakovas
A. M.
(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. rugsėjo 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Audronės Jarackaitės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovė „Vairidas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 25 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-1761-798/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vairidas“ ieškinį atsakovui A. M. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Vairidas“ kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo A. M. 32 850,74 Lt nuostoliams, atsiradusiems dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų, atlyginti. Nurodė, kad 2009 m. liepos 17 d. ieškovas UAB „Vairidas“ sudarė darbo sutartį su atsakovu A. M., įdarbindamas jį vairuotojo – pardavėjo pareigoms. 2010 m. vasario 23 d. atsakovas buvo atleistas iš darbo jam pačiam prašant, jis įsigijo verslo liudijimą ir užsiima duonos gaminių perpirkimu ir mažmenine prekyba. Pažymėjo, kad pagrindinė ieškovo veikla yra duonos gaminių gamyba ir mažmeninė prekyba bei išvežiojimas, tačiau dar dirbdamas pas ieškovą ir nepraėjus Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytam vienerių metų terminui po darbo santykių pasibaigimo atsakovas ėmė pardavinėti iš esmės tapačius kaip ieškovas gaminius ieškovo pirkėjams, apie kuriuos sužinojo dirbdamas pas ieškovą ir gerai žinodamas ieškovo komercinės veiklos principus, nuolat lenkia ieškovo pardavėjus bei klientams nurodo pirkti iš jo, o ne iš ieškovo. Nurodė, kad dėl tokių atsakovo veiksmų UAB „Vairidas“ patyrė nuostolių dėl sumažėjusios apyvartos, turėjo atleisti kelis darbuotojus, o taip pat patyrė išlaidų atsakovo apmokymams.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 25 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo UAB „Vairidas“ valstybei 27,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo, priteisė iš ieškovo UAB „Vairidas“ atsakovui A. M. 1 900 Lt advokato pagalbai apmokėti.

Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovas užsiima ta pačia veikla – mažmenine prekyba iš autoparduotuvių, t. y. veikia toje pačioje verslo srityje, todėl Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 9 dalies prasme jie laikytini konkurentais, o asmenys, kuriems komercinė paslaptis tapo žinoma dėl jų darbo ar kitokių sutartinių santykių su ūkio subjektu, gali naudoti šią informaciją praėjus ne mažiau nei vieneriems metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių pabaigos, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad atsakovas, 2009 m. liepos 17 d. sudaręs darbo sutartį su ieškovu, jokio susitarimo dėl nekonkuravimo ir konfidencialios informacijos saugojimo nebuvo pasirašęs ir nebuvo supažindintas, todėl konstatavo, kad darbo sutartyje 7 punkte nurodytas Susitarimas dėl nekonkuravimo ir konfidencialios informacijos saugojimo priedas Nr.1, atsakovui nebuvo žinomas ir nėra pagrindo teigti, kad atsakovas atskleidė bei pasinaudojo konfidencialia informacija, o taip pat kad jis buvo įsipareigojęs nekonkuruoti.

Be to, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovo verslas nėra specifinis, yra viešas ir visuotinai žinomas, o Konkurencijos įstatymas nedraudžia pardavinėti prekes tam pačiam pirkėjui kaip jas parduoda ir ieškovas, todėl vien faktas, kad darbuotojas nutraukė darbo santykius įmonėje ir pradėjo savo verslą, nėra pagrindas daryti išvadą dėl nesąžiningos konkurencijos, tuo tarpu nenustačius, jog atsakovas atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus, nėra pagrindo svarstyti atsakovo A. M. civilinės atsakomybės klausimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Vairidas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir priteisti ieškovui iš atsakovo 32 850,74 Lt žalos atlyginimo. Nurodo šiuos argumentus:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ginčo šalys buvo konkurentais Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 9 dalies prasme, privalėjo vadovautis Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 4 dalies nuostatomis, kurios ir buvo ieškinio pagrindas bei iš jo išplaukiantis ieškinio dalykas atsižvelgiant į CK 1.116 straipsnio nuostatas, apibrėžiančias, kokia informacija yra laikoma komercine (gamybine) paslaptimi.Pirmosios instancijos teismas nepasisakė, dėl ieškovo nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2007, kurioje analizuotas iš esmės analogiškas nagrinėjamam ginčas, nors pirmosios instancijos teismo sprendime nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėse bylose Nr. 3K-3-223/2005, Nr. 3K-3-360/2006.Atmesdamas ieškinio reikalavimus dėl to, kad atsakovo A. M. komercinėje veikloje nebuvo nustatyto nesąžiningos konkurencijos fakto, teismas visiškai nepasisakė dėl ieškovui padarytos žalos.Šalys, pasirašydamos 2009 m. liepos 17 d. sutartį, jos 7 punkte nurodė, kad kitos darbo sutarties sąlygos, dėl kurių šalys sulygsta, yra susitarimo dėl nekonkuravimo ir konfidencialios informacijos saugojimo priedas Nr. 1, o susitarimo 2 dalies f ir g punktuose nurodoma, kad tai yra žinios apie klientų adresus, derybų su klientais ir partneriais rezultatus, sudarytus sandorius ir kita. Tuo tarpu tai, kad nurodytas susitarimas yra nepasirašytas atsakovo A. M., neleidžia daryti išvados, kad apie jo egzistavimą atsakovui nebuvo žinoma, nes atsakovas yra pasirašęs darbo sutartį (DK 95, 99 str.). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškinio reikalavimus, netyrė bei nenustatinėjo reikšmingų teisingam bylos išnagrinėjimui faktinių aplinkybių, motyvuojamojoje skundžiamo sprendimo dalyje neišdėstė išvadų, kurios būtų pagrįstos bylos medžiagos analize, ir argumentų, kodėl atmeta ieškinio reikalavimus, atsikirtimus ar įrodymus (CPK 270 str. 4 d. 1-3 p.), todėl pažeidė CPK 329, 330 straipsnių nuostatas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. M. prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad konkurencijos draudimas, pasibaigus darbo teisiniams santykiams, gali būti nustatytas apie tai atskirai raštu susitarus darbuotojui ir darbdaviui, numačius atitinkamas nekonkuravimo sąlygas – terminą, kompensaciją ir pan. Nagrinėjamu atveju atsakovas nebuvo įsipareigojęs nekonkuruoti su ieškovu ir jokių nesąžiningos konkurencijos veiksmų neatliko. Tuo tarpu ieškovo nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-197/2007 faktinės aplinkybės iš esmės skirtingos, nes nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad atsakovas būtų supažindintas ar apskritai žinojęs apie darbo sutarties priedą Nr. 1. Be to, ieškovas nepateikė jokių aiškesnių, buhalteriškai pagrįstų dokumentų, pagrindžiančių patirtos žalos dydį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 25 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Byloje nustatyta, kad ieškovas UAB „Vairidas“ 2009 m. liepos 17 d. sudarė darbo sutartį su atsakovu A. M., įdarbindamas jį vairuotoju-pardavėju.

Žemesnės instancijos teismas

2010 m. vasario 23 d. A. M. buvo atleistas iš darbo jam pačiam prašant.

Atsakovas A. M. įsigijo verslo liudijimą ir užsiima duonos gaminių perpirkimu ir mažmenine prekyba.

Byloje kilo ginčas dėl to, kad, ieškovo teigimu, nenutraukęs darbo santykių su ieškovu, atsakovas A. M. pradėjo verstis veikla, analogiška ieškovo vykdomai komercinei veiklai, kuri savo pobūdžiu yra konkuruojanti su ieškovu, nes šią veiklą jis sužinojo dirbdamas pas ieškovą ir prekybą vykdo tarp ieškovo klientų, kurie jam buvo tiesiogiai parodyti, todėl atsakovas turi atlyginti žalą, padarytą nesąžiningos konkurencijos veiksmais.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, susijusių su Konkurencijos įstatymo pažeidimo nebuvimu, nepagrįstumo.

Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Ši konstitucijos norma reiškia, kad nesąžiningos konkurencijos įstatymas nesaugo ir teisiniu reglamentavimu ji gali būti draudžiama.

Ieškinio padavimo metu galiojusio Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 punkte buvo nustatyta, kad ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti, įskaitant informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, naudojimą, perdavimą, skelbimą be šio subjekto sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimą iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui.

CK 1.116 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą; informaciją, kuri negali būti laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, nustato įstatymai. Pagal šią įstatymo normą informacijos pripažinimą paslaptimi sprendžia jos savininkas. Savininkas, vadovaudamasis komercijos (gamybos) interesais, sprendžia, kuri informacija yra komercinė paslaptis ir negali būti atskleista.

Ieškinio padavimo metu galiojusio Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad asmenys, kuriems komercinė paslaptis tapo žinoma dėl jų darbo ar kitokių sutartinių santykių su ūkio subjektu, gali naudoti šią informaciją praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių pasibaigimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip. Šia įstatymo norma nustatytas ne tik draudimas naudoti atitinkamai sužinotą komercinę paslaptį sudarančią informaciją, bet ir tai, kad šis draudimas galioja tik tam tikrą laiką (vienerius metus), jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip.

Į bylą pateikta ieškovo ir atsakovo sudaryta 2009 m. liepos 17 d. darbo sutartis patvirtina, kad susitarimas dėl nekonkuravimo ir konfidencialios informacijos saugojimo nebuvo pasirašytas, atsakovas su juo nebuvo supažindintas. Nors apeliantas teigia, kad darbo sutarties 7 punkte nurodė, kad kitos darbo sutarties sąlygos, dėl kurių šalys sulygsta, yra susitarimo dėl nekonkuravimo ir konfidencialios informacijos saugojimo priedas Nr. 1, o susitarimo 2 dalies f ir g punktuose nurodoma, kad tai yra žinios apie klientų adresus, derybų su klientais ir partneriais rezultatus, sudarytus sandorius ir kita, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas A. M. buvo pasirašęs tokį susitarimą, tuo pačiu ir supažindintas su juo. Teisėjų kolegijos nuomone, vien tik nuoroda darbo sutartyje į susitarimą dėl nekonkuravimo ir konfidencialios informacijos saugojimo nesudaro pagrindo pripažinti, kad atsakovas A. M. žinojo tokio susitarimo turinį. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad darbo sutarties 7 punkte nurodytas susitarimas dėl nekonkuravimo ir konfidencialios informacijos saugojimo priedas Nr. 1 atsakovui nebuvo žinomas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį, kad Konkurencijos įstatymas nedraudžia pardavinėti prekes tam pačiam pirkėjui kaip jas parduoda ir ieškovas, ieškovo verslas nėra specifinis, yra viešas ir visuotinai žinomas. Dėl to, nesant atsakovo A. M. įsipareigojimo nekonkuruoti su ieškovu UAB „Vairidas“, nėra pagrindo atsakovo veiksmus prekiaujant duonos gaminiais ieškovo klientams pripažinti nesąžininga konkurencija.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad jo nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2007 nagrinėtas iš esmės analogiškas nagrinėjamam ginčas ir pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis minėtoje byloje priimta nutartimi. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nutarties, priimtos nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje turinį bei nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad šių bylų faktinės aplinkybės nesutampa. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2007 nustatyta, jog sudarius darbo sutartį šalys pasirašė sutarties priedą, kuriuo atsakovas įsipareigojo darbo sutarties laikotarpiu ir vienerius metus po sutarties nutraukimo neužsiimti konkuruojančia veikla, t.y. nekonkuravimo susitarimas buvo aiškiai išreikštas, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje toks susitarimas nenustatytas. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2007.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors apeliantas nurodo, kad atmesdamas ieškinio reikalavimus dėl to, kad atsakovo A. M. komercinėje veikloje nebuvo nustatyto nesąžiningos konkurencijos fakto, teismas visiškai nepasisakė dėl ieškovui padarytos žalos, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys patvirtina, kad teismas nurodė, jog nenustačius, jog atsakovas atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus, nėra pagrindo svarstyti atsakovo A. M. civilinės atsakomybės klausimo. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė, jog, nesant pažeidimo, nėra pagrindo spręsti ir dėl atsakovo pareigos atlyginti ieškovui jo nurodytą žalą. Teisėjų kolegija su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka.

Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą pažeidė CPK 329, 330 straipsnių nuostatas.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 25 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis skundas atmestinas, sprendžia, kad priteistina iš ieškovo UAB „Vairidas“ atsakovui A. M. 1 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme atlyginti (CPK 88, 93, 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vairidas“ atsakovui A. M. 1500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Teisėjai Alė BukavinienėAudronė JarackaitėKazys Kailiūnas