Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo G. I. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 137 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 1 metams ir 3 mėnesiams.

Pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant nuteistąjį be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų.

Iš G. I. priteista Valstybinei ligonių kasai 18 555,13 Lt už mažamečio K. I. gydymą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. I. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2011 m. gruodžio 17 d. apie 20.30 val. bute (duomenys neskelbtini), dėl neatsargumo sunkiai sutrikdė savo mažamečio sūnaus K. I., gim. 2011 m. birželio 10 d., sveikatą jį mėtydamas į viršų, dėl kraujosruvos abiejų akių tinklainėje, kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kaktinių galvos smegenų skilčių padarydamas vaikui sukrėsto vaiko sindromą.

Atvykęs pagal iškvietimą liudytojas A. J. parodė iš nuteistojo sužinojęs, kad vaikas prieš kelias dienas buvo nukritęs nuo lovos. Liudytojas neprisiminė tėvą sakius, jog jis mėtė vaiką į viršų. Liudytojas A. D. parodė nėra matęs, kad sukrėsto vaiko sindromas atsirastų dėl vaiko mėtymo į viršų. Šis sindromas atsiranda dėl vaiko supurtymo. Tą patį patvirtino teismo medicinos ekspertė S. Bielevičienė. Specialisto išvadų Nr. G 3383/11 (02) ir Nr. KG 17/12 (02) duomenys rodo, jog sukrėsto vaiko sindromas, t. y. sužalojimai, sukėlę sunkų sveikatos sutrikdymą, galėjo būti padaryti 2011 m. gruodžio 17 d., laikant kūdikį rankose ir stipriai jį supurtant.

Visi šie duomenys paneigia nuteistojo versiją, kad jis vaiką mėtė į viršų.

Teismas vadovavosi teismo posėdyje netirtais ir neįvertintais medicinos literatūros duomenimis. Būtent dėl šių duomenų teismas nepagrįstai kritiškai vertino specialisto išvadas bei liudytojos S. G. parodymus ją girdėjus A. I. ir nuteistojo pokalbį, kurio metu jis pripažino supurtęs sūnų.

Teismas nemotyvavo, kokiu pagrindu vieni įrodymai, t. y. G. I. ir A. I. parodymai, turi prioritetą prieš kitus įrodymus, ir nepagrįstai konstatavo, jog išdėstytų duomenų visuma nėra pakankama, o išdėstytos abejonės, kurių negalima pašalinti, neleidžia konstatuoti G. I. tyčia padarius bejėgiškos būklės dėl mažametystės sūnui sunkų sveikatos sutrikdymą. Jeigu teismas manė, kad specialistų išvadų nepagrindžia byloje esantys įrodymai, turėjo galimybę skirti teismo medicinos ekspertizę, tačiau to nepadarė, o savo išvadas grindė medicinos literatūros teiginiais, dėl kurių specialistai nėra pasisakę.

Teismo posėdyje prokurorė, nuteistasis ir jo gynėja prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, nepasitvirtino G. I. kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose. Teismas nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tinkamai perkvalifikavęs veiką, paskyręs teisingą bausmę. Apeliacinės instancijos teisme paskyrus naują komisijinę teismo medicinos ekspertizę, nepasitvirtino anksčiau K. I. nustatytas sukrėsto vaiko sindromas, todėl ši aplinkybė šalinama iš nuosprendžio aprašomosios dalies.

Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų byloje nenustatyta.

Atmetamas prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai vadovavosi nenuosekliais nuteistojo parodymais, kuriuos paneigia kiti įrodymai.

Reikia pripažinti, jog nuteistojo G. I., apklausto kaip liudytojo, parodymai (1 t., 95–96 b. l.) skyrėsi nuo vėliau duotų parodymų, t. y. jis nepasakė, kad ramindamas kūdikį keletą kartų jį metė į viršų, kas sūnui labai patikdavo, bet vieną kartą jo nepagavo ir kūdikis nukrito ant grindų.

Kita vertus, būtina pastebėti, kad jau pirmoje G. I. kaip įtariamojo apklausoje (1 t., 99–101 b. l.) jis šią aplinkybę (kūdikio mėtymą į viršų) nurodė ir paaiškino, kodėl to nepasakė atvykusiems medikams – buvo labai išsigandęs, bijojo, jog sūnelis gali mirti, be to, pasimetė. Tiesa, ir tada jis nepasakė, kad, vieną kartą kūdikio nepagavus, jis nukrito ant grindų. Bet nuteistasis visada neigė purtęs kūdikį.

Įvertinus įvykio metu susiklosčiusią situaciją (kūdikis nualpo), tėvo reakcija (išgąstis, baimė, pasimetimas) yra suprantama ir negali būti laikoma sąmoningu noru nuslėpti savo veiksmus, siekiant palengvinti teisinę padėtį.

Pirmosios instancijos teisme nuteistasis nurodė tikrąsias įvykio aplinkybes.

Prokuroro apeliaciniame skunde minimo liudytojo A. J. parodymų, jog jis neprisimena tėvą sakius, kad mėtė vaiką į viršų, negalima priešpriešinti nuteistojo parodymams, kurių atsiradimo priežastis apeliacinės instancijos teismas jau įvertino.

Liudytoja S. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė (1 t., 81–82 b. l.) iš G. I. ir jos mamos pokalbio žinanti, kad patėvis pakratė kūdikį, tačiau abiejų instancijų teismuose pasinaudojo teise neduoti parodymų. Liudytoja pripažino buvus blogus santykius su patėviu, todėl jos pirminiais parodymais negali būti grindžiamas teismo sprendimas, nes liudytojos neigiamas požiūris į nuteistąjį gali turėti įtakos jos parodymų teisingumui, be to, jų objektyviai nepatvirtina kiti įrodymai.

Kaip liudytojas apklaustas ligoninėje kūdikį apžiūrėjęs gydytojas A. D. įtarė K. I. sukrėsto vaiko sindromą, tačiau paaiškino, kad kiekvienu atveju reikia apžvelgti visą esamą situaciją, visą tyrimų, gydymo eigą.

Taigi šio liudytojo parodymai, jog per visą savo darbo praktiką jis nėra matęs, kad sukrėsto vaiko sindromas atsirastų dėl vaiko mėtymo į viršų ir gaudymo, vertinami kaip gydytojo subjektyvi nuomonė, šiuo konkrečiu atveju pagrįsta nepakankamais medicininiais duomenimis.

Specialistų išvadose Nr. G 3383/11 (02) ir Nr. KG 17/12 (02) nurodyta, kad sukrėsto vaiko sindromas – kraujosruvos abiejų akių tinklainėje, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kaktinių galvos smegenų skilčių – sukėlęs sunkų sveikatos sutrikdymą, išsivystė vaiką laikant rankose ir tuo metu stipriai papurtant (1 t., 49–50, 58–59 b. l.). Tokios nuomonės laikėsi abiejų instancijų teismuose paaiškinimus davusi teismo medicinos ekspertė S. Bielevičienė bei apeliacinės instancijos teisme dalyvavusi teismo medicinos ekspertė L. Karčiauskaitė.

Ginčydama specialistų išvadas, pirmosios instancijos teismui gynėja pateikė medicinos literatūros duomenis, jog sukrėsto vaiko sindromas gali atsirasti dėl neatsargumo, kai tėvai su kūdikiu bando ,,sportuoti“ ar netinkamai žaisti jį mėtydami, purtydami, tampydami už rankų ar kojų ir visiškai neįtardami, kad tai gali pakenkti (2 t., 58–61, 77–80 b. l.).

Prokuroras neteisus apeliaciniame skunde nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi teismo posėdyje netirtais ir neįvertintais medicinos literatūros duomenimis.

Iš teisiamojo posėdžio protokolo (2 t., 65 b. l.) matyti, kad, baigiant įrodymų tyrimą, gynėjos pateiktą medžiagą teisėja perskaitė ir, proceso dalyviams neprieštaraujant, pridėjo prie bylos. Taigi duomenys buvo ištirti. Teismo posėdyje prokuroras nereikalavo, kad būtų kviečiami specialistai ir tuos duomenis įvertintų.

Dėl aptariamų medicinos literatūros duomenų apeliacinės instancijos teisme pasisakė jau minėtos teismo medicinos ekspertės.

Byloje nesant neginčijamų įrodymų, jog kūdikis buvo stipriai papurtytas, o nuteistajam kategoriškai neigiant tokią aplinkybę, apeliacinės instancijos teisme kaip specialistas paaiškinimus davė vaikų ligoninėje dirbantis gydytojas neurochirurgas R. Raugalas. Jis paaiškino, kad sukrėsto vaiko sindromas gali būti tiek smurto atvejis, tiek ir netyčinis atvejis, kai veikia akceleracija ir deceleracija, t. y. pagreitėjimas ir stabdymas; mėtant vaiką į viršų, taip pat gali atsirasti tokie sužalojimai kaip kraujosruvos akių tinklainėse.

Esant prieštaringiems ekspertų ir specialistų paaiškinimams, gydytojų pasisakymams viešojoje erdvėje, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija paskyrė naują komisijinę teismo medicinos ekspertizę.

Ekspertizės akte Nr. EKG 73 (193)/15 (01) vienareikšmiškai nurodyta, kad ,,sukrėsto vaiko sindromas“ nėra užfiksuotas Kauno klinikų K. I. ligos istorijos galutinėje diagnozėje; be to, šis sindromas kelia abejonių ir dėl sužalojimų nebuvimo kitose kūno vietose, išskyrus galvos; sunki galvos trauma (galvos smegenų sumušimas, kraujosruvos po kietuoju galvos smegenų dangalu, taip pat ir kraujosruvos akių tinklainėse) galėjo įvykti kūdikį metant į viršų ir jo nesugavus, jam nukritus ant grindų, atsitrenkus pakaušiu į kiliminę dangą; sužalojimai kvalifikuojami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas dėl galvos smegenų sumušimo (2 t., 149–153 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra objektyvių duomenų nuteistąjį tyčia supurčius kūdikį. Baudžiamojoje teisėje galioja bendrasis teisės principas in dubio pro reo reiškiantis, jog visi netikslumai ar neaiškumai aiškinami kaltininko naudai.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvados, nors ir pagrįstos nepakankamais duomenimis, yra teisingos ir nekeistinos: G. I. sunkiai sutrikdė savo sūnaus Kristupo sveikatą dėl sunkios galvos traumos ne tyčia, bet dėl neatsargumo, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 137 straipsnio 1 dalį.

Remiantis naujos komisijinės teismo medicinos ekspertizės akto duomenimis, iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies šalinamas teiginys, kad K. I. padarytas sukrėsto vaiko sindromas.

Prokuroras apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų dėl paskirtos arba siūlomos paskirti bausmės dydžio, todėl vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jos išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir savo dydžiu nėra per švelni.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti teiginį, kad K. I. padarytas sukrėsto vaiko sindromas.