Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Reginos Gaudutienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gegužės 18 d. nuosprendžio, kuriuo M. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 9 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „b“ papunkčiu paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 8 mėnesių laisvės apribojimo bausme, taikant visišką bausmių sudėjimo būdą, ir nuteistajam M. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams ir 4 mėnesiams. Į bausmės laiką įskaityta Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta ir atlikta bausmė.

Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 5 ir 8 punktus, nuteistajam M. L. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams ir 6 mėnesiams, įpareigojant jį tęsti darbą arba per 1 mėnesį užsiregistruoti darbo biržoje bei bausmės vykdymo atidėjimo metu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. L. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis 2011 m. liepos 9 d., apie 17 val., daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, matant kitiems žmonėms, elgėsi įžūliai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį A. N., suduodamas jam 2 smūgius delnais į galvos sritį, savavališkai vykdė tariamą kito asmens – N. N. – teisę, t. y. reikalavo pasakyti, kur yra N. N. priklausantys pinigai – 100 Lt (28,96 Eur), tokiu būdu savavaldžiaudamas pažeidė nukentėjusiojo A. N. asmens neliečiamybę, pažemino jį prieš kitus žmones ir padarė didelės žalos jo teisėms bei teisėtiems interesams.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. L. apeliacinis skundas netenkintinas.

Toks nuteistojo prašymas nepagrįstas, todėl netenkintinas.

Apeliantas M. L. be pagrindo neigia byloje nustatytas faktines aplinkybes ir reiškia nesutikimą su teismo atliktu bylos įrodymų vertinimo rezultatu, kuriuo remiantis jis pripažintas kaltu dėl savavaldžiavimo panaudojant fizinę prievartą prieš A. N.. Apygardos teismo išvados dėl M. L. kaltės savavaldžiavus panaudojant fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį A. N. pagrįstos įrodymais: iš dalies paties M. L. parodymais, kuriuose jis parodė, kad N. N. jam sakė, jog turi 100 Lt (28,96 Eur), kuriuos jis yra pas dėdę A. N. „pasidėjęs“, bet jis jų jam (N. N.) neatiduota, kad jis (M. L.) sudavė 2 smūgius į veido sritį A. N.; 2011 m. liepos 9 d. įvykio vietos–lavono apžiūros protokolu; liudytojų N. N. parodymais, kuriuose jis parodė, kad jis (N. N.) pasisakė M. L., jog išgertuvių metu dingo jo 100 Lt (28,96 Eur), o M. L. pats pasisiūlė nuvykti ir išsiaiškinti dėl dingusių pinigų; liudytojų D. V., J. K., G. V., M. B. parodymais, kuriuose jie parodė, kad M. L. išgertuvėse dalyvavusių asmenų klausinėjo apie dingusius pinigus, jog būtent dėl dingusių pinigų M. L. A. N. sudavė kelis smūgius į veidą; nukentėjusiųjų M. N. ir A. N., liudytojo A. N. parodymais; 2011 m. liepos 11 d. specialisto išvada Nr. M 290/11 (05); 2011 m. lapkričio 15 d. specialisto išvada Nr. pM 290/11 (05); 2014 m. kovo 27 d. Ekspertizės akte Nr. EKM 6 (39/131)/15 (01) pateiktomis išvadomis ir kita bylos rašytine medžiaga. Teismo ištirti įrodymai liečiamumo ir leistinumo aspektu teisėjų kolegijai abejonių nekelia, jie patikimi, gauti teisėtais būdais. Byloje surinkti įrodymai, sujungus juos į vieningą loginę seką bei įvertinus kaip visumą, leido susiformuoti apygardos teismo vidiniam įsitikinimui dėl M. L. kaltės ir veikos kvalifikavimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.

Apeliantas, ginčydamas jo nuteisimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, neneigia, kad nukentėjusiajam A. N. ranka sudavė 2 smūgius į veidą, tačiau teigia, jog jis prieš nukentėjusįjį A. N. smurtavo ne dėl neva dingusių N. N. 100 Lt (28,96 Eur), o iš asmeninių paskatų – dėl tarpusavio konflikto, kilusio tarp jo ir nukentėjusiojo, ir mano, kad tokie jo veiksmai atitinka ne BK 294 straipsnio 2 dalyje nustatyto nusikaltimo, bet BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos, reglamentuojančios baudžiamąją atsakomybę už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą, sudėtį.

Šie apelianto argumentai prieštarauja pirmiau ištirtų bylos įrodymų visumai.

Be to, nuteistojo M. L. teiginių, kad jis prieš A. N. smurtavo, nes pastarasis prieš jį išsakė įžeidžiančius žodžius, nepatvirtina jokie bylos duomenys. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad aplinkybės, jog nukentėjusysis kokiu nors būdu įžeidė M. L. neparodė nė vienas kaip liudytojas apklaustas asmuo. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad apygardos teismas pagrįstai atmetė ir įvertino kaip gynybinę nuo kaltinimų poziciją, paneigtą byloje surinktais įrodymais, jog M. L. prieš nukentėjusįjį A. N. smurtavo iš asmeninių paskatų – dėl tarpusavio konflikto, kilusio tarp jo ir nukentėjusiojo. Vien tik M. L. subjektyvus manymas, kad jo gynybinė versija nėra tinkamai paneigta, nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį prieš jį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Kartu teisėjų kolegija pastebi, kad, kaip nurodyta pirmiau, savavaldžiavimo papildomas objektas yra konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Fizinė prievarta, kaip savavaldžiavimą kvalifikuojantis požymis, apima ir nežymų sveikatos sutrikdymą, ir fizinio skausmo sukėlimą, nes fizinė prievarta savavaldžiaujant naudojama kaip priemonė priversti nukentėjusįjį įvykdyti tikrą ar tariamą prievolę (kasacinė nutartis Nr. 2K-177/2014). Nagrinėjamu atveju byloje neginčytinai nustatyta, kad M. L. prieš nukentėjusįjį A. N. smurtavo vykdydamas tariamą N. N. teisę į 100 Lt (28,96 Eur).

Anot nuteistojo, byloje nėra duomenų, kad N. N. ir nukentėjusįjį A. N. siejo kokie nors teisiniai santykiai, o siekiant asmenį nuteisti už savavaldžiavimą, nukentėjusysis ir kaltininkas (ne)tiesiogiai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai.

Tokie apelianto teiginiai yra iš dalies pagrįsti.

Kaip minėta anksčiau, savavaldžiavimo tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o tokių teisių ir pareigų atsiradimo ir jų įgyvendinimo pagrindai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, CK bei kituose teisės aktuose. Teisės ir pareigos gali atsirasti pagal sutartis, kitus sandorius, tiek nustatytus įstatymuose, tiek ir nenustatytus, bet jiems neprieštaraujan­čius ir pan. Pagal savavaldžiavimo sudėties dispoziciją savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdo kito asmens tariamą teisę, numatytą CK 1.136 straipsnyje, kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama. Taigi nuteistasis yra teisus, teigdamas, kad pagal dispozicijos prasmę savavališkų veiksmų subjektas turi būti susijęs su paminėtais santykiais. Konflikto dalyviai (kaltininkas arba asmuo, kurio interesais veikia kaltininkas) ir nukentėjusysis visada turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektas (-ai) (kasacinė nutartis Nr. 2K-270-693/2016).

Tačiau, teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad byloje nėra duomenų, jog N. N. ir nukentėjusįjį A. N. siejo kokie nors teisiniai santykiai. Nuteistasis M. L. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai teigė, kad jam N. N. teigė, jog jis turi „pasidėjęs“ pinigų pas dėdę A. N. (nukentėjusįjį), bet jis jam neatiduoda tų pinigų. Liudytojas N. N. taip pat nuosekliai tvirtino, kad apie išgertuvių metu dingusius jo 100 Lt (28,96 Eur) jis pasakė M. L. ir šis pats pasisiūlė nuvykti kartu ir išsiaiškinti, o nuvykęs pas N. N. apie dingusius pinigus klausinėjo ten buvusių žmonių, tarp jų – ir A. N., kuriam po to sudavė smūgius; A. N. neigė paėmęs pinigus, tvirtino nieko nematęs. Taigi iš aptartų duomenų akivaizdu, kad buvo kalba tarp M. L. ir N. N. apie neva dingusius 100 Lt (28,96 Eur), kurie galbūt yra pas A. N.. Aplinkybę, kad atvykęs kartu su N. N. M. L. išgertuvėse dalyvavusių asmenų klausinėjo apie dingusius pinigus, jog būtent dėl dingusių pinigų M. L. A. N. sudavė kelis smūgius į veidą, patvirtino savo parodymuose ir byloje kaip liudytojai apklausti D. V., J. K., G. V. bei M. B.. Todėl teisėjų kolegija mano, kad byloje laikantis BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje, 290 straipsnyje ir 301 straipsnyje nustatytų reikalavimų ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma suteikia pagrindą daryti vienareikšmišką išvadą, jog N. N. ir A. N. siejo tariami teisiniai santykiai, susiję su 100 Lt (28,96 Eur) nepagrįstu negrąžinimu, kurių įgyvendinimo tvarka yra reglamentuota CK 1.136 straipsnyje.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvadų dėl M. L. kaltės savavaldžiavus panaudojant fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį A. N. taip pat nepaneigia ir nuteistojo apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, jog iš esmės pinigai – 100 Lt (28,96 Eur) – priklausė ne N. N., o liudytojai G. V.. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad kam faktiškai atstovauja kaltininkas, savavaldžiavimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Tokiu atveju, kaip ir nagrinėjamu, aktualiu aspektu yra tai, kad N. N. tariama teisė į 100 Lt (28,96 Eur) buvo nerealizuota dėl to, jog nukentėjusysis A. N. neigė paėmęs pinigus. Liudytoja D. V. parodė, kad M. L. A. N. paklausus, kodėl jis paėmė pinigus bei ranka sudavus jam į veidą, A. N. paklausė M. L. „nesupratau už ką“, o M. L. atsakė „tu nesupratai už ką“ ir dar kartą ranka sudavė jam į veidą. Konkrečiu atveju M. L. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį kaltinimas buvo suformuluotas ir jis nuteistas būtent už tai, kad savavališkai, panaudodamas smurtą prieš nukentėjusįjį A. N., vykdė tariamą N. N. teisę į 100 Lt (28,96 Eur). Byloje nėra duomenų, kad M. L. galėjo arba turėjo suprasti nesant tokios realiai neegzistuojančios teisės. M. L. suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Tokiais neteisėtais, agresyviais, įžūliais, viešoje vietoje (daugiabučio namo kieme), matant kitiems žmonėms, atliktais smurtinio pobūdžio veiksmais – 2 smūgių sudavimu į gyvybiškai svarbaus organo – galvos – sritį – M. L. pasikėsino į A. N. sveikatą, jo garbę bei orumą, pažemino jį prieš kitus žmones, t. y. pažeidė jo neliečiamybę, kurią saugo ir gina Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai: Lietuvos Respublikos Konstitucija, BK, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas. M. L., smurtaudamas ir reikalaudamas A. N. pasakyti, kur yra N. N. priklausantys 100 Lt (28,96 Eur), suduodamas smūgį į veidą A. N., o jam pasakius „nesupratau už ką“, M. L. atsakius „tu nesupratai už ką“ ir dar kartą ranka sudavus jam į veidą, nuteistasis sukūrė akivaizdžiai bauginančio pobūdžio situaciją, dėl kurios nukentėjusysis prarado saugumo jausmą, tokia situacija sukėlė jam įtampą. Nors byloje nustatyta, kad nėra tiesioginio priežastinio ryšio tarp M. L. suduotų smūgių bei nukentėjusįjį ištikusios mirties, tačiau anksčiau aptartų aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui formuoti išvadą, jog nurodyti nusikalstami jo veiksmai savavaldžiaujant nukentėjusiajam padarė didelę žalą. Nuteistasis teisingai nurodo, kad savavaldžiavimas gali būti kvalifikuojamas ir kaip administracinis teisės pažeidimas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 straipsnį, tačiau akcentuotina, jog tik tuo atveju, kai nenustatytas didelės žalos požymis. Aptariamu atveju nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams buvo padaryta didelė žala, todėl nuteistasis pagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.

Apeliaciniame skunde nuteistasis M. L. taip pat abejoja ir byloje apklaustų liudytojų, nukentėjusiųjų parodymų patikimumu, teigia, kad jų parodymai vertintini kritiškai, nes jie su nukentėjusiuoju A. N. susiję artimais giminystės ryšiais, todėl suinteresuoti bylos baigtimi.

Šie apelianto teiginiai pripažintini deklaratyviais ir nepagrįstais, todėl atmestini.

Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog nukentėjusieji M. N. ir A. N., liudytojai A. N. ir D. V. buvo nukentėjusiojo A. N. šeimos nariai BPK 38 straipsnio taikymo kontekste, pati savaime neįrodo jų suinteresuotumo bylos baigtimi bei nemenkina jų duotų parodymų patikimumo ir tikrumo.

Įrodymu gali būti laikomi tik tokie duomenys, kurių patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis teismo proceso metu gali būti patikrintas. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad teismo išvados turi būti grindžiamos tik tokiais įrodymais, kurie nekelia pagrįstų abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ar sąsajumu. Įrodymų pakanka tada, kai jie yra neprieštaringi ir jų visuma leidžia daryti vienareikšmišką ir kategorišką išvadą dėl įrodinėjimo dalyko buvimo.

Asmenų duoti parodymai įrodymais yra tuo atveju, jei jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos duoti pirmosios arba apeliacinės instancijos teismo posėdyje, arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (kasacinė nutartis 2K-146/2014). Išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinė nutartis 2K-309/2011). Įtariamajam ir kaltinamajam garantuojama teisė duoti parodymus (BPK 21 ir 22 straipsniai), tačiau jie, skirtingai nei liudytojai, negali būti įspėjami dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Vadovaujantis kasacinio teismo formuojama praktika, vertinant asmenų, kurie neperspėjami dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, parodymus, didesnis dėmesys skiriamas jų savarankiškumui, objektyvumui, patikimumui (kasacinė nutartis 2K-276-976/2015).

Apskųstojo teismo nuosprendžio ir pirmosios instancijos teismo teisiamųjų posėdžių protokolų turinys rodo, kad teismas nė vienam iš įrodymų nesuteikė didesnės ar mažesnės įrodomosios galios. Apygardos teismas, siekdamas nustatyti šioje byloje tiesą, buvo atnaujinęs įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje tiesiogiai dar kartą apklausė kaltinamąjį (šiuo metu nuteistąjį), liudytojus, ištyrė kaltinamojo, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, duotus Pasvalio rajono apylinkės teisme, juos lygino su duotais teismo posėdžiuose, šalino prieštaravimus, nuosprendyje šiuos įrodymus išsamiai išanalizavo. Pirmosios instancijos teismas, tarpusavyje sugretinęs kaltinamojo ir liudytojų parodymus, juos įvertinęs visų bylos įrodymų kontekste, pagrįstai pripažino, kad netikėti liudytojų N. N., D. V., J. K., G. V. ir M. B. parodymais, nėra jokio pagrindo, jų parodymai papildo vieni kitus bei kitus bylos įrodymus. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nurodė, kad nepaisant to, jog įvykio metu liudytojai buvo neblaivūs ir jie parodydami tam tikras aplinkybes, susijusias su nagrinėjamu įvykiu, buvo nenuoseklūs, tačiau jų parodymai dėl įrodinėjimo dalyko buvimo iš esmės sutampa. Kita vertus, teisėjų kolegijos manymu, liudytojų parodymų nenuoseklumui įtakos galėjo turėti ir tai, kad byloje buvo tiriamas įvykis, įvykęs daugiau nei prieš 4 metus, todėl liudytojai dėl tam tikrų aplinkybių galėjo sąžiningai klysti. Tačiau byloje nėra duomenų, kad liudytojai turėjo pagrindą apkalbėti nuteistąjį, būtų suinteresuoti bylos baigtimi. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus įrodymais ir jais pagrindė savo išvadas dėl M. L. kaltumo padarius BK 294 straipsnio 2 dalyje nustatytą veiką. Tuo tarpu, kaltinamojo M. L. parodymų dėl aplinkybių, susijusių su įrodinėjimo dalyku, kaip konstatuota pirmiau, nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys, o M. L. gynybinė nuo kaltinimų pozicija, kad jis prieš nukentėjusįjį A. N. smurtavo iš asmeninių paskatų – dėl tarpusavio konflikto, kilusio tarp jo ir nukentėjusiojo, paneigta byloje surinktais įrodymais. Taigi teismo išvados dėl M. L. kaltumo pagrįstos byloje BPK nustatyta tvarka surinktų ir teisme tinkamai, laikantis baudžiamojo proceso įstatymo nustatytų reikalavimų, ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma.

Tai, kad ši baudžiamoji byla buvo nagrinėjama daugiau nei 4 metus, jog buvo tenkintas nukentėjusiųjų prašymas atlikti teismo medicinos ekspertizę, siekiant nustatyti nukentėjusiojo A. N. mirties priežastį, taip pat niekaip nepatvirtina nukentėjusiųjų asmenų suinteresuotumo bylos baigtimi. Vadovaujantis BPK 28 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nukentėjusysis turi teisę teikti prašymus. Teisingumą vykdo tik teismas (BPK 6 straipsnis). Teismui baudžiamajame procese kyla pareiga išnaudoti visas galimybes nustatyti tiesą baudžiamojoje byloje ir priimti teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo. Taigi nurodyta aplinkybė parodo tik tai, kad byloje buvo siekiama nustatyti tikrąją tiesą bei įvykdyti teisingumą, jog M. L. būtų nuteistas už tą veiką ir ta apimtimi, kurią jis yra padaręs, o paskirta bausmė atitiktų padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Pastebėtina, kad į aplinkybę, jog nuo nusikaltimo padarymo praėjęs pakankamas laiko tarpas, buvo atsižvelgta M. L. parenkant skirtinos bausmės dydį.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atlikęs įrodymų – tiek kaltinančių, tiek teisinančių – tikrumo vertinimą, paremtą objektyviais kriterijais, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai prieš M. L. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. M. L. inkriminuotoje veikoje yra visi BK 294 straipsnio 2 dalyje nustatyto nusikaltimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. M. L. nusikalstamai veikai, kitaip nei mano nuteistasis, baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir atliktas įrodymų vertinimas yra nepalankūs M. L., nereiškia, jog teismo išvados yra neteisingos.

Nuteistasis M. L. apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų dėl nesutikimo su jam paskirtos bausmės dydžiu ir pagrįstumu.

Teisėjų kolegijos nuomone, teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, už nusikaltimo, nustatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, padarymą M. L. paskyrė teisingą, aiškiai ne per griežtą, BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus atitinkančią bausmę, pagrįstai taikė BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėjo šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymą.

Todėl teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad nuteistojo M. L. apeliacinis skundas atmestinas, o apskųstasis Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gegužės 18 d. nuosprendis paliktinas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. L. apeliacinį skundą atmesti.