- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-02
- Bylos Nr.
- e2-7976-151/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-03870-2016-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rita Ulejevienė
- Atsakovas
- Ž. A.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Swedbank“
- Advokatai
- Ina Kurauskienė
- Kategorijos
- 2.5.29.3Vartojimo kreditas
- 2.5.2.2Laidavimas
- 3.1.7.5Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Swedbank“ ieškinį atsakovei Ž. A. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės 9573,44 Eur skolą; 14,50 proc. dydžio sutartines palūkanas už negrąžintą 3147,34 Eur kredito sumą, skaičiuojant nuo 2016 02 27 dienos iki visiško kredito grąžinimo bankui dienos; 17,50 proc. dydžio sutartines palūkanas už negrąžintą 1377,69 Eur dydžio kredito sumą, skaičiuojant nuo 2016 02 27 dienos iki visiško kredito grąžinimo bankui dienos; 19,00 proc. dydžio sutartines palūkanas už negrąžintą 1326,12 Eur dydžio kredito sumą, skaičiuojant nuo 2016 02 27 dienos iki visiško kredito grąžinimo bankui dienos; įstatymines 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistas sumas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos iki pilno teismo sprendimo įvykdymo; žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, kad AB „Swedbank ir Ž. A. 2008 03 12 pasirašė vartojimo kredito sutartį Nr. 08-025106-GV, remiantis kuria bankas atsakovei suteikė 4230,04 Eur (14605,49 Lt) sumos kreditą. Atsakovė nevykdė paimto kredito dalinių grąžinimų GV1 Kredito sutartyje numatytomis dalimis ir terminais bei nevykdė kitų įsipareigojimų pagal GV1 Kredito sutartį. Atsakovė buvo įspėta apie GV1 Kredito sutarties nevykdymo pasekmes banko raštais, tačiau GV1 Kredito sutarties pažeidimų nepašalino. Atsakovės skola bankui pagal GV1 Kredito sutartį yra 4978,99 Eur, iš jų: 3147,34 Eur negrąžinto kredito; 1544,17 Eur nesumokėtų palūkanų už negrąžintą kreditą; 287,48 Eur nesumokėtų delspinigių už negrąžintą kreditą; 0,00 Eur nesumokėtų delspinigių už nesumokėtas palūkanas.
Bankas ir atsakovė 2009 11 26 pasirašė vartojimo kredito sutartį Nr. 09-096967-GV, remiantis kuria bankas atsakovei suteikė 2027,34 Eur (7000,00 Lt) sumos kreditą. Atsakovė nevykdė paimto kredito dalinių grąžinimų GV2 Kredito sutartyje numatytomis dalimis ir terminais bei nevykdė kitų įsipareigojimų pagal GV2 Kredito sutartį. Atsakovė buvo įspėta apie GV2 Kredito sutarties nevykdymo pasekmes banko raštais, tačiau GV2 Kredito sutarties pažeidimų nepašalino. Atsakovės skola bankui pagal GV2 Kredito sutartį yra 2 347,61 Eur, iš jų: 1 377,69 Eur negrąžinto kredito; 714,15 Eur nesumokėtų palūkanų už negrąžintą kreditą; 247,84 Eur nesumokėtų delspinigių už negrąžintą kreditą; 7,93 Eur nesumokėtų delspinigių už nesumokėtas palūkanas.
Bankas ir atsakovė 2010 11 26 sudarė kreditinės fiksuotų įmokų kortelės sutartį Nr. 09-002467-EG, remiantis kuria bankas atsakovei suteikė 1882,53 Eur (6500,00 Lt) sumos kredito limitą KF Kredito sutartyje nurodytoje atsakovei atidarytoje sąskaitoje, bei išdavė MasterCard Standard elektroninę atsiskaitymo priemonę - kortelę, kuri susieta su kredito limito sąskaita. Atsakovė nevykdė paimto kredito dalinių grąžinimų KF Kredito sutartyje numatytomis dalimis ir terminais bei nevykdė kitų įsipareigojimų pagal KF Kredito sutartį. Atsakovė buvo įspėta apie KF Kredito sutarties nevykdymo pasekmes banko raštais. Kadangi atsakovė KF Kredito sutarties pažeidimų nepašalino, bankas KF Kredito sutartį nutraukė. Atsakovės skola bankui pagal KF Kredito sutartį yra 2246,84 Eur, iš jų: 1326,12 Eur negrąžinto kredito; 587,24 Eur nesumokėtų palūkanų už negrąžintą kreditą; 239,17 Eur nesumokėtų delspinigių už negrąžintą kreditą; 94,31 Eur nesumokėtų delspinigių už nesumokėtas palūkanas.
Remiantis GV1 Kredito sutarties sąlygomis atsakovė privalo mokėti bankui 14,50 proc. (GV1 Kredito sutartyje pagrindinėse kredito sąlygose nurodyta metinė palūkanų norma) metines palūkanas, remiantis GV2 Kredito sutarties sąlygomis atsakovė privalo mokėti bankui 17,50 proc. (GV2 Kredito sutartyje pagrindinėse kredito sąlygose nurodyta metinė palūkanų norma) metines palūkanas, ir remiantis KF Kredito sutarties sąlygomis atsakovė privalo mokėti bankui 19,00 proc. (KF Kredito sutartyje kredito limito sąlygose nurodyta metinė palūkanų norma) metines palūkanas. Minėtos mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos skaičiuojamos nuo negrąžintų prašomų priteisti kredito sumų ir toliau skaičiuojamos nuo kitos dienos, einančios po šio ieškinio 4 priede nurodytos skolos paskaičiavimo dienos, iki viso kredito grąžinimo bankui dienos (GV1 Kredito sutarties 5.1 punktas, GV2 Kredito sutarties 5.1 punktas ir KF Kredito sutarties 10.1 punktas). Kompensavimo funkciją atlieka procesinės palūkanos, kurios mokamos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir remiantis yra 5 proc. dydžio.
Šalies argumentai
Ieškovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, gautas prašymas nagrinėti bylą ieškovės atstovui nedalyvaujant.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimu su ieškiniu nesutiko.
Atsiliepime nurodė, teismo posėdyje paaiškino, kad ieškovė neteisėtai reikalauja už laiku negrąžintus kreditus palūkanų ir delspinigių, kadangi ieškovė turėjo galimybę nuo 2012 metų iki dabar, gauti įmokas. Atsakovė 2008 03 12 iš „Swedbank“, AB gavo vartojimo kreditą sut. Nr. 08-025106-GV, sumai 4230,04 Eur. Šiai dienai negrąžintas kreditas 3147,34 Eur. 2009-11-26 paėmė vartojimo kreditą sut. Nr. 09-096967-GV 2027,34 Eur sumai. Šiai dienai nesumokėta liko 1377,69 Eur. 2010-11-26 kreditinės kortelės sut. Nr. 09-002467-EG 1882,53 Eur. Šiai dienai liko 1326,12 Eur negrąžinto kredito. Grąžinti kreditų laiku negalėjo dėl to, kad per krizę jos darbovietė LSMU Kauno Klinikos sumažino darbuotojams algas. „Swedbank“, AB nustatytas įmokas mokėdavo laiku, tačiau nebegalėjo įmokų mokėti BB „Snoras“, kuris padavė ją į teismą ir iš jos atlyginimo darbdavys pervesdavo 50 proc. atlyginimo į antstolio R. Budreikos sąskaitą. Atsakovės asmeninė sąskaita „Swedbanke“ buvo areštuota. Taip pat pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį pilnai išlaikė senyvo amžiaus žmogų, dėl ko negalėjo mokėti įmokų. „Swedbank“, AB turėjo galimybę gauti įmokas, bet ja nepasinaudojo prisijungti prie išieškojimo per antstolį teismo keliu, nes šis bankas 2012 m. spalio mėn. buvo informuotas telefoninio pokalbio metu, pokalbis buvo įrašomas (taip informavo banko darbuotoja), o taip pat tame pačiame „Swedbank“, AB buvo areštuota atsakovės sąskaita. Todėl nesutinka su „Swedbank“, AB ieškiniu, dėl nesumokėtų palūkanų ir delspinigių už praleistą terminą. Taip pat nesutinka su 5 proc. dydžio procesinėmis palūkanomis už priteistas sumas, nes visi kreditai jau yra su 14,5 proc., 17,5 proc. ir 19 proc. palūkanomis. „Swedbank“, AB elgiasi nesąžiningai, nes buvo informuota ir prašoma prisijungti prie antstolio išieškojimo, taip pat 2015 m. lapkričio mėn. „Swedbank“, AB darbuotoja O. I. įrašomo telefoninio pokalbio metu darė psichologinį spaudimą, kad atsakovė iki 2015 m. gruodžio 20 d. atvyktų į banką, ir pasirašytų neprotingą, jai itin nuostolingą refinansavimo sutartį, t.y. sutiktų pasirašyti sutartį, pagal kurią neva būtų skolinga „Swedbank“, AB 19200 Eur ir 10 metų mokėtų įmokas, o jei nepasirašytų šios sutarties, jie atsakovę paduos į teismą. Kadangi „Swedbank“, AB atsakovė yra skolinga už kreditus tik 5731,15 Eur (nes paskutinę įmoką 120 Eur sumokėjo 2016-03-08), ji su jų pasiūlymu nesutiko. „Swedbank“, AB kas mėnesį pervedinėja įmokas, o taip pat 2016-03-21 bankui pateikė prašymą taikos sutarčiai sudaryti. Prašo teismo atsižvelgti į jos išdėstytas aplinkybes ir įvertinti tai, kad ji nepiktybiškai negalėjo mokėti įmokų, nes kitaip būtų negalėjusi egzistuoti. Prašo nenutraukti sutarties su „Swedbank“, AB, taip pat nepriteisti palūkanų ir delspinigių už negrąžintus kreditus ir įvertinti tai, kad bankas galėjo prisijungti prie išieškojimo per antstolį 2012 metais, nes priešingu atveju vėl patirs didelius nuostolius, jų reikalaujamos palūkanos privers ją mokėti daugybę metų net ir sulaukus pensijos, negalės normaliai egzistuoti ir išgyventi.
Atsakovė nesutinka su paskaičiuotomis palūkanomis ir delspinigiais, prašo jas sumažinti. Be to, atsakovė prašo priteistą skolą išdėstyti, nes ji tokios skolos iš karto grąžinti materialiai yra nepajėgi.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ieškovė ieškinyje nurodė, kad AB „Swedbank“ ir Ž. A. 2008 m. kovo 12 d. pasirašė vartojimo kredito sutartį Nr. 08-025106-GV, kuria ieškovė suteikė atsakovei 30000 Lt vartojimo kredito paskola 2010 m. birželio 9 d. Papildomu susitarimui ieškovė suteikė atsakovei 4230,04 Eur (14605,49 Lt) kreditą. Nurodo, kad atsakovės skola ieškovei pagal kredito sutartį yra 4978,99 Eur, iš jų: 3147,34 Eur negrąžinto kredito; 1544,17 Eur nesumokėtų palūkanų už negrąžintą kreditą; 287,48 Eur nesumokėtų delspinigių už negrąžintą kreditą (el. b. l. 7-15).
Ieškovė ir atsakovė 2009 m. lapkričio 26 d. pasirašė vartojimo kredito sutartį Nr. 09-096967-GV, kuria ieškovė suteikė atsakovei 2027,34 Eur (7000,00 Lt) kreditą. Atsakovės skola ieškovei pagal kredito sutartį yra 2 347,61 Eur, iš jų: 1 377,69 Eur negrąžinto kredito; 714,15 Eur nesumokėtų palūkanų už negrąžintą kreditą; 247,84 Eur nesumokėtų delspinigių už negrąžintą kreditą; 7,93 Eur nesumokėtų delspinigių už nesumokėtas palūkanas (el. b. l. 16-21).
Ieškovė ir atsakovė 2010 m. lapkričio 26 d. sudarė kreditinės fiksuotų įmokų kortelės sutartį Nr. 09-002467-EG, kuria ieškovė suteikė atsakovei 1882,53 Eur (6500,00 Lt) kredito limitą, atidarė sąskaitą, bei išdavė Master Card Standard elektroninę kortelę, kuri susieta su kredito limito sąskaita. Atsakovės skola ieškovei pagal kreditinės fiksuotų įmokų kortelės sutartį yra 2246,84 Eur, iš jų: 1326,12 Eur negrąžinto kredito; 587,24 Eur nesumokėtų palūkanų už negrąžintą kreditą; 239,17 Eur nesumokėtų delspinigių už negrąžintą kreditą; 94,31 Eur nesumokėtų delspinigių už nesumokėtas palūkanas (el. b. l. 22-25).
Ieškovė nurodė, kad nevienkartiniais raštais kreipėsi į atsakovę nurodydama, kad ji sutartyje numatytais terminais nevykdo sutarčių sąlygų ir yra įsiskolinusi, tačiau atsakovė įsiskolinimo, raštuose nurodytais terminais, negrąžino (el. b. l. 26-28, 29).
Atsakovė paaiškino, kad pradžioje ji laiku mokėjo už suteiktus kreditus, tačiau kai prasidėjo 2008 metų krizė, jai buvo sumažintas atlyginimas ir ji jau nepajėgė vykdyti visų įsipareigojimų, tačiau neatsižvelgiant į tai, ji kiek galėdama mokėjo bankui. Atsakovė nurodė, kad ji ne vieną kartą kreipėsi į ieškovę prašydama išdėstyti dalimis skolos grąžinimą (el. b. l. 84, 84, 87), sudaryti taikos sutartį (el. b. l. 38), sumažinti palūkanų dydį, tačiau ieškovė pasiūlė tokias sąlygas, kurių ji niekada gyvenime neįvykdytų. Atsakovė nurodė, kad ji skolos negalinti įvykdyti, nes AB „Snoro bankas” iš jos taip pat prisiteisė ir išieškojimas vykdomas per antstolį ir jai iš atlyginimo yra atskaičiuojama 50 procentų skolos padengimui. Apie tokią susidariusią sunkią turtinę situaciją atsakovė informavo ieškovę, siūlydama prisiteisti skolą jau 2010 metais, tačiau ieškovė nesikreipė į teismą ir tik toliau skaičiavo palūkanas. Atsakovė neginčija skolos dydžio ir su juo sutinka, tačiau prašo skolos dydį mažinti 120 Eur, nes paskutinę 120 Eur įmoką sumokėjo 2016 m. kovo 8 d., t.y. po bylos iškėlimo, ieškovė patvirtino, kad šią sumą gavo (el. b. l. 81-82). Atsakovė nesutinka su paskaičiuotomis palūkanomis ir delspinigiais, prašo jas sumažinti. Be to, ieškovė prašo priteistą skolą išdėstyti, nes ji tokios skolos iš karto grąžinti materialiai yra nepajėgi.
Ieškovės ieškinys tenkintinas iš dalies šiais motyvais.
Pagal CK 6.2 straipsnį, prievolės atsiranda iš sandorių ar kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius. Kiekviena iš šalių sutartį (sandorį) privalo vykdyti tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnis), vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos vykdymo sąlygas įstatymas draudžia (CK 6.59 straipsnis), nes teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi jos šalims įstatymo galią (CK 6.189 straipsnis). Vadovaujantis CK 6.873 straipsnio 1 dalimi, paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka, taip pat mokėti palūkanas už naudojimąsi paskolos suma. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis).
Ieškovei prašant, atsakovei neginčijant skolos dydžio, bei remiantis pateiktais rašytiniais įrodymais, teismas nustato, kad ieškovės ieškinys šioje reikalavimo dalyje yra įrodytas, pagrįstas ir tenkintinas. Remiantis CK 6.38 straipsniu, 6.81 straipsniu, 6.873 straipsnio 1 dalimi, ieškovei iš atsakovės, pagal tris suteiktas sutartis, priteistina 5851,15 Eur negrąžintos paskolos.
Teismas taip pat nustato, kad tarp šalių sudarytos sutartys yra vartojimo sutartys.
Ieškovė už tris suteiktas paskolas taip pat prašo priteisti 2845,56 Eur palūkanų, 774,49 Eur delspinigių ir 102,24 Eur delspinigių už praleistas sumokėti palūkanas. Bendra palūkanų ir delspinigių, ir delspinigių nuo palūkanų suma yra 3722,29 Eur, kas sudaro 63,61 procentą nuo negražintų paskolų sumos.
Ieškovė taip pat prašo, nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo, priteisti 14,50 procentų palūkanas pagal 2008 m. kovo 12 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 08-025106-GV, 17 procentų palūkanų pagal vartojimo kredito sutartį Nr. 09-096967-GV bei 19 procentų pagal kreditinės fiksuotų įmokų kortelės sutartį Nr. 09-002467-EG
Dėl delspinigių
Delspinigiai yra viena iš netesybų rūšių (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Atsakovas neįvykdė sutarties, todėl vadovaujantis CK 6.256 straipsnio 1, 2 dalimis ir sudarytos sutarties sąlygomis, atsakovui kyla pareiga sumokėti ieškovui netesybas. Kaip nurodyta sutartyse (1 t. el. b. l. 7, 16, 22), atsakovė už kiekvieną termino praleidimo dieną, nuo laiku nesumokėtos skolos, privalo ieškovei mokėti 0,10 procentų dydžio delspinigius (el. b. l. 165-166, 194-199), kas sudaro 36,50 procentų per metus. Sprendžiant delspinigių priteisimo klausimą, pabrėžtina, kad pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį, teismas turi teisę ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės, tuo nepažeidžiant sutarčių laisvės principo. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Tai reiškia, kad netesybos atlieka ne baudinę, o kompensuojamąją funkciją, jomis siekiama atlyginti nukentėjusiai šaliai nuostolius. Netesybos turėtų tik kompensuoti ieškovei nuostolius už laiku negaunamas įmokas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad netesybos atlieka tik kompensuojamąją funkciją, siekiant atlyginti nukentėjusiajai šaliai nuostolius, tačiau jos negali leisti nukentėjusiajai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje bylose Nr. 3K-316/2005, 2006 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2006, 2006 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2006).
Nagrinėjamos bylos atveju atsižvelgtina į aplinkybes, kad atsakovė yra vartotoja, ne verslo subjektas ir sudarydama sutartį buvo silpnesnioji sutarties pusė bei turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, nes sutartį sudarė prisijungimo būdu. Pažymėtina, kad ieškovės prašomi priteisti delspinigiai yra nepagrįstai dideli, prieštarauja vartojimo kredito įstatymui ir pagrindiniams civilinių teisinių santykių – sąžiningumo, protingumo ir teisingumo – principams. Nors byloje nustatyta, kad atsakovė netinkamai vykdė šalių tarpusavio sutartis, tačiau ši aplinkybė, įvertinus teismo išvardintas priežastis, sąžiningumo ir protingumo principų kontekste nėra vertintina kaip objektyviai svarbi ir suteikianti ieškovei pagrindą prašyti aiškiai nepagrįstų ir neprotingo dydžio delspinigių.
Lietuvos Respublikos CK 6.258 straipsnio 1 dalis numato, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo mokėti netesybas (baudą, delspinigius). Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 0,10 procentų į dieną dydžio delspinigius, t.y. 774,49 Eur. Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį, 6.258 straipsnio 3 dalį teismas turi teisę sumažinti netesybas, jeigu jos aiškiai ir neprotingai per didelės, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Atsižvelgiant į nesumokėtos skolos sumą, nuo kurios paskaičiuoti delspinigiai, ir prašomų priteisti delspinigių santykį, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, teismas, išanalizavęs kredito sutarčių sąlygas, daro išvadą, kad šalių sudarytoje sutartyje įtvirtinta sąlyga dėl delspinigių dydžio, nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę dėl sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Šitokiu būdu yra pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra ir ekonomiškai silpnesnės sutarties pusės – vartotojo – teisės ir interesai.
Iš ieškovės pateikto ieškinio dėl delspinigių skaičiavimo matyti, kad delspinigiai paskaičiuoti už 180 dienų, taip kaip numato įstatymai. Iš bylos duomenų galima spręsti, kad prašomų priteisti delspinigių atsiradimą iš dalies sąlygojo pačios ieškovės veiksmai, nenutraukiant sutarties ir nesikreipiant dėl skolos išieškojimo per protingą terminą. Akivaizdu, kad atsakovė nevykdė įsipareigojimų nuo 2012 m., tačiau ieškovė į teismą kreipėsi tik 2016 m., t.y. po 4 metų. Be to, atsakovė nurodė, kad sutartyje numatyti 0,10 procentų dydžio į dieną delspinigiai yra nepagrįstai dideli ir prašo sumažinti delspinigius per pusę nuo 774,49 Eur iki 389,25 Eur, t.y. taikant 0,05 procentų dydžio delspinigius per dieną.
Šis atsakovės prašymas pagrįstas. Nustatytina, kad ieškovė delspinigius skaičiavo po 0,1 procentą nuo pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, todėl mažintini delspinigiai iki 0,05 procento.
2010 m. gruodžio 23 d. Vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253, 11 straipsnio 8 punktas (su vėlesniais pakeitimais) numato, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą, vartojimo kredito gavėjui, negali būti taikomi.
Įstatymas imperatyviai numato delspinigių dydį, kurį ieškovė gali skaičiuoti atsakovei, todėl akivaizdu, kad ieškovė delspinigius paskaičiavo dvigubai didesnius nei numato įstatymas.
Vadovaujantis teismo minėtu vartojimo kredito įstatymo straipsniu, teismas nustato, kad ieškovė taip pat nepagrįstai priskaičiavo atsakovei 102,24 Eur delspinigių už praleistas sumokėti palūkanas.
Vadovaujantis šiais motyvais, priteistina iš atsakovės 389,25 Eur delspinigių. Likusioje reikalavimo dalyje, dėl delspinigių priteisimo nuo pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir delspinigių už praleistas sumokėti palūkanas, ieškinio reikalavimai atmestini. Teismo įsitikinimu, tokia delspinigių suma atitinka šalių interesų pusiausvyrą, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus (CK 1.5 straipsnis, 6.71 straipsnis, 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis, CPK 3 straipsnio 7 dalis).
Dėl palūkanų
Ieškovė atsakovei trimis sutartimis paskolino 8126,33 Eur, atsakovė grąžino paskolos 3853,11 Eur ir liko skolinga 5851,15 Eur (kuriuos teismas priteisia). Ieškovė sudarė dvi vartojimo kredito sutartis ir vieną kredito limito sutartį (el. b. l. 7-25). Pagal dvi sutartis ieškovė tikėjosi gauti 2785,21 Eur palūkanų, ir 19 procentų palūkanų pagal kredito limito sutartį, tiek kiek atsakovė išnaudos lėšų ir nustatytu sutartyje laiku jų negrąžins, ieškovė pagal šią sutartį priskaičiavo 1747,24 Eur palūkanų, taigi ieškovė, viso tikėjosi gauti 4532,41 Eur. Iki kreipimosi į teismą atsakovė pagal tris sutartis sumokėjo 2898,98 Eur (el. b. l. 40, 41), todėl atsakovė nesumokėjo tikėtinų gauti palūkanų 1633,43 Eur, jei ieškovė būtų tinkamai vykdžiusi kredito sutartis. Ieškovė ieškiniu prašo priteisti 2845,56 Eur, t.y. 1265,55 Eur daugiau.
Analizuojant suteiktą paskolą pagal 2008 m. kovo 12 d. sutartį Nr. 08-25106-GV nustatyta, kad ieškovė suteikė atsakovei 30000 Lt paskolą, taikant 11,26 procentų metinių palūkanų normą ir sutarties galiojimo periodu tikėjosi gauti 6878,06 Lt palūkanų. Atsakovė iki 2012 m. birželio 9 d., grąžino ieškovei 5541,26 Eur (19132,86 Lt) paskolos bei sumokėjo 2422,40 Eur (8364,05 Lt) palūkanų bei liko skolinga 3147,34 Eur (10867,14 Lt) skolos.
2010 m. birželio 9 d. buvo pasirašytas susitarimas dėl vartojimo sąlygų pakeitimo Nr. 08-25106-GV/20100609, kuriuo ieškovei buvo suteiktas 14605,49 Lt vartojimo kreditas su 14,5 procentų metinių palūkanų norma ir sutarties galiojimo periodu tikėjosi gauti 6108,26 Lt palūkanų.
Teismas atkreipia dėmesį, kad sudarant papildomą susitarimą dėl vartojimo sutarties sąlygų pakeitimo atsakovės skola bankui buvo 3147,34 Eur (10867,14 Lt). Papildomas susitarimas sudarytas 1082,70 Eur (3738,30 Lt) daugiau, t.y. 4230,03 Eur (14605,45 Lt). Ieškovė atsakovei priskaičiavo ne tik negrąžintą skolą, bet ir padidino grąžinamos paskolos dydį. Tikėtina, kad papildomas susitarimas buvo sudarytas tikslu pratęsti paskolos grąžinimo terminą. Ieškovė taip pat padidino ne tik suteikiamos paskolos dydį, bet ir 3,24 procentais padidino metinių palūkanų normą, tuo ženkliai apsunkindama atsakovės galimybes grąžinti paskolą. Pagal sutartį ir papildomą susitarimą ieškovė tikėjosi gauti 3761,09 Eur (12986,32 Lt) palūkanų. Atsakovė ieškovei pagal sutartį iki 2010 m. vasario 10 d. sumokėjo 2422,40 Eur (8364,05 Lt) palūkanų.
Teismas negali nei patvirtinti, nei paneigti, tačiau pagal savo vidinį įsitikimą mano, kad ieškovė papildomu susitarimu 1082,70 Eur (3738,35 Lt) padidino paskolos dydį priskaičiuotomis ir negrąžintomis palūkanomis, todėl teismas teigia, kad atsakovė pagal šią sutartį perkėlus palūkanas į paskolą, viso sumokėjo 3505,10 Eur (12102,41 Lt) palūkanų. Ieškovei ieškiniu prašant priteisti dar 1544,17 Eur (5331,71 Lt) bendras pagal šią sutartį palūkanų dydis sudarytų 5049,27 Eur (17434,12 Lt), kas sudarytų 58,11 procentų paskolos ir 1288,18 Eur daugiau palūkanų, nei tikėjosi gauti, jei atsakovė tinkamai vykdytų sutartį ir papildomą susitarimą. Teismo nuomone, ieškovė sudarydama papildomą susitarimą dar daugiau sukomplikavo atsakovės padėtį ir padidino paskolos įvykdymo riziką.
Teismas nustato, kad ieškovė suteikdama paskolas taip pat turi prisiimti riziką ir turi būti užtikrinta, kad paskolą gaunantis asmuo be ypatingo sunkumo galės ją grąžinti.
Vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253, 8 straipsnio 1 dalis numato, kad prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais įrodymais. Antras straipsnis numato, jeigu vartojimo kredito sutarties šalys po vartojimo kredito sutarties sudarymo susitaria pakeisti bendrą vartojimo kredito sumą, prieš kiekvieną svarbesnį bendros vartojimo kredito sumos padidinimą vartojimo kredito davėjas atnaujina turimą finansinę informaciją apie vartojimo kredito gavėją ir iš naujo įvertina jo kreditingumą.
Akivaizdu, kad ieškovė šios prievolės neįvykdė, o jei ir įvykdė, tai ieškovės atstovui neatvykus į posėdį ir nepateikus teismui įrodymų, teismas turi pagrindo taip teigti.
Nustatytina, kad ieškovė 2008 metais suteikusi 30000 paskolą, 2009 lapkričio 26 d, suteikia atsakovei dar 7000 Lt paskolą, nors 2008 m. paskola 30000 Lt dar nebuvo grąžinta. 2010 m. lapkričio 26 d. ieškovė vėl suteikia atsakovei 6500 Lt kredito limitą, nors jau aišku, kad atsakovė nevykdo prievolių pagal 2008 m. kovo 12 d. Sutartį, nes 2010 m. birželio 9 d., šalys sudaro 2008 m. sutarties papildomą susitarimą dėl 14605,45 Lt paskolos suteikimo, pagal kurią atsakovė neatlieka nei vieno mokėjimo. Manytina, kad ieškovė nevertino ar netinkamai vertino atsakovės galimybes tinkamai vykdyti sutartis, tuo vis sunkindama jos padėtį. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė teikdama vartojimo paskolas pagal sudarytas sutartis, vis numato didesnės metinių palūkanų normas.
Pagal 2008 m. kovo 12 d. sutartį Nr. 08-25106-GV buvo nustatyta 11,26 procentų metinė palūkanų norma, ieškovė 2010 m. birželio 9 d. pasirašytu papildomu susitarimu dėl vartojimo sąlygų pakeitimo Nr. 08-25106-V/20100609 padidino metinę palūkanų normą iki 14,50 procentų.Ieškovė ir atsakovė 2009 m. lapkričio 26 d. pasirašė vartojimo kredito sutartį Nr. 09-096967-GV, kuria ieškovė suteikė atsakovei 2027,34 Eur (7000,00 Lt) kreditą, su 17,50 procentų metine palūkanų norma.Ieškovė ir atsakovė 2010 m. lapkričio 26 d. sudarė kreditinės fiksuotų įmokų kortelės sutartį Nr. 09-002467-EG, kuria ieškovė suteikė atsakovei 1882,53 Eur (6500,00 Lt) kredito limitą su 19,00 procentų palūkanų norma,
Pagal Lietuvos banko statistiką 2008 m. kovo mėnesį vidutinė vartojimo paskolų palūkanų norma buvo 11,15 procentų, o 2010 m. birželio mėnesį, sudarant papildomą susitarimą vidutinė vartojimo paskolų palūkanų norma buvo 16,94 procentų (pirma sutartis). Pagal Lietuvos banko statistiką 2009 m. lapkričio mėnesį kredito limito vidutinė palūkanų norma buvo 17,87 procentų (antra sutartis), ieškovė numatė 17,50 procentų. Pagal Lietuvos banko statistiką 2010 m. lapkričio mėnesį vidutinė ūkinėms reikmėms vartojimo paskolų palūkanų norma buvo 9,41 procentų (trečia sutartis). Teismo nustatytina, kad pagal pirmą ir antrą sutartis, šalių sutartų palūkanų norma atitiko tuometinės rinkos sąlygas vartojimų paskolų sektoriuje. Pagal trečią sutartį palūkanų norma padidinta daugiau kaip dvigubai, susitarta dėl 19 procentų, o pagal Lietuvos Banko skelbiamus duomenis, vartojimo paskolų namų ūkiams vidutinė palūkanų norma buvo 9,41 procentai.
Remiantis sutarčių analize, nevisiškai sutiktina su atsakovės aiškinimu, kad pats palūkanų dydis yra neprotingai didelis. Teismo nuomone, su atsakovės argumentu sutiktina iš dalies, t.y., kad atsakovė sudarydama 2010 m. birželio 9 d. papildomą susitarimą, pagal 2008 m. kovo 12 d., galėjo atsakovei palengvinti paskolos grąžinimą, o ne jį apsunkinti, t.y. galėjo palikti 11,26 procentų metinę palūkanų normą žinodama, kad atsakovė nevykdo įsipareigojimų bei turi kitą įsipareigojimą pagal 2009 m. lapkričio 26 d. sutartį. Konstatuotina, kad 2010 m. lapkričio 26 d. kreditinės fiksuotų įmokų kortelės sutartyje numatyta 19 procentų palūkanų norma yra neprotingai didelė ir neatitiko tuometines rinkos sąlygas vartojimų paskolų sektoriuje.
Iš pateiktų teismui rašytinių įrodymų taip pat nustatytina, kad ieškovė iš dalies naudojosi savo dominuojančia padėtimi.
Nustatytina, kad ieškovės atstovas į posėdžius neatvykdavo, prašydavo nagrinėti atstovui nedalyvaujant, nepriklausomai, kad atsakovė iš dalies su ieškiniu nesutiko.
Iš atsakovės aiškinimų ir pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovė niekada nevengė vykdyti prievolės - grąžinti paskolą, bendravo su ieškovės darbuotojais, siūlė ieškovei kreiptis į teismą ir prisiteisti skolą, ir nedidinti palūkanų dydžio, arba sudaryti taikos sutartį palankesnėmis sąlygomis. Ieškovė į teismą nesikreipė 4 metus. Ieškovė atsiliepdama į atsakovės prašymą sudaryti taikos sutartį, atsakovei pasiūlė tokias taikos sutarties sąlygas, kad bent kiek mąstantis žmogus tokios taikos sutarties sąlygų niekada nepasirašytų. Atsakovei prašant sudaryti taikos sutartį ieškovė 2015 m. lapkričio 3 d. raštu Nr. SR/15-27480 (el. b. l. 93) pasiūlė atsakovei tokias sąlygas – preliminari sutarties suma yra 19153,09 Eur, iš kurios 9039,33 Eur palūkanų. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė pateikė teismui ieškinį prašydama priteisti skolą, palūkanas, delspinigius, delspinigius nuo nesumokėtų palūkanų ir prašo priteisti viso 9573,44 Eur, o atsakovei pateikė pasiūlymą sudaryti taikos sutartį didesnei nei 19 tūkstančių eurų.
Nustatytina, kad ieškovė nepateikė ir nenurodė pateisinančių priežasčių, kodėl nesikreipė į teismą dėl skolos priteisimo 2012 metais, kai atsakovė nutraukė visus mokėjimus pagal visas sudarytas sutartis, o skaičiavo palūkanas, nepagrįstai didindama įsiskolinimų dydį ir į teismą kreipėsi tik 2016 m. kovo mėnesį. Ieškovė taip pat žinojo, kad iš atsakovės yra išieškomas įsiskolinimas pagal AB „Snoro bankas“, nes buvo areštuota atsakovės sąskaita ieškovės banke, tačiau ir ši aplinkybė ieškovei nesukėlė įtarimo, kad atsakovė yra nemoki.
Nustatytina, kad nors ir atsakovė kaip vartotoja laikoma silpnesniąja sutarties šalimi, tačiau tai nesuteikia jai teisės, nevykdyti sutartinių prievolių bei skolintis tiek, kiek pagal savo gaunamas pajamas galėtų prisiimtus įsipareigojimus vykdyti.
Palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalys susitarimu (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Pagrindinė palūkanų paskirtis yra mokėjimas kreditoriui už naudojimąsi pinigais. Atlyginimas palūkanų forma mokamas iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Paskolos santykiuose mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas nustato CK 6.872 straipsnio 1 dalis, atsakovė sutartimis įsipareigojo bankui grąžinti pasiskolintas lėšas, mokėti palūkanas, vykdyti kitus sutartyje numatytus įsipareigojimus.
Byloje, iš atsakovės paaiškinimų, nustatyta, kad po 2008 metų krizės atsakovės turtinė padėtis pasikeitė, atsakovė kreipėsi į ieškovę prašydama prisiteisti skolą teisme (el. b. l. 95), sudaryti taikos sutartį (el. b. l. 83, 87, 92, 95, 98), rūpinosi prisiimtų įpareigojimų vykdymu, pripažino skolą ir jos nemokėjo tik dėl to, kad finansiškai nepajėgė. Atsakovė nurodė, kad ji dar turi įsiskolinimų AB „Snoras“, kurie yra teismo priteisti ir antstolio išieškomi. Ieškovė siūlė iš dalies mokėti paskolą, pasiūlymas buvo mokėti 50 Eur, po to atsakovė siūlė bankui mokėti po 100 Eur, po to siūlė mokėti po 140 Eur, tačiau ieškovės joks pasiūlymas netenkino. Ieškovei iškėlus bylą ir atsakovei prašant sudaryti taikos sutartį pasiūlė visą skolos dalį pagal sutartis sumokėti atsakovei iš karto, nors tai akivaizdu, kad tokio įsipareigojimo atsakovė nepajėgi įvykdyti. Apie 2015 m. pasiūlytas ieškovės taikos sutarties sąlygas teismas jau pasisakė.
CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl palūkanų priteisimo taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas.
Ieškovė šio termino nepažeidė, tačiau nustatytina, kad atsakovė pagal tris paskolas pasiskolino 12598,47 Lt (43500 Lt), ieškovei sumokėjo 3649,51 Eur palūkanų (el. b. l. 160, 182, 191) ir 1082,70 Eur palūkanos įskaitytos kaip skola, sudarant 2010 m. birželio 9 d. papildomą susitarimą, t.y. viso atsakovė sumokėjo ieškovui palūkanų 4732,21 Eur (16339,34 Lt) bei grąžino 6191,86 (21379,25 Lt) skolos, taigi bankas iš atsakovės viso gavo 10924,07 Eur (37718,59 Lt). Teismas priteisia iš atsakovės dar 5851,15 Eur (20202,85 Lt) skolos, taigi viso ieškovei sumokėta iki teismo ir teismo priteistina suma, kuri bus ieškovei sumokėta, sudaro 16775,08 Eur (57921,44 Lt). Ieškovė pagal vartojimo kredito sutartis bei pagal kredito limito sutartį (kredito limito sutartyje nėra galimybių paskaičiuoti tikėtinų gauti palūkanų, todėl teismas nurodo prašomą priteisti sumą) tikėjosi gauti 6161,24 Eur (21273,50 Lt) palūkanų, jei ieškovė būtų tinkamai vykdžiusi prievoles.
Ieškovė paskolino 12598,47 Eur (43500 Lt) bei tikėjosi gauti 6161,24 Eur (21273,50 Lt) palūkanų, pagal visus sandorius ieškovė tikėjosi gauti skolos ir palūkanų viso 18759,71 Eur (64773,52 Lt), taigi skirtumas nuo ieškovės jau sumokėtos ir teismo priteistinos skolos sumos sudaro 1984,49 Eur (6852,08 Lt), ieškovė prašo priteisti 2845,56 Eur (9825,14 Lt) palūkanų, skirtumas sudaro 861,07 Eur (2973,10 Lt). Nustatytina, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė – viena neatsakingai skolino, kita laiku negrąžino suteiktos paskolos. Teismas mažina prašomų priteisti palūkanų dydį, atsižvelgia į jau atsakovės sumokėtų palūkanų dydį, į tai, kad atsakovė nevengė mokėti skolos, ją pripažino, kad bandė spręsti su ieškove ginčą gera valia bei į tai, kad ir ieškovė neatsakingai elgėsi suteikdama net tris paskolas, negrąžinus nei vienos iš jų, nepasitikrindama, ar atsakovė yra pajėgi grąžinti suteikiamas paskolas, nes akivaizdu, kad vartojimo paskolų dydžiai kaip fiziniam asmeniui yra dideli. Teismas nutaria sumažinti prašomą priteisti palūkanų dydį per pusę iki 1422,78 Eur. Taip pat nustatyta, kad atsakovė jau iškėlus bylą papildomai pervedė 120 Eur. Ieškovė nurodė, kad ši suma bus užskaityta palūkanų dengimui (el. b. l. 81-82), todėl prašo sumažinti priteistiną sumą, todėl galutinis iš atsakovės priteistinas palūkanų dydis yra 1302,78 Eur. Toks palūkanų priteistinas dydis, teismo nuomone, yra protingas, sąžiningas ir teisingas (CK 1.5 straipsnis) bei turėtų patenkinti abiejų šalių interesus: ieškovei gauti tokias palūkanas, kurias tikėjosi gauti ir daugiau, o atsakovei bus palengvinta skolos našta. Ieškovei taip pat priteisiant delspinigius, jai bus atlyginti nuostoliai (CK 6.259 straipsnis 1 dalis).
CK 6.37 straipsnio 2 dalyje, 6.210 straipsnyje, 6.261 straipsnyje yra numatyta skolininko pareiga mokėti palūkanas už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
CK 6.259 straipsnio 1 dalis, numato, jei prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės. Teismas tais pačiais motyvais nepriteisia sutartinių palūkanų pagal kiekvieną sutartį, nes tai visiškai sužlugdytų atsakovę finansiškai bei sudarytų tokias sąlygas, kad atsakovė šios prievolės iš viso neįvykdytų arba bankrutuotų. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad ieškovė prašo priteisti sutartines palūkanas ne nuo negrąžintos skolos, o nuo visos priteistos sumos, t.y. nuo skolos, palūkanų už nesumokėtą skolą, delspinigius už negrąžintą skolą ir delspinigius nuo nesumokėtų palūkanų, tačiau teismas priteisia 5 procentų procesines metines palūkanas už priteistą 5851,15 Eur skolą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. kovo 2 d.) iki visiškos prievolės įvykdymo (CK 6.250 straipsnis).
Nustatyta, kad iš atsakovės, priteistina 5851,15 Eur skolos, 1302,78 Eur palūkanų bei 389,25 Eur delspinigių, viso iš atsakovės ieškovei priteistina 7543,18 Eur, kurią sudaro negrąžintas kreditas, nesumokėtos palūkanos ir delspinigiai.
Ieškovė šioje byloje patyrė 215,00 Eur bylinėjimosi išlaidų – žyminio mokesčio (1 t. el. b. l. 31).
Ieškovei bylinėjimosi išlaidos atlygintinos proporcingai patenkintiems reikalavimams. Iš atsakovės ieškovei priteistina 169,42 Eur žyminio mokesčio (CPK 93 straipsnis).
Dėl išdėstymo
Atsakovė teismo posėdžio metu prašė išdėstyti skolą, jos galimybės pagal pateiktus rašytinius įrodymus yra mokėti po 140 Eur.
CPK 284 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką.
Bylos nagrinėjimo metu iš pateiktų rašytinių įrodymų (2 t. el. b. l. 1-7) nustatyta, kad atsakovės materialinė padėtis yra sunki. Teismas sprendžia, kad atsižvelgiant į atsakovės turtinę padėtį, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, skolos ir bylinėjimosi išlaidų (bendra suma 7712,60 Eur) mokėjimo išdėstymas trisdešimt šešių mėnesių laikotarpiui ieškovės interesų nepažeis, todėl tenkina atsakovės prašymą, teismo sprendimo vykdymą išdėstant dalimis trisdešimt šešių mėnesių laikotarpiui (CPK 284 straipsnis). Teismas mano, kad toks teismo sprendimo įvykdymo išdėstymas yra proporcingas abiejų šalių teisių ir teisėtų interesų atžvilgiu (CK 1.2 straipsnio 1 dalis).
Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovės valstybei nepriteistinos, nes jos neviršija minimalios 3 Eur dydžio valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 įsakymas „Dėl minimalios valstybei priteisimos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo (TAR, 2014, Nr. 2014-12793)).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263-270 straipsniais,
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės Ž. A., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei akcinei bendrovei „Swedbank“, į. k. 112029651, buveinė – Konstitucijos pr. 20A, Vilnius, a.s. Nr. (duomenys neskelbtini), esanti „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, 5851,15 Eur (penkis tūkstančius aštuonis šimtą penkiasdešimt vieną eurą 15 ct) skolos, 1302,78 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus du eurus 78 ct) palūkanų, 389,25 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus 25 ct) delspinigių, 5 procentų procesines metines palūkanas už priteistą 5851,15 Eur skolą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. kovo 2 d.) iki visiškos prievolės įvykdymo, 215,00 Eur (du šimtus penkiolika eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Likusioje dalyje ieškinį atmesti.
Teismo sprendimu ieškovei akcinei bendrovei „Swedbank“, į. k. 112029651, priteistos bendros sumos 7712,60 Eur sumos mokėjimą išdėstyti trisdešimt šešių mėnesių laikotarpiui, įpareigojant atsakovę Ž. A., a. k. (duomenys neskelbtini) priteistą sumą sumokėti per trisdešimt šešis mėnesius nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, mokant trisdešimt penkis mėnesius iš eilės po 214,00 Eur (du šimtus keturiolika eurų 00 ct) kas mėnesį, įmoką sumokant iki kiekvieno mėnesio paskutinės kalendorinės dienos, ir trisdešimt šeštą mėnesį sumokant 222,60 Eur (du šimtus dvidešimt du eurus 60 ct) iki paskutinės kalendorinės mėnesio dienos.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.