Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai. Teismas pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2009-09-23 dovanojimo sutartį, kuria atsakovai A. M. ir L. M. padovanojo atsakovui G. M. butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), ir taikė restituciją – butą, esantį (duomenys neskelbtini) grąžino atsakovams A. M. ir L. M. Priteisė lygiomis dalimis iš atsakovų A. M., L. M. ir G. M. ieškovui J. S. 4820 Lt bylinėjimosi išlaidų bei 19,80 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.

Teismas nustatė, kad 2009-08-10 atsakovas A. M. išdavė A. B. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo sumokėti pastarajam 102 000 Lt iki 2010-02-10. 2010-02-05 reikalavimo teisė perėjo ieškovui J. S. 2010-02-23 išduotas vykdomasis įrašas, kurio pagrindu vekselio turėtojas J. S. įgijo teisę į išieškojimą iš skolininko A. M. 102 000 Lt nesumokėtos vekselio sumos ir 217,97 Lt palūkanų, taip pat išlaidų, susijusių su vykdomojo įrašo išdavimu. Ieškovo reikalavimo teisės nėra nuginčytos ar ginčijamos. Atsakovas pripažino, kad vekselyje yra jo parašas, ikiteisminis tyrimas, kuriame buvo tirti veiksmai, susiję su vekselio sudarymu, yra nutrauktas. Vertinant byloje nustatytas faktines aplinkybes ir byloje esančius įrodymus teismas konstatavo, kad egzistuoja CK 6.66 str. numatytų sąlygų visetas, nepaneigta CK 6.67 str. 1 p. numatyta nesąžiningumo prezumpcija, todėl padarė išvadą, kad actio Pauliana ieškinys tenkintinas, t.y. ginčo sandoris pripažintinas negaliojančiu. Atsakovas A. M. pripažino pasirašęs vekselį, todėl, teismo vertinimu, jis nepagrįstai teigia, kad dovanojimo sutarties sudarymo dieną jis nežinojo, jog yra skolingas trečiajam asmeniui A. B. Atsakovas nepateikė teismui įrodymų, kad jis kaip skolininkas yra mokus kreditoriaus atžvilgiu (CPK 178, 185 str.). Dėl nurodyto teismas padarė išvadą, kad ginčo sandoriu buvo pažeisti ieškovo kaip kreditoriaus interesai, nes tokiu sandoriu ieškovui buvo užkirstas kelias galimai išieškojimą nukreipti į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Konstatavus ginčo sandorio šalių neteisėtumą, taikė restituciją (CK 6.145-6.147 str.). Teismas nepasisakė dėl ieškinio senaties termino taikymo, nes atsakovai neprašė taikyti CK 6.66 str. 3 d. numatyto vienerių metų ieškinio senaties termino (CPK 3 str. 7 d., 185 str.).

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliantas skundą grindžia aplinkybe, kad jis nėra skolingas ieškovui, t.y. ieškovas neturi galiojančios reikalavimo teisės – nėra atsakovo kreditorius. Ieškovas turi galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą. 2010 m. vasario 23 d. notaras išdavė ieškovui vykdomąjį įrašą dėl 102 000 Lt skolos ir procesinių palūkanų išieškojimo iš atsakovo. Apelianto argumentai apie vekselio pasirašymo aplinkybes bei tai, kad paskola faktiškai nebuvo suteikta, teisiškai nereikšmingi, nes ieškovas teismine tvarka nenuginčijo vekselio ir vykdomojo įrašo. Pagal Civilinio proceso kodekso 587 str. 8 p. notaro išduoti vykdomieji įrašai pagal vekselius yra priverstinai vykdytini dokumentai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad notaro išduotas vykdomasis įrašas yra oficialus rašytinis įrodymas, kad ieškovas turi galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą reikalauti skolos grąžinimo. Apeliantas šią aplinkybę gali paneigti tik pateikdamas teismo sprendimą dėl vekselio ar vykdomojo įrašo negaliojimo arba įrodymus apie skolos sumokėjimą.

Apelianto argumentas, kad, sudarydamas ginčijamą sandorį, nežinojo apie neapmokėtą vekselį, t.y. buvo sąžiningas, yra nepagrįstas. Kaip jau nurodyta, sandorio sudarymo metu apeliantas žinojo, kad yra pasirašęs vekselį, vekselis ir vykdomasis įrašas galiojo, todėl apelianto nuomonė, kad jis faktiškai neskolingas, teisiškai nereikšminga. Apeliantas (skolininkas) ginčijamą sandorį sudarė su sūnumi, todėl sandorio šalims taikoma CK 6.67 str. 1 punkte numatyta nesąžiningumo prezumpcija, kurios apeliantas nepaneigė. Atsakovas dalinės nuosavybės teise kartu su sutuoktine L. M. valdo kitą ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini) (likusią buto dalį asmeninės nuosavybės teise valdo atsakovo sutuoktinė), kuriame galės gyventi net ir praradęs ginčo butą.