Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. Č. ir atsakovų G.I.. ir L. I. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. Č. ieškinį atsakovams G.I. ir L. I. dėl skolos pagal paskolos sutartį ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007 m. vasario 1 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovų L. I. bei G. I. solidariai J. Č. naudai 19 200 Lt piniginės paskolos bei 5 % metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (t. y. nuo 2006-07-05) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.

Sudarant rašytinę paskolos sutartį, sandorio šalys nebuvo konkrečiai sutarusios bei aptarusios sąlygos dėl palūkanų ar procentų mokėjimo, byloje yra prieštaravimų šiuo klausimu, todėl ieškovės reikalavimą dėl procentų ar palūkanų išieškojimo atmetė, kaip nepagristus bei neįrodytus.

Taip pat teismas sprendė, kad atsakovai neįrodė, kad laikotarpiu nuo 1997 - 1998 metų ieškovei grąžino dalį (t. y. 3 264 JAV dolerių) paskolos. Liudytojų parodymus teismas vertino kritiškai ir juos atmetė. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo taikyti ieškinio senaties atsakovų prašymu, nes šalys savo valią dėl tęstinių paskolinių santykių dar kartą išreiškė ir patvirtino, surašydami 2001-01-31 paskolos raštelį, todėl yra pagrindo teigti, jog paskoliniai santykiai tarp šalių iš naujo buvo peržiūrėti bei aptarti būtent 2001-01-31.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad 1997 m. skolinant pinigus nebuvo laikytasi 1964 m. red. CK 43 str. 1 d. 2 p., jog sandoris, viršijantis 500 Lt, turi būti sudarytas rašytine forma.

Pati ieškovė pripažino, kad gavo pinigų iš atsakovų, tik nepamena, kiek, liudytojai taip pat patvirtino pinigų perdavimo ir jų kiekio faktą, tačiau teismas šių aplinkybių nenustatinėjo.

Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad paskolos raštelis yra niekinis, nes jame nenurodyta, kad pinigai buvo perduoti atsakovams, kokia suma, kada buvo perduoti ir kada turi būti grąžinta.

Teismas neatsižvelgė, jog yra įrodyta, kad tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, ieškovė paskolino atsakovams ne tik 4 800 JAV dolerių, bet ir 1 344 JAV dolerių., ši suma nebuvo grąžinta, paskolos raštelis nenuginčytas.

Paskolos raštelyje aiškiai nurodyta, kad susitarta dėl mėnesinių palūkanų, todėl teismas turėjo tenkinti reikalavimą dėl palūkanų priteisimo.

Motyvuojamoji dalis

Atsakovų L. I. ir G. I. apeliacinis skundas atmestinas, o ieškovės J. Č. skundas tenkintinas iš dalies.

Nustatyta, kad atsakovai L. I. ir G. I. 2001 m. sausio 31 d. pasirašė skolos raštelį (b.l. 11-12), kuriuo pripažino, jog iš ieškovės J. Č. 1999-01-01 paskolino 4 800 JAV dolerių ir 2000-03-01 - 1344 JAV dolerius. Atsakovai pinigus skolino už 2 procentus mėnesinių palūkanų. Atsakovai nepateikė įrodymų, jog nurodytą pinigų sumą jie būtų ieškovei grąžinę.

Pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad tarp šalių yra paskoliniai sutartiniai santykiai, kuriuos patvirtina minėtas atsakovų surašytas skolos raštelis. Skolos raštelis surašytas ne paskolos perdavimo metu, o vėliau, patvirtinant tarp šalių esančius paskolinius santykius ir nustatant raštelio surašymo dienai skolos sumą – 4 800 JAV dolerių ir 1344 JAV doleriai. Nors atsakovai nurodo apeliaciniame skunde, kad paskolos sandoris sudarytas nesilaikant Civilinio kodekso 43 straipsnio 1 dalies 2 p. (įst.red.iki 2001-07-01) reikalavimų, tačiau patys neneigia, kad tarp šalių paskoliniai santykiai buvo, nes pripažįsta dalinę skolą. Tokiu būdu apeliacinio skundo argumentas, jog nebuvo laikytasi nurodytos įstatymo normos neatleidžia jos nuo pareigos tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus ir grąžinti paskolintus pinigus (Civilinio kodekso 6.873 straipsnio 1 dalis), nes tiek atsakovai, tiek pati ieškovė nesilaikė nurodytos įstatyminės normos, todėl vadovaujantis sąžiningumo ir protingumo principais šios teisinės normos nesilaikymo pasekmių negalima užkrauti vienai šaliai, t.y. ieškovei. Atsakovai jokiais įrodymais nepatvirtino savo argumentų apie bendrą verslą ir skolos ieškovei nebuvimo, šie argumentai paneigiami jau minėtu skolos rašteliu.

Teismas spręsdamas apie priteistinos skolos dydį netinkamai vertino įrodymus (taikė procesines teisės normas) ir dėl to priėmė iš dalies netinkamą sprendimą, todėl sprendimas keistinas iš dalies tenkinant ieškovės apeliacinį skundą (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 1 dalis).

Teismas sprendė, jog byloje nėra įrodytą, kad ieškovė perdavė, o atsakovai gavo 1344 JAV dolerių paskolos, tačiau teismas netinkamai vertino atsakovų parašytą ir pasirašytą skolos raštelį šios sumos atžvilgiu, kuriuo jie pripažino savo skolą ieškovei šio raštelio surašymo dienai. Kaip matyti iš pačių atsakovų paaiškinimų, jiems ilgą laiką negrąžinant paskolos 4 800 JAV dolerių ir mokant ieškovei nuo šios paskolos sutartas palūkanas – 2 procentus kas mėnesį, vienu metu jie šių sutartų palūkanų dėl turtinės padėties negalėjo mokėti ir per septynis mėnesius susidarė palūkanų skola būtent 1344 JAV doleriai. Tokiu būdu nors ir ieškovė neskolino atsakovams šių pinigų, bet jie skolos rašteliu pripažino esą skolingi tokią sumą, o nagrinėjant bylą paaiškėjo, jog tai nesumokėtų palūkanų sumą, todėl teismui nebuvo pagrindo ją, kaip pripažintos atsakovų skolos ieškovei rašytiniu įrodymu, atmesti kaip neįrodytą. Šalys laisvos sandoryje ir gali susitarti, o nagrinėjamu atveju pripažinti skolą, jeigu toks susitarimas neprieštarauja imperatyvioms normoms. Todėl šalys buvo laisvos nustatyti tiek mokamų palūkanų už paskolą dydį, tiek atsakovų valia buvo pripažinti nesumėtą palūkanų sumą kaip skolą ieškovei, nes jokios imperatyvios sandorių sudarymo, jų patvirtinimo nuostatos nebuvo pažeistos. Ta aplinkybė, jog ieškovė nurodė, šią sumą kaip paskolą, bei parengtinio tyrimo metu nurodė netikslias sumas, nepaneigia rašytinio įrodymo – skolos raštelio – pagrįstumo, tuo labiau, jog atsakovai jo įstatymo nustatyta tvarka neginčijo. Tokiu būdu teismo sprendimas iš dalies keistinas ir priteistina visa sumą, kurią atsakovai pripažino kaip skolą raštelio surašymo dienai, t.y. (6144 JAV doleriai) 24 576 Lt.

Atsakovų apeliacinio skundo argumentas, jog jie dalį pinigų – 3264 JAV dolerius ieškovei grąžino nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Liudytojai Ž. Š. ir A. Š. (b.l. 149-150) parodė, kad jie matė, kaip atsakovai perdavinėjo ieškovei pinigus, bet tai buvo 1997-1998 metais, tuo tarpu atsakovai skolos raštelį surašė žymiai vėliau – 2001-01-31 – ir pripažino 6144 JAV dolerių skolą. Be to tiek atsakovai, tiek ieškovai nurodė, jog 1997-1999 metų laikotarpyje buvo mokamos sutartos palūkanos, ir pinigai buvo atiduodami kas mėnesį, tokiu būdu liudytojų parodymai būtent ir patvirtina šalių nurodytas aplinkybes, tačiau jie nepatvirtina atsakovų tiek atsiliepimų į ieškinį, tiek apeliacinio skundo argumentų, kad dalį paskolos atsakovai grąžino ieškovei.

Kolegija atmeta atsakovų nurodytą argumentą, jog skolos raštelis buvo surašytas prievarta. Apie prievartos naudojimą raštelio surašymo metu jokių įrodymų į bylą nepateikta, be to dėl tokios prievartos nebuvo kreiptasi ir į tardymo organus ar policiją, skirtingai, negu po pareikalavimo neleistinu būdu grąžinti skolą (prie bylos prijungta policijos departamento medžiaga su atsisakymu iškelti baudžiamąją bylą).

Kolegija iš esmės sutinka su teismo sprendimo motyvu, jog iš skolos raštelio neaišku, kokias palūkanas - mėnesines ar metines - atsakovai sutiko mokėti ieškovei už naudojamąjį paskola. Sutinkamai su Civilinio kodekso 6.872 straipsnio 3 dalies paskolos sutartis yra atlygintinė, jeigu paskolos dalykas yra pinigai, tokiu būdu atsakovai už naudojimąsi paskola turi mokėti ieškovei atlyginimą – palūkanas ir tokios palūkanos buvo sutartos. Jeigu teismui nebuvo pagrindo pagal ieškovės pateiktus paaiškinimus spręsti, jog sutartos palūkanos yra mėnesinės, tokiu būdu teismas neturėjo pagrindo dėl neaiškaus užrašymo skolos raštelyje palūkanų dydžio šį reikalavimą atmesti visiškai. Šiuo atveju tikslinga taikyti įstatymo nustatytas 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojant jas nuo skolos sumos, kuri atsakovų pripažinta skolos raštelyje. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog 2 procentų mėnesinės palūkanos yra neprotingai didelės ir atsakovams ginčijant palūkanų sumą, būtent protinga ir teisinga nustatyti jau paminėtas įstatymines palūkanas. Sprendimo dalis, kuria atmesta palūkanų priteisimas, keistina ir iš dalies reikalavimas dėl palūkanų priteisimo tenkintinas priteisiant 5 procentų metines palūkanas nuo skolos sumos už ieškovės prašomą 5 metų laikotarpį nuo 2001-02-01 iki 2006-02-01 (24 576 Lt x 5% x 5 m) 6 144 Lt.

Dėl išdėstyto teismo sprendimas keistinas aukščiau nurodytu būdu (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 p.).

Padidinus priteistas iš atsakovų sumas, didintinas ir priteistas iš jų žyminis mokesti, atsižvelgiant į įstatyminės normos reglamentuotą ieškinio patenkinimo proporcingumą (CPK 93 str.).

Iš atsakovų priteistinos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme, ieškovei – po 200 Lt (Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis, 93 straipsnis). Kolegijos nustatytas išlaidų dydis neviršija Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio bei atitinka kitus kriterijus, numatytus Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje bei 93 straipsnio 1 d. nuostatas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str. kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 1 d. sprendimą pakeisti: priteistą paskolos sumą 19 200 Lt padidinti iki 24576 Lt bei priteisti 6144 Lt palūkanų, priteistą žyminį mokestį ieškovės naudai iš atsakovų padidinti iki 921,6 Lt

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Iš atsakovų G. I. ir L. I. priteisti po 200 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme J. Č. naudai.