Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Alvydo Pikelio ir pranešėjos Onos Aldonos Budienės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. (D. S.) kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2004 m. liepos 28 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) 70 parų areštu, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius BK 65 straipsnį, 63 straipsnio 1 ir 4 dalis, paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams septyniems mėnesiams.

Skundžiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 6 d. nuosprendis, kuriuo D. S. nusikalstama veika dėl neteisėto disponavimo narkotine medžiaga 2003 m. birželio 6 d. iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 260 straipsnio 1 dalies (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) perkvalifikuota į BK 260 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) ir paskirta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams, nusikalstama veika dėl neteisėto disponavimo narkotine medžiaga 2003 m. birželio 11 d. iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 260 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į BK 260 straipsnio 1 dalį ir paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Remiantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams septyniems mėnesiams.

Apygardos teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti A. J., J. A., M. B., tačiau dėl jų nuteisimo kasacine tvarka nesiskundžiama.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo D. S. gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. S. nuteistas už tai, kad veikdamas kartu bendrininkų grupe su A. J. bei kitu asmeniu, laikotarpiu iki 2003 m. birželio 6 d., tiksliai nenustatytą dieną bei valandą ir tiksliai nenustatytoje vietoje iš nenustatyto asmens, turėdami tikslą parduoti, neteisėtai įgijo 14,364 g narkotinės medžiagos – kanapių – kurią 2003 m. birželio 6 d., apie 17 val., Kėdainių mieste, prie upės, tiksliai nenustatytoje vietoje neteisėtai už 120 Lt pardavė asmeniui, veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį.

D. S. nuteistas ir už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su kitu asmeniu, iki 2003 m. birželio 11 d., tiksliai nenustatytą dieną bei valandą ir tiksliai nenustatytoje vietoje iš nenustatyto asmens, turėdami tikslą parduoti, neteisėtai įgijo 44,83 g narkotinės medžiagos – kanapių – kurią neteisėtai, 2003 m. birželio 11 d., apie 16 val., Kėdainių mieste prie upės, tiksliai nenustatytoje vietoje, už 300 Lt pardavė asmeniui, veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį.

Kasatorius pabrėžia, kad dėl persirgtos ir nuolat pasikartojančios ligos, nepakankamos socialinės brandos, gyvenimo sąlygų jis tinkamai neįvertino savo veiksmų pavojingumo ir pasekmių. Apeliacinės instancijos teismas patenkino jo prašymą ir paskyrė teismo psichiatrinę ekspertizę, kurios išvados duoda pagrindą abejoti, ar tinkamai buvo įvertinti byloje esantys įrodymai bei pagrįstai netaikyti BK 18 straipsnio reikalavimai. Kasatorius nurodo, kad jis yra ūkininkas (ūkis registruotas Šalčininkų rajone, Kalesninkų seniūnijoje, Vaidagų kaime), prižiūri ir rūpinasi antros grupės invalide močiute V. S., turtinės žalos nėra, veikas padarė per trumpą laikotarpį, charakterizuojamas teigiamai, anksčiau nebuvo teistas ar baustas administracine tvarka, dirba, turi pastovų pragyvenimo šaltinį, todėl, vadovaujantis BK 18 straipsniu, 62 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktais, jam skirtina švelnesnė, negu numatyta įstatymo, bausmė.

Motyvuojamoji dalis

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 2 dalies taikymo

Kasatorius neteisus teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi.

Kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 punkte, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, D. S. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltės nepripažino, kategoriškai neigdamas įgijęs ir pardavęs narkotines medžiagas (T. 2, b. l. 43-44). Pirmosios instancijos teisme į klausimą, ar prisipažįsta kaltu, jis atsakė, jog prisipažįsta iš dalies. Posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad duodamas paaiškinimus pirmosios instancijos teisme jis bandė neigti savo aktyvumą ir iniciatyvą parduodant narkotines medžiagas, teigdamas, kad jis atsitiktinai pakliuvo į tą reikalą, prieš susitikdamas su pirkėju jis nežinojo, kas tame maišelyje yra, tačiau tai prieštaravo bylos duomenims. Būtent liudytojas T. M. patvirtino, kad D. S. jam skambino, sakė, jog didesnis kiekis narkotinių medžiagų bus parduodamas mažesne kaina. Operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų ir prie jų pridėtų pokalbių suvestinių turinys taip pat patvirtina, kad D. S. buvo aktyvus narkotinių medžiagų prekeivis. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad D. S. teisiamojo posėdžio metu keitė parodymus, o savo kaltę pripažino tik patikrinus visumą byloje surinktų jo kaltės įrodymų, padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo vertinti jo prisipažinimo teisiamajame posėdyje kaip atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Kasatorius nenurodė, kokią kitą aplinkybę būtų galima vertinti BK 59 straipsnio 2 dalies normos prasme kaip lengvinančią jo atsakomybę, o ir pagal bylos medžiagą tokios aplinkybės nėra.

Dėl BK 62 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų taikymo

Nepagrįstas ir kasatoriaus teiginys, kad buvo pagrindas jam paskirti švelnesnę, negu numatyta įstatymo, bausmę arba alternatyvią sankcijoje numatytą bausmę – areštą.

D. S. abi nusikalstamas veikas padarė galiojant BK 260 straipsnio 1 daliai (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), kurios sankcijoje buvo numatytos dvi alternatyvios bausmės rūšys – areštas arba laisvės atėmimas nuo penkerių iki aštuonerių metų. Pagal 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakciją BK 260 straipsnio 1 dalies sankcija numato tik laisvės atėmimo bausmę nuo dvejų iki aštuonerių metų. Abiejų instancijų teismai, spręsdami nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal konkretų baudžiamąjį įstatymą klausimus, vadovavosi baudžiamo įstatymo normomis, nustatančiomis jų galiojimą laiko atžvilgiu, būtent BK 3 straipsniu. Kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 38 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu“ 15 punkte, jeigu negalima išsyk vienareikšmiškai pasakyti, ar naujasis įstatymas yra švelninantis baudžiamumą, ar jį griežtinantis, tai galima išspręsti tik priimant nuosprendį ar nutartį, atsižvelgus į padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltininko asmenybę ir kitas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui. Apeliacinės instancijos teismas įvertino padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (padaryti du sunkūs nusikaltimai), atsakomybę sunkinančią aplinkybę (veikos padarytos bendrininkų grupe) ir pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo taikyti D. S. arešto bausmę, todėl D. S. 2003 m. birželio 6 d. padarytą nusikalstamą veiką pagrįstai perkvalifikavo iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 260 straipsnio 1 dalies (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) į BK 260 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija), nes joje numatyta mažesnė minimali laisvės atėmimo bausmės riba, ir paskyrė bausmę laisvės atėmimą dvejiems metams, 2003 m. birželio 11 d. nusikalstamą veiką dėl neteisėto disponavimo narkotine medžiaga iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 260 straipsnio 1 dalies perkvalifikavo į BK 260 straipsnio 1 dalį ir paskyrė laisvės atėmimą dvejiems metams šešiems mėnesiams.

BK 62 straipsnio 2 dalies norma numato galimybę paskirti švelnesnę, negu numatyta įstatymo, bausmę esant joje įvardytų aplinkybių visumai, t. y. kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala ir esant bent vienai iš alternatyvių sąlygų, numatytų 1-6 punktuose. Tačiau byloje tokių aplinkybių visumos nėra. Kasatorius teigia, jog yra 62 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta aplinkybė – jis rūpinasi ir prižiūri savo močiutę V. S. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad skiriant jam kardomąją priemonę Panevėžio miesto apylinkės teisme jis nurodė, kad turi tėvą, kuris ūkininkauja, motina dirba ligoninėje. Kitame teismo posėdyje, kuriame buvo sprendžiamas kardomosios priemonės pakeitimo klausimas, jis nurodė, kad jo tėvas ir močiutė gyvena (duomenys neskelbtini). Taigi yra asmenų, kurie gali prižiūrėti ir išlaikyti jo močiutę, juo labiau kad D. S. kartu su ja negyveno (2003 m. liepos 18 d. jam buvo paskirta kardomoji priemonė – namų areštas, įpareigojant jį būti savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini). Byloje esančioje (duomenys neskelbtini) namo savininkų bendrijos pažymoje nurodyta, kad D. S. gyvena su S. D. ir jos nepilnamečiu sūnumi, gim. 1989 m., o ir pats D. S. savo gyvenamąją vietą nurodė (duomenys neskelbtini). Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad D. S. išlaiko asmenį, kuris serga sunkia liga ar yra neįgalus ir kurio nėra kam prižiūrėti.

Be to, nėra ir kitos kasatoriaus nurodytos aplinkybės, numatytos BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Nors pirmosios instancijos teismas ir buvo pripažinęs, kad D. S. nusikalstamos veikos nebuvo užbaigtos dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, apeliacinės instancijos teismas ištaisė šią kvalifikavimo klaidą ir pagrįstai nustatė, kad abu nusikaltimai buvo baigti, nes 2003 m. birželio 6 d. ir 2003 m. birželio 11 d. D. S. padarė dvi iš BK 260 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytų alternatyvių nusikalstamų veikų – jis ne tik pasikėsino parduoti narkotines medžiagas, bet ir padarė baigtinę veiką, kurios nekontroliavo teisėsaugos pareigūnai – neteisėtai įgijo, turėdamas tikslą parduoti, narkotinių medžiagų.

Byloje nesant aplinkybių, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalyje, kasatoriui paskirti švelnesnę, negu numatyta įstatymo, bausmę nėra įstatyminio pagrindo.

Dėl BK 18 straipsnio taikymo

Kasatorius mano, kad, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę, yra pagrindas taikyti BK 18 straipsnio normas – jį pripažinti ribotai pakaltinamu. Pagal BK 18 straipsnio 1 dalį asmuo teismo pripažįstamas ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų. Teismas asmenį pripažinti ribotai pakaltinamu gali tik teismo psichiatrinės ekspertizės rezultatų pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas apelianto gynėjo prašymą, paskyrė D. S. ambulatorinę teismo psichiatrinę ekspertizę. Teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 147 konstatuota, kad D. S. nei praeityje, nei nusikalstamos veikos padarymo metu lėtiniu psichikos sutrikimu (liga) nesirgo. Jam nustatytas organinis asmenybės sutrikimas (stebimi specifiniai asmenybės bruožai, mėginimas sumenkintai pateikti savo intelektinius sugebėjimus), jis gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti (adekvačiai įvertinti aplinką, situaciją ir atitinkamai reguliuoti savo veiksmus). Taigi ekspertizė nenustatė D. S. psichikos sutrikimo, todėl nėra pagrindo taikyti ir BK 18 straipsnio nuostatų.

Dėl kasatoriaus argumento apie provokavimą padaryti nusikalstamą veiką

Pagal 2002 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 dalį provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime yra pabrėžęs, kad jei modelio vykdymo metu nedaromas spaudimas asmeniui, kuriam modelis taikomas, asmuo neskatinamas, neprovokuojamas padaryti nusikaltimo, modelis yra teisėtas. Atlikdami nusikaltimo požymių turinčius veiksmus operatyvinės veiklos slaptieji dalyviai negali naudoti fizinės ar psichinės prievartos prieš įtariamus nusikaltimų darymu asmenis, daryti jiems kitokio aktyvaus spaudimo.

Nors kasatorius kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo neginčija, tačiau skunde deklaratyviai pažymi, kad nusikalstamas veikas jis padarė dėl provokuojančio nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyvio bei asmens, pravarde „Šarkis“, elgesio, nenurodydamas, kuo pasireiškė provokacija ar kitokia įtaka. Kasatoriaus paminėta aplinkybė, jog jam pasiūlė lengvą uždarbį dėl „žolės“, neatitinka provokacijos turinio. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, tyrė, ar skiriant bei taikant nusikalstamos veikos imitacijos modelį buvo laikomasi Operatyvinės veiklos įstatymo reikalavimų, neperžengtos įstatymo leistos ir modeliu nustatytos elgesio ribos, ir pagrįstai konstatavo, kad nusikalstamos veikos imitacijos modelis pritaikytas tinkamai, D. S. nebuvo provokuojamas ar kitaip kurstomas padaryti nusikalstamą veiką. Iš filmuotos medžiagos prie operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų ir prie jų pridėtų pokalbių suvestinių turinio akivaizdžiai matyti, kad 2003 m. birželio 6 d. D. S. ir kitas (nuosprendyje neįvardytas) asmuo, dalyvavę pokalbyje su nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyviu, aktyviai aiškino narkotinių medžiagų pardavimo kainas, siūlė pirkti didesnį kiekį narkotikų, nes būtų pigiau, prašė dalyvio palikti savo telefono numerį, o kai jie turės savo telefonus, iškart jam paskambins, klausė, kaip dažnai dalyvis žada atvažiuoti, siūlė pirkti „ratų“. 2003 m. birželio 11 d. susitikimo su dalyviu metu D. S. nurodė modelio dalyviui sužinoti, ko jam reikia konkrečiai – „ratų“, „amfo“. Taigi teismo įvertinti byloje surinkti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad Operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 19 dalies, 6 straipsnio 5 dalies, 7 straipsnio 4 dalies 4 punkto, 12 straipsnio normos, kuriose įtvirtintos nusikalstamos veikos imitacijos modelio taikymo sąlygos ir tvarka, buvo pritaikytos tinkamai.

Nenustačius pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių pakeitimo ar panaikinimo pagrindų, numatytų BPK 369 straipsnyje, jie laikytini pagrįstais ir teisėtais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. S. kasacinį skundą atmesti.