- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-12-12
- Bylos Nr.
- Iv-261-281/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01409-2010-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Mefodija Povilaitienė
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių
- Trečiasis asmuo
- Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė, sekretoriaujant Anai Matutinei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo, kuriam suteiktas identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių rinktinei, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) teismui pateiktame skunde (b. l. 1–3) prašo priteisti solidariai iš Lietuvos valstybės ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių rinktinės (toliau – ir Rinktinė) 1945,25 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį.
Pagrįsdamas savo reikalavimus paaiškino, kad dirba Rinktinėje vyriausiojo specialisto pareigose. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 23 str. 2 d. dėl priedų ir priemokų ribojimo pareiškėjui nuo 2008-07-01 iki 2008-12-31 buvo neišmokėta 1945,25 Lt priedų ir priemokų. Tai patvirtina ir Rinktinės išduota asmeninio uždarbio kortelė Nr. (duomenys neskelbtini).
Nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (bylos Nr. 14/07-17/08-25/08-39/08) konstatavo, kad aukščiau paminėtas reguliavimas yra neteisėtas bei prieštaraujantis Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatoms (kiekvienas žmogus turi teisę į teisingą apmokėjimą už darbą), konstituciniam teisinės valstybės principui.
Valstybės valdžią Lietuvoje pagal Konstitucijos 5 straipsnį vykdo Vyriausybė. Tai reiškia, kad bet kokie Vyriausybės veiksmai yra pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Kadangi Vyriausybė savarankiško teisinio subjektiškumo neturi, šioje byloje dėl deliktinės atsakomybės taikymo tinkamu atsakovu gali būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės. Todėl mano, kad abu atsakovai šiuo atveju turi atsakyti solidariai, nes ne visas darbo užmokestis buvo mokamas dėl abiejų atsakovų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. 1 d., 6.279 str. 1 d.).
Nurodo, kad kreipiasi teisminės gynybos nepasibaigus Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 d. nurodytam terminui, todėl vadovaujantis teismų praktikoje pateiktu Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įst. 72 str. 4 d. nuostatų aiškinimu, ginčijami sprendimai nelaikytini įvykdytais (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo sprendimai adm. b. Nr. A8-646-06, Nr. A1-638/2005 ir kt.). Be to, taikant Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 str., pareiškėjas turi teisę pasirinkti jam finansiškai palankiausią laikotarpį (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo 2010-01-12 nutartis adm. b. Nr. A143-57/2010, 2009-11-06 nutartis adm. b. Nr. A756-850/2009 ir kt.).
Atsiliepimas
Atsakovė Rinktinė atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 18) nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka ir prašė juos atmesti. Paaiškino, kad pareiškėjui darbo užmokestį nustatė Lietuvos valstybė, o Rinktinė tik apskaičiuodavo ir išmokėdavo nustatyto dydžio atlyginimą. Todėl Rinktinė atsakove byloje pripažinta nepagrįstai.
Prašo atsižvelgti į teismų praktiką iš esmės panašiose bylose ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 str. 1 d. sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujanti Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 14–17) nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka ir prašė juos atmesti. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 6.273 str. 1 d. įtvirtinta, jog bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Vyriausybė, pasinaudodama jai įstatymo suteikta diskrecijos teise, 2001-07-26 nutarimu Nr. 932 atstovauti valstybei bylose dėl žalos atlyginimo įgaliojo valstybės institucijas (valstybinio administravimo subjektus), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Pareiškėjui reikalavimus grindžiant Civilinio kodekso 6.271 str., Lietuvos valstybę turi atstovauti Valstybinė sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 pasisakė, jog pagal Konstitucijos 107 str. Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Kadangi atsakovės sprendimai riboti pareiškėjui (duomenys neskelbtini) priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. neišmokėtai pareiškėjo darbo užmokesčio daliai netaikytina.
Atsižvelgiant į visuotinai žinomą aplinkybę,- sunkią Lietuvos valstybės turtinę padėtį, jei teismas priimtų palankų pareiškėjui sprendimą, prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nustatyta, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini) einant statutinio valstybės tarnautojo pareigas 2008 m. liepos ir gruodžio mėn. apskaičiuojant priedus bei priemokas buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį, ir dėl to buvo neišmokėta 1945,25 Lt darbo užmokesčio suma (b. l. 4).
Byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundo reikalavimo priteisti solidariai iš Lietuvos valstybės ir Rinktinės 1945,25 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį pagrįstumo ir teisėtumo.
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įst. VI skyriaus 23–26 str. nuostatos, kurios, remiantis 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įst. 25 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įst. 25 str. 7 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), šio straipsnio 1 d. 2, 3 ir 4 p. nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įst. 23 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 d. buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įst. 26 str. 3 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.
2008-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16¹, 17, 23, 26, 37, 41, 42 str. pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 26¹, 43¹ str. ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 str. įstatymas (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija ). Šiuo įstatymu buvo pakeistas bei papildytas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str., kurio 2 d. numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 d. 4 p. nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įst. Nr. IX-1538, 38 str. 1 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 38 str. 5 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Taigi, aptartu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiškai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007-06-07 redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, vienos ar kelių darbo užmokesčio sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus, todėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatytas teisinis reguliavimas savaime neprieštaravo Konstitucijos 23 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose (2003-04-29 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas pareiškėjų ginčytą teisinį reguliavimą kartu su minėtuose Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto straipsniuose nustatytu teisiniu reguliavimu, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatytą priedų ir priemokų ribą. Pabrėžė, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 str. 1 d., negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus “Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 str. 2 d. nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo.
Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas.
Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo motyvais, Rinktinė savo darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad dirbant poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu bei atliekant papildomas užduotis, viršijančias nustatytą darbo trukmę, būtų nepažeidžiami Įstatymo 23 str. 2 d. nustatyti apmokėjimo už darbą apribojimai. Tačiau, nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kai pareiškėjas atliko savo kaip valstybės tarnautojos pareigas, tačiau jam 2008 m. liepos ir gruodžio mėn. nebuvo sumokėtas visas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis.
Tai, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokamas ne visas darbo užmokestis, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo.
Pareiškėjas į teismą dėl negauto darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2010-05-18 (b. l. 1–3), ne visas darbo užmokestis buvo mokamas 2008 m. liepos ir gruodžio mėn., todėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 d., 298 str. nustatyti terminai nepažeisti.
Be to, teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad sprendžiant ginčus dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-06-27 nutartyje (adm. b. Nr. A5-264/2003) pateiktais išaiškinimais nesivadovautina, nes ši byla tiek pagal savo faktines aplinkybes, tiek pagal keliamų reikalavimų pobūdį nėra analogiška darbo ginčo byloms.
Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo nuostatas, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo, yra pagrįstas.
Kaip jau buvo minėta, už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Pareiškėjo ir Lietuvos valstybės, jokie darbo teisiniai santykiai nesiejo. Valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjo darbo organizavimą.
Esant tokiai teisinei bei faktinei situacijai, sprendžiama, kad pareiškėjo skundo reikalavimai tenkintini ir jam iš Rinktinės priteistina 2008 m. liepos ir gruodžio mėn. neišmokėto darbo užmokesčio dalis.
Atsakovės prašė atidėti teismo sprendimo vykdymą vieniems metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įst. 4 str. 6 d. ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 str. 1 d., teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti.
Teismas, įvertinęs priteistos sumos dydį, tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių pobūdį, tai, kad iš darbo santykių kylantiems reikalavimams paprastai yra taikytinas skubus priimtų teismo sprendimų vykdymas, siekdamas užtikrinti pareiškėjo, kaip silpnesnės šalies, tinkamą teisių įgyvendinimą, jo interesų apsaugą, sprendžia, kad atidėti sprendimo vykdymą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įst. 85–87 str., 88 str. 4 p., 127 str., 129 str., teismas
nusprendė:
Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių rinktinės 1945,25 Lt (vieną tūkstantį devynis šimtus keturiasdešimt penkis litus 25 ct) neišmokėto darbo užmokesčio.
Likusioje dalyje skundo reikalavimus atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.