- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-10
- Bylos Nr.
- 1A-126-478-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-65-1-00958-2011-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė (pirm.), Egidijus Jonas Grigaravičius, Rimas Švirinas
- Nuteistasis
- A. J. Č.
- Nukentėjusysis
- D. Z.
- Advokatai
- Mindaugas Vagonis, Vaclovas Kaminskis
Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-126-478-2014
Teisėjas Raimundas Mikšta Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00958-2011-9
2014 m. balandžio 10 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Egidijaus Jono Grigaravičiaus ir Rimo Švirino, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Petraitytei, nuteistajam A. J. Č., jo gynėjui advokatui Vaclovui Kaminskiui, nukentėjusiajai D. Z., jos atstovui advokatui Mindaugui Vagoniui, ekspertei Marijai Kolcovaitei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. Č. ir nukentėjusiosios D. Z. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 5 (penkiems) mėnesiams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, kurią atlikti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.
A. J. Č. dėl kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
D. Z. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, D. Z. iš A. J. Č. priteisiant 2000 litų neturtinės žalos atlyginimą ir 3500 litų teisinės pagalbos išlaidų.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ir Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civiliniai ieškiniai atmesti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. J. Č. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2010 m. gegužės 8 d., apie 22 val., (duomenys neskelbtini) kaime, autostradoje Kaunas-Klaipėda, tiksliai nenustatytoje vietoje, automobilyje BMW 735, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tarpusavio konflikto metu tyčia mažiausiai tris kartus kumščiu sudavė sugyventinei D. Z. į galvos sritį ir ranką, tuo padarydamas jai poodines kraujosruvas nosyje, kairės akies apatiniame voke, pereinant į žandą, kairiame žaste ir sukėlė D. Z. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Be to, A. J. Č. buvo kaltinamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą tuo, kad jis 2011 m. gegužės 8 d., apie 18 val., (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, kai D. Z. bėgdama nuo galimo smurto atsitrenkė į kambario durų staktą ir nukrito, A. J. Č. tyčia tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį smūgių sudavė jai kumščiu ir įspyrė į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas D. Z. poodines kraujosruvas viršutinėje lūpoje, sprande, nugaroje, krūtinėje, juosmenyje, žastuose, dešiniame dilbyje, dešinėje šlaunyje, odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą dešiniame dilbyje, odos nubrozdinimą nugaroje, pogleivio kraujosruvą ir muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje, dešinio XI-o šonkaulio užpakalinio galo lūžį ir sukėlė savo šeimos narei D. Z. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl muštinės žaizdos viršutinėje lūpoje bei dešinio XI-o šonkaulio lūžio D. Z. sukeltas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. J. Č. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. nuosprendžio dalį, kurioje jis pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios veikos jį išteisinti. Skunde nuteistasis nurodo, kad yra nekaltas ir mano, jog pirmos instancijos teismas, jo atžvilgiu priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kadangi savo išvadas dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo padarė visapusiškai ir pilnai neįvertinęs visų bylos aplinkybių, liudytojų parodymus įvertino neobjektyviai arba jų visiškai nevertino. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai laikytini esminiais, sukliudžiusiais teismui nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį.
Skunde nuteistasis pažymi, kad jis davė nuoseklius ir teisingus parodymus, jog kaltinime nurodytą dieną, t. y. 2010 m. gegužės 8 d., apie 22 val., D. Z. buvo girta, važiuojant kaltinime minimu automobiliu namo kilo konfliktas, kelionės namo metu jie buvo sustoję, ginčijosi ir toliau nuvažiavo, tačiau prieš nukentėjusiąją jokio smurto nuteistasis nenaudojo, už plaukų netampė ir jokio sužalojimo jai nepadarė. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl tariamai nuteistojo 2010-05-08 padarytos nusikalstamos veikos, išskirtinai rėmėsi nenuosekliais ir nepatikimais nukentėjusios D. Z. parodymais bei 2010-05-10 specialisto išvada, kurioje išvardinti nukentėjusiajai D. Z. nustatyti kūno sužalojimai ir, remiantis tik tokiomis nustatytomis faktinėms aplinkybėms konstatavo, jog nuteistojo kaltė dėl D. Z. tyčinio sumušimo yra įrodyta. Tačiau teismas visiškai nepasisakė dėl prieštaringų pačios nukentėjusiosios D. Z. bei liudytojų D. Z. ir V. L. parodymų ir jų niekaip nevertino. Minėti liudytojai yra nukentėjusiosios artimi giminaičiai, todėl šių asmenų parodymai turėtų būti įvertinti kritiškai, kaip neatitinkantys byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Liudytojas D. Z. yra nukentėjusiosios D. Z. sūnus, jis duodamas parodymus apie 2010-05-08 įvykio aplinkybes pirmosios instancijos teisme teigė, jog ankstesnių žalojimų ant motinos D. Z. kūno jam neteko matyti, apie patirtus kūno sužalojimus jam mama tik pasakojo, tačiau kūno sužalojimų ji nedetalizavo ir kas, kada ir kokiomis aplinkybėmis anksčiau sumušė D. Z., ji jam nepasakojo. Liudytoja V. L. yra nukentėjusiosios sesuo, ji teisiamojo posėdžio metu apklausiama dėl nukentėjusiosios kūno sužalojimų ankstesniais laikotarpiais teismui nurodė, kad nuteistasis yra smurtavęs jos sesers atžvilgiu ir anksčiau, tai buvo 2010-ųjų metų išvakarės. Tačiau, nuteistojo nuomone, tokie liudytojos parodymai nepatvirtina, kad nuteistasis smurtavo ir kaltinime nurodytu laiku. A. J. Č. skunde pažymi, kad jis savo kaltę dėl jam pareikšto kaltinimo neigė nuo pirmųjų apklausų, kitų asmenų įvykio vietoje nebuvo, visi liudytojai apie įvykio aplinkybes sužinojo iš nukentėjusiosios ir davė prieštaringus parodymus, todėl pagrindiniai yra nukentėjusiosios parodymai, tačiau jie ikiteisminio tyrimo metu kito ir skyrėsi nuo teismo posėdyje išsakytų. Todėl akivaizdu, jog įrodymai, kuriais grindžiama apelianto kaltė, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl jo kaltumo.
Nukentėjusioji D. Z. apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. nuosprendžio dalį, kurioje A. J. Č. išteisintas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, panaikinti ir dėl šios veikos pripažinti jį kaltu, taip pat panaikinti nuosprendžio dalį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – civilinį ieškinį patenkinti pilnai, nukentėjusiajai iš A. J. Č. priteisiant 15000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 286,97 Lt turtinei žalai atlyginti, bei priteisti iš nuteistojo nukentėjusiosios turėtas procesines išlaidas. Skunde nukentėjusioji nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. J. Č. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, t. y. nuosprendį pagal pareikštą kaltinimą pagrindė ne įrodymų visuma, tačiau vertino atskirai kiekvieną iš surinktų įrodymų, neanalizuodamas jų visumos, neištyrė ir nepašalino prieštaravimų tarp byloje esančių įrodymų, netinkamai įvertino nukentėjusiosios parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, visiškai nepasisakė dėl ekspertizės akto ir specialisto išvados, kas ir nulėmė neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą.
Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo priimtame nuosprendyje atliktą nukentėjusiosios tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme duotų parodymų vertinimą, akivaizdu, jog teismas jos parodymų nenuoseklumą įžvelgė tame, kad ji negalėjo tiksliai įvardinti, kokiu būdu nuteistasis jai padarė sužalojimus, t. y. suduodant lazda, kumščiais, spardant ar panaudodamas visus šiuos būdus. Tačiau teismas, vertindamas jos parodymus, visiškai neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiajai suduotų smūgių mechanizmo objektyviai ji negalėjo nei matyti, nei nurodyti, nes tuomet, kai sugyventinis ją žalojo, ji buvo be sąmonės ir tik pabudusi pasijuto visa sumušta. Tuo tarpu aplinkybę, kad sugyventinis nukentėjusiąją galėjo sumušti su lazda, nurodė kaip prielaidą, nes atsigavusi po sąmonės netekimo išvydo sugyventinį, stovintį su lazda – vikingų atributu. Todėl teismo atliktas nukentėjusiosios duotų parodymų vertinimas yra tik formalus, nes parodymai buvo vertinami atsietai nuo viso įvykio aplinkybių, neatsižvelgta į nukentėjusios būseną įvykio metu ir surinktų įrodymų visumą. Šiuo atveju teismas, vertindamas smūgių sudavimo mechanizmą, turėjo atsižvelgti į specialistų išvadas, ekspertizės aktus, specialistų apklausas ikiteisminio tyrimo metu, tačiau dėl šių įrodymų ne tik, kad nepasisakė, tačiau ir neatliko jokio teisinio jų vertinimo.
Skunde nukentėjusioji pažymi, kad teismo medicinos specialistės Marijos Kalcovaitės, specialistės Liucijos Karčiauskaitės ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai, ekspertizės akto Nr. EKG 59/12 (02) išvados ir specialistės L. Karčiauskaitės išvadoje Nr. pG 271/12(02) nurodytos aplinkybės, kad poodinės kraujosruvos nugaroje, juosmenyje, žastų užpakaliniuose paviršiuose, sprande, odos nubrozdinimas nugaroje, krūtinės ląstos dešinės pusės XI šonkaulio užpakalinio galo lūžis galimai ties užpakaline pažastine linija galėjo gautis tiek nukentėjusiajai pačiai nugriuvus ir atsitrenkus į kietus bukus daiktus ar paviršius, tiek suduodant tiesioginius smūgius kumštimi, spardant. Šioje išvadoje yra taip pat nurodyta, kad poodinės kraujosruvos dešinio dilbio priekiniame paviršiuje, odos nubrozdinimai dešinio dilbio priekiniame paviršiuje, poodinė kraujosruva dešinės šlaunies išoriniame paviršiuje pagal savo lokalizaciją būdingi suduodant tiesioginius smūgius kietu buku daiktu (spiriant, suduodant kumštimi), kas vienareikšmiškai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių spręsti apie tai, kurie sužalojimai D. Z. išsivystė griūnant pačiai, o kurie buvo padaryti kieto buko daikto pašalinės jėgos poveikyje. Apeliantė pažymi, kad įvykio vietoje jokių kietų bukų daiktų ar paviršių nėra, kas patvirtina jos nurodytas aplinkybes, jog sužalojimai buvo padaryti būtent dėl sugyventinio nusikalstamų veiksmų. Įvykio vietoje buvo tik nukentėjusioji ir nuteistasis, jokių kitų tiesioginių įvykio liudytojų, betarpiškai mačiusių patį įvykį, nebuvo, todėl šiuo atveju ypatingą svarbą įgauna surinkti netiesioginiai įrodymai. Vertinant specialistų išvadose, ekspertizės akte konstatuotų aplinkybių visumą, o taip pat ikiteisminio tyrimo metu apklaustų teismo medicinos specialisčių paaiškinimus, ir visus šiuos duomenis siejant su kitais ikiteisminio tyrimo metu surinktais, nors ir netiesioginiais, tačiau ne mažesnę vertę turinčiais duomenimis, akivaizdu, jog A. J. Č. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte.
Atsikirtime į nukentėjusiosios D. Z. apeliacinį skundą nuteistasis A. J. Č. nurodė, kad nesutinka su nukentėjusiosios skundo argumentais ir reikalavimais, prašo jos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsikirtime nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas jį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarymo, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas byloje nustatytas faktines aplinkybes – liudytojų, pačios nukentėjusiosios nenuoseklius ir iš esmės prieštaringus parodymus, teismo medicinos specialistų išvadas bei ekspertizių aktus, specialistų parodymus ir kitą rašytinę bylos medžiagą, esamus įrodymus objektyviai įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, šioje dalyje priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį ir, nuteistojo nuomone, nei materialiųjų, nei procesinių teisės normų (BPK 20 straipsnis) nepažeidė. Akivaizdu, kad vien faktas, jog galimai buvo padarytas nusikaltimas, baudžiamasis nusižengimas ar kitas teisės pažeidimas, pripažinti asmenį kaltu ir jį nuteisti nėra pakankamas pagrindas.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas palaikė nuteistojo apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais ir prašė nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusioji ir jos atstovas prašė nukentėjusiosios apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo – atmesti. Prokurorė prašė nukentėjusiosios apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo skundą – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. J. Č. ir nukentėjusiosios D. Z. apeliaciniai skundai atmestini.
BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).
Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga bei pati atlikusi įrodymų tyrimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus bei detaliai juos išanalizavo skundžiamame nuosprendyje. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pažeistos. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nuosprendyje įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir jos pagrindu padarė pagrįstas išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad jo kaltė dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, yra neįrodyta, o teismas išvadą dėl jo kaltės padarė visapusiškai neįvertinęs bylos aplinkybių. Tačiau teisėjų kolegija su apelianto nurodytais argumentais nesutinka ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. J. Č. kaltu dėl nežymaus D. Z. sveikatos sutrikdymo, padaryto 2010-05-08. Ši išvada padaryta remiantis nukentėjusiosios D. Z. parodymais (t. 2, b. l. 108-111), iš dalies ir paties nuteistojo A. J. Č. parodymais (t. 2, b. l. 107-108), liudytojos V. L. parodymais (t. 2, b. l. 113-114), liudytojo D. Z. parodymais (t. 2, b. l. 112) pirmosios instancijos teismo posėdyje bei 2010-05-10 specialisto išvada Nr. G 1193/10(02) (t. 1, b. l. 38-39).
Nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme teigė, kad 2010-05-08 automobiliu grįžtant iš D. Z. sesers sodo, tarp nukentėjusiosios ir A. J. Č. kilo konfliktas, kurio metu A. J. Č. sudavė D. Z. smūgius kumščiais į galvos sritį bei ranką, tampė už plaukų. Tai, kad nukentėjusioji, apklausiama kelis kartus, netiksliai nurodė kaltininko suduotų smūgių skaičių ar kūno vietą, į kurią jie buvo suduoti, vertintina kaip sąžiningas parodymus duodančio asmens klydimas, kadangi laikui bėgant tikrosios įvykio aplinkybės užsimiršta arba asmuo jas nesąmoningai gali interpretuoti kitaip. Kad su nukentėjusiąja nurodytu laiku ir aplinkybėmis konfliktavo, apklaustas teismo posėdyje neneigė ir pats A. J. Č., nors nurodė smurto prieš nukentėjusiąją nenaudojęs. Liudytoja V. L., D. Z. sesuo, patvirtino, kad 2010-05-08 D. Z. su sugyventiniu buvo pas ją sode, o rytojaus dieną ji sužinojo, kad sesuo sužalota. Liudytojas D. Z. nurodė, kad mama jam pasakojusi apie tai, kad A. J. Č. ją buvo sužalojęs. Priešingai nei teigiama apeliaciniame nuteistojo skunde, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti šių liudytojų parodymais, kadangi juos, kaip ir nukentėjusiosios parodymus, patvirtina objektyvūs duomenys – 2010-05-10 teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 1193/10(02) konstatuoti D. Z. padaryti sužalojimai: poodinės kraujosruvos nosyje, kairės akies apatiniame voke, pereinant į žandą, kairiame žaste. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, duomenų, prieštaraujančių tiriamosios nurodytam traumos laikui bei aplinkybėms, nėra. Dėl konstatuotų sužalojimų nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie pirmosios instancijos teismo posėdyje tinkamai ištirti įrodymai yra pakankami A. J. Č. kaltei dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, pagrįsti.
Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, A. J. Č. išteisintinas neįrodžius, kad būtent jis padarė nusikalstamą veiką, ir nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis objektyviais byloje surinktais duomenimis – 2011-05-09 specialisto išvada Nr. G 1297/11(02), 2012-01-27 specialisto išvada Nr. p G 271/12(02), 2012-09-07 ekspertizės aktu Nr. EKG 59/12(02), nustatė, kad D. Z. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, jog nukentėjusiajai specialisto išvadose ir ekspertizės akte konstatuoti sužalojimai padaryti būtent A. J. Č. veiksmais, o ne nukentėjusiajai pačiai atsitrenkiant į durų staktą ir krentant.
Kaltinamasis A. J. Č. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme savo kaltę neigė, todėl teismas teisingai konstatavo, kad nustatant šio įvykio aplinkybes esminę reikšmę turi nukentėjusiosios parodymai, kurie kito tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiant nukentėjusiąją teisme. Šiuo atveju, kitaip nei dėl 2010-05-08 įvykio, nukentėjusiosios parodymuose esantys prieštaravimai yra esminiai ir negali būti paaiškinti vien sąžiningu klydimu. D. Z. tiek pareiškime Kauno apskrities VPK Kauno rajono PK viršininkui, tiek teismo medicinos specialistams, tiek protokole-pareiškime bei vėliau vykusiose apklausose skirtingai nurodė ne tik įvykio aplinkybes, bet ir galimą jos sužalojimų kilimo mechanizmą – pirminiame pareiškime (surašytame 2011-05-08) nukentėjusioji nurodė, jog A. J. Č. jai sudavė ne mažiau kaip 5 smūgius ranka į galvą ir kitas kūno vietas (t. 1, b. l. 26), teismo medicinos specialistams 2011-05-09 nukentėjusioji teigė buvusi A. J. Č. pastumta ir veidu atsitrenkusi į durų staktą, nuo smūgio prarado sąmonę, buvo spardoma į įvairias kūno vietas (t. 1, b. l. 41), 2011-06-16 protokole-pareiškime D. Z. nurodė, kad į durų staktą atsitrenkė pati, prarado sąmonę, o atsipeikėjusi pasijuto sumušta ir matė A. J. Č. stovintį ir rankose laikantį lazdą (t. 1, b. l. 29), 2011-06-16 apklausiama kaip liudytoja D. Z. nurodė mananti, kad į durų staktą atsitrenkė galimai nuo sugyventinio spyrio ar smūgio ranka (t. 1, b. l. 129-130), panašiai aplinkybes D. Z. nurodė ir papildomoje liudytojo apklausoje 2011-08-04 (t. 1, b. l. 132) bei akistatos metu (t. 1, b. l. 144-146). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji nurodė pajutusi smūgį į nugarą, tada trenkusis į durų staktą ir praradusi sąmonę. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, A. J. Č. buvo kaltinamas ne sudavimu nukentėjusiajai į nugarą, dėl ko ji atsitrenkė į durų staktą, ir sumušimu lazda, bet nenustatyto kiekio smūgių kumščiu ir spyriu į įvairias kūno vietas.
Vertinant byloje esančias teismo medicinos specialistų išvadas (t. 1, b. l. 41, 45-46) ir ekspertizės aktą (t. 1, b. l. 63-65) bei tyrimus atlikusių specialisčių apklausas, konstatuotina, kad teismo medicinos specialistės Marija Kolcovaitė ir Liucija Karčiauskaitė negalėjo vienareikšmiškai paaiškinti nukentėjusiajai padarytų sužalojimų kilimo mechanizmo ir nurodyti, ar nesunkų sveikatos sutrikdymą lėmę sužalojimai – muštinė žaizda viršutinėje lūpoje ir krūtinės ląstos dešinės pusės XI šonkaulio lūžimas – D. Z. padaryti su pašaliniu poveikiu ar be jo, nukentėjusiajai bėgant ir atsitrenkiant į durų staktą. Iš ekspertizės, kurią atliekant buvo vertinamos abi ankstesnės specialistų išvados, akto matyti, kad nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių spręsti apie tai, kurie sužalojimai D. Z. išsivystė griūnant pačiai, o kurie buvo padaryti kieto buko daikto pašalinės jėgos poveikyje. Šioje išvadoje taip pat nurodyta, kad tikėtina, jog poodinės kraujosruvos sprande, žastuose, dešiniame dilbyje, dešinėje šlaunyje, odos nubrozdinimas ir poodinė kraujosruva dešiniame dilbyje padaryti kietų, bukų, riboto paviršiaus daiktų poveikyje žalojant tiesiogiai, tačiau šie sužalojimai sukelia tik nežymų sveikatos sutrikdymą, o nesunkus sveikatos sutrikdymas D. Z. padarytas dėl muštinės žaizdos viršutinėje lūpoje ir dešinio XI-o šonkaulio lūžio (b. l. 63-65, t. 1). Apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdyje teismo medicinos ekspertė M. Kolcovaitė paaiškino, jog labiausiai tikėtina, kad D. Z., atsitrenkusi į staktą, griuvo aukštielninka, tačiau izoliuotas vieno šonkaulio lūžis iš savo ūgio krentant ant lygaus paviršiaus nebūdingas, tačiau asmeniui gulint ant nugaros, suduoti smūgius į nugarą negalima (t. 3, b. l. 42). Tuo tarpu iš nukentėjusiosios parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad D. Z. nurodė kritusi ant pilvo (t. 1, b. l. 141-143). Atkreiptinas dėmesys, kad iškart po įvykio į LSMUL VšĮ Kauno klinikas atvykusi D. Z. skundėsi tik žaizda viršutinėje lūpoje, o šonkaulio lūžimas nustatytas tik 2011-05-13. Byloje apklausti liudytojai taip pat negalėjo nurodyti įvykio aplinkybių, kadangi nė vienas iš jų įvykio tiesiogiai nematė, o apie įvykį girdėjo arba iš nukentėjusiosios, arba iš nuteistojo, kurie įvykio aplinkybes nurodė skirtingai.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012).
Teisėjų kolegija, remdamasi in dubio pro reo principu, konstatuoja, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime A. J. Č. nurodytų tyčinių veiksmų padarymą, kurie atitiktų BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, todėl A. J. Č. pagrįstai išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.
Byloje buvo pateiktas pinigų priėmimo kvitas, patvirtinantis nukentėjusiosios D. Z. patirtas išlaidas dėl teisinių paslaugų teikimo apeliaciniame procese. Iš šio kvito matyti, kad nukentėjusioji D. Z. advokatui Mindaugui Vagoniui už suteiktas teisines paslaugas sumokėjo 1000 (vieną tūkstantį) litų. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, turi teisę iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusioji skundė nuosprendį tik toje dalyje, kurioje A. J. Č. buvo išteisintas, ir nukentėjusiosios apeliacinis skundas atmestinas, nėra pagrindo iš kaltinamojo priteisti nukentėjusiosios patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
Nuteistojo A. J. Č. ir nukentėjusiosios D. Z. apeliacinius skundus atmesti.