- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-03-01
- Bylos Nr.
- Ik-1605-142/2012
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- L. D.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Advokatai
- Pranas Makauskas
- Kategorijos
- 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, sekretoriaujant Vaidai Kazlauskienei, dalyvaujant pareiškėjui L. D., pareiškėjo atstovui advokatui Pranui Makauskui, atsakovių atstovei V. Ž., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo L. D. skundą dėl įsakymo panaikinimo ir žalos atlyginimo atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. D. (toliau – pareiškėjas) 2011-12-09 padavė teismui skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2011-11-11 įsakymą Nr. 1PI-895 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo L. D.“; 2) priteisti pareiškėjui nuo 1 Lt iki 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės.
Paaiškina, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT, atsakovė) direktoriaus 2011-11-11 įsakymu Nr. 1PI-895 pripažinta, kad pareiškėjas, Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas L. D., padarė tarnybinį nusižengimą, ir jam skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas. Įsakymas priimtas remiantis NŽT direktoriaus 2011-09-13 įsakymu Nr. 1PI-723 sudarytos komisijos atlikto tyrimo išvada. Pareiškėjas teigia, kad nuobauda jam paskirta neteisėtai ir nepagrįstai. Jis niekada neturėjo jokio asmeninio suinteresuotumo dėl civilinės bylos Nr. 2-1926-647/2010 baigties. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vyriausiasis specialistas V. V. Vilniaus apygardos teismui pateikė 2010-08-30 raštą Nr. NSR(48)-327(1.12) „Dėl apeliacinio skundo atsisakymo“, kurį pasirašė pareiškėjas. Rašte nurodyta, kad vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 308 straipsnio 1 dalimi Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius atsisako nuo pateikto apeliacinio skundo ir prašo apeliacinį procesą nutraukti. Pareiškėjas skyriui pradėjo vadovauti nuo 2010-08-17 (NŽT direktoriaus 2010-08-16 įsakymas Nr. 2P-211). Pareiškėjui pradėjus dirbti, skyrius nebuvo tinkamai sukomplektuotas, trūko darbuotojų, ypač profesionalių teisininkų ir žemės reformos specialistų, buvo tik du dirbantys teisininkai ir apie 200 teisminių bylų, kurias skyrius perėmė iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau - VAVA). Pareiškėjas pastebėjo buvusias tendencijas, kad skundžiami visi sprendimai, todėl stengėsi įsigilinti į ankstesnių VAVA dokumentų turinį, teigė, kad skųsti be objektyvaus pagrindo negalima. Taip pat įsigilino į esmę ir P. K. atveju ir aiškina, kad teismas pritarė pareiškėjo nuomonei. Pareiškėjas yra teisininkas, turi 8 metų teisinio darbo praktiką, dirbo advokato padėjėju, Mykolo Riomerio universiteto (toliau - MRU) administracinės teisės ir proceso katedros lektoriumi, VTVK Civilinės ir komercinės teisės katedros dėstytoju, katedros vedėju, MRU rašė disertaciją, ŽŪM dirbo teisės departamento vedėju. Pateikdamas minėtą raštą konsultavosi su teisininkais V. V., D. M., kuri turėjo atstovauti minėtoje civilinėje byloje. Pažymi, kad Vilniaus apygardos teismui buvo pateiktas VAVA 2010-04-08 įsakymas Nr. 2.3-4457-(41) su priedais. Su 2010-08-30 atsisakymu nuo skundo Vilniaus apygardos teismui pateikė ir P. K. 2010-08-20 prašymą, adresuotą Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui. Tai rodo, jog nebuvo slepiamos jokios aplinkybės, teismai nebuvo klaidinami. Mano, kad tai akivaizdu iš civilinėje byloje esančio 2010-11-15 Vilniaus apygardos teismo posėdžio protokolo. Civilinę bylą Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo žodinio proceso tvarka 2010-11-15. Teisėjų kolegija tarėsi vietoje, nutarė nenagrinėti atsisakymo nuo skundo klausimo ir klausimą dėl skundo atsisakymo nagrinėti nagrinėjant bylą iš esmės (tai nurodyta teismo posėdžio protokole). Vilniaus apygardos teismas 2010-11-29 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1874-467/2010 konstatavo, kad nėra CPK 42 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų, kurios kliudytų priimti NŽT atsisakymą nuo apeliacinio skundo. Vadovaudamasis CPK 308 straipsnio 1 dalimi teismas gali nepriimti apeliacinio skundo atsisakymo, jeigu yra CPK 42 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos. Teisinėje valstybėje teisingumą vykdo tik teismai. Tuo tarpu NŽT Komisija leido sau nuspręsti, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-07-10 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1926-647/2010 „iš tiesų yra neteisėtas ir nepagrįstas“.
Pareiškėjui paskirta viena iš griežčiausių tarnybinių nuobaudų, todėl sprendimas turėjo būti motyvuotas ir pagrįstas. Pareiškėjas iki tol neturėjo jokių nuobaudų. Komisijos išvadoje nėra ištirtos visos nuobaudos skyrimui būtinos aplinkybės. Taip pat Komisija neatsižvelgė į didelį darbo krūvį visus metus. Tyrimo metu Komisija neištyrė tarnybinio nusižengimo aplinkybių ir konkrečiai neįrodė, kad pareiškėjo veiksmuose buvo tarnybinio nusižengimo sudėtis, galimai tyrimą atliko neobjektyviai, o tik formaliai ir galimai šališkai, padarė skubotą išvadą. Mano, kad vykdomas tendencingas susidorojimas su pareiškėju. Mano, kad nesilaikyta Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr. A-678/2004). Paaiškina, kad Komisija išvadoje privalėjo aiškintis pareiškėjo kaltės klausimą, atlikti išsamų tarnybinio nusižengimo tyrimą, pateikti motyvuotą išvadą. Nusižengimo padarymo konstatavimas turi būti pagrįstas įrodymais, nurodytos jo padarymo aplinkybės ir priežastis, dėl nusižengimo atsiradusios pasekmės ir kitos reikšmingos aplinkybės. Šiuo atveju iš Komisijos išvados negalima teigti, kad įvardinti faktai atsirado dėl pareiškėjo kaltės. Remiasi tarnybinio nusižengimo sąvoka, pateikiama Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje. Teigia, kad jokio tarnybinio nusižengimo nepadarė.
Vadovaujasi Civilinio kodekso 6.250 straipsniu ir paaiškina, kad atsakovas savo veiksmais, t. y. neteisingai parinkdamas tarnybinę nuobaudą, pažemino pareiškėjo garbę ir orumą, pakenkė jo dalykinei reputacijai ir autoritetui. Nuo tarnybinio pranešimo įteikimo dienos iki dabar patiria neigiamus išgyvenimus, nuolatinį nerimą ir nusivylimą. Tarnybinis patikrinimas neigiamai paveikė jo emocinę būklę, įprastą savijautą, neabejotinai pakenkė jo reputacijai tiek bendradarbių, tiek jį pažįstančių žmonių akyse, t. y. pakenkė jo autoritetui.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti. Papildomai paaiškino, kad pareiškėjas anksčiau rašė du raštus žemės ūkio ministrui, kuriuose nurodė NŽT darbo trūkumus, ir tai sukėlė neigiamą nusistatymą pareiškėjo atžvilgiu. Teigė, kad tą faktą patvirtina daugybė tarnybinių patikrinimų, kurie buvo atliekami pareiškėjo atžvilgiu. Daugelio jų išdavoje buvo pripažinta, kad pareiškėjas tarnybinio nusižengimo nepadarė. Paaiškino, kad dėl to jis iš esmės negalėjo tinkamai atlikti savo pareigų, nes pastoviai buvo stresinėje būsenoje. Aiškino, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas nebuvo atliekamas, ir tai patvirtina faktas, jog tarnybinio patikrinimo išvada visiškai ir pažodžiui atitinka tarnybinį pranešimą apie galimą nusižengimą. Iš Išvados teksto neįmanoma suprasti, kuo pareiškėjas yra kaltinamas, t. y., kokia yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, nes yra tik tam tikros užuominos. Dėl apeliacinio skundo atsiėmimo aplinkybių pažymėjo, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu pirmojoje instancijoje VAVA neprieštaravo, kad būtų tenkinamas prašymas. Todėl pareiškėjas turėjo pagrindo manyti, kad keisti poziciją nėra pagrindo ir argumentų. Šiuo metu teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir pareiškėjas gavo pavedimą jį vykdyti rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą. Nesutinka, kad pareiškėjas nuslėpė kokius nors faktus, reikšmingus civilinėje byloje. Paaiškino, kad pagal CPK normas teismas sprendžia dėl suinteresuotų asmenų įtraukimo į procesą. Taip pat tuos asmenis nurodo pareiškimą padavęs asmuo. Nurodė, kad eilių sudarymas ir keitimas yra viešas procesas, todėl ir tie asmenys, kurie buvo suinteresuoti bylos baigtimi, galėjo kreiptis į teismus dėl jų įtraukimo į procesą. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime (b. l. 33-45) pasisako, kad su pareiškėjo skundo argumentais ir reikalavimais nesutinka.
Žemesnės instancijos teismas
Nustatytas ir kitas tarnybinio nusižengimo sudėties elementas – pasekmės ir priežastinis ryšys tarp pareiškėjo veiksmų ir pasekmių. Nacionalinės žemės tarnybos nuostatuose nustatyti NŽT uždaviniai ir funkcijos, taip pat veiklos organizavimo principai ir tvarka. NŽT, įgyvendindama valstybinės žemės patikėtinio teises ir pareigas, veikia valstybės vardu. Visi NŽT specialistai, neatsižvelgiant į tai, kuriame iš struktūrinių padalinių dirba, privalo tinkamai vykdyti pareigybės aprašymuose nustatytas funkcijas, o atstovaudami Nacionalinei žemės tarnybai, privalo ginti tiek NŽT, tiek valstybės interesus. Pagal Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus nuostatų 6.1 punktą, Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vienas iš išvardytų svarbiausiųjų uždavinių – įgyvendinti valstybės politiką žemės tvarkymo ir administravimo bei nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimo, valstybinės žemės perleidimo, perdavimo naudotis ir kitose žemės reformos srityse. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, darytina išvada, kad tiek Nacionalinės žemės tarnybos struktūrinio padalinio – Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus – vedėjas, tiek kiti Nacionalinės žemės tarnybos specialistai, privalo tinkamai vykdyti Pareigybės aprašymuose nustatytas funkcijas, o atstovaudami Nacionalinei žemės tarnybai, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams, t. y. ginti tiek Nacionalinės žemės tarnybos, tiek valstybės interesus. Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio, kuriame įtvirtintas piliečių, įsigyjančių žemę, mišką ir vandens telkinius, eiliškumas, 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad 8 eile yra perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai turėtiesiems žemės sklypai piliečiams, gyvenantiems savivaldybės seniūnijos, kurioje yra perduodamas sklypas, teritorijoje. Pagal CPK 444 straipsnį teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, o pagal 445 straipsnį – teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Todėl Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2010-07-30 apeliaciniame skunde buvo pagrįstai pateikti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-07-10 sprendimo nepagrįstumą pagrindžiantys argumentai dėl tikrosios P. K. paskutinės gyvenamosios vietos, dėl Zujūnų seniūnijos teisės išduoti pažymą apie asmens gyvenamą vietą bei dėl negalėjimo teismine tvarka nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, turint šį faktą pagrindžiančius dokumentus ar esant realiai galimybei juos gauti iš Gyventojų registro tarnybos. Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant CPK normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, apžvalgoje, patvirtintoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005-12-29 nutarimu Nr. 56, nustatyta, kad šios kategorijos bylose turi dalyvauti visi asmenys, su kurių teisėmis ir pareigomis yra susijusi nagrinėjama byla. Todėl Komisija 2011-10-12 išvadoje Nr. 17 padarė išvadą, kad pareiškėjas ir Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vyriausioji specialistė D. M. teismui turėjo pateikti informaciją apie 8 eilės ir kitų tolimesnių eilių pretendentus, pageidaujančius gauti žemę, mišką, vandens telkinį Buivydiškių kadastro vietovėje, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone, ir šie asmenys turėjo būti įtraukti suinteresuotais asmenimis į minėtąją civilinę bylą, nes akivaizdžiai matyti, kad ši byla yra iš esmės susijusi su jų teisėmis ir pareigomis. Kadangi pareiškėjas ir Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vyriausioji specialistė D. M. Vilniaus rajono apylinkės teismui šios informacijos nepateikė, Komisija pagrįstai konstatavo, kad yra pagrindas manyti, jog Vilniaus rajono apylinkės teismas, priimdamas 2010-07-10 sprendimą, neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, todėl netinkamai išnagrinėjo šią civilinę bylą. Todėl nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo argumento, kad Vilniaus apygardos teismas įvertino tai, kad nustačius P. K. prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo motina P. K. nuo 1991 m. iki mirties dienos gyveno (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus r., P. K. bus grąžinta į pradinę padėtį, t. y. į 8 eilės pretendentų sąrašą, nes apeliacinis skundas atsiimtas tik remiantis argumentais, išdėstytais Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2010-11-12 rašte Nr. NSR(48)-1911-(1.12), kurie nesusiję su P. K. prašomo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą esme, todėl šie argumentai negalėjo būti laikomi pakankamu pagrindu pripažinti, kad apeliacinis skundas buvo pateiktas nepagrįstai, t. y. jie nepaneigia apeliaciniame skunde nurodytų motyvų pagrįstumo. Šiame Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2010-11-12 rašte Nr. NSR(48)-1911-(1.12) nebuvo pateikti visi bylai visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti reikalingi motyvai, paneigiantys apeliacinio skundo nepagrįstumą; nepateikta informacija apie 8 eilės ir kitų tolimesnių eilių pretendentus; nepaneigti apeliacinio skundo argumentai, kad juridinę reikšmę turintis faktas įtakos kitų pretendentų, pageidaujančių gauti žemę, mišką, vandens telkinį Buivydiškių kadastro vietovėje, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone, teises ir pareigas. Pateikus teismui šią būtiną informaciją, būtų akivaizdžiai matyti, kad atsisakius Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2010-07-30 apeliacinio skundo ir įsiteisėjus Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-07-10 sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-1926-647/2010, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad P. K. nuo 1991 m. iki mirties gyveno (duomenys neskelbtini), ši pilietė iš Pretendentų, pageidaujančių gauti žemę Buivydiškių kadastro vietovėje, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone, sąrašo 9 eilės bus perkelta į Pretendentų, pageidaujančių gauti žemę Buivydiškių kadastro vietovėje, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone, sąrašo 8 eilę, ir jai bus suteikta išskirtinė pirmumo teisė gauti valstybinės žemės Buivydiškių kadastro vietovėje, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone, t. y. toje vietoje, kurioje ji nebūtų galėjusi gauti žemės, jeigu Vilniaus apygardos teismas, gavęs ir įvertinęs visus būtinus šiai bylai išnagrinėti dokumentus, būtų patenkinęs Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2010-07-30 apeliacinį skundą. Taip pat pagrįstai darytina išvada, kad po Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-07-10 sprendimo įsiteisėjimo dalis 8 ir 9 eilės Pretendentų, pageidaujančių gauti žemę Buivydiškių kadastro vietovėje, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone, sąraše bus perkelti žemiau, o dalis kitų paskesniais numeriais įrašytų pretendentų apskritai neteks galimybės gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius žemės, miško sklypus ar vandens telkinius, nelikus laisvos žemės jų pageidaujamos kadastro vietovės žemės fonde. Atsiėmus Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2010-07-30 apeliacinį skundą, įsiteisėjo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-07-10 sprendimas, kurį vykdydamas ir vadovaudamasis Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 8 punktu, kuriame nustatyta, kad 8 eile yra perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai turėtiesiems žemės sklypai piliečiams, gyvenantiems savivaldybės seniūnijos, kurioje yra perduodamas sklypas, teritorijoje, pareiškėjas priėmė 2010-12-08 įsakymą Nr. Ž48-883 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2009-09-09 įsakymo Nr. 2.3-14666-(41) „Dėl piliečių, pageidaujančių gauti žemę, mišką, vandens telkinį Buivydiškių kadastro vietovėje, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone, sąrašo patvirtinimo“, kuriuo patikslino Vilniaus apskrities viršininko 2010-04-08 įsakymą Nr. 2.3-4457-(41) ir pripažino netekusiais galios Vilniaus apskrities viršininko 2010-04-08 įsakymo Nr. 2.3-4457-(41) 1.2.26, 1.2.27, 1.2.27, 1.2.28 ir 1.2.29 punktus. Todėl P. K. iš 9 eilės Pretendentų, pageidaujančių gauti žemę, mišką, vandens telkinį Buivydiškių kadastro vietovėje, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone, sąrašo, kuriame ji buvo įrašyta (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) numeriais, buvo perkelta į Pretendentų, pageidaujančių gauti žemę Buivydiškių kadastro vietovėje, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone, sąrašo 8 eilę, ir jai buvo suteikta išskirtinė pirmumo teisė gauti valstybinės žemės Buivydiškių kadastro vietovėje, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone, t. y. toje vietoje, kurioje ji nebūtų galėjusi gauti žemės, jeigu, kaip minėta, Vilniaus apygardos teismas, gavęs ir įvertinęs visus būtinus šiai bylai išnagrinėti dokumentus, būtų patenkinęs Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2010-07-30 apeliacinį skundą. Taigi, atsisakius 2010-07-30 apeliacinio skundo, įsiteisėjo minėtasis teismo sprendimas, sukėlęs neigiamų teisinių pasekmių Nacionalinei žemės tarnybai 2011-08-12 prašymą pateikusių G. I., A. R. ir A. C. atstovaujamųjų T. J. ir I. J. G., pageidaujančių gauti žemę, mišką, vandens telkinį Buivydiškių kadastro vietovėje, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone, bei kitų asmenų teisėms ir interesams, nes po Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-07-10 sprendimo įsiteisėjimo dalis 8 ir 9 eilės Pretendentų, pageidaujančių gauti žemę Buivydiškių kadastro vietovėje, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone, sąraše buvo perkelti žemiau, o dalis kitų paskesniais numeriais įrašytų pretendentų apskritai neteko galimybės gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius žemės, miško sklypus ar vandens telkinius, nelikus laisvos žemės jų pageidaujamos kadastro vietovės žemės fonde. Taip pat mano, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-07-10 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1926-647/2010 buvo pažeistos ne tik minėtųjų piliečių teisės ir teisėti interesai, bet ir viešasis interesas. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) suformuota praktika. LVAT 2008-12-31 aprobuotame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas pagal viešąjį interesą ginančių subjektų skundus (prašymus), apibendrinime (Administracinė jurisprudencija, 2008, Nr. 16) konstatuota, kad „teisminiu būdu gintini ir viešieji interesai, kuriais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažinti žemės reformos tikslai – asmenų teisės į žemės nuosavybę bei naudojimą įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis įgyvendinimas“. Pažymi, kad 2011-07-08 parengtas Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas šiuo metu derinamas su institucijomis, nurodytomis Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-04-01 nutarimu Nr. 385, 16 punkte, tačiau derinimo procesas dar nėra baigtas ir šis projektas dar nėra pasirašytas. Nepaisant to, NŽT, nors ir turėdama pakankamą pagrindą manyti, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-07-10 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1926-647/2010 yra neteisėtas ir nepagrįstas, vadovaudamasi CPK 18 straipsnio nuostatomis, įsiteisėjusį 2010-07-10 teismo sprendimą privalo vykdyti. Taip pat pažymi, kad tiek visuomenė, tiek valstybės institucijos suinteresuotos įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų teisingu taikymu ir aiškinimu. Kadangi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-07-10 sprendimas buvo priimtas pažeidžiant CPK 176-185 straipsniuose ir 197 straipsnyje įtvirtintas įrodymų rinkimo, tyrimo ir vertinimo taisykles, nesivadovaujant CPK 445 straipsnio nuostatomis, mano, kad galiojant šiam teismo sprendimui yra pažeidžiami ir teisėti valstybės interesai, todėl, pasitvirtinus šiame atsiliepime aptartiems pažeidimams, padarytiems priimant Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-07-10 sprendimą, jis turėtų būti panaikintas kaip nepagrįstas. Vadovaujantis tuo, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-07-10 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1926-647/2010 yra įsiteisėjęs ir šis sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, mano, kad vienintelis būdas ištaisyti galimai Vilniaus rajono apylinkės teismo padarytą klaidą yra atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1926-647/2010. Todėl Nacionalinė žemės tarnyba 2011-12-23 raštu Nr. 1SD-(3.1)-7016 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą su prašymu kreiptis į teismą dėl proceso civilinėje byloje Nr. 2-1926-647/2010 atnaujinimo, siekiant apginti viešąjį interesą. Kadangi pareiškėjo pasirašytų raštų (Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2010-08-30 rašto Nr. NSR(48)-327-(1.12) ir 2010-11-12 rašto Nr. NSR(48)-1911-(1.12) pagrindu Vilniaus apygardos teismas 2010-11-29 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1874-467/2010 priėmė Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus atsisakymą nuo apeliacinio skundo dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-07-10 sprendimo panaikinimo ir apeliacinį procesą nutraukė, akivaizdžiai matyti, kad tarp pareiškėjo veiksmų (pareiškėjo pasirašyto Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2010-08-30 rašto Nr. NSR(48)-327-(1.12) ir 2010-11-12 rašto Nr. NSR(48)-1911-(1.12) ir minėtųjų atsiradusių neigiamų teisinių pasekmių yra priežastinis ryšys.
Pareiškėjo veiksmuose nustatyta ir kaltė. Pagal Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus nuostatų 6.1 punktą, Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vienas iš išvardytų svarbiausiųjų uždavinių – įgyvendinti valstybės politiką žemės tvarkymo ir administravimo bei nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimo, valstybinės žemės perleidimo, perdavimo naudotis ir kitose žemės reformos srityse. Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose įtvirtintais teisingumo ir nesavanaudiškumo principais, valstybės tarnautojas privalo vienodai tarnauti visiems gyventojams, būti teisingas spręsdamas prašymus, nepiktnaudžiauti jam suteiktomis galiomis ir valdžia, vadovautis visuomenės interesais, naudoti jam patikėtą tarnybinę informaciją tik visuomenės gerovei. Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta valstybės tarnautojo pareiga laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų; 2 punkte – būti lojaliam Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai; 3 punkte – gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams; 7 punkte – teisės aktų nustatyta tvarka teikti informaciją apie savo tarnybą. Pareigybės aprašymo 7.21 punkte nustatyta, kad Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas organizuoja skyriaus darbą, paskirsto užduotis skyriaus darbuotojams ir kontroliuoja, kaip jos atliekamos, kad būtų tinkamai įgyvendinami skyriui iškelti uždaviniai ir jam deleguotos funkcijos, o 7.22 punkte nustatyta, kad Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas priima sprendimus, pasirašo sutartis bei rengia ir pasirašo kitus dokumentus, reikalingus pagal Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus nuostatus skyriui priskirtoms funkcijoms atlikti. Komisija 2011-10-12 išvadoje Nr. 17 ištyrė pareiškėjo kaltės klausimą. Komisija išvadoje konstatavo, kad pareiškėjas veikė tyčia, t. y. siekė minėtųjų pasekmių, nes pareiškėjas, kaip Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą ir išmanantis Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio nuostatas, kuriose įtvirtintas piliečių, įsigyjančių žemę, mišką ir vandens telkinius, eiliškumas, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, CPK XXVI skyriaus ir kitų teisės aktų nuostatas, turėjo suvokti, kad atsisakymas nuo Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2010-07-30 apeliacinio skundo ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-07-10 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1926-647/2010 įsiteisėjimas, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad P. K. nuo 1991 m. iki mirties gyveno (duomenys neskelbtini), tiesiogiai įtakos 8 ir 9 eilės pretendentų teisę rinktis ir gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtiesiems žemės, miško sklypus ir vandens telkinius Buivydiškių kadastro vietovėje, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone.
Komisija, atsižvelgusi į pareiškėjo kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybes ir padarinius, į tai, kad nenustatė pareiškėjo tarnybinę atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, pareiškėjo veiksmuose nustatė tarnybinio nusižengimo sudėties elementus, t. y. Komisija išvadoje pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas netinkamai ir nekvalifikuotai vykdė Pareigybės aprašymo 7.21 ir 7.22 punktuose nustatytas pareigas, todėl šiais savo veiksmais neužtikrino tinkamo Nacionalinės žemės tarnybos interesų atstovavimo teisme. Todėl Komisija pripažino pareiškėją padarius tarnybinį nusižengimą ir, atsižvelgusi į šio tarnybinio nusižengimo sukeltas neigiamas pasekmes, pasiūlė skirti jam tarnybinę nuobaudą – papeikimą.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, kad Komisija 2011-10-12 išvadoje Nr. 17 neištyrė visų svarbių aplinkybių, nesiaiškino pareiškėjo kaltės klausimo ir Komisijos išvada yra nemotyvuota, atmestini kaip nepagrįsti.
Paaiškina, kad nėra pagrindo neturtinei žalai atlyginti. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007). Nukentėjęs asmuo turi įrodyti neturtinės žalos padarymo faktą ir tą aplinkybę, kad yra įstatymo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo atvejis, o neturtinės žalos atlyginimo dydį nustato teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-06-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2006). Komisijai 2011-10-12 išvadoje Nr. 17 pagrįstai nustačius, kad pareiškėjas pažeidė Pareigybės aprašymo 7.21 ir 7.22 punktuose nustatytus reikalavimus, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 ir 7 punktuose nustatytas pareigas, t. y. padarė tarnybinį nusižengimą, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2011-11-11 įsakymą Nr. 1PI-894 ,,Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo L. D.“ ir priteisti iš Nacionalinės žemės tarnybos nuo 1 000 Lt iki 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Remiantis LVAT suformuota praktika, neturtinė žala atlyginama tik išimtiniais atvejais, nustačius visas CK 6.271 straipsnyje nustatytas viešosios civilinės atsakomybės sąlygas. Kadangi pareiškėjas skunde nenurodo nei NŽT veikos neteisėtumo fakto, nei žalos, kurią Nacionalinė žemės tarnyba padarė pareiškėjui, nenurodo egzistuojančio priežastinio ryšio tarp neteisėtos veikos bei žalos, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmestinas kaip nepagrįstas.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2011-11-11 įsakymo Nr. 1PI-895 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo L. D.“, kuriuo pareiškėjui L. D., Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjui, paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Teismui pateikti įrodymai patvirtina faktines aplinkybes, kad NŽT Teisės departamento Teisinio atstovavimo skyriaus vyriausioji specialistė V. Ž. l. e. p. direktoriaus pavaduotojui, atliekančiam direktoriaus funkcijas, V. L. pateikė 2011-09-07 tarnybinį pranešimą, kuriame nurodė, kad NŽT, nagrinėdama G. I., A. R. ir A. C. 2011-08-12 prašymą „Dėl Vilniaus rajono Zujūnų seniūnijos Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo rengimo“, 2011-08-23 elektroniniu paštu išsiųstu raštu „Dėl informacijos ir dokumentų pateikimo“ pavedė Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui iki 2011-08-31 pateikti informaciją ir dokumentus, susijusius su minėtame prašyme nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pareiškėjų keliamais reikalavimais. Ištyrus Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011-08-31 raštu Nr. 48SS-(14.48.7.)-2247 pateiktus dokumentus, pagal žodinį pavedimą papildomai pateiktus dokumentus, yra pagrindas manyti, kad: 1. juridinę reikšmę turintis faktas, kad P. K. motina P. K. nuo 1991 m. iki mirties dienos gyveno (duomenys neskelbtini), vadovaujantis P. K. prašymu ir jo pateiktais įrodymais buvo nustatytas nepagrįstai, neištyrus ir neįvertinus visų byloje esančių įrodymų, kas galėjo sąlygoti, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-07-10 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1926-647/2010 iš tiesų yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus veiksmų pagrįstumo ir šališkumo atsiimant apeliacinį skundą; 2. apeliaciniame skunde pateikti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-07-10 sprendimo neteisėtumą pagrindžiantys argumentai dėl tikrosios P. K. paskutinės gyvenamosios vietos, dėl Zujūnų seniūnijos teisės išduoti pažymą apie asmens gyvenamąją vietą ir dėl galimybės teismine tvarka nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, turint šį faktą pagrindžiančius dokumentus ar esant realiai galimybei juos gauti iš Gyventojų registro tarnybos, buvo svarus pagrindas pripažinti, kad šis teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, tačiau nei atsisakyme nuo apeliacinio skundo Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2010-11-12 raštu Nr. NSR(48)-1911-(1.12), nei paaiškinime, pateiktame NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011-08-31 rašte Nr. 48SS-(14.48.7.)-2247, Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius dėl šių argumentų nepasisakė; 3. apeliacinis skundas atsiimtas remiantis argumentais, išdėstytais Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2010-11-12 rašte Nr. NSR(48)-1911-(1.12), tačiau šie argumentai nėra susiję su P. K. prašymo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą esme, todėl šie argumentai negalėjo būti laikomi pakankamu pagrindu pripažinti, kad apeliacinis skundas buvo pateiktas nepagrįstai; 4. laikytina, kad Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2011-08-31 rašte Nr. 48SS-(14.48.7.)-2247) nepateikė paaiškinimo dėl G. I., A. R. ir A. C. nurodytų aplinkybių bei keliamų klausimų, todėl šis atsakymas laikytinas neišsamiu, kadangi rašte nebuvo nurodyta jokia papildoma informacija ar paaiškinimai dėl motyvų, kuriais remiantis buvo atsiimtas apeliacinis skundas, be to, kartu su šiuo raštu nebuvo pateikti visi su pareiškėjų prašymu susiję dokumentai (jų kopijos), t. y. Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Zujūnų seniūnijos Buivydiškių kadastro vietovėje, sąrašo, patvirtinto Vilniaus apskrities viršininko 2010-04-08 įsakymu Nr. 2.3-4457-(41), kopija; 5. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius pateikė 2010-04-07 patikslintą pretendentų, pageidaujančių gauti žemės Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Zujūnų seniūnijos Buivydiškių kadastro vietovėje, sąrašą, kuris nebuvo pasirašytas ir pažymėtas tvirtinimo žyma, nors Vilniaus apskrities viršininko 2010-04-08 įsakymu Nr. 2.3-4457-(41) buvo patvirtintas kitas pretendentų sąrašas, t. y. Patikslintas pretendentų, pageidaujančių gauti žemės Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Zujūnų seniūnijos Buivydiškių kadastro vietovėje, sąrašas, sudarytas 2010-03-19. Todėl prašo spręsti klausimą dėl Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo L. D. ir specialistės D. M. veiksmų, atsiimant Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2010-07-30 apeliacinį skundą, tarnybinio patikrinimo (t. I, b. l. 46-53). 2011-09-12 rezoliucija pavesta I. L. atlikti galimo tarnybinio nusižengimo tyrimą.
NŽT direktoriaus 2011-09-13 įsakymu Nr. 1PI-723 „Dėl galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos sudarymo“ sudaryta komisija dėl Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo L. D. ir Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vyriausiosios specialistės D. M. galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo (t. I, b. l. 54).
Pareiškėjui 2011-09-15 pranešimu Nr. 23 „Apie tarnybinio nusižengimo tyrimą“ pranešta, kad vadovaujantis Teisės departamento Teisinio atstovavimo skyriaus vyriausiosios specialistės V. Ž. 2011-09-07 tarnybiniame pranešime pateikta informacija, jis yra įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą. Pareiškėjas prašomas per 5 darbo dienas nuo pranešimo gavimo dienos pateikti paaiškinimą (t. I, b. l. 55).
Komisija direktoriui pateikė 2011-10-12 išvadą su siūlymu pripažinti, kad Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas L. D. padarė tarnybinį nusižengimą, ir skirti jam tarnybinę nuobaudą – papeikimą. Komisija padarė išvadą, kad pareiškėjas, organizuodamas Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vyriausiojo specialisto V. V. ir D. M. darbą ir kaip tiesioginis šių valstybės tarnautojų vadovas pasirašydamas jų parengtus procesinius dokumentus (Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2010-08-360 raštą Nr. NSR(48)-327-(1.12) ir 2010-11-12 raštą Nr. NSR(48)-1911-(1.12), kurie neatitinka teisės aktų reikalavimų ir tiesiogiai įtakoja 8 eilės pretendentų teisę rinktis ir gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtiesiems žemės, miško sklypus ir vandens telkinius Buivydiškių kadastro vietovėje, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone, o P. K. suteikia išskirtinę pirmumo teisę gauti valstybinės žemės Buivydiškių kadastro vietovėje, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone, netinkamai ir nekvalifikuotai vykdė Pareigybės aprašymo 7.21 ir 7.22 punktuose nustatytas pareigas, savo tyčiniais veiksmais neužtikrino tinkamo NŽT interesų atstovavimo teisme ir pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 ir 7 punktuose nustatytas pareigas, t. y. padarė tarnybinį nusižengimą (t. I, b. l. 60-80).
NŽT direktorius 2011-11-11 priėmė įsakymą Nr. 1PI-895, kuriuo pripažino, kad Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas L. D. padarė tarnybinį nusižengimą, ir skyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – papeikimą (t. I, b. l. 81).
Bylos duomenys neginčijamai patvirtina ir tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad tarnybinio nusižengimo padarymo diena nagrinėjamu atveju laikytina 2010-08-30 ir 2010-11-12, kai pareiškėjas pasirašė Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojų parengtus procesinius dokumentus. Komisijos išvadoje NŽT direktoriui siūloma skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą būtent už tai, kad jis, organizuodamas Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vyriausiojo specialisto V. V. ir D. M. darbą ir kaip tiesioginis šių valstybės tarnautojų vadovas pasirašydamas jų parengtus procesinius dokumentus (Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2010-08-360 raštą Nr. NSR(48)-327-(1.12) ir 2010-11-12 raštą Nr. NSR(48)-1911-(1.12), netinkamai ir nekvalifikuotai vykdė Pareigybės aprašymo 7.21 ir 7.22 punktuose nustatytas pareigas, savo tyčiniais veiksmais neužtikrino tinkamo NŽT interesų atstovavimo teisme ir pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 ir 7 punktuose nustatytas pareigas. Šios faktinės aplinkybės patvirtina, jog skundžiamu 2011-11-11 įsakymu Nr. 1PI-895 pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda už 2010-08-30 ir 2010-11-12 padarytą nusižengimą, t. y. praėjus metams nuo paskutinio nusižengimo padarymo.
Byloje nėra nustatyta nei vienos iš Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytos išimtinės aplinkybės, kai tarnybinė nuobauda skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos. Tas faktas, jog NŽT Teisės departamento Teisinio atstovavimo skyriaus vyriausioji specialistė V. Ž. 2011-09-07 surašė tarnybinį pranešimą, negali būti prilyginamas tarnybiniam ar kitam kompetentingos institucijos patikrinimui (tai laikytina tik vada tarnybiniam patikrinimui (tyrimui) pradėti). Šiuo tarnybiniu pranešimu tik pranešama apie galimą tarnybinį nusižengimą dėl pranešime nurodytų aplinkybių. Komisijos atliktas galimo tarnybinio nusižengimo tyrimas negali būti suprantamas kaip „kompetentingos institucijos atliekamas patikrinimas“ Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalies prasme. Tik kompetentingos institucijos išvada, surašyta atlikus tarnybinį patikrinimą, gali būti pagrindas skirti tarnybinę nuobaudą. Teismas vadovaujasi LVAT 2011-07-25 nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2662/2011, kuri yra iš esmės panaši su nagrinėjama byla (Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis). Todėl šiuo atveju skiriant tarnybinę nuobaudą turėjo būti laikomasi įstatyminės nuostatos, kad tarnybinė nuobauda negali būti skiriama, jei praėjo 6 mėnesiai nuo nusižengimo padarymo dienos. Kadangi šis terminas akivaizdžiai pažeistas, tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta neteisėtai ir tai yra pakankamas bei savarankiškas pagrindas panaikinti paskirtą tarnybinę nuobaudą.
Nustačius pakankamą paskirtos tarnybinės nuobaudos panaikinimo pagrindą, toliau tikrinti pareiškėjo ir atsakovo nurodomų aplinkybių dėl veikos, jos kvalifikavimo, tarnybinio nusižengimo sudėties elementų nėra būtinybės (LVAT 2011-07-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2662/2011).
Kitas pareiškėjo reikalavimas yra dėl jam neteisėtu nuobaudos paskyrimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovė savo veiksmais pažemino pareiškėjo garbę ir orumą, pakenkė jo dalykinei reputacijai ir autoritetui. Nuo tarnybinio pranešimo įteikimo dienos iki šiol patiria neigiamus išgyvenimus, nuolatinį nerimą ir nusivylimą. Tarnybinis patikrinimas neigiamai paveikė jo emocinę būklę, įprastą savijautą, neabejotinai pakenkė jo reputacijai tiek bendradarbių, tiek jį pažįstančių žmonių akyse, t. y. pakenkė jo autoritetui.
Valstybės pareiga atlyginti už valdžios institucijų veiksmais padarytą žalą įtvirtinta CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės; šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti yra būtinos trys sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Jau konstatuota, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta neteisėtai. Taigi neteisėti valstybės institucijos veiksmai yra nustatyti.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti - tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (LVAT 2008-11-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; LVAT 2007-11-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).
Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti pareiškėjo teiginiais dėl jo patirtų dvasinių išgyvenimų, neigiamų emocijų, taip pat jų intensyvumo. Akivaizdu, kad neteisėtai paskirta nuobauda galėjo sukelti itin neigiamą emocinę reakciją. Pareiškėjas turėjo dalyvauti nuobaudos skyrimo procese, rašyti pasiaiškinimus, patyrė papildomų nepatogumų ir gaišo laiką bylinėdamasis. Darytina išvada, kad šioje byloje yra pagrindas konstatuoti, jog neteisėtas nuobaudos skyrimas pareiškėjui sukėlė neturtinę žalą.
Sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos dydžio visų pirma atsižvelgtina į CK 6.250 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, jog teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Nėra pagrindo teigti, jog nuobaudos skyrimas pareiškėjui sukėlė kokių nors negrįžtamų pasekmių. Nuobauda panaikinama pakankamai operatyviai, praėjus kiek daugiau negu trims mėnesiams nuo jos paskyrimo, ir tai bent iš dalies pašalina neigiamų išgyvenimų priežastį. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pareiškėjo neturtinei žalai atlyginti pakanka jo teisių pažeidimo pripažinimo. Neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Ne visada tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečia atveju nustatoma, kad pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 ir 5 punktais, 127 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2011 m. lapkričio 11 d. įsakymą Nr. 1PI-895 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo L. D.“.
L. D. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.