- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-06-05
- Bylos Nr.
- A-180-999-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Sigita Rudėnaitė (pirm.), Algirdas Taminskas, Nijolė Piškinaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- L. M., S. K.
- Trečiasis asmuo
- J. S. K.
- Atsakovas
- Kauno apskrities viršininko administracijai
- Advokatai
- Eglė Keidošienė
- Kategorijos
- 11.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Piškinaitės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens J. S. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. K. ir L. M. skundą atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui J. S. K., dėl administracinių aktų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I
pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Kauno apskrities valdytojo administracijos 1995 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 52-3245 dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,4766 ha namų valdos žemės sklypą, esantį Mickūnų km., Noreikiškių (Ringaudų) sen., Kauno rajone, J. S. K. ir 1995 m. gegužės 31 d. įsakymo Nr. 44 „Dėl nuosavybės teisės į žemę ( mišką ) atstatymo ir žemės suteikimo naudotis asmenims, susigrąžinantiems arba perkantiems žemę, žemės ūkio veiklai Kauno rajone“ 36 punktą dalyje dėl 0, 4766 ha namų valdos žemės sklypo, esančio Mitkūnų kaime, Noreikiškių seniūnijoje, Kauno rajone, suteikimo J. S. K.. Taip pat prašė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Nurodė, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik gavę iš Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus dokumentus, kurių pagrindu buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę Mickūnų kaime, Noreikiškių seniūnijoje, Kauno rajone (2005 metų gegužės 4 d.). Manydami, kad administraciniai aktai yra sukūrę civilinės teisės pasekmes, kurios mums yra nepriimtinos, todėl kreipėmės į Kauno rajono apylinkės teismą. 2005 m. birželio 13 d. nutartimi Kauno rajono apylinkės teismas atsisakė priimti ieškinį ir pasiūlė kreiptis į administracinį teismą. Paaiškino, kad atsakovas trečiajam suinteresuotam asmeniui atkūrė nuosavybės teises ir į žemės sklypą, kuriame yra jam nepriklausanti namų valda. Grąžintame žemės sklype yra pastatai, priklausę M. K. (kai kuriuose dokumentuose M.), o taip pat jos naudojama namų valda – sodas, daržas ir t. t. M. K. mirė 2004 metais. Pagal testamentą visą turtą ji paliko pareiškėjams. Namų techninės apskaitos knygoje yra nurodyta, kad pastatai užima 432 kv.m. Archyvo 2004-12-25 pažymoje Nr. V-10-5511 nurodyta, kad viso namų valda sudaro 0, 50 ha., tačiau šiuo metu faktiškai namų valda užima tik 0,4766 ha. Grąžinant žemės sklypą J. S. K. žemės sklypo ribos natūroje nebuvo pažymėtos. Nuo pat žemės reformos pradžios iki šiol M. K., o dabar ir pareiškėjai, turėtų naudotis tokio pat dydžio žemės sklypu. 2005 metų gegužės 19 d. pareiškėjai gavo nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus be plano dėl žemės atmatavimo, tačiau iš pateiktų dokumentų pamatė, jog, rengiant dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui, namų valdos žemės sklypas nebuvo išsikirtas iš grąžintinos žemės. Pagal skundžiamų įsakymo ir sprendimo metu galiojusios redakcijos Žemės reformos įstatymo 15 straipsnį, taip pat kitus teisės aktus, namų valdos žemės sklypai yra priskiriami valstybės išperkamai žemei. Formuojant grąžintinus žemės sklypus ir paženklinant juos natūroje, buvo privaloma vadovautis tuo metu galiojusia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 423 patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodika, kuri reglamentavo, kokiu būdu yra suformuojamos žemėnaudos. Atkuriant nuosavybės teises trečiajam suinteresuotam asmeniui nebuvo suformuota namų valda, į kurią pagal teisės aktus įeina pastatų ir kiemo užimama žemė, žemė, naudojama sodui ir daržui, nebuvo atsižvelgta į faktinį namų valdos žemės naudojimą. Namų valda naudojosi M. K. su vyru J.A. K., mirusiu 1974 m., nuo 1943 metų, o nuo 1974 m. – viena M. K.. Pareiškėjų teigimu, trečiajam suinteresuotam asmeniui, atkuriant nuosavybės teises į žemę, nuosavybės teisės į jam nepriklausančios namų valos sklypą atkurtos neteisėtai.
II
Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija prašė pareiškėjų skundą patenkinti. Nurodė, kad 1991 m. lapkričio 28 d. J. S. K. padavė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. K. žemę. Pateikdamas prašymą, kaip pretendentus į nuosavybės teisių atkūrimą nurodė M. K. (žemės savininko sūnaus J. K. žmona) ir E. Z. K.. K. A. Mitkunų kaime, Kauno rajone turėjo 15,01 ha žemės. 1992 m. gruodžio 23 d. susitarimu pretendentai, pretenduojantys į K. A. žemę, pasidalino žemę: J. S. K. teko 10,01 ha žemės, K. M. -5 ha žemės. E. Z. K. savo dalies atsisakė K. J. S. naudai. 1995 m. gegužės 31 d. Kauno apskrities valdytojo administracijos sprendimu Nr. 52-3245 bei Kauno apskrities valdytojo įsakymu Nr. 44 J. S. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 10,01 ha žemės, grąžinant natūra. Grąžinant žemę natūra J. S. K. nebuvo pateikta pastatų teisinė registracija, todėl nebuvo išsiaiškinta, kad grąžintinoje žemėje yra M. K. (žemės savininko K. A. žmona) priklausantys pastatai. Atsakovo teigimu, į 10,01 ha J. S. K. grąžintinos žemės plotą negalėjo būti įmatuotas M. K. namų valdos žemės sklypas.
III
Tretysis suinteresuotas asmuo J. S. K. su pareiškėjų skundu nesutiko. Įsitikinęs, kad atsakovas, atkurdamas jam nuosavybės teises į žemę, jokių įstatymų nepažeidė. Pareiškėjams nuosavybės teisė į ginčo sodybą atsirado tik 2004 metais, gavus paveldėjimo teisės liudijimą. Žemės pareiškėjai nepaveldėjo, nes M. K. jos ir neturėjo. Tretysis suinteresuotas asmuo teigė, kad neaišku, kokiu pagrindu prašoma panaikinti Kauno apskrities viršininko sprendimą būtent dėl 0,4766 kv. m. žemės.
IV
Kauno apygardos administracinis teismas 2005 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino – atnaujino pareiškėjams praleistą terminą skundui paduoti ir panaikino Kauno apskrities valdytojo administracijos 1995 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 52-3245 „Dėl nuosavybės teisių atstatymo“ ir įsakymo Nr. 44 „Dėl nuosavybės teisės į žemę ( mišką ) atstatymo ir žemės suteikimo naudotis asmenims, susigrąžinantiems arba perkantiems žemę, žemės ūkio veiklai Kauno rajone“ 36 punktą dalyse dėl 0,4766 ha namų valdos žemės sklypo, esančio Mickūnų km., Noreikiškių seniūnijoje, Kauno rajone, suteikimo J. S. K. kaip neteisėtą ir nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad apie skundžiamus aktus pareiškėjai sužinojo 2005 m. gegužės 4 d. ir, nepažeisdami vieno mėnesio senaties termino, 2005 m. birželio 2 d. padavė ieškinį Kauno rajono apylinkės teismui. Teismui atsisakius ieškinį priimti kaip neteismingą bendrosios kompetencijos teismui, pareiškėjai tą patį mėnesį padavė skundą administraciniam teismui (b. l. 5, 14, 22, 35-40). Šias aplinkybes teismas pripažino svarbiomis termino praleidimo priežastimis ir praleistą terminą skundui paduoti atnaujino (Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnis).
Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad J. A. K. (trečiojo suinteresuoto asmens J. S. K. tėvas ir testatorės M. K. , J., mirusios 2004 m. birželio 5 d., sutuoktinis), miręs 1974 m. vasario 22 d., iki žemės nacionalizavimo Mitkūnų kaime, Noreikiškių apylinkėje, Kauno rajone. nuosavybės teise valdė 15,01 ha žemės sklypą. Prašymus atkurti nuosavybės teises į J. A. K. turtą padavė trys asmenys – turto savininko sūnus (tretysis suinteresuotas asmuo ) J. S. K., marti M. K. ir anūkė Z. K. , kurie 1992 m. gruodžio 23 d. susitarimu grąžintiną žemę pasidalino: J. S. K. atiteko 10,01 ha, o M. K. - 5,00 ha žemės (b. l. 20). Mirusio turto savininko sutuoktinė M. K. į jai tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį nepretendavo ir į pretendentų sąrašą nebuvo įtraukta. Kauno apskrities valdytojo 1995 m. gegužės 31 d. sprendimu J. S. K. atkurtos nuosavybės teisės natūra į 10,01 ha žemės Mitkūnų kaime. Į šios žemės kiekį pateko ir 0,4766 ha dydžio namų valda, kurios pastatų savininke ir žemės teisėta naudotoja buvo mirusio turto savininko sutuoktinė M. K. (b. l. 10-13, 26-28, 77-93). Tretysis suinteresuotas asmuo J. S. K. gyveno atskirai (Kauno raj., Noreikiškių apyl,, Kazliškių k., Briedžio g. Nr. 7 ) ir vienos šeimos su namų valdos savininke M. K. nesudarė (b. l. 17, nuosavybės atkūrimo bylos b. l. 14). 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo 12 straipsnio 3 dalis (1993 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. 1-229 redakcija) nustatė, kad iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų išperkami žemės sklypai, kuriuos užėmė privačių namų valdos (sodybos) ir kiti nuosavybės teise priklausantys pastatai kaimo vietovėse, taikant įstatymo 16 straipsnyje numatytus išpirkimo būdus. Analogiška įstatymo nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje. Teisės normų aiškinimo pagrindu pirmos instancijos teismas padarė išvadą, kad į tokią žemę kitiems asmenims nuosavybės teisės negalėjo būti atkuriamos ir pažymėjo, kad pareiškėjai yra mirusios M. K. testamentiniai įpėdiniai, todėl skundžiami administraciniai aktai tiesiogiai įtakoja jų teisę ir teisėtus interesus (b. l. 10-13 ).
V
Apeliaciniu skundu tretysis suinteresuotas asmuo J. S. K. prašo Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują – pareiškėjų skundą atmesti. Nurodo, kad jam nuosavybės teisės į žemę atkurtos 1995 metais. Ginčo sklype esantys pastatai buvo tuo metu užrašyti jo velionės motinos M. K. vardu, tačiau jai prie pastatų atskiras sklypas nebuvo suformuotas (sklypas suformuotas tik 2005 m.), todėl, apelianto įsitikinimu, jam atkuriant nuosavybės teises į žemę, formaliai nebuvo pažeistas Nuosavybės teisių atstatymo įstatymo 12 straipsnio 3 punktas, numatantis žemės, esančios prie statinių, išpirkimą. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas klaidingai teigė, jog tuo metu pareiškėjas gyvenęs atskirai – kitur gyventi išėjęs jis buvo tik laikinai. Byloje minima sodyba buvo trečiojo suinteresuoto asmens namai, kuriais jis rūpinosi ir nuosavybės teisių atkūrimo metu gyveno. Matuojant sklypą nuosavybės teisių atkūrimui pati trečiojo suinteresuoto asmens motina M. K. nurodė ankstesnes žemės ribas. Nuosavybės teisių atkūrimas trečiajam suinteresuotam asmeniui prie sodybos atitiko ir M. K. valią. M. K. mirė tik 2004 metais, taigi beveik dešimtmetį nuosavybės teisių atkūrimo neginčijo. Apeliantas pabrėžia, kad pagal Civilinio kodekso 5.1 straipsnį paveldėjimas – tai mirusio asmens turtinių teisių ir pareigų perėmimas. Pareiškėjai, paveldėję turtą pagal testamentą, gavo tik tokias teises, kokias turėjo velionė trečiojo suinteresuoto asmens motina. Motinai neginčijus apeliantui atkurtų teisių, paveldėtojų pareikštos pretenzijos šioje byloje, neatitinkančios velionės valios, pažeidžia teisingumo ir sąžiningumo principus, įtvirtintus Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje. Apeliantas atkreipia teismo dėmesį į tai, kad teismas panaikino nuosavybės teisių atkūrimą į 0,4766 ha žemės, esančios prie sodybos, tačiau toks sklypas suformuotas tik 2005 m., jau vykstant administracinės bylos nagrinėjimui. Tokio sklypo 1995 metais nebuvo. Įsakymo dėl nuosavybės teisių atstatymo 36 punkte, 4-oje grafoje, parašyta: ,,10 ha, jų tarpe 9,2 ha ž. ū. n., 0,60 ha miško ir 0,20 ha po pastatais“. Aiškinantis šią eksplikacijos esmę akivaizdu, kad pastatai 20 arų negalėjo užimti, kad tai ir žemė, esanti prie pastatų, reikalinga pastatų eksploatavimui. Teismas negalėjo naikinti I995 metų administracinių aktų vadovaudamasis 2005 metų situacija, nes apelianto įsitikinimu, buvo privalu vadovautis 1995 metų situacija. Apeliantas mano, kad ir pripažinus formalų Nuosavybės teisių atstatymo įstatymo 12 straipsnio pažeidimą, galėjo būti naikinamas nuosavybės teisių atkūrimas trečiajam suinteresuotam asmeniui tik į 0,20 ha, kokio dydžio, apelianto teigimu, buvusi namų valda.
Dėl termino atnaujinimo apeliantas nurodo, kad jo motina nuo 1995 metų žinojo apie jam atkurtas nuosavybės teises į žemę. Jos mirtis nelaikytina aplinkybe, suteikiančia pareiškėjams teisę sprendimų apskundimo termino skaičiavimą pradėti iš naujo. Teigia, kad pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti nebuvo pagrindo.
VI
Atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą pareiškėjai prašo jo netenkinti ir Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui atkuriant nuosavybės teises buvo akivaizdu, kad M. K. , J., gyvenanti Mitkūnų k., Ringaudų sen., Kauno raj., turėjo apie 0,50 ha dydžio namų valdą, ant kurios stovėjo pastatai, buvo įrengti daržai, pasodintas sodas ir kt. Atkuriant nuosavybės teises jos sūnui J. S. K. į senelio A. K. turėtą žemę, buvo pažeistos M. K. , J., teisės, kadangi jai priklausanti namų valda nebuvo išskirti iš J. S. K. skirto 10,01 ha žemės sklypo. Taip buvo šiurkščiai pažeistos galiojusių teisės aktų nuostatos. Pareiškėjai tvirtina, kad nėra jokių įrodymų, jog M. K. , J., būtų atsisakiusi jai priklausančios namų valdos ar ji būtų su apeliantu sudariusi vieną šeimą. Apeliantas nuo 1982 metų gyvena atskirai ir nebuvo pagrindo į jam grąžintiną žemę įtraukti M. K. , J., priklausiusios namų valdos. Pareiškėjai pažymi, kad problemų nuosavybės teisių atkūrimo procese kilo ir dėl to, kad K. giminėje buvo paplitęs dviejų vardų suteikimas sūnums, o taip pat ir tai, kad dvi A. K. marčios – sūnų A. J. ir J.A. J. žmonos turėjo vienodus vardus ir pavardes, kurias buvo galima atskirti tik pagal tėvavardžius. Tai lėmė, kad apeliantui J. S. K. nuosavybės teisės buvo atkurtos kaip A. K. sūnui, nors jis yra anūkas, o taip pat žemėtvarkininkai neatkreipė dėmesio ir į tai, kad ne pastatų ir namų valdos, esančių Mitkūnų k., Ringaudų sen., Kauno raj, savininkei M. K. , J., o visai kitai M. K. , J., yra atkurtos nuosavybės teisės į A. K. žemę.
VII
Apeliacinės instancijos teisme apeliantas palaikė savo poziciją tais pačiais pagrindais.
Šalies argumentai
Pareiškėjo L. M. atstovės prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmos instancijos teismo sprendimą, kuris, jų įsitikinimu – teisėtas ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VIII
Apeliacinis skundas atmestinas. Pirmos instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas ir teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, bylą išnagrinėjo visapusiškai ir objektyviai. Sprendimas teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 57, 81, 86, 87 straipsniai).
Ginčijamų sprendimų priėmimo metu (1995 m. gegužės 31 d.) galiojo ir turėjo būti taikomi 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymas Nr. I-1454 ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Įstatymas), 1991 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Žemės reformos įstatymas (toliau – Žemės reformos įstatymas). Įstatymo 12 straipsnio 3 dalis (1993 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. I-229 redakcija) nustatė, kad valstybės reikmėms reikalinga bei kita žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytųjų asmenų išperkama, taikant šio įstatymo 16 straipsnyje numatytus išpirkimo būdus. Tokiai žemei priskirti žemės sklypai, kuriuos užima privačių namų valdos (sodybos) ir kiti nuosavybės teise priklausantys pastatai kaimo vietovėje. Ši nuostata – imperatyvi, jokių išlygų nenustato ir ją vykdyti privaloma. Žemės reformos įstatymo 9 straipsnis (1993 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. I-230 redakcija) apibrėžė sodybą (namų valdą) kaip žemės sklypą, užimtą statiniais, daugiamečiais sodiniais, kitais sodybos želdiniais, kiemu ir sodybos ribose pastoviai daržui naudojamą žemę, pabrėždamas, kad sodybos žemės plotas faktiškai yra sodybos užimamose ribose. Pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ginčijamais sprendimais atkuriant nuosavybės teises į A. K. iki nacionalizacijos valdytą asmeninės nuosavybės teise žemę Mitkūnų kaime, Noreikiškių apylinkėje, Kauno rajone, trečiajam suinteresuotam asmeniui J. S. K., į grąžinamą žemę (10,01 ha) nepagrįstai įtraukta 0,4766 ha namų valdos (sodybos), priklausiusios asmeninės nuosavybės teise trečiojo suinteresuoto asmens motinai M. K. (nuosavybės teisės įgytos po vyro J.A. K. mirties paveldėjimo pagal įstatymą būdu), mirusiai 2004 m. birželio 5 d., žemė.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad M. K. nebuvo padavusi prašymo dėl nuosavybės teisių nei į A. K., nei į A. J. K. žemę, nors tokią tiesę turėjo Įstatymo 2 straipsnio 2 punkto pagrindu kaip mirusio turto savininko (A. K.) vaiko (J. A. K.) sutuoktinė. Tokios M. K. neveikimo priežastys nėra žinomos ir šiai bylai nėra svarbios, nes sprendimai atkurti nuosavybės teises trečiajam suinteresuotam asmeniui šiuo pagrindu neginčijami. Iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, kad apeliantas nebuvo gyvenamojo namo ir jo priklausinių bendraturtis. Nepateikta ir įrodymų, patvirtinančių palikimo po tėvo mirties priėmimą ir nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą įgijimą (Civilinio kodekso 587 straipsnis, įstatymo, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d. redakcija). Apelianto teiginys, kad jis su motina sudarė vieną šeimą – neįrodytas, o nuosavybės teisės į turtą dėl motinos priežiūros, jos slaugos, pagalbos ūkyje savaime neįgyjamos.
Byloje esantis testamentas įrodo pareiškėjų nuosavybės teises į M. K. valdytą nuosavybės teise turtą – gyvenamąjį namą su priklausiniais. Testamentas įstatymų nustatyta tvarka nenuginčytas. M. K., kaip nekilnojamojo turto (pastatų su priklausiniais) turėtoja, turėjo įstatymu nustatytą teisę į namų valdos suformavimą. Pareiškėjai, įgiję nuosavybės teises į šį turtą testamentu, taip pat įgijo teisę ir į namų valdos suformavimą.
Pirmos instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad ginčijamos namų valdos žemė yra 0,4766 ha. Kaip jau minėta, Žemės reformos įstatymas apibrėžė namų valdą sudarančius objektus. Iš bylos duomenų matyti, kad minėtas (pareiškėjų pretenduojamas) žemės plotas yra faktiškai sodybos užimamose ribose. Tretysis suinteresuotas asmuo nepagrįstai teigia, kad 1995 metais atkuriant nuosavybės teises į ginčo žemę, sodybos užimamas žemės plotas buvo ne didesnis kaip 0,20 ha, grįsdamas šį teiginį Kauno apskrities valdytojo administracijos 1995 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. 44 36 punkto įrašu grafoje ,,Bendras plotas ir eksplikacija“ – ,,0,20 ha po pastatais“(b. l. 18). Iš tokio įrašo akivaizdu, kad nurodomas plotas apima tik po pastatas esančią žemę ir neapima viso namų valdai priskirtino žemės, kuriai, kaip jau minėta, priskirtina ne tik po pastatais esanti žemė, ploto. Nei administracinėje byloje, nei nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir suteiktos žemės privačiam ūkiui steigti (sklypo Nr. 89) bylose nėra duomenų apie namų valdos ribų ir ploto nustatymą ir jų įteisinimą. Aplinkybę, kad 0,20 ha plotas yra ne visos namų valdos, o tik žemės, užimtos pastatais plotas, patvirtina byloje esantis 1968 m. gegužės 7 d. Kauno rajono Noreikiškių apylinkės K. J., A. sodybinio sklypo apribojimo aktas Nr. 38 (originalas), iš kurio matyti, kad atriboto sodybinio sklypo plotas yra 0,50 ha, kurį sudaro trobesių, kiemų, sodų ir uogynų, daržo užimama žemė. Čia nurodytas trobesių užimtos žemės plotas - 0,20 ha. Iš to daroma išvada, kad ginčijamo įsakymo 36 punkte nurodyta 0,20 ha žemė po pastatais nėra visos namų valdos žemė, o tik šios žemės dalis - namų valdos pastatų užimama žemė. Atlikus 2005 m. spalio 14 d. geodezinius matavimus pagal dabartinę faktinę padėtį nustatytas nežymus, lyginant su 1968 m. gegužės 7 d. nustatytu, namų valdos ploto nukrypimas - sumažėjimas iki 0,4766 ha. Atsižvelgiant į tai, kad nėra duomenų 1968 metais atlikto matavimo būdą, tai ir apie geodezinį žemės matavimą, todėl laikytina, kad minėtame akte nurodytas 0,50 ha namų valdos dydis buvo netiksliai nustatytas - su paklaida, todėl teismui pateiktas geodezinių matavimų duomenys pripažintini tiksliais ir jais vadovaujamasi.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl pareiškėjams priklausančio namų valdos žemės ribų ir ploto dydžio, o atkuriant nuosavybės teises į žemę trečiajam suinteresuotam asmeniui J. S. K., nesuformuojant M. K. namų valdos ir visą šią žemę įtraukiant į J. S. K. grąžinamą žemę (10,01 ha), buvo šiurkščiai pažeistos 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymo Nr. I-1454 ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 3 dalies ir 1991 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio nuostatos. Pirmos instancijos teismas, panaikinęs dalį skundžiamų administracinių aktų dėl 0,4766 ha žemės, veikė teisėtai ir pagrįstai.
Nepagrįstas apelianto teiginys, kad pareiškėjai prarado teisę ginčyti 1995 metų sprendimus tuo pagrindu, kad perimdami turtines teises ir pareigas, įgijo tik tokias teises, kokias turėjo mirusioji - ji nuosavybės teisių į žemę atkūrimo neginčijo.
Kaip jau minėta įstatymai besąlygiškai nustatė namų valdos žemės suformavimą, todėl M. K. turėjo teisę bet kada, sužinojusi apie jos teisių pažeidimą, kreiptis į teismą ir ginti pažeistą teisę. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymo Nr. I-1454 ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 20 straipsnis (1994 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. I-366 redakcija) nustatė sprendimų apskundimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo tvarką, pagal kurią institucijų, nagrinėjančių piliečių prašymus dėl nuosavybės teisės atstatymo (18 straipsnis) sprendimai dėl nuosavybės teisės atstatymo ar kompensacijos išmokėjimo per 20 dienų gali būti apskųsti teismui. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 470 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" įgyvendinimo 9 punktas (1995 m. gegužės 10 d. nutarimo Nr. 655 redakcija) nustatė pareigą institucijai įteikti arba išsiųsti sprendimo nuorašą dėl nuosavybės teisės atstatymo per 3 dienas suinteresuotam piliečiui. Taigi įstatymas nustatė 20 dienų procesinį terminą sprendimui dėl nuosavybės teisių apskųsti. Tačiau, kad jį skųsti, asmuo turėjo tokį sprendimą turėti ir būti susipažinęs su jo turiniu. Iš Vyriausybės nutarimo nuostatos matyti, kad sprendimas buvo išsiunčiamas tik suinteresuotam asmeniui, t.y. tam, kuris pretendavo į nuosavybės teisių atkūrimą. M. K., kaip nustatyta byloje, nepretendavo atkurti nuosavybės teises į žemę, todėl sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo trečiajam suinteresuotam asmeniui neprivalėjo gauti. Duomenų, kad ji ginčijamus spendimus gavo, su jais susipažino (žinojo jų turinį ir suprato turinio esmę) nėra. Esant tokiai situacijai, terminas kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynybos pradedamas skaičiuoti nuo sužinojimo apie pažeistą teisę momento. Įrodymų, kad mirusioji iki 2004 m. birželio 5 d. žinojo apie atsakovo ginčijamus sprendimus ir namų valdos nesuformavimą, nėra. Trečiojo suinteresuoto asmens nurodoma aplinkybė, kad M. K., matuojant žemę nuosavybės teisių atkūrimui, pati rodė žemės ribas, nepatvirtina žinojimo apie tikrąją situaciją, tokio žemės matavimo paskirtį ir dėl to priimtą sprendimą.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad M. K. iki savo mirties turėjo teisę bet kada, paaiškėjus jos teisių pažeidimui, per įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (Konstitucijos 30 straipsnis). Tokią teisę perėmė ir mirusiosios turto paveldėtojai. Teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes apie pažeistų teisių paaiškėjimo ir kreipimosi į teismą momentą.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš byloje esančių duomenų nėra pakankamai aišku į kieno žemę atkurtos nuosavybės teisės trečiajam suinteresuotam asmeniui, kas iki nacionalizacijos valdė šią žemę (A. K., S. [trečiojo suinteresuoto asmens senelis] buvo miręs 1936 m.). Prieštaringi duomenys dėl turėtos žemės vietos ir kt., tačiau pareiškėjų skundžiami sprendimai šiais pagrindais neginčijami, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu jų ir nevertina.
Apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n utaria:
Kauno apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.