Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Daiva Kazlauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-156-468/13

Teisėjas R. Rainys Teisėjas Olegas Zaicevas Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01649-2011-7

2013 m. vasario 15 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovės J. Š. ir nuteistojo J. U. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 11 27 d. nuosprendžio, kuriuo J. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 3 d. 1 metų laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant J. U. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; vadovaujantis BK 68 str., J. U. uždrausta 1 metų 6 mėnesių laikotarpiu naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones; nukentėjusiosios L. Š. pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies: nukentėjusiosios naudai priteista iš civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ 25000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 3000 Lt atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. U. nuteistas už tai, kad jis 2011 12 20 d. apie 16.30 val. Vilniuje, vairuodamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį autobusą „Volvo B10 BLE“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodamas juo Justiniškių gatvės važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti nuo Laisvės prospekto pusės link Ozo gatvės, trečia eismo juosta ir artėdamas prie ties Justiniškių gatvės namu Nr. 55 esančios nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 38 punkto reikalavimus, numatančius, kad jeigu prieš pėsčiųjų perėją sustojo transporto priemonė, ta pačia kryptimi važiuojantis vairuotojas privalo sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų, t. y. jo važiavimo krypties pirma ir antra eismo juostomis važiavusiems automobiliams sustojus prieš minėtą nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, jis nesustabdė vairuojamo autobuso tikslu įsitikinti, kad perėjoje nėra pėsčiųjų, dėl ko partrenkė jo važiavimo krypties atžvilgiu iš dešinės pusės į kairę per gatvės važiuojamąją dalį perėja ėjusią pėsčiąją L. Š., kuri patyrė sužalojimus, vertinamus kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Šiais savo veiksmais J. U. padarė nusikaltimą, numatytą BK 281 str. 3 d.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad bylinėjimosi išlaidų, įskaitant išlaidas advokato pagalbai apmokėti, atlyginimo klausimas yra procesinių teisės normų reguliavimo dalykas ir nepatenka į civilinės teisės reglamentuojamus žalos atlyginimo materialinius teisinius santykius, todėl pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.264 str. 1 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra materialiai atsakinga tik už darbuotojo, einančio savo darbines pareigas, kaltais veiksmais padarytą žalą, tuo tarpu civilinio ieškovo išlaidas advokato pagalbai apmokėti baudžiamajame procese padengia pats civilinis ieškovas savo lėšomis, išskyrus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 106 str. 2 d. nurodytą išimtį, t. y. minėtos išlaidos teismo nuožiūra gali būti išieškomos iš nuteistojo žalą padariusio asmens, atsižvelgiant į jo turtinę padėtį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) taip pat yra išaiškinęs, kad išlaidos advokato pagalbai gali būti priteisiamos tik iš nuteistojo asmens.

Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusiajai (civilinei ieškovei) priteista 3000 Lt suma atstovavimo išlaidoms apmokėti yra nepagrįstai didelė ir prieštarauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 04 02 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintoms Rekomendacijoms dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau - Rekomendacijos), kurios pagal analogiją ir BPK 113 str. 2 d. taikomos nagrinėjamo pobūdžio baudžiamosiose bylose, ir neatitinka teismų praktikos. Pagal Rekomendacijas maksimalus advokato užmokesčio dydis nagrinėjamoje byloje už suteiktas paslaugas turėtų būti apie 2500 - 3000 Lt (Rekomendacijų 8.2, 8.18 punktai), tačiau teismas, priteisdamas konkretų užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, turėtų atsižvelgti ne tik į Rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius, bet ir Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir pan., o nagrinėjama byla, apelianto nuomone, iš esmės nėra ypatingai sudėtinga, ieškinyje nėra keliami naujoviški klausimai, ieškinio surašymui nebūtinos specialios žinios, tuo labiau atsižvelgiant į tai, kad advokatas A. B. turi ilgametę patirtį tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose.

Teismas, priimdamas nuosprendį, neišsamiai įvertino liudytojo G. N. teisme duotus parodymus, kurie patvirtino neatsargius nukentėjusiosios (civilinės ieškovės) veiksmus: „Pamatęs pėsčiąją jis pradėjo stabdyti vairuojamą automobilį, o mergina, dar nesulaukusi, kol jis sustos prieš perėją įžengė į važiuojamąją dali ir greitu tempu ėjo arba ramiu tempu bėgo perėja į kita gatvės pusę“. Vadinasi, pėsčioji elgėsi nerūpestingai: visiškai neįsitikinusi, kad eiti per perėją yra saugu ir kad visos transporto priemonės sustojo ją praleisti, netikėtai ir staigiai įžengė į važiuojamąją kelio dalį ir nesižvalgydama ėjo tiesiai pirmyn per kelią. Priešingai, teismas, konstatuodamas priežastinį ryšį taip kaltinamojo J. U. veiksmų ir kilusių padarinių, akcentuoja tik kaltinamojo kaltę, neatsižvelgdamas į tai, kad įvykio metu buvo tamsu, prie perėjos buvo susidariusi automobilių grūstis, kuri dėl blogo matomumo suklaidino vairuotoją. Be to, teismas nevertino aplinkybės, kad autobuso stabdymo kelias yra žymiai ilgesnis nei lengvųjų automobilių. Lengvųjų automobilių vairuotojai, kaip rodo bylos medžiaga, taip pat vos spėjo sustabdyti savo transporto priemones paskutinę minutę pastebėję per kelią einančią pėsčiąją (citata iš nuosprendžio: „<...> liudytojas G. N. papildomai paaiškino, kad važiuodamas pirma eismo juosta jis sustojo prie pėsčiųjų perėjos praleisti pėsčiąją, kuri ėjo sparčiu žingsniu“). Pirmos instancijos teismas pažymi, kad „KET įpareigoja visus eismo dalyvius elgtis atsargiai, gerbti vienam kitą, nekelti pavojaus savo ir kitų eismo dalyvių saugumui“, tačiau net nevertindamas pačios nukentėjusiosios veiksmų, daro išvadą, „jog nukentėjusioji per perėją ėjo įsitikinusi, jog tai daryti saugu“. Apeliantui iš teismo nuosprendžio neaišku, kokiu būdu, iš esmės netikėtai ir staigiai įbėgdama į važiuojamąją kelio dalį nukentėjusioji įsitikino, jog tai daryti yra saugu, taip pat neaišku, kodėl teismas netyrė aplinkybių, ar pati nukentėjusioji matė atvažiuojantį autobusą, nes atsižvelgiant į protingumo kriterijus ir autobuso gabaritus, nukentėjusioji turėjo objektyvią galimybę jį pastebėti ir įvertinti savo pačios veiksmų saugumą.

Apeliantas pažymi, kad pagal KET 9 punktą „Eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių <...>“; o pagal 51 punktą „Įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį, ir įsitikina, kad tai saugu“. Vadinasi, atidumo ir atsargumo pareiga yra keliama ne tik vairuotojams, bet ir pėstiesiems.

LAT yra aiškiai nurodęs, kad BK 281 straipsnyje numatytų nusikaltimų sudėtys yra materialios, t. y. apima veikos, padarinių ir priežastinio ryšio tarp veikos bei kilusių padarinių objektyviuosius požymius. Dėl to baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnį kyla tik už tuos KET pažeidimus, kurie susieti priežastiniu ryšiu su šiame straipsnyje numatytais padariniais. Teismų praktikoje priežastinis ryšys grindžiamas būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisykle, kuri įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga. Būtinoji padarinių kilimo sąlyga nustatoma sprendžiant, ar eismo įvykis būtų įvykęs, jeigu nebūtų pažeistos kelių eismo taisyklės. Kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje jam laikantis kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam eismo dalyviui ją pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, neįvyktų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti visų eismo dalyvių padarytų pažeidimų reikšmę nusikalstamų padarinių atsiradimui. Kai eismo įvykyje dalyvauja keli eismo dalyviai, būtinąja padarinių kilimo sąlyga gali būti vieno arba abiejų eismo įvykio dalyvių kelių eismo taisyklių pažeidimai. Taigi teismas turi nustatyti kiekvieno padaryto kelių eismo taisyklių pažeidimo įtaką kilusiems padariniams ir pagrindinę eismo įvykio metu kilusių padarinių priežastį (LAT 2009 09 29 d. nutartis b. b. Nr. 2K- 290/2009).

Be to, LAT yra ne kartą pareiškęs, kad „Dalyvavimas eisme yra gana pavojinga ir nesaugi veikla, todėl kiekvienas asmuo turi būti ypač atidus ir apdairus. Eismo tvarką, dalyvavimo jame sąlygas detaliai reglamentuoja KET, kur išdėstyti labai konkretūs, akivaizdūs ir nesudėtingi reikalavimai, todėl jų nevykdymas gali būti vertinamas kaip didelis neatsargumas. Esant duomenims, jog nukentėjusysis pažeidė KET ar kitokiu būdu buvo neatsargus, turi būti svarstoma, ar tai yra didelis nukentėjusiojo neatsargumas. Dalyvaujančio eisme nukentėjusiojo didelis neatsargumas yra tada, kai jis numatė ar privalėjo numatyti žalingas pasekmes, kurias jam gali padaryti didesnio pavojaus šaltinis, ir leido šioms pasekmės atsirasti“ (LAT 2012 07 12 d. nutartis b. b. Nr. 2K-299/2012).

J. U. KET reikalavimus pažeidė dirbdamas autobuso vairuotoju UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir dėl to darbovietėje buvo perkeltas į kitas pareigas (šaltkalvio), dėl ko ženkliai sumažėjo jo atlyginimas. Pirmosios instancijos teismas neįvertino to fakto, jog jau ir taip jis prarado galimybę dirbti vairuotoju, nors autobusą iki autoįvykio vairavo net 35 metus. Tokiu būdu, atimant jam teisę pusantrų metų vairuoti bet kokias transporto priemones, jis liko nubaustas dvigubai. Jam paskirta griežčiausia BK 281 str. 3 d. sankcijoje numatyta bausmės rūšis. Jam paskyrus laisvės atėmimo bausmę, nors ir atidedant jos vykdymą, laikytina, jog ir taip jis pakankamai griežtai nubaustas už neatsargų nusikaltimą, kurį padarė pirmą kartą. Jo bendras vairuotojo stažas sudaro 38 metus ir per šį ilgą laikotarpį jis nėra padaręs nei vieno KET pažeidimo, dėl kurio būtų smarkiai apgadintos transporto priemonės ar sužaloti žmonės. Tokio mąsto autoįvykį, kurio metu sunkiai nukentėjo L. Š., jis sukėlė pirmą kartą gyvenime ir dėl to labai gailisi. Nukentėjusiosios atsiprašė, su ja susitaikė, atlygino dalį L. Š. padarytos neturtinės žalos. Todėl įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių visumą, nebuvo pakankamo teisinio pagrindo kartu su bausme jam skirti dar ir baudžiamojo poveikio priemonę.

Atėmus jam teisę vairuoti automobilį jis netektų galimybės tinkamai rūpintis bei prižiūrėti nuo vagysčių jo šeimai priklausantį sodo sklypą su nameliu, esančius Sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“. Kelias nuo jo namų iki nurodyto sklypo yra 32 km, tačiau pagrindinė problema yra tai, kad atstumas nuo artimiausio visuomeninio transporto sustojimo, esančio (duomenys neskelbtini), iki paminėto sodo yra net 4 km. Kiekvieną kartą tokį kelią nueiti pėsčiomis nešant didesnį ar mažesnį kiekį daiktų yra pakankamai sudėtinga. Visi artimiausi jo šeimos nariai – žmona ir vaikai (pilnamečiai sūnus bei dukra) jau 9 metus gyvena bei dirba Airijoje, todėl be jo sodu pasirūpinti nėra kam.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis, jo gynėja bei civilinio atsakovo atstovė prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras – skundus atmesti.

Civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies: Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 11 27 d. nuosprendis naikintinas dalyje dėl 3000 Lt atstovavimo išlaidų priteisimo iš civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 04 02 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į šiose rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; kitas svarbias aplinkybes.

BPK numatyta galimybė teismui, atsižvelgiant į nuteistojo turtinę padėtį, sumažinti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti dydį, tačiau, kolegijos nuomone, šiuo atveju priteista 3000 Lt suma atstovavimo išlaidoms nėra nepagrįstai didelė. Priteistas išlaidų dydis neviršija Rekomendacijose įtvirtintų maksimalių dydžių. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nagrinėjama byla nėra sudėtinga, ieškinyje nekeliami naujoviški klausimai, ieškinio surašymui nebūtinos specialios žinios, advokato darbo patirtis, šiuo atveju nenulemia priteistos atstovavimo išlaidų sumos pripažinimo nepagrįstomis. Atvirkščiai, iš bylos medžiagos matyti, kad dėl nuteistojo veiksmų nukentėjusioji patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą, teisme pareiškė didelės sumos civilinį ieškinį neturtinės žalos atlyginimui, kuris reikalavo objektyvaus pagrindimo, baudžiamoji byla išnagrinėta ne vieno posėdžio metu, todėl, kolegijos nuomone, šios aplinkybės paneigia skundo argumentus dėl baudžiamosios bylos nesudėtingumo, o ilgametė advokato darbo patirtis, atvirkščiai nei teigiama skunde, suteikia pagrindą tinkamam finansine išraiška darbo įvertinimui, tačiau negali būti argumentu, priteistinos sumos mažinimui. Šiuo konkrečiu atveju, sprendžiant atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimą, kolegijos nuomone, lemiamos reikšmės neturi ir nuteistojo turtinė padėtis - J. U. yra dirbantis asmuo, o duomenų, objektyviai patvirtinančių jo išskirtinai prastą turtinę padėtį, byloje nėra.

Atstovavimo išlaidų nepagrįstumas apeliaciniame skunde grindžiamas ir tuo, kad pati nukentėjusioji nagrinėjamu atveju nebuvo pakankamai rūpestinga bei atidi: ji, neįsitikinusi, kad eiti per pėsčiųjų perėją saugu, netikėtai ir staigiai įžengė į važiuojamąją dalį, tačiau apygardos teismas nesutinka su tokia skundo išvada. Minėta aplinkybė skundžiamame nuosprendyje paneigta remiantis objektyviais bylos duomenimis. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, klausimas dėl nukentėjusiosios kaip pėsčiosios padarytų KET pažeidimų buvo keltas, teismas išsamiai ir motyvuotai šį klausimą išsprendė, nurodydamas, kad šiuo atveju vairuotojas, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ir matydamas, kad pirmoje ir antroje eismo juostoje prieš pėsčiųjų perėją yra sustojusios kitos transporto priemonės, privalėjo laikytis KET 38 p. reikalavimų. Iš J. U. parodymų, duotų teisme, matyti, kad jis, važiuodamas trečia eismo juosta, matė pirmoje ir antroje eismo juostose stovinčias kitas transporto priemones, tačiau pamanė, kad tai automobilių grūstis, nesuprato, kodėl sustojo automobiliai, ir važiavo toliau. Liudytojas G. N. teismui patvirtino, kad savo vairuojamą automobilį jis pradėjo stabdyti pamatęs ant šaligatvio stovinčią merginą, jis sustojo prie pėsčiųjų perėjos, gretimoje eismo juostoje taip pat sustojo kitas automobilis ir praleido per perėją einančią merginą. Šios aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusioji nagrinėjamu atveju KET reikalavimų nepažeidė ir savo veiksmais nesukėlė autoįvykio, juolab, kad per kelią ji ėjo per pėsčiųjų perėją, sustojus automobiliams. Tuo remdamasis apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusioji buvo įsitikinusi, jog eiti per kelią yra saugu. Eismo įvykio metu kilusių padarinių pagrindinė priežastis buvo nuteistojo J. U. veiksmai, todėl skundo argumentai dėl nukentėjusiosios didelio neatsargumo atmetami kaip nepagrįsti. Tamsus paros metas ar ilgesnis autobuso stabdymo kelias nepaneigia nustatyto priežastinio ryšio tarp nuteistojo padarytų KET pažeidimų ir atsiradusių padarinių – sunkaus kito žmogaus sveikatos sutrikdymo.

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, įvertinus apeliacinio skundo argumentus bei bylos duomenis, laikytina, jog nėra pagrindo sumažinti atstovavimo išlaidų sumą.

BPK 106 str. 2 d. nustatyta, kad nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti teismas gali išieškoti tik iš kaltinamojo, todėl atsižvelgdamas į šią normą teismas konstatuoja, kad minėtos išlaidos be teisinio pagrindo priteistos iš civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šioje dalyje skundžiamas nuosprendis naikintinas ir atstovavimo išlaidos nukentėjusiosios L. Š. naudai priteistinos iš nuteistojo J. U..

Nuteistojo J. U. apeliacinis skundas tenkintinas: Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 11 27 d. nuosprendis keistinas dalyje, panaikinant J. U. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimas 1 metams ir 6 mėnesiams naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones.

Apygardos teismas sutinka su nuteistojo apeliacinio skundo išvada, jog nebuvo pakankamo teisinio pagrindo kartu su bausme J. U. skirti dar ir baudžiamojo poveikio priemonę.

Baudžiamojo poveikio priemonės – tai teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 str.). BK 68 str. nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Taigi vienintelė būtina nurodytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo sąlyga yra tai, kad asmuo nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise. Jokių kitų būtinųjų šios priemonės taikymo sąlygų baudžiamasis įstatymas nenumato. Kita vertus, nurodyta įstatymo formuluotė reiškia tai, kad uždraudimo naudotis specialia teise paskyrimas nėra privalomas: tais atvejais, kai asmuo nusikalstamą veiką padaro naudodamasis specialia teise, teismas privalo apsvarstyti šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo klausimą ir motyvuotai nuspręsti taikyti ją ar ne. Pagal susiformavusią teismų praktiką, uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET, BK 281 str. numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai, sąmoningai pažeisdamas KET ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.

Nors J. U. nusikalstamą veiką ir padarė naudodamasis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, tačiau apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje savo sprendimo taikyti nuteistojo atžvilgiu baudžiamojo poveikio priemonę papildomai nemotyvavo. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. U., vairuodamas autobusą ir pažeisdamas KET, buvo blaivus (b.l.20), po autoįvykio jis iš karto paskambino į policiją. Nuteistojo vairuotojo stažas net 38 metai (b.l. 15) ir nors praeityje jis baustas administracine tvarka, tačiau baustas yra tik 3 kartus, baustumai išnykę, anksčiau jis neteistas, narkologinėje ar priklausomybės ligų įskaitose neįrašytas (b. l. 54, 55-56, 58-60), dėl įvykio labai gailisi, geranoriškai atlygino dalį padarytos žalos, nukentėjusiosios atsiprašė.

Apygardos teismo nuomone, nurodytos aplinkybės teigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir tuo pačiu parodo, kad baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 67 str. 3 d., skyrimas J. U. šiuo atveju neatitinka teisingumo ir protingumo principų bei prieštarauja susiformavusiai teismų praktikai, todėl minėtos priemonės skyrimas J. U. naikintinas.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 11 27 d. nuosprendžio dalį dėl atstovavimo išlaidų priteisimo:

-panaikinti nuosprendžio dalį dėl priteisimo nukentėjusiosios L. Š. naudai iš civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ 3000 Lt atstovavimo išlaidų.

-priteisti nukentėjusiosios L. Š. naudai iš J. U. 3000 Lt atstovavimo išlaidų.

Panaikinti J. U. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą 1 metams 6 mėnesiams naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.