Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Henrichas Jaglinskis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovės N. F. L. ieškinį atsakovui A. L. dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo, išvadą byloje duodanti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Atskiruoju skundu keliami proceso teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui išlaikymo (b.l. 1-5). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į ieškinyje išdėstytas aplinkybes, vaiko poreikius, kasacinio teismo praktiką išlaikymo bylose pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – iš atsakovo priteisė laikiną išlaikymą nepilnametei dukrai ir taikė areštą atsakovo turtui 72 000 Lt sumai. Atsakovas nesutikdamas su teismo nutartimi dalyje dėl arešto taikymo atskirajame skunde teigia, kad nutartis šioje dalyje nemotyvuoja, arešto dydis nepagrįstas ir pažeistas areštuojamo turto eiliškumas. Tačiau tokie apelianto atskirojo skundo argumentai nėra pagrindu panaikinti apskųstąją teismo nutartį.

Santuokos nutraukimo bylose teismas, kol bus priimtas sprendimas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, CPK 144 straipsnio 1 dalies pagrindu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, numatytas CK 3.65 straipsnyje. Šios priemonės taikomos, kai yra reali grėsmė vaiko ar sutuoktinio turtiniams ir asmeniniams neturtiniams interesams, jų taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, t.y. tam tikros aplinkybės, įrodančios, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. Pagrindas taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaikų ar vieno sutuoktinio teisės ir interesai. Taikant CPK 145 str. numatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje sprendimo neįvykdymo grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik vertina, ar tikimybė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tada, kai turtinis ginčas tarp šalių kyla dėl didelės pinigų sumos. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė reikalavimą dėl 72 000 Lt išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Teismas sprendžia, kad tokia suma laikytina didele fiziniam asmeniui ir tai yra vienas iš pagrindų taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nors atsakovas nurodo, kad teismas nevertino aplinkybės, jog atsakovui turto perleidimas yra sunkiai įgyvendinamas, tačiau šioms savo aplinkybėms pagrįsti atsakovas nepateikė jokių įrodymų, taip pat apeliantas nepateikė jokių duomenų apie jam priklausančio turto dalies vertę (CPK 178 str.). Atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių savo finansinę padėtį, iš kurių taip pat būtų galima spręsti, jog atsakovui priklausančio turto arešto suma nėra didelė.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto atskirojo skundo motyvu, jog teismas priteisęs iš atsakovo laikiną išlaikymą 500 Lt kas mėnesį periodinėmis išmokomis, atitinkamai turėjo areštuoti atsakovo turtą 18 000 Lt sumai. Laikinas išlaikymas nepilnametei dukrai yra laikinoji apsaugos priemonė, kurios paskirtis užtikrinti minimalius nepilnamečio vaiko poreikius, kurį teismas priteisdamas preliminariai įvertina vaiko poreikius ir jam teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgiant į pateiktus argumentus. Tuo tarpu kitos pirmosios instancijos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės tikslas užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, įvertinus realią grėsmę, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas, todėl ieškovei reiškiant reikalavimą priteisti išlaikymo įsiskolinimą 72 000 Lt sumai ir apeliantui nepateikus objektyvių įrodymų, apie jo turtinę padėtį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai areštavo atsakovo turtą 72 000 Lt sumai.

Nesutiktina taip pat su apelianto argumentu, jog teismas pažeidė CPK 145 straipsnio 2 dalies nuostatą. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris, be kita ko, reiškia, jog teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek yra būtina ir pakanka būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimui įvykdyti. Be to, taikant laikinąsias apsaugos priemones, būtina vadovautis ir teisingumo principu (CPK 17, 146 str.), kuris reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t.y. turi būti parenkamos tokios ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų daugiau, nei būtina tikslui pasiekti. Remiantis teismų praktika, taikant ieškinio užtikrinimo priemones turi būti atsižvelgiama ne tik į ieškovės, bet ir į pagrįstus atsakovo interesus, jo turtinę padėtį, užtikrinimo priemonių taikymo pasekmes atsakovui ir su jo veikla susijusiems asmenims. Nagrinėjama pirmosios instancijos teismo nutartis šių principų nepažeidė, kadangi nesant duomenų apie atsakovo turimo turto vertę, jo likvidumą, teismas turėjo pagrindo pirmiausiai areštuoti atsakovo pinigines lėšas. Taip pat apeliantas nurodydamas, jog piniginių lėšų areštas jam sukelia nuostolius, šių savo aplinkybių nepagrindė įrodymais (CPK 178 str.). Taigi, atsižvelgdama į tai, jog pagal ieškinyje nurodytas aplinkybes, atsakovas neteikia išlaikymo nepilnametei dukrai, o turimą turtą gali perleisti tretiesiems asmenims, ko nepaneigė ir pats atsakovas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tokia laikinoji apsaugos priemonė kaip atsakovui priklausančio turto areštas, buvo paskirta pagrįstai, atsižvelgiant į prioritetinius nepilnamečio vaiko interesus, laikantis materialinės teisės normų, reglamentuojančių išlaikymo vaikams priteisimo pagrindus.

Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės yra laikinojo pobūdžio suvaržymas, susietas su vertinamosiomis sąlygomis, bei visada reiškia tam tikrą suvaržymą šaliai, kurios atžvilgiu yra taikomos. Įstatymas suteikia galimybę laikinai suvaržyti vienos šalies teises, kad būtų apgintos besikreipiančios į teismą šalies teisės. Atsakovas teigia, kad pirmiausiai turėjo būti areštuotas jo nekilnojamasis turtas, kurio pakaktų būsimojo teismo sprendimo vykdymui, tačiau tokia savo teise atsakovas gali pasinaudodamas civilinio proceso normomis numatančiomis laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ir panaikinimo tvarką (CPK 148, 149 str.). Bet to CPK 146 str. numato teisę atsakovui kreiptis į teismą su prašymu užtikrinti galimų nuostolių atlyginimą. Įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys būtų atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovė atlygintų nuostolius, kuriuos jam sukėlė ieškovės prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Apeliantas iš esmės teisingai atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė motyvų, kodėl jo atžvilgiu būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovui priklausantį turtą 72 000 Lt sumai, tačiau šis procesinės teisės normos pažeidimas negali būti pakankamu pagrindu apskųstajai nutarčiai panaikinti, nes CPK normos, reglamentuojančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, suteikia pačiam teismui diskrecijos teisę taikyti arba netaikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Tokių priemonių taikymo būtinybė nagrinėjamoje byloje pakankamai aptarta atsakovo atžvilgiu, todėl iš esmės teisėta ir pagrįsta teismo nutartis negali būti panaikinama vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl nutartis paliekama galioti nepakeista (CPK 320, 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.