Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Zigmas Kavaliauskas

teismo posėdyje rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto S. V. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. nutarimo, kuriuo S. V. B.:

už administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje, skirta administracinė nuobauda – 160 Lt (vieno šimto šešiasdešimties litų) dydžio bauda;

už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, skirta administracinė nuobauda – 3600 Lt (trijų tūkstančių šešių šimtų litų) dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 (keturių) metų 2 (dviejų) mėnesių laikotarpiui.

Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, S. V. B. skirta subendrinta galutinė 3600 Lt (trijų tūkstančių šešių šimtų litų) dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 (keturių) metų 2 (dviejų) mėnesių laikotarpiui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. V. B. nubaustas už tai, kad 2013 m. lapkričio 14 d. 9.30 val. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir manevruodamas nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, dėl ko buvo apgadinta kita stovinti transporto priemonė „Opel Vivaro“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Nepranešęs apie įvykį policijai, pasišalino iš įvykio vietos. Įvykio metu buvo apgadintos abi transporto priemonės.

Teismas taip pat nieko neanalizavo, nederino įrodymų tarpusavio ryšio ar prieštaravimų, neanalizavo faktų sąsajų, apsiribojo trumpu aplinkybių aprašymu. Apeliantas mano, jog būtent šis įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas turėjo įtakos teismui padarant neteisėtas išvadas dėl jo buvimo Lietuvoje 2013 m. lapkričio 14 d. Taigi, kaip galima spręsti iš nutarimo turinio, jo kaltės, t. y. 2013 m. lapkričio 14 d. 9.30 val. (duomenys neskelbtini), kieme padarius eismo įvykį, įrodymais teismas laikė nukentėjusiojo, liudytojo V. K. ir eksperto E. G. duotus parodymus. Nors, apelianto vertinimu, minėti įrodymų šaltiniai nepatvirtina nei jo buvimo minėtame kieme eismo įvykio metu, nei jo valdomo automobilio „VW Passat“ dalyvavimo įvykyje 2014 m. lapkričio 14 d. Vertinant nukentėjusiojo S. J. duotų parodymų patikimumą pažymėtina, jog jo versija dėl eismo įvykio aplinkybių labai prieštaringa, nes jis pateikė dvi automobilių susidūrimo aplinkybių versijas. T. y., 2013 m. lapkričio 14 d. paaiškinime ir teismo metu duotuose parodymuose S. J. minėjo, jog susidūrimo metu jau buvo išlipęs iš automobilio ir bandė įspėti „VW Passat“ vairuotoją, o policijos pareigūnams S. Č. ir L. R. nurodė, jog susidūrimo metu buvo savo automobilyje. Esmine duotų parodymų nepatikimumo priežastimi laiko tai, jog kiekvieną kartą nukentėjusysis nurodydavo skirtingas „VW Passat“ vairuotojo elgesio po įvykio iki tariamo pabėgimo aplinkybes. T. y., 2013 m. lapkričio 14 d. paaiškinime nukentėjusysis nurodė, jog po eismo įvykio „VW Passat“ vairuotojas pro atidarytą langą pasakė, kad tuoj pastatys automobilį ir spręs šią problemą, po ko nuvažiavo į kito kiemo aikštelę. Tada nukentėjusysis tvirtino nuėjęs prie „VW Passat“, pradėjęs fotografuoti automobilį, ką pastebėjęs vairuotojas išlipo iš „VW Passat“ ir pareiškė pretenzijas. Tada, pasak nuketėjusiojo, vyriškis nieko nesakęs kažkur nuėjo, grįžo po pusvalandžio, pasiūlė 20 Lt ir nuvažiavo, ir tik tada nuketėjusysis iškvietė pareigūnus. Nagrinėjant bylą teisme pirmą kartą nukentėjusysis papildomai paaiškino, jog pasišalinančio „VW Passat“ pasižiūrėti buvo išbėgęs į (duomenys neskelbtini) gatvę ir tik joje pamatė, kaip pažeidėjas nusuka į kito namo aikštelę bei, jog fotografuojant automobilį pažeidėjas jam siūlė 20 Lt ir „pasiuntęs“ nuvažiavo, t. y. nukentėjusysis nebelaukė pažeidėjo grįžtančio iš kažkur apie pusę valandos. Šio proceso metu nuketėjusysis taip pat nurodė, jog „VW Passat“ iš (duomenys neskelbtini) namo kiemo išvažiavo į gatvę ir nusuko į (duomenys neskelbtini) gatvės namų kiemą, jog jis sekė „VW Passat“, jog jį fotografavo, iškart po fotografavimo bendravo su pažeidėju, jog pastarasis nuėjo „iki bankomato“, jog laukė apie pusė valandos ir, kad grįžęs pažeidėjas jį „pasiuntė“. Apibendrinant visus minėtus nukentėjusiojo parodymus reiškia, jog jo pozicija dėl bendravimo su pažeidėju vietos, dėl „VW Passat“ buvimo ir fotografavimo vietos, dėl fotografavimo metu automobilyje turėjusių būti asmenų, dėl pokalbio su pažeidėju turinio, dėl pažeidėjo laukimo prie „VW Passat“ laikotarpio kelia pagrįstų abejonių savo patikimumu. Apelianto vertinimu, logiškai mąstantis žmogus būtų bandęs užfiksuoti pažeidėją fotokamera, įrašyti pokalbio tekstą ar bent jau nufotografuoti pažeidėją sėdintį automobilyje. O ir be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, parodant nukentėjusiajam atpažinti tariamą pažeidėją nebuvo laikomasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatų, t. y. pažeidėjui buvo parodyta vien jo nuotrauka, nors reikėjo ją įdėti tarp keleto kitų asmenų nuotraukų. Todėl apeliantas įsitikinęs, jog nuketėjusiojo elgesio nelogiškumas ir jo parodymų nenuoseklumas nesudaro pakankamo pagrindo suabejoti faktu, kad 2013 m. lapkričio 14 d. jis buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini).

Kita reikšminga aplinkybė yra ta, jog byloje nesutampa nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai klausimu, kuris kuriam skambino, o ryšium su tuo, ir kitos reikšmingos aplinkybės. Kaip matyti iš nukentėjusiojo duotų parodymų teisme, jis tvirtina, jog pažeidėjui grįžus prie automobilio ir „VW Passat“ nuvažiavus, jis paskambino liudytojui E. K.. Kai tuo tarpu pats liudytojas nurodo, jog išeidamas iš (duomenys neskelbtini) pats paskambino nukentėjusiajam norėdamas paklausti kur pastarasis randasi, o išėjęs, prie (duomenys neskelbtini) kieme esančių garažų, pamatė bendraujančius nukentėjusįjį ir S. V. B.. T. y., byloje faktiškai tampa nebeaišku ne tik tai, kas, kam skambino, bet ir kada bei kur pažeidėjas bendravo su nukentėjusiuoju. Nes nukentėjusysis tvirtina bendravęs su pažeidėju kitame, t. y. ne (duomenys neskelbtini) namo, bet (duomenys neskelbtini) g. kieme. Ir ne apytikriai 9.30 val., kaip nurodo liudytojas E. K., bet apie 10.00 val., kai pažeidėjas jau buvo spėjęs grįžti prie automobilio ir pasiūlęs 20 Lt nuvažiavo. Pažymi ir tai, jog E. K. tvirtina, neva policijos pareigūnų teko laukti ilgai apie 1 valandą po jų iškvietimo. Kai tuo tarpu patys pareigūnai ir nukentėjusysis tvirtina, jog atvykta į įvykio vietą buvo nedelsiant, t. y. kelios minutės po 10 val. Dėl šių priežasčių mano, jog nukentėjusiojo ir liudytojo E. K. duoti parodymai nėra tokie nuoseklūs, patikimi ir objektyvūs, kad jų pagrindu būtų galima paneigti jo, liudytojų V. G. ir M. J. duotus parodymus apie jo buvimą (duomenys neskelbtini) 2013 m. lapkričio 14 d.

Skundžiamame nutarime teismas pasisakė, jog 2013 m. rugsėjo 25 d. eismo įvykio deklaracija nėra pakankamai informatyvi, jog būtų vertinama šioje byloje kaip įrodymas. Apelianto vertinimu, tokia teismo išvada yra netiksli ir nepakankamai motyvuota, nes iš jos negalima suprasti kokios informacijos teismui trūksta. Iš esmės, minimoje deklaracijoje yra užfiksuota, jog 2013 m. rugsėjo 25 d. automobilis „VW Passat“ dalyvavo eismo įvykyje, kurio metu buvo sugadinta jo priekinio bamperio kairioji pusė. T. y. lygiai ta pati pusė, kuri galėjo būti apgadinta ir 2013 m. lapkričio 14 d. eismo įvykio metu. Todėl apeliantas mano, jog minėta eismo įvykio deklaracija turėjo būti ne ignoruojama kaip įrodymas, bet laikoma priežastimi, dėl kurios bylos tyrimas turėjo būti atliekamas itin kruopščiai, dedant maksimalias pastangas pašalinti bet kokius prieštaravimus ar abejones dėl „VW Passat“ dalyvavimo eismo įvykyje 2013 m. lapkričio 14 d.

Apibendrindamas pirmiau išdėstytas aplinkybes, apeliantas daro išvadą, kad faktinių aplinkybių tyrimas šioje byloje buvo atliekamas neobjektyviai, nevisapusiškai, nepašalintos reikšmingos abejonės, grubiai pažeistos jo procesinės teisės bei nekaltumo prezumpcija, tai neabejotinai turėjo esminės įtakos neteisingam bylos išsprendimui bei neteisėto nutarimo priėmimui.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi administracinio teisės pažeidimo bylą patikrina tiek kiek prašoma apeliaciniu skundu, neperžengdamas apeliacinio skundo reikalavimų.

Teismas pažymi, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Be to, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad viena iš priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo garantijų yra tinkamas įrodymų vertinimas. Teismas, priimdamas nutarimą, privalo konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos, kurios nenustatytos ir kokiais įrodymais tai grindžiama. Pagal ATPK 256 straipsnio nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone (ATPK 257 straipsnis). Iš paminėtų teisės normų išplaukia, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio nuostatų taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir remdamasis tuo daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino laikydamasis proceso įstatymų reikalavimų. Teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad S. V. B. padarė jam inkriminuotus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje numatytus administracinius teisės pažeidimus. Jo kaltę patvirtina administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti įrodymai: administracinio teisės pažeidimo protokolas, eismo įvykio schema, policijos pareigūno S. Č. tarnybinis pranešimas, S. J. paaiškinimas, transporto priemonės techninės apžiūros aktai (1 t., 11; 12 b. l.), automobilio „VW Passat“ fotonuotraukos (1 t., 13-16b. l.), apylinkės ir apygardos teismo posėdžių metu nukentėjusiojo S. J. ir liudytojų E. K., S. Č., L. R., V. S., V. G., M. J. duoti parodymai, eksperto E. G. pirmosios instancijos teismui duoti paaiškinimai ir kiti administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti bei pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirti įrodymai. Aukštesnysis teismas remdamasis pirmiau išdėstytų įrodymų visuma, neturi pagrindo abejoti, kad būtent S. V. B. vairavo automobilį „VW Passat“ 2013 m. lapkričio 14 d. apie 9.30 val. automobilių stovėjimo aikštelėje prie namo, esančio (duomenys neskelbtini) ir sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas automobilis „Opel Vivaro“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Tokią išvadą patvirtina nukentėjusiojo S. J. duoti parodymai ir paaiškinime užfiksuotos aplinkybės. Nors apeliaciniame skunde apeliantas ginčija nukentėjusiojo S. J. duotus parodymus ir juos vertina kaip nenuoseklius, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir neturi pagrindo nesiremti iš esmės nuosekliais nukentėjusiojo S. J. duotais parodymais, kad jis matė eismo įvykį sukėlusį automobilį, jo vairuotoją, užfiksavo ir policijos pareigūnams nurodė eismo įvykyje dalyvavusio automobilio valstybinius numerius ir pateikė netrukus po įvykio darytas fotonuotraukas, nukentėjusiojo duotus parodymus patvirtina liudytojų E. K., S. Č., L. R. duoti parodymai, eksperto E. G. duoti paaiškinimai, eismo įvykio schemoje, fotonuotraukose, jo paties 2013 m. lapkričio 14 d. paaiškinime ir policijos pareigūno S. Č. 2013 m. lapkričio 14 d. tarnybiniame pranešime užfiksuotos aplinkybės. Teismas taip pat neturi pagrindo nesiremti liudytojo E. K. duotais parodymais, kurie atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes ir liudytojų L. R., S. Č. ir nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes. Aukštesniojo teismo vertinimu, apeliaciniame skunde nurodyti nukentėjusiojo S. J. ir liudytojo E. K. duotų parodymų neatitikimai ir neaiškumai nėra esminiai ir nesudaro pagrindo nukentėjusiojo ir liudytojo duotų parodymų vertinti kaip nenuoseklių ar juolab melagingų. Apeliacinės instancijos teismas nesiremia paties S. V. B. ir liudytojų V. G. ir M. J. duotais parodymais, UAB „(duomenys neskelbtini)“ komandiruočių pažymėjimais, kadangi šių liudytojų duoti parodymai ir pažymėjimuose užfiksuoti duomenys nėra tikslūs, jų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys ir jie iš esmės prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kad S. V. B. vairavo automobilį „VW Passat“ 2013 m. lapkričio 14 d. apie 9.30 val. automobilių stovėjimo aikštelėje prie namo, esančio (duomenys neskelbtini). Teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nesirėmė asmens atpažinimu iš fotonuotraukos, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo padaryti BPK normų pažeidimai.

Teismas taip pat pažymi, kad įrodymus byloje būtina vertinti atskirai ir siejant į visumą, vienus įrodymus vertinti kitų įrodymų kontekste, todėl atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl eksperto E. G. duotų parodymų vertinimo ir ekspertizės skyrimo reikalingumo, kadangi eksperto E. G. duoti paaiškinimai, juos vertinant eismo įvykio schemos, fotonuotraukų, nukentėjusiojo S. J. paaiškinimo ir duotų parodymų, liudytojų duotų parodymų kontekste, patvirtina nustatytas faktines įvykio aplinkybes. Be to būtina atsižvelgti į tai, kad po eismo įvykio praėjo daug laiko, automobiliai buvo nuplauti, taip pat galėjo būti papildomai apgadinti, todėl ekspertizės metu nebus galimybių nustatyti įvykių reikšmingų aplinkybių, tokias teismo išvadas patvirtina pirmosios instancijos teismo posėdžio metu eksperto E. G. duoti paaiškinimai.

Byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių leidžiančių pagrįstai manyti, kad nukentėjusysis S. J. būtų suinteresuotas nepagrįstai apkalbėti ir administracinėn atsakomybėn patraukti S. V. B., tokių motyvuotų aplinkybių nenurodė ir pats S. V. B.

Aukštensysis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl 2013 m. rugsėjo 25 d. eismo įvykio deklaracijoje esančių duomenų nepakankamumo, kadangi šioje deklaracijoje nėra detalizuoti automobiliui „VW Passat“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padaryti priekinio bamperio apgadinimai, todėl ši deklaracija nei paneigia, nei patvirtina šioje byloje tiriamam įvykiui reikšmingų aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismas remdamasis pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma konstatuoja, kad Šiaulių apylinkės teismas priimdamas 2014 m. spalio 7 d. nutarimą S. V. B. administracinių teisės pažeidimų byloje visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo byloje surinktus duomenis, juos ištyrė ir įvertino nepažeisdamas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, padarė teisiškai motyvuotas ir byloje nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas, todėl skundžiamo nutarimo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

netenkinti S. V. B. apeliacinio skundo ir Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.