Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

2020- 03-14 ieškovas buvo informuotas, jog kelionė yra atšaukiama. Gavęs šią informaciją ieškovas 2020-03-22 raštu kreipėsi į atsakovę, prašydamas grąžinti į jo banko sąskaitą sumokėtą kelionės kainą, nurodydamas, jog kelionė neįvyko ne dėl jo kaltės.

2020-04-08 atsakovė pateikė ieškovui atsakymą, kuriame, be visa ko kita, nurodė, jog organizuotos turistinės kelionės laikotarpiu nuo 2020-03-14 dienos iki 2020-04-14 dienos buvo atšauktos esant 2020-03-13 dienos Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo sprendimui Nr. V-367 „Dėl koronaviruso (COVID-19) valdymo priemonių", kuriuo įpareigoti Lietuvos Respublikos piliečiai nutraukti keliones į paveiktas valstybes ir teritorijas bei 2020-03-14 dienos LR Vyriausybės nutarimui Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo", kuriuo uždrausta Lietuvos Respublikos piliečiams išvykti iš Lietuvos Respublikos karantino režimo laikotarpiu.

Remiantis tuo, atsakovė padarė išvadą, kad draudimą Lietuvos Respublikos piliečiams išvykti iš Lietuvos Respublikos nustatė valstybės institucija norminiu teisės aktu, taigi susiklosčiusi situacija yra vertintina kaip atitinkanti nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes, kurių kelionių organizatorius negalėjo kontroliuoti bei numatyti organizuotos turistinės kelionės sutarties sudarymo metu ir negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Todėl atsakovė išdėstė savo poziciją, kad pinigų grąžinimas turistams yra sustabdytas iki šiuo klausimu bus priimtas sprendimas, bet ne anksčiau kaip iki karantino pabaigos ir apribojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos panaikinimo.

Ieškovo vertinimu ,Lietuvoje esantis karantinas ir draudimas išvykti iš Lietuvos Respublikos arba kitų valstybių piliečiams atvykti į Lietuvos Respubliką niekaip nekliudo atsakovei pervesti ieškovui jo sumokėtų pinigų. Be to 2020-05-30 dieną įsigaliojusi LR CK 6.751 straipsnio 5 dalies nuostata ,kurioje numatyta, kad jeigu turistas ir kelionių organizatorius nesusitaria dėl sumokėtų pinigų už neįvykusią organizuotą turistinę kelionę kompensavimo, kaip tai nustatyta šio straipsnio 4 dalyje, kelionių organizatorius ne vėliau kaip per 90 dienų nuo dienos, kai nelieka Turizmo įstatyme nurodytų apribojimų, kurių pagrindu kelionių organizatoriaus įsipareigojimų pagal organizuotos turistinės kelionės sutartį vykdymas tapo neįmanomas, grąžina visus turisto arba jo vardu sumokėtus pinigus už organizuotą turistinę kelionę, nagrinėjamu atveju negali būti taikoma.

Pažymėjo, jog neįvykusios kelionės pinigų grąžinimo terminus nagrinėjamu atveju reglamentuoja ne tik Civilinio kodekso nuostatos, tačiau taip pat ir šalių pasirašyta sutartis, o teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, kaip tą numato CK 6.189 str. 1 d.. CK 6.751 straipsnio 5 dalies nuostatoje įtvirtintas 90 dienų laikotarpis nuo dienos, kai nelieka Turizmo įstatyme nurodytų apribojimų, grąžinti visus turisto arba jo vardu sumokėtus pinigus už organizuotą turistinę kelionę, yra maksimalus pinigų grąžinimo laikotarpis, tad šalys gali susitarti dėl turistui kaip vartotojui palankesnių, t.y. trumpesnių pinigų grąžinimo terminų ir toks šalių susitarimas sutarties šalims turės įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.) bei neprieštaraus CK 6.751 str. 5 d. normai bei sutarties laisvės principui (CK 6.156 str. 1 d.). Kelionių organizatoriui ir turistui pasirašytoje sutartyje numačius kelionių organizatoriaus pareigą grąžinti turistui kaip vartotojui priklausančius pinigus per trumpesnį nei CK šiuo metu numatytą laikotarpį, turi būti taikomas sutartyje įtvirtintas, o ne CK numatytas pinigų grąžinimo terminas. CK 3.7 str. 2 d. įtvirtintas principas, jog civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka, tad ieškovo nuomone, iki 2020 m. gegužės 21 d. Nr. XIII-2956 įstatymo įsigaliojimo esant pradėtam teisminiam ginčui tarp sutarties šalių, CK 6.751 straipsnio 5 dalies nuostata negali būti taikoma, kadangi ji ginčo pradėjimo metu neegzistavo. Priešingas šios normos taikymo aiškinimas aiškiai prieštarautų CK 1.2 str. numatytiems civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principams. Ieškovo įsitikinimu, 2020 m. gegužės 21 d. Nr. XIII-2956 įstatymo nuostatos ne tik kad pažeidžia 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2015/2302, tačiau taip pat prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3, 5 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.