- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-05
- Bylos Nr.
- ATP-573-300/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-29-3-00735-2014-0
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Vidmantas Mylė
- Kategorijos
- 45.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal V. S. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. nutarties.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio viršininko N. G. 2014 m. liepos 21 d. nutarimu V. S. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124¹ straipsnio 2 dalį ir nubaustas 200 Lt bauda už tai, kad vairuodamas transporto priemonę rankomis naudojosi mobiliojo ryšio priemone, neįsijungęs laisvų rankų įrangos.
Šalies argumentai
V. S., nesutikdamas su tokiu Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato įgalioto asmens 2014 m. liepos 21 d. nutarimu, Mažeikių rajono apylinkės teismui pateikė skundą, kuriuo prašė panaikinti jam skirtą nuobaudą, arba, nepanaikinus minėto nutarimo, sumažinti jam paskirtą baudą.
Žemesnės instancijos teismas
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartimi V. S. skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Mažeikių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio viršininko N. G. 2014 m. liepos 21 d. nutarimą ir sumažino V. S. paskirtos baudos dydį iki 100 Lt (vieno šimto litų).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui V. S. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m rugsėjo 11 d. nutartį ir Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato viešosios policijos skyriaus kelių policijos poskyrio viršininko 2014 m. liepos 21 d. nutarimą ir šią bylą nutraukti.
Skunde nurodo, kad bauda jam skirta neteisėtai, nes mobiliuoju telefonu jis nekalbėjo ir jo rankose nelaikė. Apelianto teigimu, kai jį 2014 m. liepos 6 d. sustabdė pareigūnai, ir visiškai netikėtai pareiškė, kad neva jis kalbėjo mobiliuoju telefonu, jis kategoriškai su tuo nesutiko, siūlė patikrinti jo telefoną, tačiau pareigūnai nesiteikė nieko aiškintis ir surašė protokolą. Dėl to nurodo, kad bauda jam paskirta nesant visiškai jokių įrodymų, kad jis naudojosi mobiliuoju telefonu, o pažeidimas konstatuotas tik remiantis pareigūnų patvirtinimais. Teigia, kad apylinkės teismas neįvertino to, kad šių pareigūnų parodymuose daug prieštaravimų ir nesutapimų, o tai apeliantui kelia abejones jų kompetencija, pareigingumu. Nurodo, kad remiantis pareigūnų parodymais tarnybiniuose pranešimuose, jis telefoną perdavė šalia sėdinčiai moteriai tik pastebėjęs policijos automobilį. Teisme, pasak apelianto, pareigūnas G. Ž. jau prieštaravo savo parodymams tarnybiniame pranešime, ir teigė (teismo posėdžio protokolas 41 l.), kad „tik pradėjus stabdyti vairuotojas laikęs savo rankoje telefoną nuleido ir viskas“. Remdamasis šio pareigūno parodymais, nurodo, kad jie dar praleidinėjo mašinas, laukė patogesnės vietos jį sustabdyti, ir tik po to stabdė. Taigi nurodo, kad tarnybiniame pranešime pareigūnas aiškina, kad telefoną jis perdavė šalia sėdėjusiai moteriai iš karto, tik pastebėjęs policijos automobilį, o teismo metu jau keičia parodymus ir aiškina, kad tik pradėjus stabdyti jis nuleido ranką ir jau net nebeperdavė šalia sėdėjusiai moteriai telefono. Taigi nurodo, kad parodymai akivaizdžiai skiriasi, nesutampa, o teismas, pasak apelianto, sprendimą priėmė remdamasis pareigūnų parodymais, kurie prieštaringi, melagingi, o jokių kitų įrodymų nėra. Be to, nurodo ir tai, kad teismas visiškai neįvertino tos aplinkybės, kad pareigūnų tarnybiniai pranešimai visiškai vienodi, todėl apeliantui akivaizdu, kad rašyti vieno žmogaus. Nurodo, kad teismas visiškai neatsižvelgė ir į jo, kaip asmens, kurio atžvilgiu priimtas nutarimas, liudytojų parodymus, jo liudytojai teisme buvo įvertinti šališkais, nors jo su liudytojais jokie giminiški ryšiai nesieja. Apelianto įsitikinimu, vaizdo registratoriaus medžiagos pareigūnai paprasčiausiai nenorėjo pateikti, nes ten ir nebuvo užfiksuotas pažeidimas, kadangi telefonu jis nekalbėjo ir jo rankose nelaikė, todėl, apelianto manymu, pareigūnai ir painiojosi savo parodymuose, aiškindami, kad nežino ar veikė vaizdo įrašymo registratorius, negali paaiškinti, kodėl neišsaugojo medžiagos, painiojasi aiškindami, kada ir kaip jis padėjo ar atidavė kažkam mobiliojo ryšio telefoną. Apibendrindamas paminėtą nurodo, kad remiantis vien tik tokiais painiais, nesutampančiais, vienas kitam prieštaraujančiais pareigūnų parodymais apkaltinti asmenį administracinio pažeidimo padarymu tik dėl to, kad tai teigia pareigūnai, davę priesaiką, tiesiog absurdiška.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į V. S. apeliacinį skundą Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio atstovas prašo V. S. apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartį nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
V. S. apeliaciniu skundu kelia kaltės klausimą dėl ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo ir įrodymų vertinimo.
ATPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Vadovaujantis ATPK 256 straipsnio 2 dalimi, šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusiojo ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N444-4788/2009, Nr. N756?450/2010, Nr. N63-992/2010).
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir daro išvadą, kad nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, jog nagrinėjamoje byloje nėra surinkta pakankamai neabejotinų įrodymų, kad jis, vairuodamas transporto priemonę, rankomis naudojosi mobiliojo ryšio priemone, jog abiejų pareigūnų parodymai yra prieštaringi, ir kad teismas, priimdamas šį nutarimą, vadovavosi painiais, nesutampančiais, vienas kitam prieštaraujančiais pareigūnų parodymais, neatsižvelgė į jo ir jo liudytojo parodymus. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su Mažeikių rajono apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir juo remiantis padarytomis išvadomis. Skundžiamo nutarimo turinys tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Šios aplinkybės ir apeliacinio skundo turinys rodo, kad apeliantas tik jam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Nepaisant to, apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kad V. S. padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje. Daryti kitokias išvadas apygardos teismas neturi pagrindo, o tai, kad byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų apeliantas, dar nereiškia, kad į jas nebuvo atsižvelgta.
Tai, kad V. S. kaltas dėl jam inkriminuoto pažeidimo padarymo, įrodo: liudytojo G. Ž. apylinkės teismo posėdžio metu duoti parodymai, kai jis parodė, kad matė, kaip vairuotojas (V. S.) vairuodamas automobilį dešinėje rankoje laikė mobiliojo ryšio telefoną, kurį buvo pridėjęs prie ausies (41 b. l.); liudytojo J. D. teismo posėdžio metu duoti parodymai, kai jis parodė, kad su kolega (G. Ž.) išvažiuodami iš policijos komisariato kiemo pamatė važiuojantį pilietį, kuris kalbėjo mobiliuoju telefonu – akivaizdžiai matė, kad vairuotojas rankoje laiko telefoną ir juo naudojasi (42 b. l.); tokius aptartų liudytojų parodymus atitinkantys ir jų įvykio dieną rašyti tarnybiniai pranešimai, iš kurių matyti, kad jie matė, kaip automobilio „Renault Espace“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas, kalbėjo mobiliojo ryšio priemone, neįsijungęs laisvų rankų įrangos, telefoną kalbėdamas laikė dešinėje rankoje, saulės spindulių nebuvo, todėl pažeidimą matė akivaizdžiai, o automobilio vairuotojas, tik pamatęs jų tarnybinį automobilį, mobiliojo ryšio priemonę staigiai perdavė šalia sėdėjusiai moteriai (5, 6 b. l.).
Ir nors apelianto skundu bandoma įtikinti, kad liudytojų G. Ž., J. D. parodymai painūs, nesutampantys ir vienas kitam prieštaraujantys, tačiau apeliacinį skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo jų tokiais laikyti. Liudytojų G. Ž. ir J. D. parodymai esminėmis aplinkybėmis nuoseklūs ir tapatūs, jie atitinka tiek vieni kitus, tiek jų įvykio dieną rašytus tarnybinius pranešimus. Todėl daroma išvada, kad šių liudytojų parodymai atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes. Šiame kontekste pažymima, kad aptartų liudytojų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, kad jie gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia apeliantą melagingai apkalbėti, nėra. Taigi jiems be jokios priežasties apkaltinti V. S. tariamai nesamų veiksmų padarymu nebūtų jokio pagrindo bei logiško paaiškinimo, juo labiau, kad visos esminės šių liudytojų parodymuose nurodytos aplinkybės sutampa ir patvirtina viena kitą. Todėl apelianto skunde nurodomi liudytojų parodymų nesutapimai dėl telefono perdavimo momento liudytojai N. G., nėra esminiai, ir jie anksčiau išdėstytų ir išanalizuotų aplinkybių dėl liudytojų duotų parodymų objektyvumo nepaneigia. Dėl tokių aplinkybių daroma išvada, kad šių liudytojų, kurių suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, tokių aplinkybių nenurodė ir pats apeliantas, parodymai objektyvūs ir jais pirmosios instancijos teismas rėmėsi teisėtai ir pagrįstai.
Todėl konstatuotina, kad šių liudytojų parodymai atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes, priešingai, nei nubaustojo asmens bei liudytojos N. G. parodymai, kad apeliantas telefonu nekalbėjo (28–29 b. l.), kurie pirmosios instancijos teismo teisingai įvertinti kaip nepagrįsti, kadangi aptariamus asmenis sieja draugystė (liudytoja N. G. su V. S. yra seni pažįstami ir geri draugai), be to, jie savo esme prieštarauja anksčiau nurodytų ir išanalizuotų suinteresuotumo bylos baigtimi neturinčių liudytojų parodymams. Todėl apelianto ir liudytojos N. G. parodymai vertintini kaip siekimas sušvelninti V. S. teisinę padėtį ir dėl to atmestini.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apygardos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas, nagrinėjęs šią administracinio teisės pažeidimo bylą, turėjo pakankamai byloje surinktų įrodymų, jog galėtų padaryti išvadą, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo yra kaltas.
Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas, priimdamas 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartį V. S. administracinio teisės pažeidimo byloje, tinkamai pritaikė materialines ir procesines teisės normas, teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl naikinti šią teismo nutartį, kaip to prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartį nepakeistą ir V. S. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.