Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. U. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. U. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 180 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą – 7 metams;

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – 4 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 7 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš R. U. ir E. R. solidariai priteista: V. N. 40 Lt turtinei ir 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai 4 632,91 Lt.

Iš R. U. ir E. R. priteista po 52 Lt proceso išlaidų valstybei.

Tuo pačiu nuosprendžiu E. R. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. U. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su E. R., būdami apsvaigę nuo alkoholio, turėdami tikslą užvaldyti svetimą turtą, 2010 m. birželio 6 d., apie 23 val., (duomenys neskelbtini), kumščiais sudavė ne mažiau kaip tris smūgius nukentėjusiajam V. N. į galvą ir pilvą, o V. N. nugriuvus ant žemės abu nenustatytą skaičių kartų spyrė pastarajam į pilvą ir galvą, padarydami pilvo sumušimą, kepenų plyšimą, kraujo išsiliejimą pilvaplėvės ertmėje, muštines veido ir galvos žaizdas, t. y. sunkų V. N. sveikatos sutrikdymą, bei pagrobė V. N. 40 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną ,,Nokia“ ir 100 Lt vertės sportinius batelius ,,Nike“.

Dėl plėšimo jis visiškai prisipažįsta ir nuoširdžiai gailisi, tačiau galvoja, kad už šį nusikaltimą paskirta per griežta bausmė.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. U. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, R. U. kaltė bendrais veiksmais su E. R. plėšimo metu pavartojus fizinį smurtą ir dėl savanaudiškų paskatų sunkiai sutrikdžius V. N. sveikatą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas nusikaltimo padarymo aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė tinkamą bausmę.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog teismas netinkamai įvertino ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, nes neatsižvelgė į apelianto ir nukentėjusiojo akistatos protokole užfiksuotus duomenis.

Pirmosios instancijos teismas nuteistojo akistatos su nukentėjusiuoju protokolo netyrė, nes jame užfiksuoti duomenys nelėmė pirmosios instancijos teismo išvadų dėl apelianto kaltės. Apeliaciniame skunde nurodžius, kad akistata yra pagrindinis apelianto nekaltumo įrodymas, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalies ir 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, ištyrė akistatos protokolą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nuteistasis apeliaciniame skunde esmingai iškraipė akistatos protokole užfiksuotus duomenis. Priešingai, nei teigiama skunde, nukentėjusysis V. N. akistatos su R. U. metu parodė, kad jį užpuolė priešais sėdintis ir dar vienas asmuo; jie abu mušė rankomis ir spardė, atėmė sportinius batelius, mobiliojo ryšio telefoną; nukentėjusysis nežino, nes neskaičiavo, kiek kartų R. U. jam spyrė; kito asmens paliepimu jis nuavė nukentėjusiojo sportinius batelius (t. 1, b. l. 77).

Taigi aptariamame procesinio veiksmo protokole užfiksuoti duomenys nepatvirtina apeliaciniame skunde išdėstytų teiginių, jog apeliantas V. N. nemušė. Be to, priešingai, nei teigiama skunde, nukentėjusysis V. N. R. U. atpažino ne kaip buvusį įvykio vietoje, bet kaip jį sumušusį asmenį (t. 1, b. l. 29-30).

Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis V. N. taip pat patvirtino, kad jį mušė ir R. U., ir E. R.. Dėl to nukentėjusiojo parodymus dėl R. U. smurtinių veiksmų prieš jį pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuosekliais.

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl apeliacinį skundą padavusio R. U. nusikalstamų veiksmų įvertinimo ir veikos kvalifikavimo.

Byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetas (nukentėjusiojo V. N., nuteistųjų R. U., E. R. parodymai, specialisto išvados Nr. G 253/10 (11) duomenys ir kt.), pačios nusikalstamos veikos analizė rodo, jog R. U. su E. R. nukentėjusiajam V. N. sunkiai sutrikdė sveikatą būtent plėšimo metu, turėdami tikslą užvaldyti nukentėjusiajam priklausantį turtą.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, kuriai padaryti sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose.

Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai ir kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos Baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje, požymius ir t. t. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes.

Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, jog bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant buvus susitarimą nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008 ir kt.).

Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas).

Vykdytojo ekscesas šioje byloje nenustatytas.

Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį plėšimas yra tuo atveju, kai pavartojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį pavartoti arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis pagrobiamas svetimas turtas. Plėšimo sąvoka yra sudėtinė, iš dalies sujungianti svetimo turto pagrobimo ir nusikaltimo žmogui požymius. Plėšimo pavojingumą parodo du kėsinimosi objektai – asmens sveikata ir žmogaus veiksmų laisvė. Plėšimo metu pavartotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Plėšimo metu vartojamas fizinis smurtas suprantamas kaip bet koks fizinis-smurtinis poveikis žmogaus kūnui. Jo padariniai gali būti fizinio skausmo sukėlimas, nežymus ar nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Kita vertus, plėšimas neapima sunkaus sveikatos sutrikdymo padarinių, todėl, jei plėšimo metu padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama pagal atitinkamą BK 180 straipsnio dalį (priklausomai nuo to, kokie yra plėšimą kvalifikuojantys požymiai) ir pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. U. ir E. R. nukentėjusįjį apiplėšė, plėšimo metu jam padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, veikdami kaip bendravykdytojai. Pagal bylos aplinkybes nuteistieji, turėdami tikslą apiplėšti nukentėjusįjį, veikė kartu: E. R. pasiūlė apiplėšti, ir R. U. sutiko; E. R. bandė ištraukti iš nukentėjusiojo rankų mobiliojo ryšio telefoną, tačiau nepavykus abu pavartojo fizinį smurtą ir taip pagrobė nukentėjusiojo turtą.

Pagal jau minėtos teismo medicinos specialisto išvados Nr. G 253/10 (11) duomenis (t. 1, b. l. 14) sužalojimai, dėl kurių nukentėjusiajam sunkiai sutrikdyta sveikata, galėjo būti padaryti suduodant kietu buku daiktu, kuo galėjo būti kumštis, apauta batu koja ar kitas daiktas, turintis panašias savybes.

Aplinkybė, jog byloje nenustatyta, kas kiek konkrečiai sudavė smūgių, nėra pagrindas konstatuoti, kad dėl bendro dalyvavimo darant nusikalstamą veiką atsiradę padariniai nėra bendri abiem bendrininkams. Abu bendrininkai veikė vieninga tyčia, turėdami bendrą tikslą apiplėšti nukentėjusįjį, abu jį mušė ir spardė. Neturi reikšmės, jog būtent E. R. pasiūlė užvaldyti svetimą turtą. Svarbu tai, kad R. U. savo elgesiu pritarė ir padėjo įgyvendinti E. R. sumanymą, t. y. pats vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį.

Taigi pirmosios instancijos teismas nuteistojo R. U. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo ne tik pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, bet ir pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą kaip plėšimo ir sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl savanaudiškų paskatų idealią sutaptį.

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą R. U. ir paskyrė individualizuotą bausmę.

Teismas atsižvelgė, jog R. U. padarė vieną apysunkį (BK 11 straipsnio 4 dalis) ir vieną labai sunkų (BK 11 straipsnio 6 dalis) nusikaltimus, abu nusikaltimai padaryti tyčia.

Teismas atsižvelgė į apelianto asmenybę: jis jaunas, tačiau niekur nedirbo ir nesimokė; anksčiau teistas, teistumas neišnykęs, nusikalto praėjus vos daugiau nei mėnesiui po paleidimo iš įkalinimo įstaigos. Tai reiškia, kad ankstesnės bausmės jo nesulaikė nuo nusikalstamų veikų darymo, nebuvo efektyvios, neatėmė ir neapribojo galimybės daryti naujas nusikalstamas veikas, nepaveikė, jog laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.

Teismas pagrįstai nenustatė apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir teisingai pripažino jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nes ši aplinkybė neabejotinai turėjo įtakos veikoms padaryti.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog dėl plėšimo jis visiškai prisipažįsta ir nuoširdžiai gailisi.

Byloje nustatyta, kad R. U. padarytos veikos sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį. Ideali nusikalstamų veikų sutaptis paprastai yra tada, kai asmuo viena veika padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, numatytų skirtinguose Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsniuose. Tai reiškia, jog R. U. prisipažinimo dėl plėšimo negalima vertinti kaip visiško prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi, kadangi jis nepripažino plėšimo metu vartojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį V. N.

Įvertinęs nuosprendyje išdėstytas bausmės dydžiui reikšmingas aplinkybes, teismas už sunkesnį nusikaltimą apeliantui paskyrė vidutinės trukmės, o už lengvesnį – kiek didesnę nei vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmes.

Teisėjų kolegijos nuomone, už kiekvieną nusikalstamą veiką R. U. paskirtos bausmės bei galutinė subendrinta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir nėra per griežtos.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. U. apeliacinį skundą atmesti.