- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-11-25
- Bylos Nr.
- I-9450-386/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02005-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Laimutė Jokubauskaitė
- Pareiškėjas
- V. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 37.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 37.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Laimutė Jokubauskaitė, sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Renatai Šarkauskienei,
2019 m. lapkričio 13 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. R. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2) prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovė), atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas, Marijampolės PN), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už teisės aktų reikalavimų neatitinkančias sąlygas atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN.
Pareiškėjas teigia, kad nuo 2015 m. liepos 15 d. atlieka bausmę Marijampolės PN 1 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, trūko gyvenamojo ploto. Buvo 23 asmenys, patalpos plotas 51 kv. m., didelį plotą užėmė baldai (lovos, 10 spintelių, 7 stalai, 7 kėdės). Atėmus baldų plotą, vienam asmeniui tekdavo tik 0,9 kv. m. gyvenamojo ploto. Teigia, kad nebuvo užtikrinta jo teisė į tinkamą ir saugią gyvenimo aplinką, dėl to patyrė neigiamus išgyvenimus.
Atsiliepimas
Marijampolės PN, atstovaujantys atsakovę Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 8-13) nurodo, kad su pareiškėjo reikalavimais nesutinka, prašo taikyti sutrumpintą 3 metų senaties terminą bei atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovės atstovas nurodė, jog pareiškėjas nenurodė svarbių priežasčių ir nepateikė teismui jokių įrodymų, dėl kurių negalėjo kreiptis į teismą anksčiau, todėl prašo taikyti 3 metų senaties terminą ir teikia duomenis už laikotarpį nuo 2016-09-16 iki 2019-09-16. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas bausmę atliko 1 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, patalpos plotas 51,30 kv. m. Marijampolės pataisos namuose nuteistieji į būrius skirstomi vadovaujantis diferencijuoto skirstymo schema, atsižvelgiama į vietų skaičių būryje, į išskirtines aplinkybes. Būriuose esančiose patalpose miegamų vietų skaičius įrengiamas taip, kad kiekvienam nuteistajam tektų po 3,1 kv. m., o nuteistųjų skaičius priklauso nuo vietų įrengimo skaičiaus. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 11¹ punkte ir jo pirmame papunktyje nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrengimų užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą visas plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus (žr. adm. bylos Nr.I4208-244/2016 ir Nr. 16644-463/2016). Marijampolės PN 1 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje laikotarpiu nuo 2016-09-16 iki 2016-12-31 buvo iki 23 nuteistųjų, vienam asmeniui teko ploto 2,23 kv. m.; laikotarpiu nuo 2017-01-01 iki 2019-09-16 buvo iki 16 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui teko ploto 3,20 kv. m. Atkreipia dėmesį, jog
Marijampolės PN 1-ojo Resocializacijos skyriaus specialistės 2019-10-04 pažymoje Nr. 14/07-9997 yra pateikti ne vidutiniai nuteistųjų skaičiai, o didžiausias buvęs asmenų skaičius. Atsižvelgiant į tai, jog nuteistieji dažnai išvyksta etapais, dėl paskirtų nuobaudų ar savo noru būna perkeliami vidutiniškai 15 parų į kamerų tipo patalpas, todėl dažnai pažymoje nurodytas maksimalus skaičius neatitinka tikrovės, o nuteistųjų būryje faktiškai būna mažiau.
Pareiškėjas ar kiti 1 būrio nuteistieji nesiskundė Marijampolės PN ar kitoms institucijoms dėl trūkstamo ploto. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas neįrodė galimai patirtos neturtinės žalos nustatymui būdingų kriterijų, o Marijampolės PN pateikti įrodymai (psichologo pažyma, Sveikatos priežiūros tarnybos išrašai) patvirtina, kad pareiškėjas nepatyrė jokių išgyvenimų. Neturtinės žalos priteisimas negali tapti pasipelnymo šaltiniu. ‘
Šalies argumentai
Pareiškėjas ir atsakovės atstovas Marijampolės PN prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Šalims apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai. Prašymų dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo negauta, byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės bylos šalims nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas yra kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis galimai patyrė Marijampolės pataisos namuose dėl trūkstamo gyvenamojo ploto atlikdamas bausmę nuo 2015 m. liepos 15 d.
Dėl senaties termino taikymo
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista.
Pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 15 d. Pareiškėjas skundą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams pateikė (išsiuntė) 2019 m. rugsėjo 13 d. (b. l. 3). Atkreiptinas dėmesys, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010).
Pareiškėjas neįrodinėja ir neteikia argumentų, jog jis apie pažeistas jo teises sužinojo vėliau, nei jos buvo pažeistos ar būtent skundo pateikimo metu pasireiškė žala dėl šių pažeistų teisių. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, į nurodytų teisės pažeidimų pobūdį, spręstina, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį apie šiuos galimus pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti.
Kadangi skundą teismui pareiškėjas pateikė (išsiuntė) tik 2019 m. rugsėjo 13 d., konstatuojama, jog pareiškėjas daliai skundo reikalavimų, t. y. laikotarpiui nuo 2015 m. liepos 15 d. iki 2016 m. rugsėjo 12 d. (įskaitytinai), praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą kreiptis dėl žalos atlyginimo.
CK 1.131 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013, 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1462-858/2015). Kiek tai būtų susiję su senaties termino atnaujinimu, teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009).
Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos objektyviomis, nepriklausiusiomis nuo jo valios ir pakankamai svarbiomis praleistam terminui atnaujinti. Teismas iš bylos duomenų tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Teismas konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 15 d. iki 2016 m. rugsėjo 12 d.
Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog šioje byloje atsakove yra Lietuvos valstybė ir ieškinio senatį prašo taikyti atsakovės atstovas – Marijampolės PN, todėl ginčo nagrinėjimui taikytina ieškinio senatis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-234-858/2016). Kadangi senaties termino praleidimas yra pagrindas reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmesti (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalis), atsakovės atstovui prašant taikyti senaties terminą ir nesant sąlygų praleistą terminą atnaujinti, atsirado visos minėtos įstatyminės sąlygos ir prielaidos atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo dalį už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 15 d. iki 2016 m. rugsėjo 12 d.
Dėl patalpų gyvenamojo ploto.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina dėl gyvenamojo ploto normos trūkumo.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 111 punkte ir jo pirmame papunktyje nurodoma, kad: 111. Iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 111. L 3,1 kv. m - pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose. Remiantis Marijampolės PN Resocializacijos skyriaus specialisto 2019-10-04 pažyma Nr. 14/07-9997 (b. l. 15), pareiškėjas buvo 1 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 1, kurios bendras plotas yra 51,30 kv. m. Laikotarpiu nuo 2016-09-16 iki 2016-12-31 buvo iki 23 nuteistųjų, laikotarpiu nuo 2017-01-01 iki 2019-09-16 minėtoje patalpoje buvo iki 16 nuteistųjų. Užtikrinant aukščiau paminėtus reikalavimus 1 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 1 galėtų gyventi: 51,3/3,1=16,54 nuteistieji. Taigi, laikotarpiu nuo 2016-09-16 iki 2016-12-31 trūko gyvenamojo ploto.
Pareiškėjas nepagrįstai skunde nurodo, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, turi būti atimamas kameroje esančių baldų užimamas plotas. Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma – šiuo atveju 3,1 kv. m, – atsižvelgti į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo. Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Neturtinės žalos prigimtis apsprendžia ribotas galimybes jos dydį apskaičiuoti itin tiksliai, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį teismas nustato atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, teismai atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015) ir į teismų analogiškose savo pobūdžiu bylose priteistų lėšų neturtinei žalai atlyginti dydžius, nes tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
Teismas akcentuoja, jog pareiškėjas buvimo Marijampolės PN laikotarpiu turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Byloje nenustatyta, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamosiose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę, kuria intensyviai galėjo naudotis. Ribota erdvė iš dalies gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (žr., pvz., EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98); 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nurmagomedov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30138/02) ir kt.). Pažymėtina, jog Marijampolės PN 1-ojo Resocializacijos skyriaus specialistės 2019-10-04 pažymoje Nr. 14/07-9997 pateikti ne vidutiniai nuteistųjų skaičiai, o didžiausias buvęs asmenų skaičius ginčui aktualiu laikotarpiu, nuteistieji dažnai išvyksta etapais, dėl paskirtų nuobaudų ar savo noru būna perkeliami vidutiniškai 15 parų į kamerų tipo patalpas, todėl nuteistųjų būryje faktiškai būna mažiau.
Pažymėtina, jog ir laisvėje esantys asmenys suserga įvairiomis ligomis, turi problemų dėl sveikatos. Iš byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijos (b. l. 27-57) nenustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2016-09-16 iki 2016-12-31, patyrė sveikatos sutrikimų dėl trūkstamo gyvenamojo ploto. Pareiškėjas skunde neindividualizavo, kokio pobūdžio išgyvenimus ir nepatogumus sukėlė mažo ploto trūkumas.
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, įvertinus pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl netinkamo gyvenamosios patalpos ploto, teismo prerogatyvą įvertinti neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.) bei tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, nenustačius kitų pažeidimų, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais vidurkį, spręstina, jog nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjo galimai patirtus nepatogumus, teisingas ir proporcingas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis yra 300 Eur.
Įvertinus nustatytas teisines ir faktines bylos aplinkybes, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 5 punktas). Pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, priteistinas 300 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Skundas kitoje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 -87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
priteisti pareiškėjui V. R., gim. (duomenys neskelbtini), 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų,
atmesti pareiškėjo skundą kitoje dalyje.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.