- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-05
- Bylos Nr.
- A-1597-442/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02581-2017-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dainius Raižys, Ramūnas Gadliauskas, Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- G. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, Alytaus pataisos namai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. T. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas G. T. (toliau - pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – Alytaus PN), 11 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2017 m. sausio 1 d. buvo laikomas Alytaus PN nežmoniškomis sąlygomis, nes jam nebuvo išduotos higienos priemonės – dantų pasta, dantų šepetukas, skutimosi peiliukai. Dėl to pareiškėjas negalėjo palaikyti asmeninės higienos, patyrė pažeminimą, psichologines kančias, taip pat atsirado sveikatos sutrikimų – ėmė gesti dantys. Tokiais veiksmais Alytaus PN pažeidė Konstitucijos 21 straipsnį bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį, sukėlė pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis vertina 11 000 Eur suma ir prašo ją priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų, esančių pataisos namų vaikų namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normas, galiojusias iki 2017 m. sausio 1 d., bausmę atliekantiems nuteistiesiems kiekvieno mėnesio pradžioje mėnesiui turėjo būti išduodama: 200 g skalbiamojo muilo; 100 g tualetinio muilo; 1 rulonas tualetinio popieriaus. Teisės aktuose nebuvo numatyta, jog nuteistieji turėtų būti aprūpinami dantų pasta, dantų šepetukais ar skutimosi priemonėmis.
5. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala. Būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsnio prasme. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais, nepateikė jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodė, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis. Atsakovo atstovas taip pat prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
II.
6. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino atsakovo veiksmus neteisėtais.
7. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką dėl ieškinio senaties taikymo, nurodė, kad byloje taikytinas senaties terminas ir ginčas nagrinėtinas nuo 2014 m. gruodžio 11 d. iki 2017 m. sausio 1 d.
8. Teismas nustatė, kad byloje ginčo nėra dėl to, kad pareiškėjui nurodytu laikotarpiu nebuvo išduotos higienos priemonės.
9. Teismas, vertindamas atsakovo argumentą, jog teisės aktai nenumatė reikalavimo, jog nuteistieji turėtų būti aprūpinami dantų pasta, dantų šepetukais ar skutimosi priemonėmis, pažymėjo, jog ginčo laikotarpiu galiojusios teisės normos numatė skirtingas garantijas – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis – dantų pasta bei šepetėliu ir skutimosi peiliukais, o nuteistiesiems šios higienos priemonės nebuvo išduodamos. Teismas atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktiką, pagal kurią Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos tiek, tiek, kiek jose nenumatyta nuteistiesiems išduoti asmens higienos priemones – dantų pastą, dantų šepetuką bei skutimosi peiliukus - neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų.
10. Teismas, remdamasis LVAT praktika, pažymėjo, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Todėl teismas nusprendė, kad yra pagrindas ginčo laikotarpiu – nuo 2014 m. lapkričio 10 d. iki 2017 m. sausio 1 d. – konstatuoti neteisėtą valstybės neveikimą CK 6.271 straipsnio prasme.
11. Nustatęs neteisėtą atsakovo neveikimą, teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, konstatavo esant ir kitus deliktinės atsakomybės elementus: žalą ir priežastinį ryšį.
12. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos kompensavimo būdo, atkreipė dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, jog byloje nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su prašymu išduoti trūkstamas higienos priemones. Nors pareiškėjas nurodo, kad į pareigūnus kreipdavosi žodžiu, jokių tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Pareiškėjas taip pat nenurodė tikslių kreipimosi datų ar pareigūnų, į kuriuos kreipėsi dėl ginčo dalyko. Ši aplinkybė sudarė pagrindą teismui abejoti pareiškėjo skunde nurodomomis aplinkybėmis apie didelio masto dvasines ir fizines kančias, kurias galimai sukėlė atsakovo neteisėti veiksmai. Teismas pažymėjo, jog ginčo laikotarpis yra ilgas bei tęstinis, taigi spręstina, jog pareiškėjas, dėl savo pažeistų teisių jausdamas diskomfortą, kančią bei skausmą, turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis į Alytaus PN administraciją su prašymais ar skundais dėl galimo jo teisių pažeidimo ar informacijos gavimo. Nesant asmenų prašymų, pareigūnai negali žinoti apie pareiškėjo patiriamą diskomfortą bei tam tikrų higienos priemonių trūkumą. Teismas pastebėjo, kad pagal EŽTT praktiką, įvertinus valstybės pareigą užtikrinti, jog asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu, nacionalinės valdžios atsainus požiūris – aiškus atsisakymas patenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti asmens higienos priemonėmis - yra ypač nepriimtinas. Toks nepagrįstas atsisakymas taikomas suimtiems asmenims, neišvengiamai lemia visiškos priklausomybės nuo kito asmens valios jausmą, bejėgiškumą ir galiausiai pažeminimą. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas tokį prašymą būtų pateikęs atsakovo atstovui, o šis būtų atsisakęs jį patenkinti.
13. Teismas taip pat pastebėjo, kad nors šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas numato, kad tiek nuteistiesiems, tiek ir suimtiesiems galioja tos pačios garantijos - be kitų higienos reikmenų išduodama ir dantų pasta, dantų šepetėlis bei skutimosi peiliukai - šių priemonių išdavimas tolesniu tęstiniu kalinimo laikotarpiu yra siejamas su rašytiniu nuteistojo prašymu.
Šalies argumentai
14. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus beveik metams nuo paskutinio atsakovo neteisėto veiksmo atlikimo dienos bei praėjus aštuoneriems metams nuo skunde nurodo ginčo laikotarpio pradžios. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, leido teismui padaryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodoma suma.
Žemesnės instancijos teismas
15. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog administracinėje byloje nėra duomenų, kad Alytaus PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Byloje nenustatyta, jog atsakovas siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą.
16. Teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, nusprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
III.
17. Pareiškėjas G. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti bei priteisti pareiškėjui žalos atlyginimą pinigais.
18. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo patirtų kančių, dvasinių išgyvenimų, pažeminimų, bendravimo galimybių sumažėjimą, patirtų sveikatos sutrikimų - ėmė gesti dantys.
19. Remiantis teismų praktika, jeigu pripažįstama, kad buvo pažeistos asmens teisės, tokiu atveju privaloma jam atlyginti už patirtą skriaudą neturtinę žalą.
20. Pareiškėjas nežinojo, kad Alytaus PN privalėjo suteikti pareiškėjui higienos priemonių. Pareiškėjas į teismą kreipėsi, sužinojęs apie LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017.
Atsiliepimas
21. Atsakovas Lietuvos valstybės, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.
22. Alytaus PN nuomone, pripažinimas, kad pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, yra pakankama satisfakcija.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su netinkamomis sąlygomis Alytaus PN laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 11 d. iki 2017 m. sausio 1 d., atlyginimo.
24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino atsakovo veiksmus neteisėtais ir neturtinės žalos atlyginimo pinigais pareiškėjui nepriteisė.
25. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).
26. EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai, todėl priėmė iš esmės teisingą sprendimą. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija skundžiamo teismo sprendimo motyvų nebekartoja, o juos papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.
27. Pažymėtina, kad nėra ginčo byloje, jog pirmosios instancijos teismas pripažino atsakovo veiksmus, kuriais nebuvo išduotos pareiškėjui higienos priemonės, neteisėtais. Pareiškėjas teigia, kad jo teisių pažeidimo pripažinimo nepakanka ir jam turi būti priteista kompensacija pinigais neturtinei žalai atlyginti.
28. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, jog asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.
29. Pažymėtina, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).
30. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šiuo atveju pakankama satisfakcija pareiškėjui yra jo teisių pažeidimo pripažinimas. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas teikė prašymus Alytaus PN, jog jam būtų išduotos trūkstamos higienos priemonės. Be to, į teismą dėl žalos atlyginimo kreipėsi praėjus beveik metams nuo paskutinio atsakovo neteisėto veiksmo atlikimo dienos bei praėjus aštuoneriems metams nuo skunde nurodo ginčo laikotarpio pradžios. Aplinkybė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą nežinojo, kol buvo laikomas Alytaus PN, nėra reikšminga, vertinant pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.
31. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, todėl pareiškėjo argumentas dėl pirmosios instancijos teismo neišsamaus aplinkybių vertinimo atmestinas.
32. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo G. T. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.