- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-14
- Bylos Nr.
- 2-1062-157/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Čekanauskaitė
- Trečiasis asmuo
- akcinės bendrovės DNB bankas
- Ieškovas
- K. P.
- Atsakovas
- A. D.
- Kategorijos
- 110.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens akcinės bendrovės DNB bankas atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 9 d. nutarties, kuria atmestas jo prašymas dėl nuostolių, galimų dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimo civilinėje byloje Nr. 2-928-614/2015 pagal ieškovės K. P. ieškinį atsakovui A. D. dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo akcinė bendrovė DNB bankas ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė K. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti negaliojančia ab initio 2005-05-30 tarp jos ir atsakovo A. D. sudarytą žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties ir žemės sklypo perdavimo–priėmimo aktą, taikyti restituciją – ieškovei grąžinti žemės sklypą, o atsakovui iš ieškovės priteisti 10 000 Lt. Šių reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą – 0,7 ha žemės sklypą, esantį Buivydiškių k., Vilniaus m. sav. ir sustabdyti išieškojimo veiksmus iš šio turto vykdomojoje byloje.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi šį ieškovės prašymą patenkino ir uždraudė atsakovui A. D. perleisti tretiesiems asmenims jam nuosavybės teise priklausantį paminėtą žemės sklypą, taip pat sustabdė išieškojimo veiksmus antstolės B. P. vykdomoje vykdomojoje byloje Nr.0171/13/03413 tiek, kiek tai susiję su atsakovo A. D. skolų išieškojimo nukreipimu į šį žemės sklypą.
Šalies argumentai
Trečiasis asmuo AB DNB bankas pateikė prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo – pateikti 3 512,65 Eur dydžio banko garantiją arba šią sumą įnešti į teismo depozitinę sąskaitą banko nuostolių užtikrinimui. Nurodė, jog dėl ginčo turto pardavimo iš varžytinių sustabdymo negaus už šį turtą 147 590,36 Eur, bylos nagrinėjimo metu negalės naudotis lėšomis, kurios būtų gautos už iš varžytinių parduotą bankui įkeistą turtą, nors yra kredito įstaiga, kuri skolina pinigus ir už tai gauna palūkanas. Jo teigimu, nuostoliai (negautos pajamos) sudaro 3 512,65 Eur, kurie apskaičiuotini nuo 147 590,36 Eur taikant 2,38 procentų metinių palūkanų normą už 12 mėnesių (tikėtina bylos nagrinėjimo trukmė pirmoje ir apeliacinėje instancijoje).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 9 d. nutartimi atmetė kaip nepagrįstą trečiojo asmens AB DNB banko prašymą užtikrinti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą.
Sprendė, kad trečiasis asmuo nepateikė objektyvaus pobūdžio įrodymų, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo realiai patirs nuostolių, kurių atlyginimas iš tikrųjų gali būti apsunkintas (nuostoliai yra dideli, ieškovė gali vengti atlyginti nuostolius ir pan.). Nurodė, kad trečiasis asmuo negautas pajamas skaičiuoja nuo 147 590,36 Eur turto vertės, tačiau per pirmąsias varžytines neatsirado nei vieno pirkėjo, kuris ginčo žemę norėtų pirkti; kad nepateikta įrodymų, jog yra realių pirkėjų, norinčių ginčo žemę pirkti; kad per antrąsias varžytines ginčo žemės sklypo kaina bus nustatoma pagal CPK normas ir bus mažesnė; kad nepateikta įrodymų, jog ieškovė yra finansiškai nepajėgi padengti galimus trečiojo asmens nuostolius, neturi Lietuvoje turto, gali vengti atlyginti nuostolius.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Trečiasis asmuo AB DNB bankas atskirajame skunde prašo panaikinti paminėtą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 9 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo patenkinti. Skunde nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
Teismas nesilaikė teismų praktikos šiuo klausimu, pažeidė šalių lygiateisiškumo principą ir nepagrįstai sprendė, kad apeliantas neįrodė savo nuostolių pagrįstumo. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tokiu atveju nereikalaujama, kad asmuo pateiktų įrodymus apie konkrečius būsimus nuostolius, pakanka įrodyti, jog jie yra realiai prognozuojami. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovui nepalankaus teismo sprendimo atveju, apelianto nuostolių atlyginimo išieškojimas bus apsunkintas dėl sunkios ieškovės finansinės padėties. Objektyviai neįmanoma surinkti įrodymų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti tikslią per viešąsias varžytynes gautiną turto kainą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad banko nuostoliai yra ne tikėtini, o realūs, nes bankas yra kreditinė įstaiga, kuri pinigus skolina ir už tai gauna palūkanas. Dėl to akivaizdu, jog pinigų už įkeistą turtą negavimas reiškia negautas pajamas. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas (2011 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-599/2011).Teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantas neįrodinėjo sunkios ieškovės finansinės padėties, nes pats teismas 2014 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi atleido ieškovę nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo dėl sunkios jos padėties. Teismas neatsižvelgė į tai, kad bankas yra sąžiningas hipotekos kreditorius, kurio teisės privalo būti ginamos, nes byloje nekeliamas reikalavimas pripažinti hipotekos sandorį negaliojančiu, taigi nepriklausomai nuo bylos baigties, bankas turės teisę į skolos išieškojimą iš įkeisto turto.
Atsiliepimas
Ieškovė K. P. atsiliepime į skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantas nepateikė įrodymų, kad dėl taikytų minėtų priemonių gali atsirasti nuostolių ir kad jų atlyginimas gali būti apsunkintas. Apeliantas galimus nuostolius skaičiuoja nuo 147 590,36 Eur turto vertės, nes pirmosios turto pardavimo varžytynės neįvyko, be to, nepateikta įrodymų, kad šį turtą apskritai kas nors ketina pirkti. Teigia, kad apelianto naudai nuo nesumokėtos atsakovo skolos yra skaičiuojamos procesinės palūkanos, kurios ženkliai viršija apelianto nurodomas 2,38 procentų dydžio metines palūkanas. Nurodo, kad apeliantas neįrodė aplinkybės, jog atsižvelgiant į jo nuostolių dydį, jų atlyginimo realus išieškojimas gali būti apsunkintas, nes ieškovei nuosavybės teise priklausi nekilnojamasis turtas – butas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirojo skundo ribų, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 str., 338 str.).
Apeliantas skunde teisingai nurodo, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, dėl jų paprastai patiriama tam tikrų suvaržymų, dėl kurių gali egzistuoti reali galimybė nuostoliams atsirasti. Tam, kad teismas nustatytų tokių nuostolių užtikrinimą, pagal bylos duomenis turi būti realiai prognozuojama, jog nuostoliai gali atsirasti ir byloje yra duomenų, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo patirtų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas (nuostoliai yra dideli, ieškovas yra finansiškai nepajėgus jų padengti, neturi turto, gali vengti atlyginti nuostolius ir pan.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2269/2011 ir kt.). Taigi nuostolių atlyginimo užtikrinimo taikymui yra būtinos dvi sąlygos – nuostoliai gali atsirasti ir jų atlyginimas gali būti apsunkintas. Tokį galimų nuostolių realumą turi pagrįsti ir įrodyti asmuo, reiškiantis tokį prašymą (CPK 12, 13 str., 178 str.).
Nors apeliantas skunde taip pat teisingai nurodo, kad tokiu atveju pagal teismų praktikos išaiškinimus nereikalaujama, jog asmuo pateiktų įrodymus apie konkrečius būsimus nuostolius, atkreiptinas dėmesys į tai, kad siekdamas pasinaudoti minėtomis įstatymo suteikiamomis galimybėmis, apeliantas negali nepaisyti bendrųjų civilinio proceso principų ir privalo pagrįsti savo prašymą, tai yra pateikti įrodymus, pagrindžiančius jo nurodomas aplinkybes, kurių pagrindu toks prašymas yra reiškiamas (CPK 12, 178 str.).
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, sprendžia, kad apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, jog jis neįrodė savo prašymo pagrįstumo (CPK 185 str.).
Visų pirma, kaip minėta, apeliantas savo prašymą dėl nuostolių atlyginimo grindė 147 590,36 Eur turto verte, kuri buvo nustatyta antstolės, siekiant šį turtą parduoti varžytynėse. Tačiau, kaip teisingai nustatė teismas skundžiamoje nutartyje, pirmosios varžytynės neįvyko neatsiradus nei vieno pirkėjo ir nepaisant šio fakto, bankas nuostolius grindė būtent šia turto verte. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantas skunde neneigė šios teismo nustatytos išvados, jog bankas nepagrįstai savo nuostolius skaičiuoja būtent nuo paminėtos turto vertės (CPK 12, 178 str.). Tuo tarpu, kaip teisingai nurodo ieškovė atsiliepime, turtas antrosiose varžytynėse turėtų būti parduodamas už žymiai mažesnę kainą, sudarančią 60 procentų nuo pradinės turto vertės (CPK 722 str. 1 d.).
Antra, teismo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad pirmosios turto pardavimo varžytynės neįvyko neatsiradus nei vieno šio turto pirkėjo, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė, jog byloje nepateikta jokių įrodymų, kad gali atsirasti potencialių šio turto pirkėjų. Tokie įrodymai nepateikti taip pat ir apeliacinės instancijos teismui, kuris, kaip žinoma, yra fakto instancija (CPK 178 str.).
Trečia, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismas nukrypo nuo teismų praktikos išaiškinimų, nes Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. vasario 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-599/2011 buvo nurodęs, jog bankas yra kreditinė įstaiga, kuri pinigus skolina ir už tai gauna palūkanas, todėl pinigų už įkeistą turtą negavimas reiškia negautas pajamas, o tai sudaro pagrindą taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimą. Pasisakydamas šiuo klausimu, teismas pažymi, kad nustatytos bei šioje byloje nagrinėjamos faktinės bylos aplinkybės (ratio decidendi) nesutampa su jo minimos teismo nutarties aplinkybėmis, nes nurodytoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo sustabdžius bankrutavusios įmonės įkeisto turto pardavimo procedūras (CPK 4 str.).
Ketvirta, kaip minėta, nuostolių atlyginimą prašantis užtikrinti asmuo taip pat turi įrodyti, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo patirtų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas. Kaip teisingai nurodė teismas, tokių aplinkybių trečiasis asmuo iš viso neįrodinėjo. Tuo tarpu vien tik apelianto skunde nurodoma aplinkybė, kad ieškovė buvo atleista nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo, nepaneigia nei teismo išvadų pagrįstumo šiuo klausimu, nei jo pareigos įrodyti šią būtiną, vieną iš nuostolių atlyginimo užtikrinimo taikymo sąlygų (CPK 185 str.).
Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad atsiradus naujoms faktinėms aplinkybėms, kurios gali būti svarbios ir dar nebuvo vertinamos, apeliantas turi teisę pakartotinai kreiptis į teismą dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, atlyginimo užtikrinimo.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teismas sprendžia, kad atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista, o skundas atmetamas, nenagrinėjant kitų jame nurodytų argumentų kaip neturinčių reikšmės teisingam klausimo išsprendimui (CPK 263 str. 1 d.).
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 9 d. nutartį palikti nepakeistą.