Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Olegas Šibkovas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-43-498/2017

Teisėja Silvana Girdenienė Teisminio proceso Nr. 1-51-3-00005-2016-4

2017 m. vasario 8 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Danutės Giačaitės, Evaldo Gražio ir Olego Šibkovo (kolegijos pirmininkas),

dalyvaujant išteisintajam A. N. ir jo gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei, nukentėjusiajai I. M. ir jos atstovui advokatui Anatolijui Svilai,

viešame teismo posėdyje, apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios I. M. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadaręs nusikalstamos veikos (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

2016 m. rugpjūčio 23 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu A. N. išteisintas dėl I. M. pareikšto privataus kaltinimo, kuriuo jis buvo kaltinamas tuo, kad 2014 m. lapkričio 30 d. apie 14:00 val. (duomenys neskelbtini) rajone, jos žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, kvartalas Nr. (duomenys neskelbtini), skl. (duomenys neskelbtini), miške, kietu buku daiktu (galimai medžio šaka) 4-5 kartus sudavė jai per blauzdas. Vėliau, maždaug po 20 min. sėdinčiai ant rąsto kumščiu sudavė vieną kartą į kairę krūtinės pusę, po ko ji nugriuvo ir atsistojo. Tuomet stovinčiai kumščiu vieną kartą vėl sudavė į kairę krūtinės pusę, dėl ko ji nugriuvo dešiniu šonu ant rąsto, atšoko nuo ko ir nugriuvo už rąsto ir negalėjo atsikelti. Ji atsisėdo ant žemės atsirėmusi į rąstą ir A. N. kelis kartus dešine koja spyrė jai į kairės kojos sąnarius, šlaunį bei sudavė vieną kartą kumščiu į kairę krūtinės pusę raktikaulį, po ko ji nugriuvo ir galimai prarado sąmonę. Kauno apylinkės teismas priimdamas nuosprendį konstatavo, kad išnagrinėjus bylą nebuvo surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad A. N. sudavė smūgius į klubą ir blauzdą I. M.. Apylinkės teismas neatmetė galimybės, jog nukentėjusioji galėjo susižaloti pati miške, užkliūdama už kelmų, arba kitomis aplinkybėmis. Todėl apylinkės teismas padarė išvadą, kad nesant byloje objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog kaltinamasis sudavė smūgius nukentėjusiajai, visos abejonės baudžiamojoje byloje turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, todėl iš kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį A. N. išteisino.Nukentėjusioji I. M. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2016 m. rugpjūčio 23 d. Varėnos rajono apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį dėl netinkamo BK taikymo ir priimti A. N. atžvilgiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį apkaltinamąjį nuosprendį; patenkinti civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo 5000 Eurų sumai; patenkinti civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo 454,46 Eurų sumai; priteisti iš A. N. valstybės naudai išlaidas advokato pagalbai apmokėti.I. M. skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismas, nuosprendyje nepasisakė ir neįvertino Varėnos rajono policijos komisariato 2014 m. gruodžio 31 d. priimto nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kur buvo nustatyta, kad konfliktas tarp A. N. ir I. M. įvyko miške dėl asmeninių paskatų. Pats A. N. duodamas parodymus teisme paaiškino, kad 2014 m. lapkričio 30 d. miške visiškai jokio konflikto nebuvo. A. N. parodymai, kad I. M. pati galėjo nukristi ir susižaloti, apeliantės nuomone, yra A. N. gynybinė pozicija. Apeliantė skunde pastebi, kad apklausti pirmos instancijos teisme liudytojas R. K., policijos pareigūnas ir liudytojas A. D., buvęs policijos pareigūnas, parodė, kad A. N. gerai pažįsta. Jie patvirtino, kad nukentėjusioji skambino į policiją pagalbos, bet negalėjo “prisiminti“ dėl ko, ar dėl iškirstų medžių ar dėl sumušimo, „neatsimena“, jog ji sakė, kad buvo primušta A. N.. Apeliantė mano, kad šių liudytojų parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai, nes jie visi yra gerai pažįstami, o pats A. N. yra gimęs ir gyvena (duomenys neskelbtini), turi daug pažįstamų ir giminaičių teisėsaugos sistemoje.I. M. skunde nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad vien įrašų apie dvi pastebėtas kraujosruvas nepakanka, kad būtų galima apkaltinti kitą asmenį smurtu. Nurodo, kad specialisto išvada patvirtina privataus kaltinimo skunde išdėstytas aplinkybes ir teisme duotus parodymus. Specialisto išvadoje nurodyta, jog jis išvadą davė iš įrašų, kurie yra medicininėje dokumentacijoje. Nurodo, kad medicininėje dokumentacijoje pažymėta, jog miške konfliktavo su vyru dėl miško, ją kelis kartus pastūmė ir ji nugriuvo, ją spardė. Diagnozuotas buvo krūtinės sužalojimas, ortopedas traumatologas pažymėjo, jog stebėtos kairiojo klubo dorsalinio paviršiaus kraujosruva ir kairės blauzdos vidurinio trečdalio dorsalinio paviršiaus kraujosruva ir diagnozuotas kairio klubo ir kairės blauzdos sumušimas. Skunde taip pat nurodoma, kad kitų sužalojimų dėl smūgių į krūtinę, į raktikaulį - teismo medicinos specialistas nurodė, kad tokių sužalojimų kvalifikuoti negali, nes nepakanka duomenų medicininėje dokumentacijoje. Teismas savo nuosprendyje daro nepagrįstą prielaidą, kad galimai tokių sužalojimų visai nebuvo.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija išklausė kolegijos pirmininko pranešimą, nukentėjusiąją I. M. ir jos atstovą advokatą Anatolijų Svilą, kurie prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintąjį A. N., jo gynėją advokatę Reginą Atkočaitienę, kurie prašė apeliacinį skundą atmesti ir specialistą, kuris davė parodymus dėl jo atlikto tyrimo ir medicininės išvados. I. M. apeliacinis skundas atmetamas. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius įrodymus. Iš išteisinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad jame yra išsamiai išdėstyti bei analizuoti nukentėjusios I. M. parodymai; specialisto 2016 m. vasario 2 d. išvada Nr. (duomenys neskelbtini) liudytojų A. D., R. K. parodymai ir kiti byloje surinkti įrodymai. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad A. N. nepadarė nusikalstamos veikos, turinčios BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimo požymių, esminių baudžiamojo proceso pažeidimų nepadarė, tinkamai įvertino įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų ir nesutikti su apylinkės teismo padarytomis išvadomis. Privataus kaltinimo pareiškime A. N. buvo kaltinamas, kad jis 2014 m. lapkričio 30 d. apie 14:00 val. (duomenys neskelbtini) rajone, jos žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, kvartalas Nr. (duomenys neskelbtini), skl. (duomenys neskelbtini), miške, kietu buku daiktu (galimai medžio šaka) 4-5 kartus sudavė I. M. per blauzdas. Vėliau, maždaug po 20 min. sėdinčiai ant rąsto kumščiu sudavė vieną kartą į kairę krūtinės pusę, po ko ji nugriuvo ir atsistojo. Tuomet stovinčiai kumščiu vieną kartą vėl sudavė į kairę krūtinės pusę, dėl ko ji nugriuvo dešiniu šonu ant rąsto, atšoko nuo ko ir nugriuvo už rąsto ir negalėjo atsikelti. Ji atsisėdo ant žemės atsirėmusi į rąstą ir A. N. kelis kartus dešine koja spyrė jai į kairės kojos sąnarius, šlaunį bei sudavė vieną kartą kumščiu į kairę krūtinės pusę raktikaulį, po ko ji nugriuvo ir galimai prarado sąmonę. Kaltinamasis A. N. nepripažino, jog būtų sudavęs smūgius I. M..Pagal BK 140 straipsnį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Susipažinus su byloje esančia 2016 m. vasario 2 d. specialisto išvada, matyti, kad I. M. į medikus kreipėsi ne iš karto po įvykio, o praėjus dviems dienoms po įvykio. Atlikus tyrimą specialistas nustatė, kad I. M. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji prašė iškviesti ir apklausti specialistą O. D., kuris paaiškintų dėl medicininės išvados ir įvertintų nukentėjusiosios turimus naujus medicininius dokumentus. Apeliacinės instancijos teismas iškvietė ir apklausė specialistą O. D., atlikusį medicininį tyrimą byloje. Teisiamajame posėdyje specialistas nurodė, kad išvada buvo duota iš medicininių dokumentų, kadangi nuo įvykio, kurį nurodė tiriamoji, iki apžiūros praėjo didelis laiko tarpas ir išvada daryta pagal pateiktus medicininius dokumentus. Nurodė, kad sužalojimai galėjo būti padaryti tiek paveikus kietu, buku daiktu, tiek jai pačiai galimai griuvus ir kontaktavus su plokštuma arba kietais, bukais daiktais. Specialistas patvirtino savo išvadą, kad krūtinės ląstos diagnozė nepagrįsta objektyviais medicininiais duomenimis, todėl sužalojimas nevertintinas. Nurodė, kad nukentėjusioji serga lėtinėmis stuburo slankstelių ligomis ir šios ligos nesusiję su trauma. Specialistas O. D. įvertinęs I. M. pateiktą magnetinio rezonanso išvadą, konstatavo, kad iš esmės tai lėtiniai stuburo slankstelių pakitimai. Nurodė, kad komentuojamas MRT darytas 2016 m. spalio 22 d., todėl specialistas negalėjo pasakyti ar stuburo slankstelio L1 aukščio sumažėjimas su pleišto deformacija galėjo atsirasti dėl traumos ir laiko atžvilgiu neturi galimybės nustatyti ar buvo patirta trauma ir jei buvo kada tai buvo. Taigi specialisto išvada ir jo apklausa teisme negali patvirtinti nukentėjusiosios teiginio, kad nustatytos kraujosruvos ant I. M. kairio klubo ir kairės blauzdos yra A. N. smurto prieš I. M. pasekmė. Atkreiptinas dėmesys, kad specialistas apklaustas teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad sužalojimai galėjo atsirasti tiek I. M. griuvus, tiek paveikus kietu buku daiktu, o stuburo slankstelių pakitimai iš esmės išsivystė dėl lėtinės ligos. Atsižvelgiant į tai, specialisto išvada ir jo parodymai duoti teisiamojo posėdžio metu nepatvirtina, kad I. M. sveikatos sutrikdymas panaudoto smurto jos atžvilgiu, pasekmė.Nukentėjusioji I. M. skunde nurodo, kad teismas turėjo kritiškai vertinti liudytojais apklaustų pareigūnų A. D. ir R. K. parodymus, nes jie nurodė, kad pažįsta A. N.. Teisėjų kolegija pažymi, kad šių pareigūnų suinteresuotumo bylos baigtimi nenustatyta, taip pat nenustatyta kitų aplinkybių dėl kurių pareigūnai galėtų duoti melagingus parodymus, todėl netikėti pareigūnų parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo. Po konflikto į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai apklausti pirmos instancijos teisme nurodė, kad nesimatė, jog nukentėjusioji būtų buvusi sumušta. Apklausiamas nei vienas pareigūnas nepatvirtino, kad I. M. būtų turėjusi nusiskundimų dėl sumušimo, pagalbos neprašė.Taigi, vien nukentėjusiosios I. M. parodymų neužtenka, kad A. N. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, atkreipia dėmesį į tarp proceso šalių, t. y. I. M. ir A. N. tarpusavio priešiškus santykius, kuriuos patvirtina I. M. ir A. N. paaiškinimai, byloje pateikti dokumentai, besitęsiančius ilgą laiką, todėl neteiktinas prioritetas nei A. N., nei nukentėjusiosios I. M. parodymams, o remiasi tiek vieno, tiek kito ta parodymų dalimi, kurią patvirtina kitos bylos aplinkybės. Vertinant tik nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad ją sumušė A. N., teismui kyla pagrįstų abejonių, nes jos parodymų nepatvirtino liudytojų A. D. ir R. K. parodymai, o specialisto išvada ir kiti bylos duomenys, taip pat nepatvirtina I. M. teiginių dėl patirto smurto.Nukentėjusiosios nuomone, teismas turėjo vertinti Varėnos rajono policijos komisariato 2014 m. gruodžio 31 d. priimtą nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kur buvo nustatyta, kad konfliktas tarp A. N. ir I. M. įvyko miške dėl asmeninių paskatų, nes pasak apeliantės, A. N. teigė, kad jokio konflikto nevyko. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu renkami duomenys, o duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-33/2010, 2K-33/2014, 2K-525-648/2015). Tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apeliantės įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas.Pažymėtina, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-173/2014). Nagrinėjamoje situacijoje, pirmos instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismas, išnaudojo galimybes pašalinti abejones ir jų nesant galimybei pašalinti, visas abejones vertina palankiai kaltinamam asmeniui A. N.. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas dėl A. N. kaltės padarė teisingas ir pagrįstas išvadas ir pagrįstai išteisino jį pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija nemato objektyvaus pagrindo tenkinti nukentėjusiosios I. M. apeliacinio skundo reikalavimų ir A. N. pripažinti kaltu ir nuteisti. Taip pat, palikdamas galioti išteisinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas, neturi pagrindo tenkinti nukentėjusiosios skundo reikalavimo ir patenkinti civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir priteisti iš A. N. valstybės naudai išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Dėl šių priežasčių Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendis paliktinas galioti. Apeliacinės instancijos teisme gauta pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų (185,70 eurų) priteisimo už nukentėjusiosios I. M. atstovavimą. Palikus galioti apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį, privačios kaltintojos atstovavimo išlaidos iš A. N. neišieškotinos. BPK 105 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį sumoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Tačiau iš byloje esančių dokumentų matyti, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2016 m. rugsėjo 7 d. priėmė sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo I. M., kuriame 4 punktu nuspręsta, kad pareiškėja 100 procentų atleidžiama nuo bylinėjimosi išlaidų, su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų ir proceso išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta I. M. advokato atstovavimo išlaidos valstybės naudai nepriteistinos. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

I. M. apeliacinį skundą atmesti.

Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.