- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-12-03
- Bylos Nr.
- Iv-1699-554/2013
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- R.G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui Albinui Algimantui Pliaugai,
nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens – Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R.G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 14000 Lt neturtinės žalos atlyginimui. Teismo posėdžio metu pareiškėjas, vadovaudamasis ABTĮ 57 str. numatytomis teisėmis, patikslino reikalavimą ir nurodė, jog prašo priteisti 14000 Lt neturtinės žalos atlyginimui už laikotarpį nuo 2008-12-01 iki 2010-05-13.
Pareiškėjas skunde (b.l. 4-8) nurodė, taip pat teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2008-12-01 iki 2013-08-21 įvairiais laikotarpiais buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje. Iki 2010-05-21 Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas kaip suimtasis (jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas). Per šį laikotarpį teismas tik vieną kartą suteikė galimybę pasimatyti su sugyventine – t.y. suteikė trumpalaikį pasimatymą. Ilgalaikių pasimatymų visiškai neskyrė, kadangi Kauno tardymo izoliatoriuje nėra patalpų ilgalaikiams pasimatymams. Be to, ir įstatymuose nenumatyta galimybė asmenims, kurie laikomi tardymo izoliatoriuje, skirti ilgalaikius pasimatymus. Dėl tos priežasties, kad ne tik negalėjo artimiau bendrauti su sugyventine, bet nebuvo leidžiama net paskambinti sugyventinei, labai pergyveno, baiminosi, jog gali nutrūkti ryšiai su sugyventine ir dukra. Pareiškėją buvo apėmusi emocinė depresija, jautėsi pažemintas, taip pat buvo pažemintas jo orumas, jis patyrė dvasinį skausmą. Nors Lietuvos Respublikos teisės aktų normose nenumatyta galimybė, esant tardymo izoliatoriui kaip suimtajam, gauti ilgalaikių pasimatymų, tačiau kolizijos atveju Lietuva turi remtis Europos sąjungos priimtomis įstatymų normomis ir suteikti galimybę skirti suimtajam ilgalaikius pasimatymus. Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą kildina iš Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo, kai jam nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai bei neleista skambinti telefonu. Neturtinė žala pareiškėjui pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, kuriuos patyrė po to, kai negavo ilgalaikių pasimatymų. To pasėkoje atšalo santykiai su sugyventine, kurie vėliau išvis nutrūko, ir su ja visiškai nebendrauja nuo 2010 metų. Pareiškėjui buvo sukeltas ir dvasinis skausmas, stresas, atsirado emocinė depresija, didžiulis diskomfortas, buvo patirtas pažeminimas. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, pareiškėjas daro išvadą, kad valstybė turėjo garantuoti galimybę ikiteisminio tyrimo metu laikant pareiškėją Kauno tardymo izoliatoriuje pasimatyti su sugyventine ir dukra. Europos Žmogaus Teisių Teismas analogiškoje byloje (V. prieš Lietuvą) priėmė sprendimą, kad laikant asmenį tokiomis sąlygomis yra pažeistos jo teisės, bei priteisė iš valstybės atlyginti neturtinę žalą. Kadangi pareiškėjas buvo kankinamas nuo 2008-09-22 (tada buvo sulaikytas ir laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime, o 2008-12-01 buvo etapuotas į Kauno tardymo izoliatorių ir prabuvo Kauno tardymo izoliatoriuje iki 2010-05-20 (per tą laikotarpį kelis kartus buvo etapuotas į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą) apie 17 mėnesių, todėl vadovaujantis sąžiningumo ir teisingumo principais, atsižvelgiant Europos Žmogaus Teisių teismo praktiką, būtų teisinga priteisti iš valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, pareiškėjo naudai 14000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad į teismą su skundu kreipėsi tik tada, kai sužinojo apie EŽTT sprendimą V. prieš Lietuvą, o iki tol manė, jog kreiptis nėra pagrindo nes Lietuvos įstatymai nenumatė galimybės asmenims, laikomiems tardymo izoliatoriuose, suteikti ilgalaikius pasimatymus.
Atsiliepimas
Atsakovas ir jo atstovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 16-18) nurodė, taip pat atsakovo atstovas paaiškino teismo posėdžio metu, jog pareiškėjas iki 2010-05-21 Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas kaip suimtasis. Per laikotarpį nuo 2008 metų gruodžio mėnesio iki 2010-05-21 pareiškėjui teismas suteikė teisę į vieną trumpalaikį pasimatymą. Leidimą pasimatymui suimtasis gavo 2009-05-15. Pasimatymas realiai buvo suteiktas 2009-06-17. Kauno tardymo izoliatorius neturi duomenų, kad pareiškėjas buvimo Kauno tardymo izoliatoriuje metu būtų prašęs ir gavęs daugiau trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų. Suimtųjų pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis tvarką reguliuoja Teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymas Nr. 1R-172. Šio įsakymo 61 str. įtvirtinta nuostata, kad suimtieji ir Suėmimo vykdymo įstatymo 12 str. 2 d. 3 p. nurodyti nuteistieji tardymo izoliatoriuje turi teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, tačiau tik esant ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniam sutikimui. Minimo įsakymo 65 str. įtvirtinta nuostata, kad pasimatymas vyksta be fizinio kontakto. Iš to darytinos išvados, kad Kauno tardymo izoliatoriuje laikomiems suimtiesiems ir Suėmimo vykdymo įstatymo 12 str. 2 d. 3 p. nurodytiems nuteistiesiems leidimai ilgalaikiams pasimatymams nesuteikiami aplamai, nes jų nenumato teisės aktai. Be to, Kauno tardymo izoliatorius nėra kompetentingas suteikti leidimus trumpalaikiams pasimatymams, kadangi tokį sprendimą turi teisę priimti tik ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis asmuo ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla. Pareiškėjo teiginys, kad nutrūko pareiškėjo ir jo sugyventinės tarpusavio ryšiai dėl to, kad pagal galiojančius teisės aktus pareiškėjui nebuvo suteikta teisė į ilgalaikius pasimatymus, neturi jokio pagrindo, kadangi santykiai tarp žmonių priklauso nuo dviejų žmonių valios, todėl jų buvimą kildinti tik iš vieno asmens galimybės pasimatyti, kai nėra kitos pusės valios, yra neteisinga. Tikėtina, kad didesnę įtaką santykių nutrūkimui turėjo įsiteisėjęs nuosprendis, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta 17 metų laisvės atėmimo bausmė. Atsakovas ir jo atstovas taip pat nurodė, kad vien teiginio, jog nebuvo suteikti pasimatymai ir dėl to buvo sukelti dvasiniai išgyvenimai, žeminamas orumas žalos atlyginimui nepakanka. Kadangi visos institucijos ir pareigūnai, tarp jų ir Kauno tardymo izoliatoriaus administracija, veikė teisės aktų nustatyta tvarka, pareiškėjo asmens teisių ir laisvių suvaržymas buvo kaip jo padaryto nusikaltimo pasekmė, jo reikalavimas yra nepagrįstas. Atsakovo atstovas taip pat prašė taikyti pareiškėjo reikalavimui 3 metų senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti neturtinę žalą, kuri kilo iš atsakovo veiksmų (neveikimo), kadangi atsakovo atstovai nesuteikė pareiškėjui ilgalaikių pasimatymų laikotarpyje nuo 2008-12-01 iki 2010-05-13, taip pat nesuteikė galimybės bendrauti telefonu. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu prašė teismo taikyti Civiliniame kodekse numatytą ieškinio senaties institutą.
Teismas pažymi, kad žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo pagrindus, dydį ir būdus nustato Civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. CK nuostatos taip pat reglamentuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, imperatyviai pabrėžė, kad nagrinėjant administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (Teismų įstatymo 33 str., ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2007-03-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2012-02-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-413/2012 ir kt.). Teismas taip pat pabrėžia, kad pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklę ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (LAT 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Taigi, pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi realią galimybę suvokti apie jo teisės pažeidimą (Teismų įstatymo 33 str., LAT teisėjų senato 2002-12-20 nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 7.1 p.). Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (LAT teisėjų senato 2002-12-20 nutarimo Nr. 39 7.4 p.). CK 1.125 str. 8 d. numato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl padarytos žalos (taip pat ir neturtinės) atlyginimo. Pareiškėjas prašė atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo teigimu, buvo padaryta laikotarpiu nuo 2008-12-01 iki 2010-05-13. Atkreiptinas dėmesys, kad skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2013-09-02 (b.l. 14) - t.y. praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą. Faktinių duomenų, kurie patvirtintų, kad šis terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, teismui pateikta nebuvo, taip pat teismas jų nenustatė ir savo iniciatyva (ABTĮ 10 str.). Pareiškėjas teismui paaiškino, kad tik jam sužinojus apie Europos Žmogaus teisių teismo 2013 metų birželio mėnesio sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, jis suprato apie savo pažeistas teises ir tik tada, jo vertinimu, atsirado pagrindas kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismas pažymi, kad neturtinė žala – tai pareiškėjo subjektyvūs išgyvenimai, dvasiniai sukrėtimai, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan. (CK 6.250 str. 1 d.). Iš to seka, kad pareiškėjas jo skunde nurodomus išgyvenimus asmeniškai patyrė (ir subjektyviai tą suvokė) jo laikymo Kauno tardymo izoliatoriuje metu, kai, kaip nurodo pareiškėjas, jam nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai, todėl jo argumentas, jog tik nuo sužinojimo apie Europos Žmogaus Teisių teismo sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, jis sužinojo apie savo pažeistas teises, laikytinas visiškai nepagrįstu (ABTĮ 57 str.). Neturtinė žala (dvasiniai išgyvenimai ir t.t.) asmens turi būti patiriama betarpiškai esamajame laike ir neturi grįžtamojo požymio. Pareiškėjas iš esmės teismui bando įrodyti, kad tik sužinojęs apie EŽTT sprendimą V. prieš Lietuvą, jis suprato, jog visą laikotarpį (tris metus atgal nuo minėto EŽTT sprendimo) pastoviai patyrė dvasinius išgyvenimus ir t.t. (t.y. neturtinę žalą). Iš to teismui kyla pagrįsta abejonė, ar pareiškėjas iš viso realiai patyrė jo išvardintus išgyvenimus, ar apsiriboja tik neturinčiais realaus pagrindo deklaratyviais teiginiais (ABTĮ 57 str.). Teismas konstatuoja, kad nenustatyta jokių CK 1.129 str., 1.130 str. įtvirtintų pagrindų, kurie duotų pakankamą pagrindą svarstyti klausimą ir apie ieškinio senaties termino sustabdymą arba jo eigos nutraukimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK arba kiti įstatymai nenurodo aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti. Įstatymuose taip pat nėra įvardyti ir kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.), teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 str. 3, 4 d., CPK 3 str. 6 d.) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Įvertinęs administracinės bylos įrodymų visetą, teismas konstatuoja, kad šioje byloje nėra jokio pagrindo ieškinio senaties termino atnaujinimui (ABTĮ 57 str.). Dėl paminėtų aplinkybių pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Teismas taip pat atkreipia pareiškėjo dėmesį į tai (ABTĮ 10 str.), kad iki 2009-04-01 galiojusio Kardomojo kalinimo įstatymo 16 str. nustatė, kad kalinamiesiems pasimatyti su giminaičiais arba kitais asmenimis leidžia kardomojo kalinimo vietos administracija tik bylą tiriančio pareigūno arba teismo, kurio žinioje yra byla, sutikimu. Pasimatymo trukmė nustatoma iki 2 valandų. Pasimatymai vyksta Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių nustatyta tvarka. Taip pat ir nuo 2009-04-01 galiojančio Suėmimo vykdymo įstatymo 22 str. 1 d. numatyta, kad suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas. Šio įstatymo 12 str. 2 d. 1, 2, 4 p. nurodytiems asmenims, norintiems pasimatyti, nereikia gauti ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinio sutikimo. Šie asmenys turi teisę į vieną pasimatymą (Suėmimo vykdymo įstatymo 22 str. 3 d.). Pareiškėjas nepatenka į paminėto įstatymo 12 str. 1, 2, 4 p. nurodytų asmenų ratą, todėl nagrinėjamu atveju Kauno tardymo izoliatorius pareiškėjui pasimatymus privalėjo leisti tik ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu (ABTĮ 57 str.). Administracinėje byloje yra duomenys, jog pareiškėjui Kauno apygardos prokuratūros prokuroro 2009-05-18 leidimu buvo suteikta teisė į vienkartinį trumpalaikį pasimatymą ir pasimatymas suteiktas 2009-06-17 (b.l. 20-21). Kitų duomenų, kad pareiškėjui ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras ar teismas, kurio žinioje yra byla, būtų suteikęs leidimą pasimatymams su giminaičiais ar kitais asmenimis, byloje nėra. Taigi, iš paminėtų įstatymų nuostatų matyti, kad Kauno tardymo izoliatorius nėra kompetentingas suteikti (arba nesuteikti) leidimus pasimatymams. Paminėtas teisinis reglamentavimas taip pat nenumato galimybės Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnams priimti sprendimus ir dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo. Suėmimo vykdymo įstatymo 23 str. reglamentuoja, kad ir skambinimas galimas tik su pareigūno arba teismo, kurių žinioje yra baudžiamoji byla, leidimu. Kardomojo kalinimo įstatymo nuostatos nenumatė galimybės suimtajam skambinti ir, tuo pačiu, Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnai neturėjo galimybės suteikti pareiškėjui galimybę paskambinti telefonu. Teismas konstatuoja, kad šis pareiškėjo reikalavimas nukreiptas iš esmės netinkamai atsakovui (ABTĮ 10 str., 57 str.). Valstybės civilinė atsakomybė dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.) galima esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, valstybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (turtinę ar neturtinę). Teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos (ginčo atveju - Kauno tardymo izoliatoriaus) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo), pasireiškiančios konkrečių teisės aktų pažeidimu, o nenustačius neteisėtos veikos, atsakomybė pagal CK 6.271 str. negalima. Taigi, nenustačius visų privalomų civilinės atsakomybės sąlygų, net ir nevertinant aplinkybės, jog pareiškėjas dėl nesvarbių priežasčių praleido ieškinio senaties terminą, nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos būtent Kauno tardymo izoliatoriaus (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p.,
nusprendžia:
Pareiškėjo R.G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.