Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. J. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio, kuriuo J. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2014 m. sausio 9 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2014 m. lapkričio 19 d. Bausmės atlikimo pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y., nuo 2014 m. lapkričio 19 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. J. nuteistas už tai, kad 2014 m. sausio 8 d., sukurstytas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, esančio ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, padaryti sukčiavimo nusikaltimą - apgaule, savo ir kitų asmenų naudai įgyti svetimą turtą - 10 000 Lt, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui koordinuojant jo veiksmus – davus nurodymą nuvykti į Radviliškio miestą ir prisistačius kitu asmeniu S. B., apgaule savo ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens naudai įgyti svetimą turtą - pinigus, nuvykęs į (duomenys neskelbtini) esantį butą, patekęs į jį būsto savininkų leidimu, peržengdamas susitarimo su nusikalstamos veikos bendrininku ribas, panaudojo prieš nukentėjusiuosius T. V., gim. (duomenys neskelbtini) m. ir J. A. V., gim. (duomenys neskelbtini) m., fizinį smurtą - ranka palenkdamas jų galvas ir taip atimdamas galimybę nukentėjusiesiems priešintis, buto virtuvėje nuo stalo pagrobė svetimą – nukentėjusiųjų T. V. ir J. A. V. turtą – pinigus 6500 (šešis tūkstančius penkis šimtus) litų, padarydamas nukentėjusiesiems T. V. ir J. A. V. 6500 Lt turtinės žalos. Šiais veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai J. J. pripažino kaltu ir nuteisė pagal jam inkriminuotą nusikalstamą veiką bei paskyrė teisingą bausmę.

Nuteistasis savo apeliaciniame skunde kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių ir jo veikų juridinės kvalifikacijos neginčija, tačiau skundu prašo paskirti jam švelnesnę bausmę, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydamas apeliacinio skundo reikalavimų.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje (2003 m. birželio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai) yra pažymėjęs, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos; bausmės ir jų dydžiai baudžiamajame įstatyme turi būti diferencijuojami atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pavojingumą. Nusikalstamų veikų pavojingumą lemia inter alia vertybės, į kurias šiomis veikomis yra kėsinamasi. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-58/2009, 2K-115/2009, 2K-603/2010, 2K-118/2011). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Nagrinėjamu atveju prielaidų daryti išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam J. J. bausmę, pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę nuteistajam, teismas atsižvelgė į tai, kad J. J. teistas 7 kartus, teistumas neišnykęs, padarė vieną tyčinį apysunkį nusikaltimą, baustas administracine tvarka, charakterizuojamas neigiamai, kad yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi, nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Iš bylos duomenų matyti, kad J. J. būdamas anksčiau teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, už kuriuos teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymo nustatyta tvarka, padarė naują tyčinį nusikaltimą, todėl vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi yra recidyvistas. Pagal BK 56 straipsnio 1 dalį teismas recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Tai reiškia, kad laisvės atėmimas yra tipinė bausmė recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, o ne laisvės atėmimo bausmė, skiriama išskirtiniais atvejais, kuriuos teismas privalo motyvuoti.

Ir nors nuteistasis J. J. apeliaciniu skundu prašo sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad J. J. praeityje teistas 7 kartus, neišnykus teistumui padarė tyčinį smurtinį apysunkį nusikaltimą, nedirba, yra nevedęs, nusikalstamą veiką padarė praėjus neilgam laiko tarpui po to kai buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos, kad jam už BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skirta laisvės atėmimo bausmė 2 metams yra aiškiai mažesnė už sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį (3 metai 1 mėnuo 15 dienų) konstatuoja, jog nuteistajam skirta bausmė nėra per griežta ir jos švelninti nėra pagrindo, ji savo rūšimi ir dydžiu atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bendrąją bausmės paskirtį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes konstatuoja, jog apylinkės teismas nagrinėdamas J. J. baudžiamąją bylą ištyrė visas bylai svarbias aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus nepažeisdamas baudžiamojo proceso teisės normų, skirdamas bausmę atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį, jo aplinkybes ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, taip pat galutinę bausmę, kuri nėra per griežta, dėl to švelninti jos ir keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliacinio skundo argumentais ir motyvais nėra pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo J. J. apeliacinį skundą atmesti.