- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-21
- Bylos Nr.
- 2A-1542-392/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Virginijus Kairevičius, Rūta Petkuvienė
- Atsakovas
- T. V., Z. V.
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos ginklų fondo prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, Rūtos Petkuvienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo T. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos ginklų fondo prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ieškinį atsakovams Z. V. ir T. V. dėl graižtvinio šautuvo M-14 pirkimo–pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Lietuvos Respublikos ginklų fondas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Ginklų fondas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiais tarp ieškovo ir atsakovo bei tarp atsakovų sudarytus pirkimo–pardavimo sandorius dėl graižtvinio šautuvo M-14, Nr. (duomenys neskelbtini) bei taikyti restituciją. Nurodė, kad ieškovas 2014 m. balandžio 16 d. pardavė atsakovui Z. V. graižtvinį šautuvą M-14, Nr. (duomenys neskelbtini), už 347,54 Eur. Šį graižtvinį šautuvą, kaip nereikalingą naudotis, ieškovui perdavė Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – Valstybės saugumo departamentas). 2014 m. vasario 14 d. tarpžinybinė Ginklų techninės būklės ir vertės komisija (toliau – Komisija) konstatavo, kad graižtvinis šautuvas M-14, Nr. (duomenys neskelbtini), yra tinkamas naudoti ir nustatė ginklo vertę. Vėliau Ginklų fondo direktorius 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 3A-37 „Dėl ginkluotės kainų nustatymo“ papildomai įvertino ginklo paruošimo pardavimui išlaidas ir nustatė pardavimo kainą – 1200 Lt (arba 347,54 Eur). Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (toliau – Krašto apsaugos ministerija) 2015 m. liepos 9 d. raštu Nr. 12-01-1357 kreipėsi į Ginklų fondą prašydama grąžinti dalį 2014 m. sausio 28 d. iš Valstybės saugumo departamento perimtos ginkluotės, įskaitant ir graižtvinį šautuvą M-14, Nr. (duomenys neskelbtini). Pasak ieškovo, jis buvo informuotas, kad graižtvinis šautuvas M-14, Nr. (duomenys neskelbtini), negalėjo būti parduotas fiziniams ir juridiniams asmenims, nes šis ginklas buvo dovanotas Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2002 m. lapkričio 4 d. susitarimo Nr. 162/2001 (toliau – Susitarimas) tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir JAV Vyriausybės dėl ginkluotės neperdavimo trečiosioms šalims pagrindu. Šio susitarimo imperatyviu reguliavimu, Lietuvos Respublikos Vyriausybė įsipareigojo JAV Vyriausybei neperduoti jokios JAV ginkluotės trečiosioms šalims. Dėl nurodytų aplinkybių Krašto apsaugos ministerija kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, kuriai Ginklų fondas yra pavaldus, susidariusiai situacijai išsiaiškinti. Vidaus reikalų ministerijos Korupcijos prevencijos ir vidaus tyrimų skyrius pateikė 2015 m. spalio 23 d. išvadą „Dėl Ginklų fondo prie VRM darbuotojų veiksmų realizuojant pusiau automatinius šautuvus M-14“, pagal kurią Ginklų fondas įpareigotas susigrąžinti parduotus pusiau automatinius šautuvus M-14. Pažymėjo, jog atsakovas Z. V. graižtvinį šautuvą M-14, Nr. (duomenys neskelbtini), pardavė T. V.. Taigi ieškovas kreipėsi raštu į T. V., siekdamas gera valia išspręsti susidariusią situaciją ir susigrąžinti graižtvinį šautuvą M-14. T. V. sutiko ginklą grąžinti, tačiau už ginklą paprašė sumokėti 3000 Eur. Pasak ieškovo, analogiško ginklo vertė yra 2000 Eur, be to, Ginklų fondas už ginklą gavo tik 347,54 Eur, todėl ieškovui šis pasiūlymas nebuvo priimtinas. Dėl nurodytų aplinkybių prašė pripažinti graižtvinio šautuvo M-14, Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sandorį, sudarytą 2014 m. balandžio 16 d. tarp Ginklų fondo ir atsakovo Z. V. bei šio ginklo pirkimo–pardavimo sandorį, sudarytą tarp Z. V. ir T. V., negaliojančiais ir pritaikyti restituciją: įpareigojant šalis viena kitai grąžina visą, ką yra gavę pagal sandorius, t. y. T. V. grąžina Z. V. graižtvinį šautuvą M-14, Nr. (duomenys neskelbtini), o Z. V. – T. V. jo sumokėtus už ginklą pinigus. Tuomet Z. V. privalo graižtvinį šautuvą M-14, Nr. (duomenys neskelbtini) grąžinti Ginklų fondui, o Ginklų fondas grąžina Z. V. jo sumokėtus 347,54 Eur. Atsakovas Z. V. atsiliepimu į ieškinį su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovas neįvardijo teisės akto, o tik JAV Ambasados Lietuvos Respublikoje notos numerį, į kurį Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija atsakė savo nota Nr. 583/2002, tuo įgyvendindama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 10 d. Nr. 1613 įsakymą dėl susitarimo pasirašymo apsikeičiant notomis. Pasak atsakovo, notos tekste nėra taikomi apribojimai neperduoti ginklų Lietuvos Respublikos piliečiams; notoje yra įsipareigojimai neperduoti „trečiosioms šalims“, kas tarptautinės teisės aiškinimu yra trečiosios valstybės nedalyvaujančios Susitarime. Atsakovas yra Lietuvos Respublikos pilietis ir valstybės pareigūnas, jam šautuvas M-14 buvo perleistas atlygintinai. Nurodė, kad nesant imperatyvios teisės normos esminio pažeidimo, ar kilus neaiškumui dėl pažeidimo padarymo, negalėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 ar CK 1.90 normos, kaip pagrindas naikinti sąžiningą atlygintiną sandorį. Atsakovas T. V. atsiliepimu į ieškinį su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad graižtvinį šautuvą M-14 įgijo parduotuvėje – Vilniaus Ginklai, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), nes pastaroji ginklą pardavinėjo Z. V. vardu. Atsakovas ginklą įgijo kaip vartotojas savo asmeninių poreikių tenkinimui, atitinkamai pirminis atsakovas jį taip pat pardavė kaip paprastas fizinis asmuo. Už ginklą atsakovas sumokėjo pirminiam atsakovui 3000 Lt. Taigi jų sudarytas Ginklo pirkimo–pardavimo sandoris buvo atlygintinis. Atsakovui ir pirminiam atsakovui sudarant sandorį dėl Ginklo pardavimo, pirminis atsakovas buvo teisėtas ginklo savininkas ir jam nebuvo taikomi jokie apribojimai disponuoti ginklu. Atkreipė dėmesį į tai, jog Susitarime aiškiai nurodyta, kokiems subjektams jis yra taikomas ir kuriems subjektams juo yra sukuriamos atitinkamos pareigos – tai Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kitos valstybinės institucijos. Būtent joms yra numatytos pareigos, susijusios su disponavimu atitinkamais Susitarime apibrėžtais objektais. Tuo tarpu atsakovas ir pirminis atsakovas yra fiziniai asmenys, kuriems Susitarimas netaikomas ir Susitarimu jiems pareigos nėra sukuriamos. Iš to seka, kad tarp jų sudarytas sandoris dėl ginklo pardavimo negali būti vertinamas Susitarimo normų kontekste ir todėl negali būti pripažintas negaliojančiu kaip neva prieštaraujantis Susitarimui. Pirminis atsakovas sudarydamas sandorį su ieškovu, aiškiai suvokė ir tikėjo, kad turi teisę įgyti ginklą nuosavybės teise ir juo laisvai disponuoti, atsižvelgiant į šio nuosavybės objekto specifiškumą. Pasak atsakovo, restitucija natūra negali būti taikoma, nes: pirminis atsakovas sąžiningai ir teisėtai ginklą perleido sąžiningam trečiajam asmeniui; ginklas iš trečiojo sąžiningo asmens, kokiu yra atsakovas, negali būti išreikalautas; restituciją taikant natūra būtų pažeisti atsakovo ir pirminio atsakovo teisėti lūkesčiai ir teisės; ieškovas kaip valstybės institucija, turinti specialių žinių ir įgaliojimų, susijusių su ginklų apyvarta, turi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir jais sukeltus padarinius. Tarpvalstybinis Susitarimas yra taikomas išimtinai ieškovui, atitinkamai nei pirminiam atsakovui, nei atsakovui teisių ar pareigų jame nėra nustatyta. Pažymėjo, kad ieškovas, pagal savo kompetenciją ir funkcijas vykdo ginklų apyvartą, todėl ieškovo nurodytos aplinkybės, jog sudarant Ginklo pirkimo–pardavimo sandorį su pirminiu atsakovu jam nebuvo žinomos aplinkybės apie draudimą disponuoti ginklu, leidžia teigti, jog sudarant sandorį jokios klaidos nebuvo ir ieškovas veikė kaip sąžiningas pardavėjas. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepimu į ieškinį su pareikštu ieškiniu sutiko ir prašė jį tenkinti. Nurodė, Lietuvos Respublikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų tarptautiniu susitarimu „Dėl ginkluotės neperdavimo trečiosioms šalims“ Lietuvos Respublika įsipareigojo be išankstinio rašytinio leidimo iš JAV Vyriausybės neperduoti gautų ginklų jokioms trečiosioms šalims, nesančioms susitarimų, dėl ginkluotės tarp JAV ir Lietuvos Respublikos dalyvėms, ir Lietuvos Respublika be išlygų įsipareigojo gautus ginklus naudoti tik pačios valstybės reikmėms, vykdant valstybės funkcijas ir/ar tarptautinius įsipareigojimus. Minėtu susitarimu aiškiai ir nedviprasmiškai uždrausta Lietuvos Respublikai iš JAV gautus ginklus išleisti į civilinę apyvartą, nes tokiu atveju ginklai nebus naudojami vidaus saugumo, valstybės savigynos užtikrinimo tikslais ar dalyvaujant tarptautinėse operacijose. Lietuvos Respublika iš JAV gautus ginklus turi naudoti tik valstybės reikmėms ir juos gali naudoti tik valstybės pareigūnai, turintys suteiktus valstybinius įgaliojimus, o privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims šių ginklų perduoti negalima. Perleidžiant ginčo ginklą privačiam fiziniams asmeniui buvo grubiai pažeistos minėto Lietuvos Respublikos tarptautinio susitarimo nuostatos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. sausio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Pripažino tarp ieškovo Ginklų fondo ir atsakovo Z. V. sudarytą 2014 m. balandžio 16 d. pirkimo–pardavimo sandorį dėl graižtvinio šautuvo M-14, Nr. (duomenys neskelbtini), negaliojančiu ab initio. Pripažino tarp atsakovo Z. V. ir atsakovo T. V. sudarytą 2014 m. liepos 3 d. pirkimo–pardavimo sandorį dėl graižtvinio šautuvo M-14, Nr. (duomenys neskelbtini), negaliojančiu ab initio. Taikė restituciją: įpareigojo atsakovą T. V. grąžinti graižtvinį šautuvą M-14, Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovui Z. V., o atsakovą Z. V. įpareigojo grąžinti atsakovui T. V. jo sumokėtus 3000 Lt, t. y. 870 Eur, už graižtvinį šautuvą M-14, Nr. (duomenys neskelbtini). Įpareigojo atsakovą Z. V. grąžinti ieškovui Lietuvos Respublikos Ginklų fondui graižtvinį šautuvą M-14, o ieškovą įpareigojo grąžinti Z. V. jo sumokėtus 347,54 Eur už graižtvinį šautuvą M-14.Teismas nustatė, kad pusiau automatiniai šautuvai M-14, tame tarpe ir ginčo šautuvas, buvo gauti paramos būdu iš JAV. Krašto apsaugos ministerija 2001 m. liepos 24 d. aktu minėtus ginklus perdavė Valstybės saugumo departamentui. Ginklų techninės būklės ir vertės nustatymo komisija 2014 m. vasario 14 d. protokolu Nr. 5GF-2 nustatė, jog graižtvinis šautuvas M-14, Nr. (duomenys neskelbtini), buvo tinkamas naudoti ir nustatė ginklo vertę. Ginklų fondo direktorius 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 3A-37 „Dėl ginkluotės kainų nustatymo“ buvo įvertinta ginklo pardavimo kaina – 1200 Lt. Ieškovas Ginklų fondas 2014 m. balandžio 16 d. priėmimo - perdavimo aktu perdavė atsakovui Z. V., o pastarasis priėmė ginklą graižtvinį šautuvą M-14, 308 Winchester, Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas už nurodytą ginklą sumokėjo ieškovui 347,55 Eur. Atsakovas Z. V. pardavė nurodytą ginklą atsakovui T. V. už 3000 Lt. Graižtvinis šautuvas M-14 laikotarpiu nuo 2003 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. balandžio 16 d. priklausė Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, nuo 2014 m. balandžio 16 d. iki 2014 m. liepos 3 d. ginklas priklausė Z. V., o nuo 2014 m. liepos 3 d. – T. V.. Krašto apsaugos ministerija 2015 m. liepos 9 d. raštu Nr. 12-01-1357 kreipėsi į ieškovą, prašydama grąžinti dalį 2014 m. sausio 28 d. perdavimo aktu perduotos ginkluotės, įskaitant ir graižtvinį šautuvą M-14, Nr. (duomenys neskelbtini). Vidaus reikalų ministerijos Korupcijos prevencijos ir vidaus tyrimų skyriaus 2015 m. spalio 23 d. išvadoje „Dėl ginklų fondo prie VRM darbuotojų veiksmų realizuojant pusiau automatinius šautuvus M-14“ Nr. 56VL-26 nurodyta, jog Ginklų fondo realizuoti 8 vnt. pusiau automatinių ginklų M-14 turi būti grąžinti valstybės nuosavybėn, siekiant užtikrinti Susitarimo nuostatų laikymąsi.Teismas, išanalizavęs ir įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškovas Ginklų fondas realizavo pusiau automatinius ginklus M-14 nesilaikydamas Susitarimo, kuris vertintinas kaip tarptautinė sutartis, reikalavimų. Ginčijamos pirkimo–pardavimo sutartys buvo sudarytos pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo normas. Ginklų, gautų iš JAV Susitarimo pagrindu, civilinė apyvarta buvo uždrausta. Taigi, atsakovai neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo įsigyti nurodytų ginklų, o pardavėjas jų parduoti. Tokiu būdu, teismas ginčo sutartis pripažino niekinėmis ir negaliojančiomis (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, kad kadangi pirkimo–pardavimo sutartimi pardavėjas perleido pirkėjui ginklą jo dispozicijon, tai, pripažinus sandorį negaliojančiu, pirkėjas privalo grąžinti pardavėjui ginklą, o pardavėjas pastarojo sumokėtą sumą. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje restitucija privalo būti taikoma ir sumokėta suma už ginklą grąžinama, nes pirkėjai neteisėto sandorio pagrindu įgijo iš pardavėjo ginklą. Konstatavus pirminio 2014 m. balandžio 16 d. sandorio neteisėtumo faktą, teismas taikė restituciją tarp atsakovų – atsakovas Z. V. įpareigotas grąžinti atsakovui T. V. jo sumokėtus 3000 Lt, t. y. 870 Eur, o atsakovas T. V. įpareigotas grąžinti Z. V. ginčo ginklą. Atitinkamai Z. V. grąžina ieškovui ginklą, o ieškovas pastarojo sumokėtą pinigų sumą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovas (apeliantas) T. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir JAV Vyriausybės susitarimo dėl ginkluotės neperdavimo trečiosioms šalims, nuostatas. Susitarimo šalys nenustatė jokių sąlygų ar kitokių išlygų/nuostatų dėl Susitarimo taikymo tiems ginklams, kurie JAV buvo perduoti Lietuvos Respublikai iki Susitarimo įsigaliojimo. Apelianto nuomone, Susitarimas taikytinas tik tiems Susitarimo šalių teisiniams santykiams, kurie atsirado po Susitarimo įsigaliojimo. Kadangi ginčo ginklas buvo perduotas anksčiau nei sudarytas Susitarimas, kuris Lietuvai tapo privalomas nuo 2002 m. lapkričio 4 d., todėl minėto Susitarimo nuostatos netaikomas.Byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad perduodant ginčo ginklą Lietuvos Respublikos nuosavybėn, būtų nustatyti kokie nors JAV reikalavimai, susiję su daiktinių teisių ar vienos iš jų ribojimu / suvaržymu ginčo ginklo atžvilgiu. Lietuvos Respublika turėjo teisę be jokių ribojimų perleisti ginčo ginklą bet kuriam asmeniui, kuris atitinka teisės aktų reikalavimus, keliamus asmenims siekiantiems įsigyti ir turėti šaunamąjį ginklą. Apeliantas pažymi, kad ginčo sandoriai nepateko į Susitarimo reguliavimo sritį, nepažeidė Susitarimo, ginklo perleidimo momentu nebuvo jokių disponavimo juo ribojimų, todėl jie nepažeidė nei JAV Vyriausybės, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės susitarimų.Apeliantas pažymėjo, jog ginčo objektu esantis ginklas buvo perduotas pagal atskirą susitarimą tarp JAV ir Lietuvos Respublikos. Šiame susitarime jokių apribojimų disponuoti ginklu Lietuvos Respublikoje nebuvo numatyta. Byloje nėra įrodymų apie tai, kad ginčo sandorių sudarymo metu ir vėliau, ginčo ginklo civilinė apyvarta būtų draudžiama, t. y. ginčo ginklas dėl techninių ar kitų savybių būtų pripažintas daiktu, kurį draudžiama perleisti tretiesiems asmenims arba šio ginklo perleidimas yra ribojamas. Apelianto nuomone, teismo išvados neva ginčo ginklo apyvarta yra draudžiama yra nepagrįstos. Apeliantas nurodo, kad yra Šaulių sąjungos narys, ginčo ginklą įsigijo veiklai Lietuvos šaulių sąjungoje vykdyti ir jį naudoja šiam tikslui, todėl nėra pažeidžiama Susitarimo sąlyga dėl gynybos priemonių naudojimo vidaus saugumo, teisėtos savigynos užtikrinimo tikslais. Ieškovas Lietuvos Respublikos ginklų fondas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. JAV ambasada 2001 m. rugsėjo 11 d. notoje nurodo savo šalies teisės aktų bendrus reikalavimus, t. y. kad ginkluotė, kuri perduodama, dovanojama kitai valstybei negali pereiti į civilinę apyvartą; prieš perduodant ginkluotę iš valstybės, kuriai dovanojama, perduodama ginkluotė, turi būti gautos garantijos, kad ji šios ginkluotės neperleis tretiesiems asmenims į civilinę rinką. Tarptautinės sutarties esmė – nustatyti draudimą perleisti dovanotus ginklus tretiesiems asmenims į civilinę apyvartą visiems be išimties dovanotiems ginklams. Nesvarbu kada JAV Vyriausybė Lietuvos Respublikos Vyriausybei perdavė ginkluotę, tarptautinė sutartis taikoma visai ginkluotei, kuri buvo ar bus perduota, dovanojama. Pažymėjo, kad atsakovas ginklą įsigijo kaip privatus asmuo, todėl ginklą gali naudoti savo nuožiūra, t. y. gali naudoti ir Lietuvos šaulių sąjungos veikloje, tačiau gali perleisti ir bet kuriam trečiajam asmeniui. Ginklo naudojimas nėra kaip nors susaistytas su Lietuvos šaulių sąjunga, jos veikla.Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pažymėjo, kad Susitarime nėra jokių nuostatų, kurios nurodytų jog neperdavimo trečiosioms šalims sąlygos taikomos tik tiems ginklams, kurie bus gauti po Susitarimo įsigaliojimo. Apeliantas, aiškindamas susitarimo tikslą, ignoruoja esminį tokių susitarimų tikslą, kuriuo siekiama apsisaugoti nuo to, kad su šiais ginklais nebūtų daromi nusikaltimai ar kovojama prieš JAV ar šios valstybės piliečius. Susitarimui įsigaliojus, su visais Lietuvos Respublikos nuosavybe esančiais ginklais, gautais iš JAV, Lietuvos Respublika privalo elgtis griežtai pagal susitarimo nuostatas, todėl nei vieno iš šių ginklų nebuvo galima perduoti kitai valstybei be išankstinio rašytinio JAV sutikimo, taip pat draudžiama ginklus perduoti į civilinę apyvartą. Šaulių sąjungos nariai yra savanoriškais pagrindais veikiančios asociacijos nariai, kurie neturi pareigūno ar asmens, kuriam suteikti įgaliojimai vykdyti valstybinės valdžios funkcijas, statuso. Be to, ginčo ginklą atsakovas įsigijo kaip privatus asmuo, todėl turi teisę jį naudoti savo nuožiūra, o tai ir draudžia JAV ir Lietuvos Respublikos sudarytas Susitarimas. Ginčo ginklas abiems atsakovams buvo parduotas pažeidžiant imperatyvias teisės normas, nepaisant Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino ginčijamus sandorius, taikė restituciją ir įpareigojo atsakovus grąžinti ginčo ginklą Lietuvos Respublikai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, nenustačiusi absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, pasisako tik dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.Byloje nustatyta, kad pusiau automatiniai šautuvai M-14, tame tarpe ir ginčo šautuvas, buvo gauti paramos būdu iš JAV. Krašto apsaugos ministerija 2001 m. liepos 24 d. aktu gautus ginklus perdavė Valstybės saugumo departamentui. Ieškovas Ginklų fondas 2014 m. balandžio 16 d. priėmimo - perdavimo aktu atsakovui Z. V. perdavė, o pastarasis priėmė ginklą graižtvinį šautuvą M-14, 308 Winchester, Nr. (duomenys neskelbtini), už kurį ieškovui sumokėjo 347,55 Eur. Atsakovas Z. V. pardavė nurodytą ginklą atsakovui T. V. už 3000 Lt. Krašto apsaugos ministerija 2015 m. liepos 9 d. raštu Nr. 12-01-1357 kreipėsi į ieškovą, prašydama grąžinti dalį 2014 m. sausio 28 d. perdavimo aktu perduotos ginkluotės, įskaitant ir graižtvinį šautuvą M-14, Nr. (duomenys neskelbtini). Vidaus reikalų ministerijos Korupcijos prevencijos ir vidaus tyrimų skyrius 2015 m. spalio 23 d. išvadoje „Dėl ginklų fondo prie VRM darbuotojų veiksmų realizuojant pusiau automatinius šautuvus M-14“ Nr. 56VL-26 nurodė, kad Ginklų fondo realizuoti 8 vnt. pusiau automatinių ginklų M-14 turi būti grąžinti valstybės nuosavybėn, siekiant užtikrinti Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2002 m. lapkričio 4 d. susitarimo Nr. 162/2001 tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir JAV Vyriausybės dėl ginkluotės neperdavimo trečiosioms šalims nuostatų laikymąsi.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pirkimo–pardavimo sutartys, kuriomis Z. V. įsigijo graižtvinį šautuvą M-14, vėliau pardavė T. V., buvo sudarytos pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo normas, todėl pripažintos niekinėmis ir negaliojančiomis, nes minėtas ginklas buvo realizuotas nesilaikant Susitarimo reikalavimų. Apeliantas apeliaciniame skunde tvirtina, kad ginčo ginklas buvo perduotas anksčiau nei sudarytas Susitarimas, kuriame nenustatyta jokių sąlygų ar kitokių nuostatų dėl Susitarimo taikymo ginklams, kurie buvo perduoti Lietuvos Respublikai iki Susitarimo įsigaliojimo, todėl Lietuvos Respublika be jokių ribojimų galėjo perleisti ginčo ginklą bet kuriam asmeniui. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį turiniu, negali sutikti su apelianto argumentais. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir JAV Vyriausybės susitarimas dėl ginkluotės neperdavimo trečiosioms šalims įpareigojo Lietuvos Respubliką be išankstinio rašytinio JAV Vyriausybės sutikimo neleisti nė vienam asmeniui, kuris nėra Lietuvos Respublikos Vyriausybės pareigūnas, darbuotojas ar atstovas, naudoti JAV kilmės gynybos priemonių arba mokyti naudotis šiomis priemonėmis ar teikti kitas gynybos paslaugas; neperduoti ir neleisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės pareigūnui, darbuotojui ar atstovui perduoti šių gynybos priemonių, mokyti jomis naudotis ar teikti kitas gynybos paslaugas dovanojimo, pardavimo ar kokiu kitu būdu, ir nenaudoti, neleisti naudoti šių gynybos priemonių ar mokyti jomis naudotis ar teikti kitas gynybos paslaugas kitais, negu yra numatyta, tikslais. Taip pat, Lietuvos Respublikos Vyriausybė įsipareigojo, kad naudos šias gynybos priemones ar gynybos paslaugas tik vidaus saugumo, teisėtos savigynos užtikrinimo tikslais ir dalyvavimui regioniniuose ar kolektyviniuose susitarimuose ar priemonėse pagal Jungtinių Tautų Chartiją. Tai reiškia, kad Lietuvos Respublika iš JAV gautus ginklus turi naudoti tik valstybės reikmėms, juos gali naudoti tik valstybės pareigūnai, turintys suteiktus valstybinius įgaliojimus, privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims šių ginklų perduoti negalima. Šiame Susitarime nėra nuostatų, kurios nurodytų, kad ginklų neperdavimo trečiosioms šalims sąlygos taikomos tik tiems ginklams, kurie bus gauti po Susitarimo įsigaliojimo. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad Susitarimo apribojimai perduoti ginklus tretiesiems asmenims negali būti taikomi iki šio Susitarimo Lietuvos Respublikai perduotiems ginklams. Apeliantas nurodo, kad nėra nustatyta, jog ginčo sandorių sudarymo metu ir vėliau, ginčo ginklo civilinė apyvarta būtų draudžiama. Teisėjų kolegija atmeta šį apelianto argumentą kaip nepagrįstą. Ginčo sandoris tarp ieškovo ir atsakovo Z. V. buvo sudarytas 2014 m. balandžio 16 d., t. y. po Susitarimo priėmimo, jau galiojant tarptautinei sutarčiai, kuria buvo uždrausta ginklus išleisti į civilinę apyvartą. Atkreiptinas dėmesys, kad Susitarimas buvo skirtas nustatyti Lietuvos Respublikai pagal atskirus susitarimus perduotų ir perduodamų ginklų naudojimo sąlygas. Todėl Susitarimo apribojimai taikomi visiems ir iki Susitarimo sudarymo Lietuvos Respublikai perduotiems ginklams.Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, padarė teisingą išvadą, kad ieškovas Ginklų fondas realizavo pusiau automatinius ginklus M-14 nesilaikydamas Susitarimo reikalavimų ir taip pažeidė imperatyviąsias įstatymo normas, atsakovai neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo įsigyti nurodytų ginklų, o pardavėjas jų parduoti, todėl pagrįstai pirkimo–pardavimo sutartys pripažintos niekinėmis ir negaliojančiomis.Apelianto argumentas, kad jis yra Šaulių sąjungos narys, ginčo ginklą įsigijo veiklai Lietuvos šaulių sąjungoje vykdyti, ginklą naudoja šiam tikslui, todėl nėra pažeidžiama Susitarimo sąlyga dėl gynybos priemonių naudojimo vidaus saugumo, teisėtos savigynos užtikrinimo tikslais, yra atmestinas. Šaulių sąjungos nariai yra savanoriškais pagrindais veikiančios asociacijos nariai, kurie nėra Vyriausybės pareigūnai, darbuotojai ar atstovai, t. y. subjektai nurodyti Susitarime, todėl jiems nėra suteikta teisė naudoti JAV perduotus ginklus. Be to, atsakovas T. V. pirko ginklą iš atsakovo Z. V., kaip privatus asmuo, todėl galėtų ginklą naudoti savo nuožiūra.Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes ir visapusiškai bei objektyviai įvertino pateiktus šalių įrodymus, todėl apelianto apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atsakovo T. V. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.